Po truputį apie skonį...

Dažnai išgirsi posakį „apgauti pilvą“. Tačiau jis nepagrįstas. Pirmiausia reikia „apgauti“ liežuvį, nes tik jis skiria – skanu ar neskanu, tik jame glūdi skonio receptoriai, kurių suaugęs žmogus turi apie dešimtį tūkstančių. Bet čia amžius ne prie ko – naujagimis jų turi dar daugiau. Ir jie išsidėstę ne tik liežuvyje, bet ir visoje burnos ertmėje. Štai kodėl mažyliai tokie išrankūs... Augant kasdien pranyksta po keletą skonio receptorių, todėl pagyvenę prasčiau jaučia maisto skonį.

* * *

Saldu, sūru, rūgštu, kartu – štai 4 pagrindiniai skonio jutimai, kuriais įvertiname maisto kokybę. Pasaulyje daugiausia yra saldumynų mėgėjų. Ir ne tik žmonių – saldžiu maistu mielai smaguriauja meškos ir drambliai, žiurkės ir pelės. Tai ypač gerai mums primena cirkas. Bitės, vapsvos, musės ir drugiai niekada nesupainios cukraus sirupo su kokiu nors druskos, rūgšties tirpalu ar karčiu gėrimu. Tačiau kai kurie gyvūnai visiškai abejingi saldumynams, - ir artimiausias pavyzdys yra katės.

* * * Pipirai

Paprastai, jei sakome „kartu“, tai suprantame kaip „neskanu“. Bet išimtys, kava, šokoladas, alus, arbata. Kartumo nemėgsta ir bitės, musės, drugiai. Tačiau kai kurie kiti gyvūnai (briedžiai, kiškiai, bebrai ir kai kurie kiti žolėdžiai) yra tikra priešingybė. Ypač karti jaunų epušaičių žievė jiems tikras skanumėlis..

* * *

Daugelis žolėdžių mėgsta sūrymą. Elniai, žirafos, zebrai, briedžiai, nepaisydami pavojų, keliauja ten, kur gali lyžtelti druskos. Tai nėra atsitiktinis dalykas, nes jie minta augalais, kuriuose labai mažai natrio. O be šios medžiagos neįmanomas augimas. Žmogus paprastai sunkiai beatskiria kokį kitą sūrų daiktą nuo valgomosios druskos. Gyvuliai tuo atžvilgiu mus labai aplenkia. Padėjus kelis sūrymus, jei visada pasirenka tą, kuriame yra natrio, t.y. druskos.

* * *

Vidurinėje Azijoje auga gimnema silvestra. Pakramčius jo lapelį išnyksta bet koks saldumo pojūtis. Cukraus gabalėlis staiga tampa beskonis. O sukramčius kelis lapelius nebejaučiamas ir kartumas. Tačiau augalas netrukdo jausti rūgštumą ar sūrumą.

* * *

Yra padarų, kurie visai nejaučia jokio skonio. Pvz., erkė – gyvulius, į kuriuos ji įsisiurbia, pažįsta tik pagal kvapą ir šilumą. Tad ją labai lengva apgauti. Pvz., į kokį nepralaidų maišelį įpylus pašildyto skysčio – bet kokio, net neskaniausio – jį erkė siurbs kuo nuoširdžiausia. Ir visai nesvarbu, kad skonis neprimins kraujo – ji tiesiog neprisimena, koks jis turėtų būti.

* * *

Skonio pojūčiai atsiranda pačiu netikėčiausiu būdu. Pvz., silpnas elektros srovės impulsas gali sukelti visus pagrindinius jutimus. Reti ir trumpi liežuvį dirginantys signalai – „saldūs“, dažni – „sūrūs“ arba „kartūs“, reti ir ilgi – „kartūs“.

Žiedadulkės
Baobabo vaisiai
Šventiniai patiekalai
Kai reikia laisvinamųjų
Maistas: kiek tai sveika?
Alavijai - dekoratyvus vaistas
Dilgėlė – švelni kaip šilkas
Man pietums trejetą gyvačių!
Imbieras - virtuvėje ir vaistams
Apie čerauninkes ir raganas
Žarnyno bakterijų perspektyva
Apie sėlenas ir karštą arbatą
Daugiau įvairių prieskoninių daržovių
Kaip maisto išvaizda ir kvapas atsiliepia jo skoniui?
Ko nepasako tie mistiniai elementai?
Sumuštiniai, dribsniai ir saldi sriuba
Robertas Kochas ir Lietuva
Prieskoninės daržovės pavasariui
Iš mėlynių ir girtuoklių
Alisa ir musmirės
Skalsės ir nuodai
Pienas – už ir prieš
Paukščių lizdai
Vartiklis