Man pietums trejetą gyvačių! Vartiklis

Vienoje seniausių kulinarinių knygų, vieno imperatoriaus vyriausioje virėjo kūrinyje, skirtame specialistas ir turinčiame per tūkstantį receptų, yra toks pamokymas: „Visa, kas auga, laksto, skrajoja ar plaukioja tarp dangaus ir žemės – gali būti valgoma“. Svarbu tik kaip tas produktas apdorojamas ir paruošiamas. O dėl skonio, kaip sakoma, nesiginčijama. Ir ko tik žmogus nesuvalgo!?

Štai Londone yra Nelsono restoranas, kuriame dominuoja patiekalai iš gyvačių. O ypač populiari čia smauglių sriuba. O buvo taip. Daugiau kaip prieš šimtą metų Jamaikos sostinėje jaunikaitis, pasivadinęs Admirolu Nelsonu, atidarė nedidelį restoraniuką. Aišku, jis nebuvo joks admirolas. Skurdi, iš lentų sukalta užeiga irgi nepriminė restorano, - bet juk skamba geriau nei kokia smuklė! Tiesa, jo klientai nebuvo išrankūs – uosto valkatos, negrai krovikai, nešikai, visokie perėjūnai. Meniu irgi buvo kuklus: keli žuvies patiekalai, paplotėliai ir originali smauglių sriuba.

Ši ir išgarsino Nelsoną. Ji buvo puiki, jos vis dažniau prašydavo. Netrukus teko samdyti specialų smauglių gaudytoją, kad užtikrintų virtuvės reikmes. O po kelių metų Nelsonas išsinuomavo ir padoresnes patalpas, kuriose triūsė ne tik jo motina ir žmona, bet ir keli samdomi Gyvačių sriuba, Kinija

darbuotojai. Pasisekimą lėmė tai, kad Jamaikos negrai nebuvo prietaringi – jiems visai nerūpėjo, iš ko pagamintas patiekalas, kad tik būtų skanu. O Nelsonui fantazijos netrūko – naujajame meniu jau buvo per 20 patiekalų iš smauglių. Tad Londone įsikūręs restoranas – smauglių sriubos autoriaus vaikaitis.

O štai Afrikoje tai nieko nestebintų. Čia nenuodingomis gyvatėmis žmonės maitinosi nuo senų laikų. Pitonas buvo laikomas geru medžioklės laimikiu, net geresniu už beždžionę. Jo mėsa švelni, o kaulų beveik nėra. O ir pačioje Jamaikoje bei visoje Pietų Amerikoje negrai- vergai savo skurdų racioną mielai papildydavo visokiais šliužais ir smulkiais gyvūnais. O Tolimuosiuose rytuose visokie „šliaužiojantys padarai“ yra netgi delikatesas. Gerai paruoštos netgi neatskirsi nuo viščiuko.

Kinijoje gyvačių sriuba yra populiarus Kantono (atba Yue) virtuvės delikatesas ir Honkongo „priedas sveikatai“ ir yra ruošiama bent iš dviejų gyvačių rūšių mėsos. Ji yra kiek salstelėjusi, nes įdedama chrizantemų žiedų (dabar kartais pakeičiamų boltonijos žiedlapiais) ir prieskonių. Gyvačių mėsa joje yra kiek violetinio atspalvio ir kiek primena vištienos skonį. Dažniausiai specializuotose vietose, vadinamose „Šy vang“ arba Gyvačių karalius - paprastai rudens ir žiemos laikotarpiais (tad ji laikoma „sušildančia“, t.y. suteikiančia yan, kompensuojant vėsinantį in poveikį). Ji laikoma delikatesu Kinijoje jau pora tūkstančių metų nuo Kariaujančių valstybių laikotarpio. „Kalnų ir jūrų knygoje“ rašoma, kad Guangdongo provincijoje gyventojai pradėjo valgyti gyvačių sriubą, o ši labai išpopuliarėjo Čingų dinastijos laikais ir imta laikyti „aukštos padėties“ patiekalu, nes jos ingredientai ir sudėtingas paruošimas simbolizavo turtus, drąsą ir pagarbą. Senose medicininėse knygose šiai sriubai priskiriama nemažai gydomųjų savybių, įskaitant kraujo ir odos pagerinimą, či energijos lygio pakėlimą...
Honkonge pirmasis gyvačių sriubą tiekiantis restoranas atidarytas prieš 110 m., o dabar ji patiria nuopuolį, nes liko mažai žmonių, mokančių ją tinkamai paruošti.

O štai krokodilą ne visur sutiksi valgiaraštyje. O kuo jis blogesnis už kiaulę?! Nesimpatiška išorė, ne kokia šlovė? Dar jis kvailas, klastingas, mėgstąs krimstelėti žmogų savo nasrais, pilnais aštrių lyg peiliai dantų. Turi rauplėtą odą, stiprią žvynuotą uodegą ir bėgioje trumpomis kreivomis kojomis. Nelabai patrauklus portretas. Bet ir mūsų kriuksė – ne Antikos gražuolė. Nėra ir švarumo įsikūnijimas – tačiau tai netrukdo pasigardžiuojant krimsti jos kumpius, skilandžius...

O juk daugelyje šalių krokodilas - įprastas aplinkos elementas, kaip mūsuose antis, šernas ar kiškis. Vietiniai puikiai žino, kaip jo saugotis brendant upe, maudantis ar semiant vandenį. Ir vis tik Senegale sakoma: „Geriau sutikti krokodilą ant stalo nei vandenyje“. Ten ir palinkinėse tautelėse šis grobuonis valgiaraštyje - ne naujiena. Tačiau kiekviena jų krokodilą valgo savaip. Štai elmolo gentis nuo Rudolfo ežero sudoroja jį visutėlį nuo galvos iki uodegos galiuko. Šios genties maisto atsargos ribotos ir ji negali leisti sau prabangos rinktis, ką valgyti, o ką ne. Aptikę krante krokodilą, elmolai greitai užkerta jam kelią į vandenį ir užmuša akmenimis. Jų manymu taip užmušto krokodilo mėsa minkštesnė, nes šiaip į ją galima dantis išsilaužti. Ji iš tikro kieta, tačiau ten, kur sustorėja uodega – švelni ir balta. Tad daugelyje šalių valgoma tik ši vieta.

Misisipės žemupyje indėnai didžiuliuose puoduose troškindavo aligatoriaus filė su aromatingomis žolelėmis. Tas patiekalas būdavo ruošiamas ilgai, net keletą valandų. Gamindavo jį tik per didžiąsias šventes – pernelyg daug laiko ir pastangų jis reikalaudavo“ aligatorius turėjo būti jaunas ir ką tik pagautas, žolelės šviežiai surinktos, o ugnis po puodu – lygi, nei per stipri, nei per silpna. Matyt tai būta skanaus patiekalo, nes pirmieji europiečiai jį iškart įvertino ir įtraukė į kreoliškosios virtuvės meniu. Ir dabar Naujojo Orleano restoranuose „kreoliškoji aligatoriaus filė“ užima garbingą vietą greta prancūziškų delikatesų ir amerikietiškų Kentukio viščiukų.

Kinijoje, Jandzės pakrantėse gaudydavo mažus krokodiliukus ir šerdavo, kol jų uodegos pasiekdavo tam tikrą ilgį. Jie čia tapo tarsi naminiu gyvūnu, kuris neretai pavaduodavo ir sarginį šunį, mat jį įkurdindavo prie įėjimo į kiemą. Jam sukaldavo į šuns būdą panašią dėžę ir krokodilą ilgoka grandine pririšdavo prie užpakalinės kojos. Į tokį kiemą nelabai kas drįsdavo lįsti. Taip tarnaudami jie parodė, kad nėra tokie buki ir gerai atskiria savus nuo svetimų – ir vargas pastariesiems. O šeimininkus jie gerbė kaip ir kiti naminiai gyvūnai.

Pietų Amerikoje galima aptikti patiekalų iš tolimų krokodilų giminaičių – didelių driežų leguanų. Paprastai valgomos jų uodegos ir kumpiai. Jie tapo madingi – Vokietijoje net buvo pradėję gaminti jų uodegų konservus. Tik patys leguanai matyt tokiu savo populiarumu nesidžiaugė.

Ant pietų stalo pakliūva ir gyvūnai, kuriuose nėra „mėsos“ (visokia smulkmė – vabzdžiai, lervos...). Pvz., Naujojoje Gvinėjoje labai populiarios medgraužių lervutės, kurių daugybė randama išpuvusiuose medžių kamienuose. Ypač vaizdžiai jų ragavimą aprašė N. Mikluchas-Maklajus:

Keturi papuasai, nešini akmeniniais kirvukais, ir du su nedideliais būgneliais, paklaidžioję miške, apsistojo prie medžio ir ėmėsi darbo. Kirtėjai kapojo kamieną, o būgnininkai ramiais ritmingais smūgiais diktavo tempą, kūrė darbingą nuotaiką. Kai pagaliau kamienas nuskilo ir pasirodė gausybė baltų riebių lervukių, darbas ir muzika nutrūko. Visas šešetas puolė sotintis.

Sunku jas ir patiekalu pavadinti – nei virti, nei kepti, - imk ir valgyk. O štai skėriai (kaip ir visa žiogų giminė) – visai kas kita. Afrikoje jie ne viską siaubianti rykštė, o patys tampa auka keptuvei. Neva bibliniai pranašai, išėję į dykumas, maitinosi skėriais. Nuo tų laikų likęs posakis „maitintis akridėmis“ reiškia gyventi pusbadžiu. Akridės – viena skėrių rūšių. Ir jei barzdoti Artimųjų rytų keliautojai tikrai valgė skėrius, tai jei privalėjo tempti su savimi palmių arba alyvų aliejaus, druskos, pipirų ir, aišku, didžiulę keptuvę. Ją įkaitinus ant laužo liepsnos, reikėjo pilti aliejų, lygiais sluoksniais kloti gerai pasūdytas ir pipirais pabarstytas akrides. Jei dar turėta ir prėskų paplotėlių, su kuriais, kaip sako, skėriai ypač gardūs, tai tie pranašai ne taip blogai toje dykumoje ir gyvenę. Nors gal senovėje skėrius valgydavo ir kitaip paruoštus... Kas ten žino... Tačiau šiandien Senegale, Gvinėjoje, Nigeryje ir kitose Afrikos šalyse manoma, kad kitaip paruošti skėriai būtų tiesiog neskanūs.