Po truputį apie skonį. Vartiklis

Maisto poveikis kalbai

Visų žmonių kalbos padargai, bendrai paėmus, panašūs: balso stygos, liežuvis, apatinis žandikaulis, dantys, lūpos... kartais jiems priskiria ir minkštąjį gomurį ar net nosį – vadinamųjų „nosinių“ garsų, būdingų kai kurioms kalboms, ištarimui. Bet iš tikro 7000 kalbų esant 177 balsėms ir 654 priebalsėms (ne visad rašte žymimų skirtingais rašmenimis), šio sudėtingo aparato pagalba išleidžiama tik 5 balsių (A, I, E, O, U) ir 22 priebalsių garsai – būtent tuos garsus lengviausiai ištariame ir suvokiame. Nuo protobalsių kalbą įsisavinti pradeda ir kūdikiai. Dantų pokytis

Priebalses F ir V turi toli gražu ne visos kalbos – 4% „apsieina“ be F, o be V – tik 20%. Šie garsai vadinami dantų-lūpų garsais, nes jų ištarimui panaudojama apatinė lūpa ir viršutinio žandikaulio dantys. Galiausiai bendromis antropologų, anatomų ir fiziologų pastangomis buvo įrodyta, kad tariami garsai, ypač dantų-lūpų, priklauso nuo to, kuo maitinasi žmonės. Kai pasikeičia maistas, pasikeičia ir kalba. Iš senovės žmonių kaukolių matosi, kad sukandus žandikauliu jų dantys sutapo savo viršumi (žr. kairėje), kas trukdė tarti tokius garsus kai F ir V. Tačiau toks dantų išsidėstymas padėjo plėšyti dantimis žalią mėsą, triaukšti tvirtus riešutų kevalus ir smulkinti kitą neapdorotą maistą.

Kai racione ėmė pirmauti virtas ir keptas maistas, apatinio žandikaulio dantys kiek pasislinko atgal, gilyn, užeidami už viršutinių dantų (žr. dešinėje). Apdoroto maisto kramtymui pakako krūminių dantų. O taip pat net akmeniniai peiliai ir grūstuvės padėjo susmulkinti maistą dar prieš jį valgant. Tad ir F ir V tariančių procentas išaugo.

Šią hipotezę tikrino su šiuo laiku gyvenančių tautų, mažai nutolusių savo meniu nuo priešistorinių protėvių, kalbomis (eskimų, gotentotų, bušmenų ir Australijos aborigenų). Ir tikrai, jų kalbose minėti garsai reti.

Tačiau pagal anglų antropologų, tyrusių anglų kaukoles paskutinius 300 m., ypač smarkiai apatiniai dantys pradėjo užeidinėti už viršutinių nuo 18 a. pabaigos, kai ištobulėjo kulinarijos menas. Ir nors kramtymas tapo lengvesnis, anglų kalbos garsai nuo to laiko praktiškai nepakito. Juk kalbos padargai gana lankstūs, pvz., apatinis žandikaulis į bet kurią pusę gali pasislinkti bent 0,5 cm.

Faktai apie mitybą

Žmogus per dieną valgymui skiria maždaug 74 min.;
Per gyvenimą žmogus suvalgo 75 t maisto;
200 g žuvies suteikia visą nepakeičiamų aminorūgščių dienos normą;
13 a. Kinijos imperatorius buvo įsakęs kiekvienam gyventojui per metus suvartoti po 2 kg džiovintų jūros kopūstų ir juos tiekti nemokamai į atokiausius šalies kampelius; tada manyta, kad jie suteikia jėgų ir proto. Ir dabar jie vertingi, nes turi daug vitaminų ir mikroelementų;
Patiekalus geriausia ragauti 11 valandą, nes tada maksimaliai suaktyvėja skonio receptoriai.

Dažnai išgirsi posakį „apgauti pilvą“. Tačiau jis nepagrįstas. Pirmiausia reikia „apgauti“ liežuvį, nes tik jis skiria – skanu ar neskanu, tik jame glūdi skonio receptoriai, kurių suaugęs žmogus turi apie dešimtį tūkstančių. Bet čia amžius ne prie ko – naujagimis jų turi dar daugiau. Ir jie išsidėstę ne tik liežuvyje, bet ir visoje burnos ertmėje. Štai kodėl mažyliai tokie išrankūs... Augant kasdien pranyksta po keletą skonio receptorių, todėl pagyvenę prasčiau jaučia maisto skonį. Pipirai

Saldu, sūru, rūgštu, kartu – štai 4 pagrindiniai skonio jutimai, kuriais įvertiname maisto kokybę. Pasaulyje daugiausia yra saldumynų mėgėjų. Ir ne tik žmonių – saldžiu maistu mielai smaguriauja meškos ir drambliai, žiurkės ir pelės. Tai ypač gerai mums primena cirkas. Bitės, vapsvos, musės ir drugiai niekada nesupainios cukraus sirupo su kokiu nors druskos, rūgšties tirpalu ar karčiu gėrimu. Tačiau kai kurie gyvūnai visiškai abejingi saldumynams, - ir artimiausias pavyzdys yra katės.

Paprastai, jei sakome „kartu“, tai suprantame kaip „neskanu“. Bet išimtys, kava, šokoladas, alus, arbata. Kartumo nemėgsta ir bitės, musės, drugiai. Tačiau kai kurie kiti gyvūnai (briedžiai, kiškiai, bebrai ir kai kurie kiti žolėdžiai) yra tikra priešingybė. Ypač karti jaunų epušaičių žievė jiems tikras skanumėlis..

Daugelis žolėdžių mėgsta sūrymą. Elniai, žirafos, zebrai, briedžiai, nepaisydami pavojų, keliauja ten, kur gali lyžtelti druskos. Tai nėra atsitiktinis dalykas, nes jie minta augalais, kuriuose labai mažai natrio. O be šios medžiagos neįmanomas augimas. Žmogus paprastai sunkiai beatskiria kokį kitą sūrų daiktą nuo valgomosios druskos. Gyvuliai tuo atžvilgiu mus labai aplenkia. Padėjus kelis sūrymus, jei visada pasirenka tą, kuriame yra natrio, t.y. druskos.

Vidurinėje Azijoje auga gimnema silvestra. Pakramčius jo lapelį išnyksta bet koks saldumo pojūtis. Cukraus gabalėlis staiga tampa beskonis. O sukramčius kelis lapelius nebejaučiamas ir kartumas. Tačiau augalas netrukdo jausti rūgštumą ar sūrumą.

Yra padarų, kurie visai nejaučia jokio skonio. Pvz., erkė – gyvulius, į kuriuos ji įsisiurbia, pažįsta tik pagal kvapą ir šilumą. Tad ją labai lengva apgauti. Pvz., į kokį nepralaidų maišelį įpylus pašildyto skysčio – bet kokio, net neskaniausio – jį erkė siurbs kuo nuoširdžiausia. Ir visai nesvarbu, kad skonis neprimins kraujo – ji tiesiog neprisimena, koks jis turėtų būti.

Skonio pojūčiai atsiranda pačiu netikėčiausiu būdu. Pvz., silpnas elektros srovės impulsas gali sukelti visus pagrindinius jutimus. Reti ir trumpi liežuvį dirginantys signalai – „saldūs“, dažni – „sūrūs“ arba „kartūs“, reti ir ilgi – „kartūs“.