Daržovės žiemai: spygliai. Barščiai ir salotos iš žuvų. Vartiklis

Daržovės žiemai

Taip pat skaitykite Naudokime priekonines daržoves
Daugiau įvairių prieskoninių daržovių

Žiediniai kopūstai. pastoviau vartojant kryžmažiedes daržoves gali sumažėti kai kurių vėžio rūšių rizika. Be to jie gali būti alternatyva kaloringesniems ir daugiau angliavandenių turintiems produktams: grūdams, bulvėms ir kt.

Kopūstai. Stiprina imuninę sistemą. Juose gausu vitamino C ir folio rūgšties; daug skaidulų, suteikiančių ilgalaikį sotumo jausmą, antioksidantų, mažinančių vėžio riziką. Reiktų stengtis jų daugiau valgyti žalių, nes turi daugiau vitaminų ir mineralinių medžiagų.

Žieminiai moliūgai. jie vertinami dėl daug A ir C vitaminų, uždegimus mažinančių Omega-3 riebiųjų rūgščių. Jų galima dėti į troškinius, sriubas, apkepus, košes. Iš kai kurių rūšių galima gaminti dietinius, veganiškus makaronus

Pankoliai. Jų švelnus saldymedžio skonis labai tinka sriuboms bei salotoms. Be to, jie turi daug vitamino C, kalio (palaikančio normalų kraujo spaudimą ir sumažinančio priešmenstruacinius simptomus) ir skaidulų.

Burokėliai. Lietuviškoje virtuvėje jie vartojami įvairiai. Juose gausu skaidulų ir kalio. Šviežiuose jų lapuose gausu vitamino C.

Ciberžolė. Tai „šildantis“ prieskonis, įeinantis į kario sudėtį, - tad labai tinka žiemą. Vertinama ajurvedoje. Tyrimai rodo, kad mažina Alzheimerio ligos riziką. Teigiama, kad kaip imbieras, Kajeno paprika ir cinamonas padeda tirpdyti kūno riebalus.

Spanguolės. Jos saugo nuo infekcijų, ypač šlapimo takų, palaiko širdies ir kraujagyslių veiklą. Tik nereiktų piktnaudžiauti džiovintomis ir sultimis.

Burokėlių mišrainė su graikiniais riešutais ir džiovintomis slyvomis

2-3 virti burokėliai, 2-3 skiltelės česnako, po saują graikinių riešutų ir džiovint slyvų, druskos, maltų juodųjų pipirų, majonezo

Džiovintas slyvas užpilkite vedančiu vandeniu ir palikite išmirkti (20-30 min.). Burokėlius sutarkuokite burokine tarka, sukapokit graikinius riešutus ir česnakus, smulkiais kubeliais supjaustykite išmirkusias slyvas. Viską sudėkite į dubenį, pagardindami druska, pipirais, sumaišykite su majonezu.

Morkų salotos su džiovintais vaisiais

5 morkos, po saują razinų, džiovintų slyvų ir abrikosų, 4 apelsinai, 3-4 obuoliai, sauja smulkintų riešutų (tinka įvairūs)

Morkas sutarkuokite burokine tarka, 3 apelsinus supjaustykite kubeliais, nuluptus obuolius – šiaudeliais. Viską (ir riešutus) sumaišykite, aplakstykite išspaustomis apelsino sultimis ir porai valandų įdėkite į šaldytuvą. Salotas galima pagardinti saulėgrąžomis, alyvuogių aliejumi.

Medžių spygliai – vitaminų šaltinis

Kaip pasigausinti vitaminų žiemą? Taisyklė paprasta – imti tai, kas tuo metu žalia. Žiemą žaliuoja pušų, eglių, kadagių, kedrų, kėnių, tujų spygliai. Žalia spalva – tai chlorofilas, žaliasis augalų kraujas. Patekęs į žmogaus kraujotaką padeda pašalinti šlakus ir medžiagų apykaitos likučius – jis vertinamas kaip geriausia kraujo valymo ir atstatymo priemonė. Cheminiu požiūriu šis pigmentas panašus į hemoglobiną; jis valo kraują nuo radioaktyvių medžiagų, sunkiųjų metalų, vaistų likučių ir kitų toksinių medžiagų. O žiemą, sumažėjus natūralių vitaminų ir mikroelementų šaltinių, spygliai puikiai gali užpildyti tą spragą. Būtent šaltuoju metų laiku spygliuose vitamino C būna net 2,5 karto daugiau nei vasarą. Spyglių arbata

Spyglius geriausia naudoti ką tik nuskintus, tačiau galima jų pasiruošti ir ilgesniam laikui. Juos laikyti reikia ne aukštesnėje nei 4^{o/SUP>C temperatūroje – taip juose net 3 mėn. nesuyra vitaminai ir kitos veikliosios medžiagos.
Tam miške prisilaužykite šakelių (tik nuo senesnių nei 10 m. amžiaus medžių apatinių šakų), o namuose juos
nukarpykime taip, kad ant šakelių liktų spyglių pagrindai. O štai gegužę galima prisipjauti gležnų, salotinės spalvos eglių
ūglių – tik nereiktų smarkiai nugenėti vienos kurios nors eglės.}

Spyglius galima vartoti ir šviežius, ir džiovintus. Šviežiuose pušų ir eglių spygliuose yra ne tik minėto chlorofilo, karotino bei gausybės vitaminų ir mineralų: C, K, P, E, PP, B₁, B₂, B₃, B₆, kobalto, geležies, mangano, aliuminio, vario, fitoncitų, eterinių aliejų, fitohormonų, bakteriostatinių ir antialerginių medžiagų. Eglių spygliuose yra ir nepakeičiamų aminorūgščių.

Spygliai naudingo avitaminozės, ypač vitamino C, gydymui ir profilaktikai, esant mažakraujystei. Be to jie stiprina imunitetą, lėtina senėjimo procesus, pasižymi nervus raminančiu, nuskausminančiu, antivirusiniu, antiseptiniu, atsikosėjimą lengvinančiu, šlapimą, prakaitą ir tulžį varančiu poveikiu. Eglės spygliais gydomos širdies ir kraujagyslių, galvos smegenų ligos, veido odos, grybeliniai susirgimai, bronchinė astma. Pušų spygliai dažnai naudojami odos ir plaukų priežiūrai.

Ruošdami šviežių spyglių arbatą, prieš dėdami į puodelį, gerai patrinkite tarp pirštų arba mediniais šaukštais, kad būtų geriau ištrauktos biologiškai aktyvios medžiagos. 1-2 arbatinius šaukštelius smulkintų spyglių užpilkite karštu, apie 90^oC vandeniu ir, geriausia, palaikykite termose apie valandą 1-3 puodukai tokios arbatos bus sveikatingumui palaikyti, o užklupus peršalimui – gerkite daugiau. Dar didesnis efektas geriant su medumi.

Beje, spyglių arbatų nepatartina vartoti ant tuščio skrandžio tiems, kas turi aukštą skrandžio rūgštingumą, nes gali jį didinti. Tačiau galima pasidaryti spyglių nuoviro ir panaudoti jį vakare voniai.

Spygliai kosmetikai

Plauko struktūrą neabejotinai pagerina pušų spyglių ir citrinos sulčių nuoviras, kuriuo reikia perplauti ištrinktus plaukus. O štai veiksminga priemonė nuo veido spuogų: smulkiai sukarpykite 100 g eglių ar pušų spyglių, pridėkite po 25 g medetkų, ramunėlių žiedų ir gysločių lapų. Visą šį mišinį užpilkite 0,5 l degtinės ir 7 paras laikykite tamsioje vietoje. Perkošus į tamsaus stiklo butelį ir laikant tamsioje vietoje galėsite naudoti visus metus. Juo reikia tepti švarią odą.

Apie chlorofilą

Chlorofilas – žalios spalvos augalinis pigmentas, lapus nudažantis žaliai. Jis kaupia saulės energiją ir dalyvauja fotosintezėje. Cheminiu požiūriu jis labai panašus į hemoglobiną – tik chlorofilo sudėtyje yra magnio, o į hemoglobiną įeina geležis. Nepaisant to, augalai lengvai pakeičia geležį tokia forma, kurią puikiai įsisavina žmogaus organizmas. Kuo tamsesnės žalios spalvos daržovės, tuo daugiau jose chlorofilo – daugiausia lapiniuose kopūstuose, gražgarstėse, petražolėse, kalendroje, daiguose (ypač kviečių želmenyse).

Du šią sritį tyrę mokslininkai gavo Nobelio premiją – Ričardas Vilstateris (1915) už cheminę chlorofilo formulę ir Hansas Fišeris (1930) už cheminę hemoglobino formulę.

Žmogaus kraujotakos sistema, papildyta chlorofilu, veikia efektyviau: geriau pašalinami šlakai ir medžiagų apykaitos atliekos. Jis padeda išvalyti radioaktyvias medžiagas, toksinus, sunkiuosius metalus, vaistų likučius ir arseną. Jau senovės graikai augalų lapus naudojo žaizdoms, sumušimams, įdrėskimams gydyti.

Suvalkijoje barščiai buvo vos ne kaip nacionalinis patiekalas – kaimuose juos virdavo kas antrą sekmadienį, pakaitomis su kopūstais. Juos virdavo anksti rytą visai dienai, o kartais ir rytojui. Viralas turėjo būti gardus, kad šeimyna pajustų sekmadienio nuotaiką, kad būtų galima jų laukti visą savaitę.

Literatūroje yra net keletas barščių receptų, bet dažniausiai juos siūlo virti su pomidorų pasta ir actu. Bet tai visas sriubas padaro vienodas, „valgyklines“. Sriubą parūgštinti galima ir kitaip, pvz., Barščiai

naudojant burokinę rūgštį, bet ji specifinio skonio ir ne visiems patinka. Ją gerdavo vietoje giros ir vadino burokų rasalu. Tinka ir rūgštūs obuoliai, ir svarainis, ir kaukazietiškų slyvaičių sultys (be cukraus), citrina ir jos rūgštis (net ir rauginta beržo sula). Panaudoja ir vitamino C tabletes bei miltukus.

O kas tik nevadinama barščiais!? Tas sriubas jungia tik tai, kad jos rūgščios ir valgomos su karštomis bulvėmis. Štai panemunių gyventojai verda ne žuvienę, o žuvinius barščius – koncentruotą žuvų sultinį su gausybe prieskonių, gerai užbalintą grietine ir valgomą su karštomis bulvėmis. Toks aštrus, kad bulvės reikia kąsti daug. O kur dar barščiai su skilandžiu, su aviena, su grybais, rūgštynių barščiai, buroklapių barščiai, pasninkiniai barščiai „cielukai“, pienbarščiai, šaltibarščiai, o dar ir žalibarščiai su rūgštimi ar su silke...

Gerai nuplautą avieną užpilti šaltu vandeniu ir virti, kol suminkštės. Maždaug prieš 20 min. iki virimo pabaigos sudėti visus prieskonius, išskyrus česnaką. Sultiniui užvirus, mėsa lengvai atkrenta nuo kaulų, tada sudedame virtus burokėlius ir smulkiai supjaustytas česnako skilteles. Nuimame sultinį vos jam užvirus, nes kitaip burokėliai praras spalvą, o česnakas – skonį. Pagal skonį įdedame citrinos rūgšties, baliname grietine ir valgome barščius su virtomis bulvėmis, kurios gali būti virtos ir su lupenomis.

Virtą mėsą tinka valgyti su karštomis bulvėmis ir burokėlių garnyru: sutarkuotus burokėlius užpilame vidutinio stiprumo saldžiarūgščiu acto skiediniu ir sumaišome su smulkiai supjaustyta svogūno galvute.

Į verdantį vandenį sudedami prieskoniai, morkos, petražolė. Grybai – ir verdama. Švariai nuvalytų ir sudžiovintų grybų ir obuolių plauti nereikia, nes su vandeniu išplaunama daug kvapiųjų ir maistingųjų medžiagų. Pavirus 10-15 min. dedami svogūnas, salieras ir obuoliai. Tada visą puodą pusvalandžiui pastatyti po gaubtu ar į šiltą orkaitę, kad baigtų virti daržovės ir džiovinti obuoliai.
Išvirę grybai ir daržovės išgriebiami. Kepti ar virti burokėliai nulupami ir drauge su morka, petražole bei salieru sutarkuojami burokine tarka. Grybai supjaustomi ruoželiais, stambesnės obuolių skiltelės pasmulkinamos.
Miltai pakepinami su sviestu ir drauge su daržovėmis sudedami į sriubą. Pasūdoma, pakaitinama ir užbalinama rūgščia grietine.
Vasarą ir rudenį į barščius dedama burokėlių, salierų, petražolių lapų, rūgštesnių žalių obuolių ar agrastų ir kitų uogų.
Prie šių barščių tinka pakepintas ragaišis ar balta duona. Senesnis ragaišis ar duona supjaustoma nedidelėmis riekutėmis. Kiaušinis suplakamas su trupučiu pieno ir pasūdoma. Riekutės pamirkomos plaktame kiaušinyje ir apkepamos svieste ar kituose riebaluose.

Šią sriubą galima virti iš įvairių burokų (rausvų, geltonų, raudonų) ar jų lapų kotelių.

Buroką, svogūną, morką, petražolę sutarkuojame burokine tarka, sudedame į emaliuotą puodą, įdedame sviesto ir druskos, bulvę, česnako ir, užpylus verdančiu vandeniu, verdame, kol išvirs bulvės.
Į grietinę supilti išrūgas, pridėti druskos, gerai išmaišyti ar išplakti, supilti į verdančią sriubą, truputį pakaitinti, nukelti nuo ugnies, sudėti likus į sviestą, suberti krapus.
Į stalą paduoti su neluptomis, orkaitėmis keptomis bulvėmis.

Žuvies salotos skanios ir maistingos: turi daug baltymų, riebalų, mineralinių medžiagų ir įvairių vitaminų. Ir jos greitai pagaminamos, tad tinka užklydus netikėtam svečiui.

Išverdamos bulvės, žiediniai kopūstai, žalios pupelių ankštys, kiaušiniai (kiekvienas atskirai). Virtus žiedinius kopūstus suskirstyti į daleles. Pupelės, bulvės, kiaušiniai, švieži agurkai (be odelės) supjaustomi plonais griežinėliais.
Žuvis nulupama, išimami kaulai, mėsa suskirstoma į vidutinio dydžio kąsnelius, sudedama į salotinės vidurį, palaistoma majonezu. Aplink apdedama daržovių salotomis sutaisytomis su majonezu ir druska. Papuošiama kietai virtų kiaušinių ir pomidorų griežinėliais, žaliais salotų lapeliais, pailgais agurkų gabalėliais.
Pastaba: tokioms salotoms tinka ir jūros ešerys, stambus karšis, karštai rūkyta skumbrė.

Dalis produktų, išskyrus bulves, atidedama papuošimui. Išverdama ir supjaustoma žuvis, bulvės, agurkai, pomidorai, obuoliai ir stambiais gabalais suplėšomos lapinės salotos. Užpilamos majonezu įdėjus truputį druskos ir cukraus. Atsargiai, stengiantis nesuardyti produktų, išmaišoma (kad obuoliai nepajuostų, jei nulupami, supjaustomi ir iškart užpilami majonezu).
Sudedama į salotinę sudarant kauburėlį ir papuošiama salotų lapeliais, stambesniais žuvies gabaliukais, pomidorų, agurkų ir kietai virtų kiaušinių griežinėliais.
Šventiniam stalui tokios salotos gaminamos iš vertingesnės žuvies. Galima panaudoti ir karštai rūkytą žuvį (tada jos imama 200 g).

Virta žuvis supjaustoma gabalėliais (nelabai smulkiai). Virtos bulvės ir kietai virti kiaušiniai supjaustomi griežinėliais, marinuotos paprikos – šiaudeliais. Visa tai sumaišoma su žuvimi ir užpilama pasūdytu majonezu. Atsargiai išmaišoma, sudedama kauburėliu salotinėje, papuošiama salierų ar petražolių šakelėmis, raudonojo pipiro juostelėmis, kiaušinio skiltelėmis.
Salotoms galima imti menkę, jūros lydeką, jūros ar upių ešerį ir kitą žuvį.

Iš stiklainio išimami marinuoti grybai (jei yra šviežių – išverdami ir kelios valandos palaikomi acto, prieskonių ir vandens marinate, sudedami į kiaurasamtį ir perpilami šaltu virintu vandeniu; nuvarvinami).
Virta žuvis (be kaulų) supjaustoma gabalėliais, taip pat supjaustomi ir kitai virti kiaušiniai, bulvės ir grybai (jei stambūs), dalis produktų atskiriama papuošimui.
Salotos užpilamos sūdytu majonezu, atsargiai sumaišomos, sudedamos į salotinę, papuošiamos lapinėmis salotomis arba salierų šakelėmis, pailgais žuvies gabaliukais, kietai virto kiaušinio griežinėliais ir grybų galvutėmis.
Salotas galima ruošti iš plekšnės, jūrų lydekos, menkės.

Žuvis gali būti karštai rūkyta arba virta. Nulupama odelė, išimami kaulai, susmulkinama mažais gabalėliais.
Morkos nuplaunamos, nuskutamos, sutarkuojamos rupia (burokine) tarka mažai spaudžiant prie tarkos, kad išeitų plonesnės skiedrelės.Tada jos pasūdomos ir patrinamos mediniu šaukštu dubenyje, kad būtų sultingesnės.
Nuo česnako (arba svogūno) atskiriamos 3-5 skiltelės (patinkant galima ir daugiau), nulupamos ir smulkiai peiliu ant lentelės sukapojamos. Viskas dedama į dubenį, išmaišoma, sudedama į salotinę
Papuošiama tarkuotomis morkomis, petražolių šakele arba svogūnų laiškais.