Elektrinės rajos. Vartiklis

Elektrinių rajų yra per 30 rūšių, sudarančių atskirą rajožuvių būrio šeimą. Šios kremzlinės žuvys artimos ryklių giminaitės, tačiau gyvenančios prie pat dugno. Lėtai plaukiodamos jos ieško grobio arba užsikasa į smėlį ar glūdi prisiplojusios prie akmenų. Tam tinka pakitusi jų kūno forma – rombo, kartais disko pavidalo jų kūnas tarsi suplotas iš viršaus. Rajų krūtinės pelekų kraštai būna suaugę su galvos ir kūno šonais, tad plokščiasis paviršius dar padidėja, ir pati žuvis atrodo kaip vienas didelis pelekas.

Galvos viršuje, už akių, yra du stambūs švirkšteliai, pro kuriuos rajos įsiurbia ir išstumia vandenį iš žiaunų ertmių. Dėl to rajos atrodo raguotos; ir senovės jūrininkai jas laikė jūros velniais. Rajų burna yra apatinėje kūno pusėje – taip joms patogiau rinkti maistą nuo dugno. Tų rajų, kurios minta vėžiagyviais ir moliuskais ir turi traiškyti jų kiautus, dantys stambūs ir plokšti, o tų, kurios gaudo žuvis – smulkūs, aštrūs ir burnoje jų daugybė. Vietoje išlūžusių ar nusitrynusių dantų nuolat atauga nauji. Rajų skonio jutimų yra ne tik burnoje, bet ir kūno paviršiuje – daugiau ant galvos ir kiek mažiau uodegoje, taigi maisto skonį jos junta visu kūnu! Raja clavata

Įdomūs bei savotiški ir kiti šių žuvų organai. Iš visų ryklių ir rajožuvių tik elektrinės rajos turi elektros baterijas, kurios yra šonuose, tarp galvos ir krūtinės pelekų. Tai daugybė vertikalių raumeninės kilmės stulpelių, išsidėsčiusių įstrižainėmis, panašiai kaip akelės bičių koriuose. Kiekvienas stulpelis sudarytas iš 400-1000 plokštelių, izoliuotų drebučių pavidalo medžiaga. Elektros krūvius ir srovės impulsų iškrovas valdo nervų sistema. Elektrinių rajų smegenyse yra specialūs valdymo centrai, nervais sujungti su elektrą gaminančiais organais, o tų nervų ataugos jungiasi su kiekvienu stulpeliu. Atskira elektros iškrova smūgio metu trunka tik 0,03 sekundės, bet paprastai rajos paleidžia nuo 8 iki 100 ir daugiau impulsų serijas. Tokio smūgio įtampa būna 70-300 voltų! Yra žinoma viena rajų rūšis, kurios elektros organas išskiria nedidelės įtampos (60 V), bet labai stiprią – apie 50 amperų srovę. Taigi elektrinis ginklas rajoms padeda ne tik apsiginti nuo priešų, bet ir aukai apsvaiginti. Savo elektra rajos užmuša ne tik smulkias žuvytes, bet ir vidutinio dydžio žuvis – jų skrandžiuose randama 1,5 kg sveriančių žuvų.

Po iškrovos elektrinis organas „nusėda“ kaip tikras akumuliatorius. Bet netrukus vėl pasikrauna iš raumenų darbo ir nervinių impulsų. Įdomu, kad pačioms rajoms jų elektra nėra pavojinga. Srovės poveikį sumažina didelis jūros vandens elektrinis laidumas ir tai, kad rajų oda išskiria gleives, kurių laidumas dar didesnis nei vandens, tad „gyvosios elektrinės“ pačios savęs nenutrenkia.

Rajų savybės buvo gerai žinomos romėnams. Antikos laikų gydytojas Klaudijus Galenas elektrinėmis rajomis gydė įvairias ligas, nors manė, kad šios žuvys išskiria kažkokius staigiai pro odą veikiančius nuodus. Beje, 19 a. pabaigoje, paaiškėjo elektrinių rajos organų veikimo principai, prancūzų fizikas ir fiziologas Ž. d‘Arsenvilis sukūrė gydymo elektros impulsais metodus ir aparatūrą, kuri vėliau buvo pavadinta jo vardu. Taigi elektrofizioterapija prasidėjo nuo rajų.

Gana neseniai paaiškėjo, kad ir kitos rajožuvės skleidžia elektros iškrovas, tik labai silpnas. Pavyzdžiui, žvaigždėtoji raja siunčia 0,18 V įtampos impulsus, kurie trunka 0,01 sek. ir kartojasi 35 kartus per sekundę. Aišku, ji negali apsvaiginti nė mažiausio padarėlio. Kam tokia elektra reikalinga?` Paaiškėjo, kad tai impulsai iš žuvų elektrolokatorių, kurie joms padeda orientuotis aplinkoje ir susirasti maisto. Jau žinoma, kad jie labai jautrūs. Rajos gali pajusti nepaprastai silpnus elektros lauko pakitimus – nuo 0,02 iki 0,01 mV/cm². Štai kodėl rajos pagal elektros laukus lengvai suranda net į smėlį įsiraususias plekšnes.

Elektrinės rajos gyvena visų vandenynų atogrąžų ir subtropikų jūrose, daugiausia pakrančių vandenyse. Jos labai įvairių dydžių – nuo keliolikos centimetrų iki 1,8 m ir sveria iki 90 kg. Yra ir gigantiškų rajožuvų – tai mantos. Jos plaukioja „plasnodamos“ didžiuliais krūtinės pelekais. Atstumas tarp pelekų galų – iki 7 m; tos žuvys sveria iki 2 t. Didžiausia ir rajožuvių - Manta birostris.

Į Baltijos jūros vakarinę dalį kartais užklysta dygliuotųjų rajų (Raja clavata), užaugančių iki 2 m ir sveriančių iki 100 kg. Lietuvos pakrančių jos nepasiekia, tad Palangoje nebaisu braidžioti (jei tik neužminsite plekšnės ar uoto).

Elektrinių rajožuvių yra dvi šeimos: Narcinidae ir Torpedinidae. Abi gyvena prie dugno Atlanto, Ramiajame ir Indijos vandenynuose. Pirmosios (azijinės) užauga iki 76 cm ilgio, turi ilgą uodegą; galvose generuoja 8-37 voltų įtampos elektros srovę; Jų apie 40 rūšių.
Torpedinidae rajos yra plikos. Jos užauga iki 2 m ilgio ir sveria iki 100 kg (didžiausios Atlanto torpedos - Tetronarce nobiliana). Yra gyvagimdės; uodega stora ir trumpa. Elektrą generuoja šonuose esančiais organais (70-300 voltų). Jų yra 22 rūšys. Beje, karinis jūrų ginklas torpeda gavo pavadinimą nuo šių rajų, nes lotyniškas torpid reiškia „sustingęs“, „miegantis“ – matyt dėl būsenos po patirto elktros elektros šoko.

Žuvis ... futbolo aikštėje

Ši žuvis vaikiščiams pakeičia futbolo kamuolį. Žuvis-kamuolys (pūsliažuvių būrio; Tetraodontiformes) gyvena prie Indonezijos salų, tarp koralų rifų. Užkibusi ant kabliuko ji akimirksniu išsipučia, virsta dygliuotu rutuliu ir užmiega. Jauni meškeriotojai ją pakabina džiūti. Po kurio laiko spygliai nukrenta; o kadangi ji išlieka apvali, tai ja galima žaisti tarsi kamuoliu.

Aristokratai didžiuodamiesi savo kilme laikė save esant „mėlyno kraujo“. Tačiau JAV rytinėje pakrantėje gyvena tikras ryškiai žydro kraujo atstovas – krabas pasaga (Limulus polyphemus). Jų kraujo spalvą lemia didelis vario kiekis kraujyje. Jų genties amžius yra 200 mln. Masačūsetso valstijos valdžia 7-e dešimt. Buvo skyrusi premiją už kiekvieną pagautą šios genties krabą, nes jie naikino pramoninę vertę turinčius moliuskus ir sužeisdavo besimaudančius.

Jiems pasisekė, kai į juos dėmesį atkreipė mokslininkai, nes pasirodė, kad jie labai jautrūs nuodams endotoksinams. Pasagos krabų kraujo ląstelių baltymai atpalaiduojami net ir mažiausiomis bakterijų endotoksino, pvz., E. coli, kiekiu. Bakterijų buvimas sukelia pasagos krabų kraują krešuliams ar geliams, tai yra jo padidėjusio jautrumo imuninės sistemos dalis. Krabų pasagų kraujas 10 tūkst. kartų jautresnis jiems nei triušių kraujas. Iš jų kraujo gaunami preparatai naudojami vandenų užterštumui tikrinti, bakterijų pasiskirstymui vandenynuose nustatyti. Taip pat iš hemolimfos gaminami reagentai, skirti patikrinti vaistų grynumą. Be to, mokslininkai juos tyrė ir tam, kad geriau išsiaiškintų akių evoliuciją. 1967 m. Nobelio premija medicinos srityje buvo skirta, tarp kitko, už šių krabų akių tyrinėjimus. Pasagos krabas

Medicininių tyrimų pramonė kiekvienais metais sugauna net 500 tūkst. pasagų krabų, kad nutekintų iš jų kraujo. Krabai nėra žudomi šiame procese; jie yra sugautos, nuleidžiamas kraujas ir paleidžiamos. Tačiau biologai įtaria, kad stresas paveiikia tam tikrą procentą išleistų pasagos krabų, kurie vėliau miršta vandenyje.

Todėl Masačūsetso valstija atšaukė nutarimą naikinti šiuos krabus “aristokratus”.

Krabo pasagos kūnas yra padalintas į dvi dalis. Jos cefalotoraksas yra padengtas stipriu skydu, kuris taip pat turi užpakalinę dalį - opistosomą. Nepaisant stipriausių šarvų, abi kūno dalys yra mobilios. Pora akių šonuose, kita pora žvelgia į priekį. Priekinės akys yra taip arti, kad beveik susilieja į vieną visumą. Krabo ilgis siekia 50 - 95 cm, skydų-šarvų skersmuo - iki 35 cm. Ilga uodega su spygliais-smaigais yra būtini kovojant su srovėmis, pasagos krabas ją naudoja pusiausvyrai palaikyti, apvirsta ant nugaros ir nugaros, taip pat ja ginasi.

Pasagos krabas didžiąją gyvenimo dalį praleidžia vandenyje nuo 10 iki 15 m gylyje. Dumble jie ieško kirminų, moliuskų ir kito maisto kuriuos jie valgo, suplėšydami į mažus gabalėlius ir dėdami į burną (šie krabai per milijonus evoliucijos metų taip ir nėra įsigiję dantų).

Pasagos krabo gyvenimo trukmė kaip nariuotakojams yra gana ilga. Jie tampa suaugusiais tik iki 10 metų, natūralioje aplinkoje jie gyvena 20 metų, jei galima išvengti pavojaus.

Buvo surenkama tūkstančiai pasagos krabų, kad būtų galima pasigaminti pašarų gyvuliams, trąšų, o didžiausi egzemplioriai kai kur buvo naudojami egzotiškų patiekalų, suvenyrinių gaminių ruošimui. Pvz., anksčiau indėnai maistai naudojo jų ikrus. Masinis naikinimas lėmė, kad pasagos krabai šiandien yra ant išnykimo ribos.