Atsargiau su aspirinu
Aspirinas yra acetilsalicino rūgštis, o rūgštį gerti be reikalo reikia atsargiai. Tačiau paskutiniu metu ne be medijos pagalbos išplito įsitikinimas, kad aspirinas, skystinantis kraują, leidžia apsisaugoti nuo insultų ir infarktų. Tačiau Science News paskelbė tai neigiančius tyrimus apie aspirino naudą ir pavojus. 2015 m. apklausa parodė, kad beveik pusė iš 2039-ių atsitiktinai parinktų 45-75 m. amžiaus respondentų, neturinčių širdies ir kraujotakos problemų, dėl visa ko reguliariai vartojo aspiriną.
Nors ievos žievės ir lapų nuoviru dar senovėje nuo galvos skausmo graikus gydė Hipokratas, tik 19 a. buvo išsiaiškinta, kad gydomąjį poveikį šiuo atveju turėjo salicino rūgštis (nuo lotyniško ievos pavadinimo - Salix). 1853 m. Elzaco chemikas Karlas Fridrichas fon Gerchardtas1) pirmąkart susintetino acetilsalicino rūgštį, kuri mažiau erzina skrandį nei salicino rūgštis. Beje, kadangi Elzacas daug kartų ėjo iš rankų į rankas, tai Prancūzija Gerchardtas laiko prancūzu ir vadina Šarliu Frederiku Žeraru.
Minėtame tyrime dalyvavo per 19 tūkstančių suaugusių amerikiečių: pusė jų vartojo po 100 mg aspirino, o kita pusė tokios pačios išvaizdos placebo. Tyrimas truko 5 m. ir per šį laiką širdies ir kraujayslių susirgimų abiejose grupėse buvo beveik po lygiai (su aspirinu 10,7 ir be aspirino 11,3 asmenys tūkstančiui žmonių). Tačiau pastoviai gėrusiems aspiriną dažniau prasidėdavo kraujavimas skrandyje ar žarnyne (8,6 atvejai prieš 6,2). Tad be reikalo nereikėtų vartoti aspirino, o tik mažomis dozėmis (ir paskyrus gydytojui) po jau įvykusio insulto ar infarkto.
Nusitaikant į skausmą
B. Samuelsonas2) Nobelio premiją (1982) gavo už tai, kad išsiaiškino, kaip organizme sintetinami prostaglandinai - šie į hormonus panašūs junginiai padeda reguliuoti įvairius biologinius procesus, tarp jų skausmą, karščiavimą ir uždegimą, kuriuos stabdo aspirinas, ibuprofenas ir panašūs vaistai. Jis tyrimus kartu su S. Bergstriomu3) tyrimus atliko Švedijos Karolio medicinos ir chirurgijos institute, kuriame prostaglandinų tyrimų istorija prasidėjo 1935 m., kai jie buvo atrasti. Dabar tyrimų tikslas sukurti saugesnius negu turimi (tarp jų ir vilčių nepateisinusi COX-2 inhibitorių grupė) skausmo ir uždegimo slopinančius vaistus.
Prostaglandinai susidaro iš ląstelių membranose esančios arachidono rūgšties per keletą fermentinių reakcijų, kurių metu susikuria junginiai, užtikrinantys reguliacines funkcijas: kad į inkstus patektų reikiamas kraujo kiekies, gimdos susitraukimų valdymas gimdymo ir menstruacijų metu, apsauginius atsakus į infekciją ar sužeidimą (paraudimą, patinimą) ir kt.
Aspirinas ir kiti nesteroidiniai uždegimo slopinimo vaistai (ibuprofenas ir kt.) blokuoja du pirminėje reakcijų stadijoje
dalyvaujančius fermentus - ciklooksigenazę 1 ir 2 (COX-1 ir COX-2) ir taip nutraukia viso prostaglandinų rinkinio
gamybą. Tačiau ir patys tie vaistai kartais sukelia problemų, mat stabdo ir vieno ar kelių arachidono rūgšties darinių,
saugančių skrandžio sienelę nuo virškinimo sultyse esančios druskos rūgšties, sintezę. Todėl 20 a. pabaigoje buvo sukurti
vaistai Vioxx, Celebrex ir kt., savitai stabdantys COX-2, išsaugant skrandžio apsaugą.
Bet paaiškėjo, kad COX-2 slopinimas turi savų trūkumų. Jo blokavimas sutrikdo sudėtingą prostaglandinų sąveikų seką, sumažina prostaglandino E2 (PGE2), kuris, kaip spėjama, yra pagrindinis skausmo ar uždegimo sukėlėjas. Be to slopinama ir širdį saugančio prostaciklino (PGI2) sintezė: šis išplečia kraujagysles ir neleidžia susidaryti krešuliams.
1999 m. G. Ficdžeraldas4) iš Pensilvanijos un-to The Proc. of National Academy of Sciences (PNAS) aprašė klinikinį tyrimą, skirtą PGI2) sumažėjimo pademonstravimui. Tada toliau veikia tromboksanas (dar vienas prostaglandinas), sukeldamas kraujagyslių susitraukimą ir trombocitų sukibimą (tai atsverdavo PGI2), kas skatina miokardo infarktą ar insultą. Į tai dėmesį atkreipė teisininkai plačiai nuskambėjusioje byloje prieš COX-2 inhibitorių gamintojus.
Taip pat buvo rastas fermentas, kuriam veikiant susidaro PGE2. Į ji orientuotis turėtų vaistų gamintojai. Vaistas slopinantis mPGES fermentą, galėtų numalšinti skausmą ir uždegimą be poveikio virškinimo traktui ir širdžiai bei kraujagyslėms. Tačiau Vioxx istorija verčia būti atsargiais.
1) Karlas Gerchardtas (Charles Frederic Gerhardt, 1816-1856) chemikas iš Alzaco (jį savinasi tiek Vokietija, tiek Prancūzija). Dirbo reformuodamas cheminių formulių notaciją (1843- 46). 1851 m. kartu su O. Loranu įsteigė privačią laboratoriją, į kurią plūdo daugybė jų mokinių. Per 4 m. jis parašė Traite de chimie organique, kuri yra visos jos mokslinės veiklos apibendrinimas. Reikia paminėti ir du cheminės analizės vadovėlius. Dirbo su anchidrinėmis rūgštimis ir 1853 m. jis pirmąkart susintetino acetilsalicino rūgštį (t.y. aspiriną).
2) Bengtas Samuelsonas (Bengt Ingemar Samuelsson, g. 1934 m.) švedų biochemikas, Nobelio premijos laureatas (1982) už atradimus susijusius su prostaglandinais ir jiems artimomis biologiškai aktyviomis medžiagomis, kartu su S. Bergstriomu ir Dž. Veinu. Šioje srityje Karolinska instititute dirbo nuo 1962-ųjų, kartu su S. Bergstriomu nustatė jų kilmę iš arachidinės rūgšties ir tolimesnę evoliuciją. 8-o dešimtm. pradžioje nustatė, kad trombocituose vienas endoperoksidų viesta medžiaga, kurią jis pavadino tromboksanu ir ištyrė jos vaidmenį, taip pagrįsdamas aspirino veikimą pacientams su didele miokarto infarkto rizika.
3) Karlas Bergstriomas (Karl Sune Detlof Bergström, 1916-2004) švedų biochemikas, Nobelio premijos laureatas (1982). 1975-87 m. buvo Nobelio fondo pirmininku; 1969-77 m. Karolinska instituto vadovas.
4) Garetas Ficdžeraldas ( Garret Adare FitzGerald, g. 1950 m.) airių gydytojas, Pensilvanijos un-to prof. (nuo 1994 m.). Jo tyrinėjimų sritis yra kardiologija, farmakologija, chronobiologija. Jo darbai prisidėjo prie mažų dozių aspirino įtraukimo infarkto profilaktikai.