Augalų atradimas. Vartiklis

Salieriniai

Salieriniai, skėtiniai (Apiaceae) – magnolijūnų (Magnoliophyta) augalų šeima, kuriai priklauso įvairaus amžiaus žolės, rečiau krūmai. Viso šeimoje apie 434 genčių ir 3 700 rūšių, kurios plačiai paplitusios vidutinio klimato juostoje.
Stiebai dažniausiai tuščiaviduriai, sustorėjusiais bambliais; lapai pražanginiai, su plačia makštimi pamate. Lapalakštis paprastai plaštakiškai arba plunksniškai suskaidytas. Žiedynai – skėčiai, susitelkę stiebo ir jo šakų viršūnėse.

Daugumos jų rūšių visuose organuose yra eterinių aliejų, dervų ir kitų kvapių medžiagų. Dėl malonaus kvapo daugelį rūšių panaudojama parfumerijos ir maisto pramonėje. Gausiai auginamos kai kurios daržovės – morka, salieras, pastarnokas. Šioje augalų šeimoje yra vaistinių augalų, taip pat ir nuodingų. Kelios rūšys auginamos kaip dekoratyvinės.

Lietuvoje auga: barštis, garšva, gelsvė, kalendra, kmynas, krapas, morka, ožiažolė, pankolis, pastarnokas, petražolė, salieras, skudutis, šunpetrė, šventagaršvė ir kt.

Miškinis skudutis (Angelica sylvestris) - tai daugiametis 60-160 cm aukščio salierinių (Apiaceae) šeimos augalas stora šaknimi, kurioje pavasarį būna geltonų sulčių. Jo pavadinimas kilo iš lotyniškų žodžių: „angelus“ – angelas ir „sylvestris“ – miškinis. Stiebas status, tuščiaviduris, kiek vagotas, plikas, viršutinė dalis šakota ir šiek tiek plaukuota. Lapai stambūs, tamsiai žali. Auga miškuose, krūmynuose, drėgnose pievose, pakrantėse. Gerai pakenčia pavėsį. Paplitęs visoje Lietuvoje.

Miškinis skudutis yra artimas vaistinės šventagaršvės giminaitis. Bet skudutis auga ne tik šaltiniuotuose paupiuose, bet ir durpžemio pievose, turtingesnėje miškapievėje ar griovio šlaite. Visai neretas augalas - bet brangus ir godotinas. Ir vaistas, ir maistas.

Svarbiausias jo biologinis bruožas - labai įdomus žydėjimo ir sėklų brandinimo konvejeris. Patys didžiausi pirmos eilės žiedynai rugpjūčio pradžioje būna jau peržydėję ir nokina sėklas, o trečiosios eilės skėčių vainiklapiai dar nė neprasiskleidę. Rugpjūčio pabaigoje didžiųjų skėčių sėklos po truputį byra žemėn, o mažiausiųjų žiedynų nektarą dar čiulpia perlinukai, bronzinukai, visokios bitės ir vapsvos.

Bet ir prinokusios sėklos išbyra ne visos, ir tas žydėjimo bei sėklų byrėjimo konvejeris yra labai svarbi rūšies strategija. labai ilgą laiką vėjas gali nešioti vis naujas, gyvybingas sėklas - šitaip augalas užkariauja naujas, sau tinkamas buveines.

Miškinis skudutis yra ne tik tobulo dauginimosi strategijos architektūros pavyzdys. Tuščiaviduris stiebas labai aukštai iškelia didelius žiedynų skėčius, kurie visą laiką supasi ir tik todėl atlaiko didžiausias vėtras. Verčia vėjas pastatus ir medžius, o skudučiai tik supasi ir nieko. Kada žmogus, pasižiūrėjęs į miškinį skudutį, į vaistinė šventagaršvę arba į kmynalapį kalnasargį išmoks taip tobulai statyti namus?

Įsivaizduokite, kad besisukanti saulė apšviečia kiekvieną butą iš visų pusių - tarsi skėtinio augalo žiedyną. Beje, garsusis architektas Korbiuzjė tokių namų yra suprojektavęs. Jam priklauso ir šis posakis: tikra architektūra yra tik funkcinė, nes viskas, kas tikslinga, yra gražu. Miškinis skudutis - puikus dunkcinės architektūros pavyzdys. Bet kodėl jis tą savo architektūrą saugo netgi tada, kai nudžiūsta lapai ir išbyra sėklos?

Sakyčiau, kad tarp sudžiūvusių stiebų ir žiedkočių vorai galėtų tempti savo tinklus. Nepatinka toks paaiškinimas? Suraskite geresnį! Gyvuoja ir kitų įdomių hipotezių, kurių mokslininkai negali rimtai sukritikuoti. Štai Jurijus Linikas rašo, kad sausos pernykštės nendrių šluotelės supasi per visą vasarą ir būtent jos matuoja bėgantį laiką. Jos yra ežerų, upių ir pelkių laiko švytuoklės - metronomai. Galime šį tvirtinimą tik papildyti - sausos pernykštės nendrės slepia pievinių lingių, ežerinių nendrinukių, nendrinių startų, nendrinių žiogelių, mažųjų krakšlių lizdus. Taigi ir sausi pernykščiai skudučiai yra labai reikalingi, ypač jei jie stirkso bekrūmėse pievose. Kur vorai savo tinklus ištemptų?!

Pasitarnauja skudučiai nektarą čiulpiantiems vabzdžiams, pagloboja vorus, bet ir žmogaus neužmiršta - gydo visokias vidurių ligas ir maitina pavasarį, kai trūksta kitokių salotų. Jaunus augalus mielai ėda galvijai, tačiau jie žymiai geriau tinka silosui. Skudutis gana medingas augalas – iš 1 ha bitės gali sunešti iki 350 kg medaus, kuris yra šviesus, malonaus skonio.

Augale rasta kalcio druskų (1,6%), fosforo (0,35%), baltymų (iki 12%), riebalų (7,5%), ląstelienos (iki 20%), lapuose per 0,9% askorbino rūgšties (vitamino C).

Miškinio skudučio atitinkamai paruošti jauni stiebai ir lapai tinka maistui, o sėklos ir šaknys gali būti panaudoti kaip insekticidai. be to, šaknys lietuvių liaudies medicinoje buvo naudojamos plaučių, inkstų ir vidurių ligoms gydyti. Šaknis galima panaudoti ir gėrimų aromatizavimui.
Šaknys kasamos rudenį nuvytus antžeminiai daliai arba pavasarį prieš atželiant. Nupjaunami stiebų likučiai, šaknys nuplaunamos šaltu vandeniu ir džiovinamos atvirame ore arba džiovykloje iki 35^oC temperatūroje. Vartotinos dvejus metus.

Liaudies medicina laiko, kad šaknų preparatai varo prakaitą, šlapimą, palengvina atsikosėjimą, padeda esant uždegimams, stabdo rūgimo procesus, dezinfekuoja. Šviežios sultys malšina skausmą, todėl naudojamos skaudant dantims ar ausims; jomis trinamos reumato pažeistos vietos. Antpilas naudojamas vonioms sergant reumatizmu, podagra, radikulitu.

Labiausiai skudučių gerąsias savybes yra išnagrinėję rusų botanikai - jie žino net vieną keistą receptą: jei tau susuko sąnarius ir reikia išprakaituoti, o pirties nėra, susikrauk krūvą žalių skuučių, lukterk, kol jie pradės kaisti, ir lįsk nuogas į tą karštą skudučių kaugę - bematant praeis liga ir atjaunėsi lyg po tikros pirties.

Daug paprastų receptų randame ir ukrainiečių botanikų L. Nikolajčiuko ir M. Žigaro knygoje „Celebnyje rastenija“ (Vaistiniai augalai). Čia ir salotos iš jaunų skudučių stiebų, ir skudučių sriuba, ir žiedpumpurių kepsniai. O L. Koščejeva knygoje „Dikorastuščije sjedobnyje rastenija v našem pitanii“ (Laukiniai valgomi augalai) rašo:
„Žaliuose skudučio lapuose yra vitamino C, daug mineralinių medžiagų - geležies, nikelio, vario, boro. Tyrimai Baškirijoje parodė, kad žiedpumpurių susidarymo fazės lapuose yra net 17% proteino, 4% riebalų, 14% ląstelienos (...)
Ypač skanūs neišsiskleidę žiedpumpuriai, juos reikia apvirti sūdytame vandenyje ir pakepti. O tokie pat pumpurai, apvirti cukraus sirupe, yra tikras skanėstas. Galima šitaip paruošti ir jaunus stiebus, nulupus nuo jų žievelę. Lapus ir lapkočius galima sūdyti, marinuoti ir džiovinti. Sudžiovinti ir sumalti lapai - puikus prieskonis žiemą verdant sriubą“.

G. Sviridovas knygoje „Lesnoj ogorod“ (Miško daržas) pateikia tokį originalų receptą:
„Skudutis piene. 200 g jaunų skudučio stiebų ir 200 g. pieno. Nulupti stiebų žievę, supjaustyti 2 cm ilgio gabalėliais, virti piene 10 min. Pateikti svečiams karštus".

Ir dar vienas geras patarimas iš G. Krylovo knygos „Travy žizni i ich iskateli“ (Gyvenimo žolynai ir ju ieškotojai):
„Šviežias skudučio sultis reikia lašinti ant skaudamo danties. Skausmas praeina“.

Didelis geradaris yra miškinis skudutis. Gal kadaise jis buvo ir magiškas, nes Sibire jis ir dabar vadinamas vilko dūda. O visi žolynai, kurių vardai kaip nors su vilku ar kitu tauriu gyvūnu susiję, buvo stebuklingi, piktas jėgas nubaidantys. Beje ir musteikiškis Vincas Gaidys pasakojo, kad iš tų miškinių skudučių piemenys darydavo dūdeles ir švirkšlius...

Paprastasis pankolis (Foeniculum vulgare mill), salierinių (Apiaceae) šeimos augalų gentis – pietų Europoje užima tokią vietą, kaip mūsų krapas. Auginamas kaip vaistinis ir prieskoninis augalas dėl eterinių aliejų, kurių gausu vaisiuose. Paplito iš Viduržemio jūros regiono. Jau Viduramžiais auginti vienuolynų daržuose.

Augalas 80-150 cm aukščio, stiebas stačias. Lapai 3 ir daugiau kartų plunksniškai suskaldyti, apatiniai su ilgais lapkočiais. Žiedynas – skėtis su 10-25 stipinais. Žydi liepos – rugpjūčio mėn.

Iš seno sakyta, kad pankolis prašviesina regėjimą, jo sėklos padeda virškinti, saugo nuo skrandžio ur žarnyno spazmų. Viena efektyviausių priemonių nuo vaikų pilvo pūtimo yra pankolio sėklų arbata.

Yra kelios pankolio atmainos. Stipriai anyžiais kvepia saldusis pankolis (Feoniculum vulgare dulce), kita pankolio atmaina turi prie šaknų sustorėjusį stiebą, kurį galima apkepti svieste ir pateikti su padažu. Skirtingai nuo kitų prieskonių, pankolis ir džiovintas išlaiko žalią spalvą. Kuo intensyvesnė spalva – tuo geresnė kokybė.

Pankolio vaisiai – nuo seno naudojamas Viduržemio jūros regiono prieskonis – jis jau prieš tirs tūkstančius metų buvo žinomas graikams. Bėgant laikui pasklido tiek į šiaurę, tiek į rytus, todėl dabar žinomas ir šiaurės Europos ir rytų Azijos virtuvėse.

Pankolis – neatskiriamas nuo kinų virtuvės, jis – pagrindinė tradicinio penkių prieskonių mišinio (wu xiang fen) dalis. Jis beveik nenaudojamas vienas. Svarbi vieta pankoliui tenka ir Indijos virtuvėje – pavyzdžiui, Kašmyre tradiciškai kepa antį su paskrudintomis pankolio „sėklomis". Pankolis suteikia rafinuotumo ir aštriems Šri Lankos troškiniams. Jis mėgstamas ir Irano, arabų šalių virtuvėse.

Viduržemio jūros regione pankoliu gardinama mėsa ir paukštiena, o dar dažniau – žuvis ir jūros gėrybės. Italų virėjai jį mėgsta mažais kiekiais. Pankolio rasime itališkose dešrose, padažuose prie makaronų, kartu su kitomis žolelėmis – alyvų aliejaus pagrindu paruoštose marinatose daržovėse ar jūros gėrybėse, patiekiamose kaip užkandžiai (antipasti). Vidurio Europoje pirmiausiai naudojamas kaip duonos prieskonis, puikiai derantis prie „įžeminto" ruginių miltų skonio. Be to, gerai tinka daržovių konservavimui arba actui aromatizuoti.

Pankolis gerai tinka žuviai paskaninti. Italai pankoliu kemša keptus paršelius, marinuoja šernieną ir kiaulieną. Prancūzai pankoliu bando permušti tamsios jūrų žuvies kvapą.

Naudojami ir vaisiai, dar vadinami pankolio sėklomis. Italijoje dar naudojamos ir pankolio žiedadulkės – labai brangus „angelų prieskonis".

Kretos salos moterys stiprią pankolio vaisių arbatą maišydavo su jogurtu ir medumi – tokia kaukė skirta veido odai gražinti ir išlyginti. Jau nuo Hipokrato laikų Viduržemio jūros kraštuose pankolis laikomas geriausiu „maisto papildu" krūtimi maitinančioms moterims.

Pankolio ir šalavijo mišinys palengvina žarnyno kolikas (populiari arbatėlė nuo diegliukų kūdikiams – iš pankolio). Tiek vaisiai, tiek gumbai gerina virškinimą. Be to, vaisių arbata pasižymi palankiu poveikiu inkstams – neleidžia susidaryti smulkiems akmenukams.