Naudokime priekonines daržoves. Vartiklis

Prieskoninės daržovės gerokai vertingesnės už pipirus ir lauro lapelius, kurie yra kenksmingi, ypač vaikams, o taip pat sergantiems širdies ligomis, reumatu ir nervingiems žmonėms. Be to, jos turi vitaminų, eterinių aliejų, pasižymi gydomosiomis savybėmis.

Pvz., įdėjus kelis žalius ar džiovintus gelsvės lapus į sriubą, atrodys, kad sultinyje virta višta. Daržo ar miško čiobreliai tinka į pupelių, žirnių sriubas, grybų patiekalus. Juozažolių žali ir džiovinti lapai – į mišraines, įvairius mėsos ir žuvies patiekalus, daržovių konservams bei arbatai. Mėtų žali ir džiovinti lapai – į varškės, mėsos ir daržovių patiekalus bei arbatą. Šalavijai – darant dešras, sūrius, mėsos ir žuvies patiekalams paskaninti.

Visus šviežius prieskoninius augalus reikia dėti į jau paruoštus patiekalus ir nebevirti ar kepti. Džiovintus reikia pavirti arba bent pakaitinti.

Labai stiprūs jo fitoncidai, sudėtingi eteriniai aliejai, vitaminai D, B₁, C, polisacharidai, jodas turi gydomųjų savybių. Česnakas turi 67 makro ir mikro elementus iš kurių sveikatai svarbūs 37. Česnako veikliosios medžiagos plečia kraujagysles, stiprina širdies darbą, gerina šlapimo išsiskyrimą. Pastebėtas česnako veikimas prieš kirmėles.
Didesni česnako kiekiai kenksmingi, o vaikams iki 3 m net nuodingi. Česnakas vartojamas tik po 1-3 skilteles per dieną. Jo veikimas ypač aktyvus pavasarį.

Pasižymi stipriu priešbakteriniu veikimu. Veikliausia česnako medžiaga alicinas sulaiko bakterijų augimą net 1:125000 vandens tirpale. Česnako tyrelė po sandariu gaubtu sunaikina greta padėtoje lėkštelėje gyvas augančias bakterijų, infuzorijų, ligas sukeliančių grybelių kolonijas greičiau nei per valandą. Kelias minutes kramtomas česnakas užmuša visas burnos ertmėje esančias bakterijas.

Jau senovėje česnako duodavo sumažėjus apetitui, nuo išsekimo, kosulio, pilvo skausmų, odos ir kitų ligų. Ypač dažnai jis vartojamas virškinimui gerinti - jis didina virškinimo fermentų ir tulžies išsiskyrimą, padeda geriau įsisavinti maistą. Jis mažina skausmus ir raminančiai veikia žarnyną. Česnakas skatina šlapimo išsiskyrimą, stimuliuoja lytinių liaukų veiklą, stiprina širdies susitraukimus ir lėtina širdies ritmą. Jis dažnai vartojamas nuo kvėpavimo organų ir odos, žarnyno ir kitų infekcinių ligų.

Jis tinka sergant hipertonija ir ateroskleroze – kaip galvos svaigimą, skausmus, nemigą, protinės galios nusilpimą mažinantis vaistas. Tam reikia suvalgyti 2-3 nedideles česnako skilteles per dieną. Tiek pat skiltelių suvalgoma su maistu nuo skrandžio ir žarnyno infekcinių ligų, kolitų, bronchitų (atsikosėjimui).

Rytų šalyse česnakas seniai vartojamas kaip priešbakterinė, gerinanti virškinimą, lengvinanti atsikosėjimą, tonizuojanti priemonė. Česnakas tinka sergantiems kvėpavimo takų lėtinėmis ligomis, išsekusiems – kaip apetitą ir virškinimą gerinanti priemonė, sergant ateroskleroze, hipertonine liga. Prof. K. Grybauskas siūlė spiritinę ištrauką, kurios pradinė dozė – 5 lašai tris kartus per dieną su pienu arba vandeniu, kasdien pridedant po 1 lašą iki 30 lašų tris kartus per dieną, vėliau mažinant po vieną lašą kasdien, kol lieka 5 lašai tris kartus per dieną. Po 10 d. pertraukos šis kursas kartojamas 3-4 kartus (su 10 d. pertraukomis).
Galima vartoti ir aliejinę ištrauką; ji neturi kvapo, bet manoma, kad jos veikimas silpnesnis.

Česnako sulčių kompresai dedami įkandus bitei, nuodingiems vabzdžiams, gyvatei, sergant pūlingomis odos ligomis.

Česnakas netinka, kai sergama ūmiu skrandžio, kepenų, inkstų uždegimu. Nesaikingai valgomas česnakas erzina skrandį, žarnyną, tulžies takus.

Jei iš arti pauostysite neliestą česnaką, pastebėsite, kad jis savaime neturi stipraus kvapo. Tačiau prapjovus ar atsikandus, pasklinda aštrus aromatas, o burnoje kyla deginimo pojūtis. Tai česnako apsauga, kad atbaidytų gyvūnus nuo jo graužimo. Deginimą sukelia alicinas, sudirgindamas tuos pačius receptorius, kurie reaguoja į aitriosiose paprikose esantį kapsaiciną (kaip tai veikia, skaitykite >>>>>>). Tačiau alicinas išsiskiria tik pažeidus česnako ląsteles. Tačiau alicinas pasižymi antibakteriniu ir antigrybeliniu veikimu, nes slopina fermentus (cisteino proteazes), kuriuos patogenai naudoja įsiskverbimui. Tad Hipokratas siūlė jį naudoti žaizdų gydymui.

Česnakai tampa ne tokie aitrūs juos išvirus, nes tada alinazė nustoja gaminti aliciną. O ir alicinas nėra stabilus, jis greitai reaguoja ir sudaro kitus kvapius junginius, kurių kai kurie gali išlikti burnoje ir po kelių valandų po valgymo. Lėtai verdant nepažeistas česnako skilteles, jo skonis tampa švelnus ir saldus. O jo panaikinimui gali padėti obuolio ar salotų suvalgymas, nes daugelyje žalių vaisių ir daržovių esantys fermentai tuos junginius „nukvapina“.

Česnakai padeda:
Peršalimo ir infekcijų atveju: jie turi alicino (sieros junginio), saugančio nuo bakterijų, virusų ir grybelių.
Sergant širdies ligomis: padeda aterosklerozės, hiperlipidemijos, trombozės, hipertenzijos ir diabeto atvejais. Biosulfidai atveria ir plečia kraujagysles, - ir tuo mažina kraujospūdį.
Vėžio prevencijai: juose esantys bioaktyvūs sieros junginiai mažina vėžinių židinių susidarymą bet kokioje stadijoje ir mažina vėžio riziką.
Diabeto atveju: padeda reguliuoti cukraus lygį kraujyje, stabdo ar mažina diabeto komplikacijas, padeda kovoti su infekcijomis, gerina kraujotaką.
Gydyti demenciją: juose gausu antioksidantų, saugančių nuo oksidacinės pažaidos, trikdančios pažintinę funkciją.
Reguliuoti svorį: padeda numesti svorį ir mažinti riebalų sankaupas – todėl rekomenduojama česnakų dėti į kasdienius patiekalus.
Išsaugoti plaukus: gali padėti plaukų slinkimą dėl didelio alicino kiekio. Tam česnako sultimis galima įtrinti galvos odą – taip pat jas galima maišyti su aliejumi. Be to jie sėkmingai naikina pleiskanas.
Ausų skausmui: išspauskite sulčių iš česnako skiltelės ir sumaišykite su 3 šaukštais alyvuogių aliejaus. Pipete įlašinkite pora lašų į skaudamą ausį ir ramiai pagulėkite pusvalandį. Tai kartokite 3 k. per dieną.
Švelninti žvynelinę: jie gali pagerinti odos būklę, nes turi priešuždegiminį poveikį, tad padeda žvynelinės paūmėjimo atvejais. Galima pabandyti ir įtrinti česnaku pažeistą odą.
Naikinti aknę (spuogus): oksidantai naikina bakterijas, todėl skiltele česnako galima įtrinti iškilusį spuogą. Tačiau švelniai odai česnako poveikis labai stiprus, tad tepkite tik pačius spuogus.
Pūslelinės atveju: patepti lūpų pūsleles česnako košele – tai sumažina skausmą, tinimą ir pagreitina gijimą.
Pašalinti rakštį: Ant rakšties vietos uždėkite gabaliuką česnako, apriškite tvarsčiu ar pritvirtinkite lipnia juostele; po to rakštį ištraukti bus lengviau.
Gydyti Atleto pėdą: dėl priešgrybelinių savybių gali sumažinti niežulį. Pėdas galima mirkyti vandens vonelėje, kurioje įdėta smulkinto česnako.

Nulupkite dvi česnako galvutes (apie 120 g) ir sumalkite su 0,5 arbatinio šaukštelio druskos. Vis dar maldami lėtai įpilkite 125 ml augalinio aliejaus ir valgomąjį šaukštą citrinų sulčių. Tai kartokite, kol supilsite 0,5 l aliejaus ir 4 šaukštus citrinų sulčių. Turi gautis vientisa masė, tirštumu primenanti majonezą. Jei nesigavo, į mišinį įpilkite kiaušinio baltymą ir vėl sumaišykite. „Toum“ tinka prie ant grotelių keptos mėsos, keptų daržovių.

Česnakus iškasę anksti rytą, gėrimą ruoškite tuoj pat. 350 g nuvalytų skiltelių susmulkinamos ir sugrūdamos medine grūstuve. 200 g masės užpilami 200 g etilo spiritu, o stiklinis indas sandariai uždaromas. 10 d. Laikoma vėsiai, tamsioje patalpoje. Tada perkošiama ir gautas skystis dar 2-3 dienas laikomas kambario temperatūroje. Po to mikstūrą šaldytuve galima laikyti 3 mėn.
Šis gėrimas gydo virškinamojo trakto ligas, gerina kraujotaką, stiprina širdį ir nervų sistemą, naudingas turint aukštą kraujo spaudimą ir aterosklerozę.
Naudojimas (10-čiai dienų): į 1/4 stiklinės įlašinkite kasdien po 1,4,7,10,13,15,12,9,6,3 lašus ir gerkite 15-20 min. prieš kiekvieną valgį. Toliau kasdien gerkite po 25 lašus, kol išgersite visą gėrimą.

Česnakus sunku išlaikyti – jie sudžiūva arba supūva. Tačiau jų skilteles, nuvalius lukštus, galima sudėti į stiklinį indelį, užpilti rafinuotu augaliniu aliejumi ir sandariai uždaryti. Taip jie gerai išsilaiko net keletą metų, jų skonis nepakinta, skiltelės lieka kietos ir sveikos. Be to, jos aromatizuoja aliejų, kuriuo galima paskaninti įvairias mišraines.

Daugiau patarimų virtuvėje...

Įdomybės: česnakai ir magnetizmas

Burlaivių laikais buvo tvirtai tikima, kad svogūnai ir česnakai veikia magnetinio kompaso rodyklę, todėl juos buvo draudžiama imti į laivą, o jūreiviams draudžiama juos valgyti. Tačiau kompaso „kvailiojimo“ priežastis galėjo būti visai kita. Magnetinis polius nuolat keičia savo vietą, per metus pasislinkdamas apie 25 mylias šiaurės vakarų kryptimi (per 150 paskutinių metų jis per šiaurės Kanadą nukeliavo 685 mylias).

Nuo Antikos laikų buvo minima, kad česnakas naikina magneto savybę pritraukti. Nors vėliau buvo paneigta ar suabejota tuo atliekant bandymus, nemažai, jei ne dauguma, autorių iki pat 17 a. ir toliau česnaką ir magnetą laikė „priešais“. Bandoma paaiškinti, kad „česnako poveikis“ kilo skaitant pažeistą Plinijaus „Gamtos istorijos“ sakinį, kur paimtas žodis „al()lium“ (česnakas) vietoje „aliud“ (kitas) – tą atsekė dar V. Gilbertas.

Tas „sąryšis“ pirmą kartą sutinkamas 2 a. pradžios Plutarcho „Quaestiones Convivales“ 2.7: „magneto akmuo netrauks geležies pabarstytos česnaku“.

16 a. pabaigoje įvairius magnetizmo klausimus tyrinėjo britas Viljamas Gilbertas, savo rezultatus paskelbęs knygoje „De Magnete“ (1600). Joje jis ir paneigė česnako ir magneto priklausomybę, nors dar anksčiau tai eksperimentais buvo nustatęs italas Giambattista della Porta (apie 1535-1615) ir aprašęs knygoje „Magia Naturalis“ (1589). Bet yra ir dar ankstesnių to poveikio paneigimų (Ch. Entzelt „De re metallica“, 1551; Dž. Kardano „De subtilitate“ antrame leidime, 1554).

Maisto racione ši nepakeičiama prieskoninė daržovė vartotina ištisus metus. Aštrus skonis ir kvapas yra nuo eterinių aliejų, glikozidų, organinių medžiagų. Svogūne yra net 11% labai gerai virškinamų cukrų: gliukozės, maltozės, fruktozės, sacharozės. Įdomu, kad kuo aštresnio kvapo svogūno rūšis, tuo daugiau juose cukraus.

Gydomąsias svogūno savybes nulemia fitoncidai, augalo antibiotikai, kuriais jie ginasi nuo mikrobų ir ligų, vitaminai C, B₁, B₂, B₃, B₅, E, karotinas. Svogūnų ropelės turi cukraus, ląstelienos, kalcio ir fosforo druskų, organinių rūgščių.

Svogūne esančios medžiagos naikina bakterijas, gerina medžiagų apykaitą, skrandžio sulčių išsiskyrimą, reguliuoja virškinimą, gerina šlapimo išsiskyrimą, ramina, didina atsparumą infekcinėms ligoms.
Svogūnus patariama valgyti sergantiems hipertonine liga, ateroskleroze, kai lėta žarnyno veikla, lydima vidurių užkietėjimo, gripo metu. Svogūno sultys, atskiestos medumi, tinka sergantiems anginomis, lėtiniais bronchitais.

Švieži svogūnai didina virškinamųjų sulčių skyrimąsi, gerina apetitą ir virškinimą, maistinių medžiagų pasisavinimą. Svogūnai mažina cukraus kiekį kraujyje, todėl juos galima vartoti sergant diabetu: jiems rekomenduojama valgyti keptų svogūnų sriubą. Nuo žarnyno uždegimų, vidurių užkietėjimų ir hemorojaus padeda šviežios svogūnų sultys (arbatinis šaukštelis šviežios svogūnų sultys (arbatinis šaukštelis 3-4 k. per dieną prieš valgį). Svogūnai efektyviai mažina kraujyje cholesterino kiekį ir stabdo aterosklerozę.

Kartais svogūnais varomos kirmėlės. Nevalgius 3-4 dienas gerti po 1/3-1/2 stiklinės svogūnų antpilo. Jam susmulkinamas vidutinio dydžio svogūnas, užpilamas stikline vandens ir laikomas 8-12 val. Taip pat svogūnų košele tepami niežtintys išbėrimai, spuogai, strazdanos, pigmentinės dėmės. Šviežiomis svogūnų sultimis kartais gydomos gleivinės opelės.

Kad nedirgintų skrandžio, kepenų, tulžies takų, svogūnai vartojami kepti, troškinti, virti.

Bulgarų mokslininkai lytiškai nusilpusiems pataria nakčiai valgyti truputį svogūnų.
Svogūnai naikina ir vėžį: kasdien suvalgius po pusę svogūno, tikimybė susirgti skrandžio vėžiu sumažėja 50%.

Žmonės žino, kad sutrenkta vieta mažiau skaudės, tinimas ar mėlynė greičiau išnyks pridėjus šviežio svogūno tyrelės, sumaišytos su valgomąja druska.
Keptas ar virtas svogūnas, vienas ar su muilu, suminkština besikeliančią votį, mažina skausmą (ypač, kai pūlinys ties nagu).

Svogūnų lukštų nuoviras plaukams suteikia vario atspalvį, o jame dažyti medvilniniai ir vilnoniai audiniai ar siūlai neblunka, yra gelsvos ar rudos spalvos.

Morkos turi įvairių vitaminų, jos vartojamos avitaminozių profilaktikai, nuo mažakraujystės ir nusilpus. Kasdien valgomos šviežios morkos stiprina organizmą. Jos tinka dietinei mitybai gydant širdies ir kraujagyslių, kepenų ir inkstų ligas, tačiau netinka paaštrėjus opaligei. Šviežios morkos gerai gydo regėjimo sutrikimus, atsiradusius dėl vitamino A trūkumo. Sultys, kaip vitamino A šaltinį, rekomenduojamos sergantiems miokardo infarktu.

Morkos ir jų sultys kiek laisvina vidurius, todėl tinka esant vidurių užkietėjimui bei hemorojui. Tam prieš valgį geriama po 150-200 ml šviežiai spaustų sulčių. Su medumi sumaišytų sukčių duodama kosint ir užkimus. Morkų sultimis skatinamas šlapimo išsiskyrimas ir taip šalinami šlapimo akmenys – jų geriant po valgomąjį šaukštą 3-4 k. per dieną kelis mėnesius. Liaudyje morkomis gydė nušalimus, nudegimus, pūlines žaizdas ir opas. Šviežių morkų košelė dedama ant žaizdų arba jos apiplaunamos šviežiomis morkų sultimis.

Ankštinių kultūrų tėvyne laikoma Azija, Afrika, Amerika (pupelės – iš Pietų Amerikos, žirniai kildinami iš Tibeto, pupos - Egipto). Pupelės buvo vienu pirmųjų pradėtų kultivuoti augalų – pietų Meksikoje, Peru ir Gvatemaloje. 4 tūkst. m. pr.m.e. Į Europą jas atvežė Kolumbas. Netrukus italų ir prancūzų selekcininkai išvedė veisles, kurias galima valgyti su ankštimis – tai šparaginės pupelės. Dabar jų yra apie 200 rūšių, gerokai besiskiriančių viena nuo kitos.

Daržinė pupelė (Phaseolus vulgarus) užauga iki 40 cm aukščio, turi gausiai šakotą liemeninę šaknį, iš kurios išauga vertikalus vijoklinis arba gulsčias briaunuotas prie pamato sumedėjęs, smulkiais plaukeliais apaugęs stiebas. Lapai žali, iš trijų lapelių, ovalios formos (primena kiaušinį, tik su smailėjančiomis viršūnėlėmis). Žiedų spalva varijuoja nuo baltos iki rožinės; jie telkiasi po keletą į žiedynus tarp lapų. Žydi birželio-rugpjūčio mėn., sėklos subręsta rugsėjį. Vaisius pupa; jos būna po kelias ankštyje, kurios dažniausiai pailgos formos, su snapeliu.

Pupelėse daug baltymų, angliavandenių, mineralinių druskų, vitamino C, B grupės vitaminų, aminorūgščių. Jos veikliosios medžiagos: amino rūgštys (tirozino, lizino, leucino, arginino, asparagino, triptofano), fitosterolis, organinės rūgštys, hemiceliuliuzė, alkaloidai (alantoinas, trigonelinas), inozitas, varis, kobaltas, nikelis, sacharozė, B grupės vitaminai, kalis, fosforas, cinkas, askorbo rūgštis, ląsteliena, riebalai.

Kuo pupelės tamsesnės, tuo aštresnis jų skonis – todėl juodagrūdės labiausiai mėgstamos Pietų Amerikos virtuvėje. Italijoje labai mėgstamos šviesiai margos pupelės (Borlotti), kurios išvirtos būna beveik baltos ir gerai išlaiko formą, kaip ir mažos margos nedidukės apvalios pupelės, tik jos yra pikantiško skonio, tad labiausiai tinka troškiniams ir apkepams. Pas mus paplitusios iš Kinijos kilusios pupelės „su akute“ (dėl juodų dėmių) – savito aromato ir skonio. Delikatesu laikomos „Adzuki“ pupelės – jų skonis švelnus, salsvas – jos dažnai dedamos į salotas. O Čilėje labiausiai mėgstamos raudonosios pupelės – jos miltingos ir salsvoko skonio.

Daržinės pupelės naudojamos liaudies medicinoje. Jos turi uždegimus slopinantį poveikį, skatina šlapimo išsiskyrimą, tad tinka inkstų ir šlapimų takų ligoms gydyti. Pupelės skatina skrandžio sulčių išsiskyrimą. Padeda varginant širdies ritmo sutrikimams. Įvairių šalių liaudies medicinoje anksčių antpilu ar nuoviru gydomos inkstų ir šlapimo pūslės ligos, hipertonija, širdies nusilpimas, pasireiškiantis patinimais, lėtinis reumatas, podagra. Išoriškai gydo opas, egzemą, pūlinius. Tiems dalykams tinka džiovintos pupelių ankštys, kurios tinkamai išdžiovintos yra pilkos arba gelsvos, susisukusios, savotiško skonio ir bekvapės; saugomos sausoje vietoje. Sutrintų pupelių milteliais barstomos infekuotos žaizdos, gydomi nudegimai, egzemos pažeistos vietos.

Pupelių ankštys tinka sergantiems cukriniu diabetu (argininas veikia panašiai kaip insulinas), ateroskleroze. Pastebėta, kad gydant anksčių luobelių ekstraktu, kraujyje sumažėja cukraus. Imama 20 g susmulkintų sąvarų ir išverdama 1 l vandens. Gautas nuoviras (apie 0,5 l) išgeriamas lygiomis dalimis per dieną. Dar vartojamas nuoviras iš pupelių sąvarų ir mėlynių lapų, paimtų lygiomis dalimis, Kartais į tokį mišinį dar dedama viena dalis avižinių šiaudų. Nuovirui imamas šaukštas nišinio stiklinei vandens, jis geriamas 4-5 k. per dieną po 1/3 stiklinės.

Pastaba: jų nerekomenduojama vartoti viduriuojant, turint dvylikapirštės žarnos opaligę, sergant sunkiomis inkstų ligomis ir hepatitu.

Sergant cukriniu diabetu:
0,5 l vandens užpilti pora šaukštų džiovintų smulkintų anksčių ir pavirti. Nuovirą, padalijus lygiomis dalimis, suvartoti per vieną dieną.

Šlapimui skatinti:
Paimto meškauogės lapų ir pupelių anksčių – ir pora šaukštų jų mišinio užpilti 1,5 l vandens, palaikyti 15 min., kad pritrauktų, ir nukošti. Išgerti per vieną dieną mažais gurkšneliais.

Smulkiau pjaustytas svogūnas pakepinamas aliejuje, kol pagels. Smulkiai supjaustytas česnakas suberiamas į jau pakepintus svogūnus. Pupelės pasūdomos, parūgštinamos ir užpiltos pakepintu svogūnu su česnaku gerai išmaišomos.

Pupelės išmirkomos ir išverdamos pasūdytame vandenyje. Svogūnas susmulkinamas ir pakepamas keptuvėje ant aliejaus. Šoninė supjaustoma šiaudeliais ir pakepama. Sumaišomos pupelės, svogūnas, actas, garstyčios, pabarstomos pipirais ir palaikomos apie valandą. Tada sudedama į salotines ir at viršaus uždedama pakepintų lašinukų.

Kiauliena supjaustoma pailgais gabaliukais, sudedama į šaltą pasūdytą vandenį ir verdama 20-25 min. Pupelės išbrinkinamos ir apie 20 min. verdamos pasūdytame vandenyje. Tada pupelės išgriebiamos ir sudedamos į puodą su kiauliena. Paprikos ir svogūnas supjaustomi kubeliais ir suberiama į sriubą. Verdama, kol suminkštės pupelės. Baigiant virti paskaninama prieskoniais.

Smulkiai supjaustytą svogūną pakepiname riebaluose, užpilama ant pupelių ir sumaišoma. Tada viskas sumalama mėsmale, į gautą masę įmušama 3 kiaušiniai, suberiami miltai, pasūdoma ir paskaninama pipirais ir gerai išmaišoma. Iš masės padaromi maltinukai, jie suvilgomi išplaktame kiaušinyje ir apvoliojami džiūvėsėliuose. Sudedami į karštus riebalus ir apkepamos abi pusės. Valgomi karšti su krienų padažu.

Šiandien pastebimas šakniavaisinių daržovių atgimimas. Griežčiai vartojami žali ir virti, troškinti, o taip pat jauni lapeliai. Bet maistui auginami tik geltoną minkštimą turintys griežčiai. Juos galima sėti arba sodinti daigais. Ankstyvam derliui sėjama balandį, žiemai – gegužę, birželį. Anksti pasėtų derlius bus didesnis, tačiau prastesnė kokybė. Tarpai tarp eilučių – 30-35 cm, sėkla įterpiama 1-2 cm gylyje. Vėliau retinami, paliekant 4-5 cm tarp augalų. Daigams – griežčių eilutės tankesnės, kas 10 cm. Sodinant svarbu neužlenkti šaknelės ir neužpilti žemėmis šerdelės. Kad daigai geriau prigytų, lapelių galus galima nupjauti, o šaknis apvelti molio ir mėšlo mišiniu. Daigus reikia saugoti nuo spragių.

Griežtis (Brassica napus) — kryžmažiedis dvimetis augalas, prie mėsingos šaknies turintis lapų. Tai greitai bręstantis ir šalčiui atsparus augalas. Daržovinių jo veislių valgomi šakniavaisiai, nors anksčiau buvo valgomi ir lapai (Dzūkijoje buvo populiaru rauginti lapus kartu su susmulkintais šakniavaisiais iš jų gaminant „ropucių“ sriubą). Griežčio šaknyje yra cukraus (iki 10%), baltymų (iki 2%), pektinų, garstyčių aliejaus, vitaminų C, B1, B2, daug geležies. Griežtis yra labai maistingas ir vitamino C (kuris, be to, ir ilgai išsilaiko) turi daugiau už kitus šakniavaisius, todėl labai vertinamas šiauriniuose rajonuose. Bet jų negalima valgyti sergant ūmiomis skrandžio ir žarnyno ligomis.

Griežčiai vartoti nuo vidurių užkietėjimų, o - šlapimo išsiskyrimui skatinti ir skrepliams skystinti. Senovėje jo sultimis gydydavo sunkiai gyjančius nudegimus, o vandenyje sutrintų sėklų duodavo tymais sergantiems vaikams - skalauti burnai ir gerklei. Trintomis ir vandenyje skiestomis sėklomis plaudavo rankas, norėdami apsisaugoti nuo „limpančių“ (užkrečiamų) ligų.

Gydymo tikslams naudojami šakniavaisiai ir šviežios jų sultys. Kasti juos galima pradėti jau nuo rugpjūčio pradžios, o visiškai nuimti būtina iki šalnų. Išrovus nupjaunami lapai (Dzūkijoje juos panaudodavo gaminti ropuciams, iš kurių virdavo sriubą – o griežčius dzūkai vadino kručkais), o šakniavaisiai sandėliuojami 1-5^o temperatūroje, kad geriau išsaugotų naudingąsias savybes.

Griežčiai valgomi žali, virti arba šutinti orkaitėje. Įdomu tai, kad net ilgai termiškai apdorojami jie išsaugo gana daug vitamino C. O žali griežčiai, kuriuos galima valgyti paskaninus grietine, aliejumi ir kitais pagardais; taip pat jų galima dėti jų galima dėti į salotas, garnyrus.

Šviežias griežčių sultis rekomenduojama gerti varginant meteorizmui, sergant gastritu, skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opalige, remisijų periodais (arba suvalgyti 200-300 g šviežių, virtų ar šutintų griežčių). Beje, žali, kruopščiai sukramtyti ir su seilėmis susimaišę griežčiai itin efektyviai slopina rėmenį ir vadinamuosius „alkio skausmus“, sukeliamus perteklinės druskos rūgšties sekrecijos.

Griežtį, morką, salierą supjaustyti, sudėti į pasūdytą vandenį, įberti kmynų ir virti. Bulves supjaustyti, sudėti į sriubą. Virti, kol daržovės suminkštės. Tuo pat metu smulkiai supjaustytą svogūną kepti riebaluose, kol pagels, tada suberti miltus ir dar pakepti, kol miltai pagels. Gerai maišant, atskiesti daržovių nuoviru ir padažą supilti į sriubą. Sudėti pipirus, prieskonius ir dar trumpai pavirti. Turint šviežių prieskoninių daržovių (pvz., petražolių lapelių), jomis papuošti sriubą lėkštėje.

Griežčius supjaustyti maždaug 2 cm dydžio kubeliais arba pailgais gabalėliais. Į keptuvę storu dugnu įdėti sviestą, pakaitinti, kol iš jo išgaruos vanduo, įberti cukraus, dar pakaitinti, kol cukrus ir sviestas truputį paruduos, tada sudėti supjaustytus griežčius ir maišant pakepinti juos iki rusvos spalvos. Įpilti mėsos sultinio arba karšto vandens ir uždengus ištroškinti. Pagardinti druska ir cukrumi. Galima patiekti prie keptos avienos arba jautienos valgių.

Tai daugiametis, žolinis augalas, kuris išaugina apie 1,5 m aukščio stačią, tuščiavidurį, dryžuotą, viršuje šakotą stiebą ir storą, rusvą, mėsingą šakniastiebį, su stora šakota šaknimi ir daugeliu pumpurų. Lapai blizgančiu paviršiumi, vienąkart ar dukart plunksniškai skaldyti. Žiedyno skėčiai iki 12 cm skersmens. Žiedai balsvi ar žalsvai gelsvi. Sėklos plokščios, gelsvai rudos.

Geriausia gelsvę sėti rudenį arba pavasarį. Daigus galima persodinti 50-60 cm atstumu. Dauginama ir kerų skirstymu bei šaknų auginiais. Vienoje vietoje gali augti 6 ir daugiau metų. Ypatingos priežiūros šis augalas nereikalauja, gerai žiemoja.

Vartojami lapai, šaknys ir net sėklos. Visos augalo dalys turi eterinio aliejaus, kuris suteikia stiprų, salierus ar grybus primenantį kvapą. Vasarą vartojami švieži lapai, o žiemą – džiovinti lapai Gelsvės žiedas

ir šakniastiebiai, kurie kasami tik antraisiais ar trečiaisiais auginimo metais. Rudenį nukasti šakniastiebiai nuplaunami, susmulkinami ir džiovinami ne aukštesnėje nei 40^o C temperatūroje. Lapai džiovinami pastogėje ar kitoje pavėsingoje, vėdinamoje patalpoje. Išdžiovintos gelsvės labai kvapios.

Labai tinka mėsiškų sriubų, mėsos, žuvies ir silkės, daržovių patiekalų, padažų, marinatų, įvairių salotų paskaninimui.

Šaknys ir šakniastiebiai tinka likerių bei antpilų aromatizavimui. Be to, iš jų šakniastiebių gaminami aromatingi cukatai. Eterinis aliejus naudojamas ir parfumerijos pramonėje.

Gelsvės preparatai skatina šlapimo, tulžies išsiskyrimą, lengvina atsikosėjimą, gerina apetitą, virškinimą, mažina meteorizmą. Jie skiriami esant pabrinkimams(ypač kojų), sergant širdies ligomis, nuo inkstų, šlapimo pūslės uždegimo, sergant bronchitais, inkstų akmenlige; veikia raminamai, mažina skausmą, tonizuoja visą organizmą.

Vartojama esant skausmingoms negausioms mėnesinėms, mažakraujystei, polinkiui kaupti druskas. Išoriškai(pavilgai, kompresai, vonios) gelsvės žaliava vartojama pūliniams, negyjančioms opoms, žaizdoms gydyti, odos pigmentacijai šalinti. Šaknies nuoviru plaunami plaukai, kad jie geriau augtų ir neslinktų.

Skatina šlapimo išsiskyrimą
Šaukštą susmulkintos ir išdžiovintos vaistinės gelsvės šakniastiebių supilti į termosą, užpilti stikline (200 ml) verdančio vandens ir laikyti 2-3 valandas. Po to perkošti ir per dieną gurkšneliais išgerti visą stiklinę.

Nuo kojų pabrinkimų
v Ruošti nuovirą. Šaukštą susmulkintų šaknų užpilti stikline (200 ml) karšto vandens ir šildyti ant verdančio vandens vonelės (kitame inde su vandeniu) 30 min. Po 10 min nukošti, papildyti vandeniu iki pirmykščio tūrio ir vartoti po 1-2 šaukštus 3 karius per dieną 30 min. prieš valgį.

Gelsvės nuoviras
v Paprastosios kiaulpienės ir vaistinės gelsvės džiovintų šaknų(lygiomis dalimis) nuoviru, įdėjus pagal skonį medaus, gydomos skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligės.

Nuo peršalimo
v Šaukštą susmulkintos vaistinės gelsvės žaliavos užpilti 2 stiklinėmis (400 ml) karšto vandens, užvirti, nukaisti ir palaukti 20 min. Perkošti ir gerti 3 kartus per dieną po puodelį.

Patarimas:
Kad supjaustyti šakniastiebiai nepajuoduotų, juos apšlakstykite citrinos rūgštimi ar actu.

Gelsvių pavasario salotos
v Ankstyvą pavasarį salotas galima pasigaminti iš žalių, ką lik iškastų šaknų, jas nuskutus ir sutarkavus stambia tarka. Į salotas įdėti morkų, obuolių, paskaninti majonezu.
v Gelsvės kotletai
Produktai: 0,5 kg šaknų, 1-2 kiaušiniai, 3 šaukštai miltų, druskos ir cukraus pagal skonį.
Virtas šaknis nuskusti, sumalti mėsmale, įdėti kiaušinius, truputį miltų ir pakepinti svieste. Galima troškinti kotletus ant garų.