Ryklių miegamieji ar „kosmetikos kabinetai“? Vartiklis

1958 m. buvo sudaryta speciali komisija ryklių tyrinėjimui. Tačiau jų gyvenime vis dar lieka paslapčių, beje, kaip ir visoje okeanografijoje.
Apie ryklius taip pat skaitykite puslapyje Zoologija ir mitologija

Mokslininkus sudomino ir ryklių „miegamųjų“ klausimas. Ar kada nors šie plėšrūnai ilsisi? Juk dar visai neseniai manyta, kad pelaginiai rykliai turi visą laiką judėti, nes tik tada jų žiaunomis Map: Isle Mujeres

prateka pakankamas vandens kiekis ir jie gauna reikiamą kiekį deguonies. Tad neatrodė įtikinama mintis, kad gigantiški rykliai – žmogėdros karchorodonai (baltieji), mako ir tigriniai – galėtų miegoti pasislėpę povandeniniuose urvuose. Atseit, ryklių gaudytojai kažką painioja – gal tai kiti, pakrančių rykliai (leopardiniai ar auklės).

Iš kur kilo tokie gandai? Į Isla-Mucheros^*) salelę, esančią 9 km nuo Jukatano pusiasalio, poilsiautojai plūsta iš visur, nes ji garsėja baltu pliažo smėliu, šiltu tropikų vandeniu ir lediniu alumi, kurį reguliariai kas ketvirtadienis atgabena keltas. Jis sekmadienį išgabena minias poilsiaujančių ir negausūs salos kaimeliai tarsi apmiršta iki kito savaitgalio.

Dauguma jos gyventojų verčiasi krevečių ir omarų gaudymu. Bet yra ir profesionalų, gaudančių ryklius – iš jų ir didžiuosius žmogėdras: baltuosius, „šokliuosius“ mako ir tigrinius. Tai pavojingas verslas, nes kiekvienas jų sveria po kelis šintus kilogramų. Be to, pajutusi kabliuką, toji milžiniška žuvis iš nevilties puola valtį ar katerį. Bet jis ir gana pelningas, nes iš ryklių gaminami konservai, jų mėsą perka restoranai, iš pelekų verdamos pikantiškos gurmanų garbinamos sriubos, o jų kepenys turi daugiau riebalų ir vitaminų nei menkės. Ryklio oda tvirtesnė už jaučio ir yra plačiai naudojama lengvojoje pramonėje. Iš nasrų daromi suvenyrai.

Ir vienas jų, Karlas Garsija, aptiko povandeniniuose urvuose miegančius ryklius. Jie gulėjo prisispaudę prie dugno ir nekrustelėdami, labai tankiai kvėpuodami – atrodė tarsi apgirtę. Apie tai papasakojo draugams, kurie irgi nusileido į tą ryklių „miegamąjį“. Gandas apie tai pasklido tarp turistų, o per juos pasiekė ir mokslininkus, kurie nežinojo apie panašų reiškinį.

Apie tai sužinojo ir meksikiečių gamtininkas Ramonas Bravo, kuris blaiviai samprotavo, kad patyrę gaudytojai negali supainioti ryklių. Tad 1972 m. lapkritį su bičiule amerikiete Judžine Klark surengė ekspediciją prie Jukatano, apžiūrėjo nemažai olų, sutiko nemaža „jūros tigrų“, tik nerado miegančių.

Kitų metų balandį jie išsiruošė antrąkart – šįkart į Isla-Mucherą lydint pačiam Karlui. Ten bene pirmą kartą mokslininkai stebėjo ir nufotografavo miegančius žmogėdras: „Pirmas įspūdis buvo tarsi jie negyvi, o mes atsidūrėme kažkokiose povandeninėse kapinėse. O Karlas teigė surizikavęs juos paliesti, net kilstelėti, ir nė vienas grobuonių neparodė jokių agresyvumo ženklų“.

Toks jų elgesys labai keistas. Juk šiaip jie neturi jokių priešų, nieko nebijo, tad nėra poreikio slėptis rifų olose ir užkaboriuose. Tad šie siaubūnai užminė dar vieną mįslę. Reikėjo ištirti „miegamojo“ vandenį, nustatyti jo sūrumą, temperatūrą, deguonies ir kitų elementų kiekį, srovių greitį bei kryptis. Ir visa tai – greta baisiais nasrais žiopčiojančių pabaisų. Tai, kad jie atrodė ramūs, negalėjo garantuoti saugumo.

Mokslininkams pavyko išsiaiškinti, kad abiejų „miegamųjų“, tiek „Puntos“, tiek „Kadenos“, vanduo ypatingas: pirmajame temperatūra buvo žemesnė, o antrajame – labiau prisotintas deguonimi.

1974 m. vasarą surengta trečioji ekspedicija. Iki tol K. Garsija aptiko dar du naujus „miegamuosius“: vieną „Puntos“, kitą „Kadenos“ rifuose. Šis tebuvo vos 33 m gylyje, tad stebėti buvo lengviau, o kartu ir jo gyventojai buvo ramiausi. Vandens analizė rodė, kad visuose vandens sūrumas mažesnis, turi daugiau deguonies bei daugiau rūgščių. Tad į juos per kanalus pakliūva gėlo vandens. Vienas dr. Klark asistentų Maiklas Rezio spėjo, kad būtent toks mišinys ryklius apsvaigina (kaip žmogų alkoholis ar narkotikai). Bet kodėl tada nemiega rykliai, toli įplaukiantys į upes?

Iš tikro tai jie netgi nemiegojo. Jų akys neatsitraukdamos sekė kiekvieną žmonių judesį, bet jie nepuolė, buvo visai neagresyvūs. Kita proga jie neatsisakytų pasmaguriauti. Dabar gi jie tiesiog tingiai nuplaukdavo, kai žmonės pernelyg įkyrėdavo.

Matyt įtikinamesnė fotografo Deivido Dabileto versija – ištrauka iš Klark užrašų: „Tądien mūsų stebimas objektas buvo itin abejingas. Ryškioje elektros šviesoje puikiai matėsi mažytė žuvelė palydovė – remora, visą laiką švysčiojusi pirmyn atgal Miegantys baltieji rykliai

išilgau savo šeimininko. Iš pradžių ji apvalė žiaunų įdubimus ir raukšles, taip giliai įlįsdama vidun, kad kartais tesimatydavo tik jos uodegos galiukas. Paskui ėmėsi galvos, ypač rūpestingai dorodama parazitus, esančius prie ryklio akių, šnervių ir pražiotos burnos kampučių. Vakare, kai aptarėme dieną, Deividas staiga paklausė: O gal tie urvai ne miegamieji, o kažkas panašaus į ‚kosmetikos salonus‘?“

Tai turi racijos. Pirma, remora su žuvimi-locmanu visad lydi ryklius. Antra, ji puikiai sudoroja parazitinių vėžiukų kolonijas, įsikūrusias ant plėšrūnų odos. Trečia, mažiau sūriame vandenyje jie silpniau laikosi ir remorai lengviau juos atplėšti. O toks „servisas“lengviau atliekamas, kai „pacientas“ guli nejudėdamas. O svarbiausia, kad rykliai lengvai pasiduoda dresūrai. Tad jie gali sąmoningai atplaukti į palankias sąlygas turinčius urvus, nes tai jiems suteikia malonumą.

Bet vos tik juos palikę, rykliai neatpažįstamai pasikeičia: suglebimo, apsvaigimo ir taikingumo nelieka nė pėdsakų. Tuo įsitikino fotografas Deividas. Tądien netoli vieno urvų Karlas padėjo įlaidinę su geru tuzinu plieninių kabliukų. Po kurio laiko vienas gerai „pailsėjęs“ ryklys išplaukė ir leidosi su savo rykliškais reikalais. Bet vos pajutęs masalą, žaibiškai lyg torpeda puolė jo link. Akimirka – ir jis jau blaškėsi ant meškerės grandinės. Iš bejėgiško pykčio pašėlusiai daužėsi ir net iškilęs bandė pramušti metalinį katerio dugną. Tuo susidomėjęs Deividas priplaukė arčiau, norėdamas tai nufotografuoti ar nufilmuoti. Ir tada staiga ryklys užmiršo ir kabliuką, ir katerį: „Ruošiau filmavimo kamerą, kai atsitiktinai žvilgtelėjau aukštyn. Iš ten tiesiai į mane pikiravo milžiniškas monstras plačiai išžiotais nasrais. Tą pat akimirką, kai spėjau atšokti į šalį, pro mane vos neliesdamas peties praskriejo ryklys“.

Po filmo „Nasrai“ baltieji rykliai tapo garsiausiais jūrų plėšrūnais...

Pamačius laisvėje didįjį ryklį, neatrodytų, kad jis primena plėšrūną. Jis stambus, netgi storas, lyg gerai prikimšta dešrelė. Išsižioju glebūs dribtelėję žandai smukteli žemyn, o sučiaupti nasrai atrodo kaip kvailokas, šiek tiek pražiotas vypsnys. Jis tarsi koks išsižiojėlis juokdarys.

Tačiau vos jam atsisukus priešakiu, viskas atrodo kitaip. Iš priekio jo galva smailėja lyg strėlė, kurioje tarsi V sueina juodos akys. Kvailos šypsenos nelieka: matome tik 5 cm dydžio grėsmingų dantų eilės, nasruose nusitęsiančios beveik 2 m. - jų sukandimo jėga siekia net kelias tonas. Jis artėja lėtai ir užtikrintai. Tačiau jie itin retai puola žmones.

Yra per 500 ryklių rūšių, bet žmonės paprastai prisimena vieną. Kai „Žuviukui Nemo“ studija „Pixar“ ieškojo povandeninio niekšo, buvo nesvarstoma draugiškąjį ūsuotąjį ryklį auklę ar karingąjį bukasnukį ryklį. Netiko net tigrinis ryklys, kuris tinkamesnis Nemo koralinių rifų aplinkai. Studija pasirinko plačiai besišypsantį baltąjį ryklį.

Pors baltasis ryklys tapo jūrų simbolis, apie mažai ką žinome, klaidinga net tai, ką įsivaizduojame žiną. Jie nėra beatodairiški medžiotojai (o jei medžioja, puola apdairiai). Ir ne visad elgiasi kaip vienišiai ir gali atrodo sumanesniais nei laikoma. Net filme „Nasrai“ paminėti garsieji 1916 m. ryklių užpuolimai Naujojo Džersio pakrantėje galėjo būti bukasnukio ryklio darbas.

Ir tiksliai nežinome, kiek jie gyvena, kiek mėnesių tęsiasi nėštumas, kada subręsta. Ir net kiek jų yra... Neaišku kaip jie poruojasi ir kaip atsiveda jauniklius. Dideliame gylyje juos sekti beveik neįmanoma, be to jų migravimo kryptys labai painios. Jie juda padrikai – vieni laikosi arčiau kranto, kiti šimtus kilometrų vingiuoja į atvirą jūrą. Atrodo, kad dalis sezoniškai persikelia į šiltesnius ar vėsesnius vandenis. Nelaisvėje jie negyvena – ima badauti, daužo galvą į sieną.

Kai per kelerius metus prie Australijos nuo ryklių žuvo keli šimtai žmonių, Teo Brauno grupė nustatė, kad šiuos grobuonis labai vilioja muzika – vos virš okeano pasigirsta kokia melodija, rykliai plaukia prie muzikos instrumento ar radijo aparato ir įdėmiai klausosi, kol pamažu juos apima transo būsena. Ypač rykliams patinka Bramso muzika, tačiau vos paleidus roką, jie iškart pasišalindavo. Mat rykliai turi labai jautrią klausą. T. Braunas yra parašęs knygą „Rykliai: nebylūs negailestingieji“ (1975).

Ryklių žarnyno tomografija

Iš tikro, mažai žinome apie ryklius, pvz., ką jie ėda, o dar mažiau – kaip jie virškina suėstą maistą, o taip pat jų vaidmenį vandenynų ekosistemoje. Tačiau 2021 m. liepą „Proceedings of the Royal Society B“ Kalifornijos valstijos un- to tyrinėtojai sudarė apie 13-os ryklių rūšių spiralinio žarnyno trimatį vaizdą, naudodami kompiuterinės tomografijos skenerį. Jie naudojo pavyzdžius iš Los Andželo Gamtos muziejaus. Žarnynas yra labai sudėtingias sudarytas iš daugybės sluoksnių. Iš jo paaiškėjo, kaip jie veikia. Ryklių žarnynas

Pasirodė, kad tie spiraliniai organai sulėtina maisto slinkimą per žarnyną, padedant svorio jėga greta peristaltikos, ritmiškų žarnyno raumenų susitraukimų. Ta funkcija primena N. Teslos vienos krypties ventilio veikimą, užtikrinant skysčių tekėjimą viena kryptimi nepanaudojant jokių judančių dalių.

Tai leidžia suprasti ryklių maitinimosi ypatumus. Daugelis jų ištisas dienas ar net savaites neėda didesnio maisto, tad jie turi užlaikyti maistą organizme ir iš jo paimti kuo daugiau medžiagų. Jo slinkimo žarnynu sulėtėjimas matyt padeda tam ir jie sunaudoja mažiau energijos suvartodami tą maistą.

Kadangi rykliai vieni didžiausių vandenų plėšrūnai, ėdantys daug įvairaus maisto (žuvis, žinduolius, bestuburius ir net jūrų žoles), jie natūraliai reguliuoja vandenynų bioįvairovę.

N. Tesla ventilis

^*) Isla Mujeres (isp. „Moterų sala“) – Meksikai priklausanti sala Karibų jūroje, esanti maždaug 13 km nuo Jukatano pusiasalio (7km x 0,7 km). Joje esančiame to paties pavadinimo mieste gyvena per 12,5 tūkst. gyventojų. Senovėje buvo vaikų gimimo ir gydymo deivės Ix Chel šventoji vieta. Atvykę ispanai salą pavadino Isla Mujeres, nes joje buvo daugybė moterų atvaizdų.
Sala yra netoli vieno iš koralų rifų, kurie yra populiarūs tarp nardytojų.

Pilkasis vandenynų auksas

Taip vadina ambrą, ne visiškai aiškios kilmės produktą, kartais susidarantį kašalotų žarnyne ir naudojamą parfiumerijoje. Kadangi jos gabaluose dažnokai randa rago kaulo kalmarų (jais minta kašalotai) snapus, tai spėjama, kad ambra susidaro kaip reakcija į šių aštrių snapų sukeltą virškinimo trakto suerzinimą. Dažniausiai kašalotai atryja tuos snapus, tačiau 1-5% kašalotų dėl skrandžio ypatumų jų atryti negali. Tada snapai kaupiasi žarnyne, apauga tankėjančiomis gleivėmis ir susidarę gniužulai arba pašalinami su ekskrementais, arba užkemša žarnyną, sukeldami kašaloto žūtį. Tada kašaloto kūną pamažu ištampo įvairūs jūrų plėšrūnai (nuo ryklių iki krabų), o lengvesnė už vandenį ambra iškyla į paviršių.

Tie šviesiai pilki arba kiek rudoki apvalūs gabalai kartais bangų išmetami į krantą. Jie daugiausia sudaryti iš cholesterino ir jam giminingų junginių – sterolų. Juos vandenyno srovės vienodai tikėtinai gali nunešti į bet kurią dalį – nuo Ambra Bahamų pakrantėje Antarktidos iki Bahamų ar Bretanės pakrantės. Kažkodėl gana daug ambros, tik žemos kokybės, randa Maldyvuose, Šri Lankos ir Indijos pakrantėse. Geriausios kokybės ambra surenkama Naujojoje Zelandijoje, kur 40-50 kg gabalus randa kartą metuose, o 90 kg – kas 5 m. Vyriausybė šių radinių neapmokestina – tai tarsi laimėjimas loterijoje (tik užsiregistravę profesionaliais ambrų ieškotojais privalo mokėti mokestį nuo gautos naudos). Supirkėjai už 1 g puikios kokybės ambros moka iki 15 NZ dolerių (apie 25 EUR).

Arabai tikėjo, kas ambra auga vandenynų dugne tarsi grybai sausumoje, o juos kartais atlaužia bangos ar srovės, - ir tada jie iškyla į paviršių. Kinai manė, kad tai į jūrą nukritę drakonų seilės. Europoje ambra pradėjo pasirodyti 15 a. ir buvo pardavinėjama už aukso svorį nepriklausomai nuo kokybės (pvz., Maroke svaras ambros kainavo brangiau nei kupranugaris ar 3 vergai).

„Šviežia“ ambra, randama į krantą iššokusiuose ar nuo senatvės mirusiuose kašalotuose yra tamsiai ruda ir nemalonaus kvapo. Jūros vandenyje ji pamažu šviesėja – ir jūros vandenyje „subrendusios“ ambros kvapas apibūdinamas kaip riešutų, apdirbtos odos, vanilės, dumblių ar net avių mėšlo kvapų mišiniu. Naudotas ir toks apibūdinimas – „seno soboro kvapas“. Skirtingų gabalų kvapas gali skirtis. Tačiau ambrą vertina ne dėl jos kvapo, o tuo, kad ji sustiprina ir fiksuoja kitus aromatus, leidžia jiems ilgiau išsilaikyti ant odos ar drabužių. Todėl ši paslaptinga ir reta medžiaga labai vertinama kvepalų gamintojų, ypač Prancūzijoje ir Artimuosiuose rytuose (tik paprastai jie neatskleidžia, kokiuose brenduose ją panaudoja – ir, pvz., kadangi JAV nuo 1973 m. ambrą pardavinėti uždrausta, kalba, kad „Chanel“ gamina du „Chanel 5” variantus: su ambra - Europai, be ambros – JAV ir Australijai). Indijoje ją panaudoja lazdelių, skirtų uždegimui šventyklose, gamybai. Afrikiečiai laiko, kad ji ramina.

Jau gana senai yra susintetinti pakaitalai – analogai, išleidžiami tokiais pavadinimais kaip ambroksanas, ambroksas, ambrofiksas ir pan. Jų pranašumas – pastovi kokybė, dozavimo lengvumas ir nedidelė kaina. Ir vis tikroji ambra yra pranašesnė už surogatus. Ir apie jos naudojimą liudija aukšta kvepalų kaina, o ši – ir apie didelę ambros paklausą...