Atradimai gamtoje

Slidieji kazlėkai  

Taip pat skaitykite Voveraitės ir jų sesutės  
Kelmučiai, kurie šoka apie kelmus  
Grybai ir grybavimas  

Kazlėkai (arba slidukai) – vieni renkamiausių grybų. Taip yra dėl jų skonio savybių ir masinio augimo keliomis bangomis nuo gegužės iki spalio po „grybų lietaus“. Pasaulyje yra 50-80 kazlėkų rūšių. Dauguma kazlėkų auga spygliuočių ir mišriuose miškuose Šiaurės pusrutulyje, tačiau jų yra kitur – Afrikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Tailande, Malaizijoje – tiesa, ten jie auga kalnuose, kur sąlygos panašios į vidutines. Draugauja su pušimi, mėgsta rūgščias smėlėtas dirvas. Kazlėkai

Genties Suillus pavadinimas kilo iš lotynų kalbos žodžio sus - kiaulė. Jį grybas gavo paveldėjimu. 1583 m. italų gamtininkas Andrea Čezalpino1) knygoje „De plantis libri XVI“ visus tuo metu žinomus grybus suskirstė į tris klases: „Tuber“ ir „Tartufi“ (požeminiai grybai), „Pezicae“ (antžeminiai grybai be koto) ir „Fungi“ (kepurėti grybai). „Fungi“ savo ruožtu suskirstyti į 16 grupes, kur karališkas grybas (valgomoji musmirė Amanita caesarea) pateko į „Boleti“ (geri valgomi grybai), o baravykai, makavykai ir kazlėkai – į „Suillus“ (kiauliški grybai) arba „Porcini“ (trimitiniai grybai). A. Čezalpino rėmėsi italų tautiniais pavadinimais. Rusų kalboje („masliata“) pavadinimas kilo dėl gličios, slidžios, tarsi „sviestuotos“ (maslo) galvutę dengiančios plėvelės.

Labiausiai renkami yra šilinis arba vasarinis, dar vadinamas šilagrybiu ar šlyžiu, kazlėkas (Suillus granulatus) ir geltonasis arba tikrasis (vėlyvasis) kazlėkas (Suillus luteus). Jie gana panašūs, tik šilinis neturi plėvėto žiedo ant koto, pasižymi baltomis „pieniškomis“ sultimis ir ryškiu koto „grūdėtumu“. Abu jie dažni retuose pušų miškuose su jaunų pušaičių pomiškiu, laukymėse, palei kelius, pušų jaunuolynuose. Gerais metais auga labai gausiai – šilinis nuo gegužės pabaigos iki lapkričio, o tikrasis – nuo birželio iki lapkričio (nors dažniau vasaros pabaigoje). Gerais metais pasipila 2-3 kartus: pradžioje žydint pušims, tada žydint liepoms, o galiausiai nuo rugpjūčio vidurio.

O ir rinkti kazlėkus tikras malonumas, nes jie auga didelėmis grupėmis – neretai visa jų virtinė išsidėsto vienas po kito, kartais net sudarydami „raganų ratus“. Tik gaila, kad vasarą, ypač karštu oru, labai kirmija – ir kol rasi nesukirmijusį, tenka nupjauti bent keliolika. šilinis kazlėkas

Kazlėkai ypač skanūs kepti, net iš anksto neapvirus. Nuostabūs ir marinuoti kazlėkai – jie balti baltutėliai. Tik nemaloniausia kazlėkus nuvalyti. Apie tai „Trečiojoje medžioklėje“ (1967) V. Solouchinas2) rašė:
„... kazlėkas vienas skaniausių ir sveikiausių grybų. Jei grybų sezono įkarštyje juos renka ne taip noriai, kaip kitus grybus, tai tam tegali būti dvi priežastys. Pirmoji glūdi pačioje kazlėkų gausoje ir tame, kad jie, net nespėjus prieiti miško, taip ir lenta į akis. Antroji priežastis, man atrodo, tame, kad tai vienintelis grybas, kurį reikia valyti, t.y. nuo kurio reikia nulupti odelę. Ir nors odelė nusilupa gana lengvai, tačiau, jei kazlėkų daug ir smulkūs ir slidūs, tai valyti juos – labai kruopštus ir nusibostantis darbas. Po kazlėkų rankos pajuosta, ir tas juodumas ilgai nenusiplauna. Sutikite, kad paprasčiau rinkti švarius, nuo kurių pakanka nupurtyti miško šiukšles ir galima dėti į keptuvę ar mesti į puodą“.

Yra dar kelios kazlėkų rūšys, tarp jų ir tamprusis (Suillus bovinus) bei gelsvai rusvas geltonasis kazlėkas arba makavykas (Suillus variegatus), tačiau liaudiškai jų kazlėkais nevadina, nes jų kepurėlė nėra gleivėta (ir odelė nuo kepurėlės neatsiskiria). Ir nors geri ir valgomi, vis tik grybautojai neretai ignoruoja šiuos grybus, dėl neišvaizdumo ir ne kokio kulinarinio skonio, bei rudų dėmių, liekančių juos paspaudus; o makavyko ir dėl šiek tiek mėlynuojančio minkštimo su būdingu pušų spyglių kvapu (be to jis labai reiklus drėgmei). Tampriojo kazlėko vaisiakūnis labai tamprus, tarsi guminis; dzūkų dar vadinamas nakcižieda, nes naktimis neva švyti. Makavykai

O štai grakštusis kazlėkas (Suillus grevillei) auga po lapuočiais (ir maumedžiais), kurio pavadinimas reiškia „skirtas Greviliui“, kurį 1832 m. suteikė vokiečių botanikas J. Kločas3) škotų mikologo R. Grevilio4) garbei. Šio grybo kepurėlė citriniškai geltona, oranžinė-geltona ar auksinė-ruda, lygi, gleivėta, sausu oru blizganti, plėvelė nuo kepurėlės lengvai atsiskiria. Ant koto yra žiedelis. Jo (kaip ir šilinio ar tikrojo kazlėkų) savybėmis yra susidomėję medikai. Po lapuočiais (tačiau labiau po maumedžiais) auga ir pilkasis kazlėkas (Suillus viscidus), kurio lotyniškas pavadinimas reiškia „lipnus“. Jo spalvai nešvariai gelsvai pilkos spalvos. Jo odelė irgi lengvai lupasi, ant koto irgi žiedelis.

Be minėtų, yra daugybė kitų kazlėkų rūšių, kurių kai kurie auga gausiai. Visi jie valgomi, tinka kepimui ir marinavimui – ir tarp jų nėra nė vieno nuodingo!

Etnografinėje medžiagoje aptinkamas dar vienas praktinis, su kazlėkų glitumu susijęs grybų panaudojimas – jais vietoje deguto būdavo tepami girgždantys vežimų ratai.

Kazlėkai medicinoje

Jau senai grybai ir jų produktai naudoti ne tik maistui, bet ir gydymo tikslais. Plačiausiai grybai naudojami tradicinėje kinų bei japonų medicinoje, kurios patirtis Europą pasiekė palyginti nesenai. Lietuvoje senovėje grybai taip pat naudoti medicinos tikslais, tik ne taip plačiai, o gal tiesiog informacijos mažiau išliko. Dabar tuo labai intensyviai domimasi Prancūzijoje, JAV. Iš įvairių šaltinių nemažai žinoma apie įvairių piengrybių, tauriabudžių, nuosėdžių, mėšlagrybių, pievagrybių, baravykų gydomąsias savybes, jnuo vėžio saugantį jų poveikį (informacija apie baravykų nuo vėžio saugantį poveikį yra labai prieštaringa ir galutinai nepatvirtinta). Lietuvoje prieš ketvirtį amžiaus atliktas kempininių grybų tyrimas, bandymais su pelėmis įrodytas jų antinavikinis poveikis. Grakštusis kazlėkas

Pastaraisiais dešimtmečiais grybų cheminė sudėtis, veikliosios medžiagos ir ypač detoksikacijos procesuose dalyvaujantys fermentai tiriami ir Lietuvoje – tarp jų ir kazlėkų antioksidacinės ir antimikrobinės savybes. Nors jie valgomi, gausiai auga, tačiau yra mažai tyrinėti, tad jų tyrimų rezultatai bus svarbūs visam Europos žemynui. Buvo tirtos visos Lietuvoje augančių kazlėkų rūšys: geltonasis, tikrinis, tamprusis, šilinis.

Stipriausiai ir didžiausią mikrobų kiekį veikia šilinių kazlėkų ekstraktas. O geltonųjų kazlėkų ekstraktas, nors stipriai veikia mikrobus bei grybelius, tačiau neveikia bakterijų: auksinio stafilokoko, mikoidinės bei žarnyno lazdelių. Tamprusis kazlėkas stipriai naikina nepageidaujamas bakterijas ir grybelius. Universaliausiai veikia šilinis kazlėkas, jo ekstraktas naikino visas bakterijas, ypač stipriai – auksinio stafilokoko, o taip pat ir 2 iš 4-ių tirtų grybelių rūšių. Jo ekstraktas galėtų būti naudojamas kaip natūralūs maisto konservantas, o gal ir kaip antiseptinė, antimikrobinė priemonė.

Taip yra, kadangi grybai turi nemažai fenolių bei polifenolių, kurie padeda apsisaugoti nuo oksidacinio streso, nuo patogeninių ir infekcinių agentų. Organizme nuolat vyksta gausybė biocheminių reakcijų, kuriose susidaro laisvieji radikalai, kurių per didelis kaupimasis pažeidžia ląsteles, sutrikdo medžiagų apykaitos procesus. Dėl to ląstelės greičiau sensta, susidaro palankios sąlygos įvairioms ligoms. Visai išvengti laisvųjų radikalų susidarymo neįmanoma, tačiau galima sumažinti jų neigiamą poveikį. Atrandama vis naujų medžiagų, padedančių žmogui apsisaugoti nuo ardančio laisvųjų radikalų poveikio, o tam nemažai padeda ir grybų veikliųjų medžiagų tyrimai.

Liaudies medicinoje

Liaudies medicinoje kazlėkai nuo senų senovės buvo naudojami lėtine podagra sergantiems ligoniams gydyti, naudojami regėjimui gerinti. Kazlėkus patariama naudoti gydant ligas: nervų sistemos, medžiagų apykaitos, raumenų ir kaulų sistemos, širdies ir kraujagyslių sistemos, regėjimo sutrikimus. Kazlėkai, kaip ir daugelis grybų, yra afrodiziakai – produktai, turintys specialių medžiagų, kurios suteikia energijos. Jie yra pagalba nuo išsekimo, nuovargio, depresijos; be to, jie turi savybę padidinti vyrišką jėgą, padidinti lytinį potraukį. Kazlėkuose mokslininkai aptiko daug gyvybiškai svarbių mikroelementų, įskaitant cinką, kuris veikia vyrų reprodukcinį gebėjimą: cinko daug kazlėko kepurėlėse cinko: jis didina lytinį potraukį, teigiamai veikia spermatozoidų judrumą. Amino rūgštys ir vitaminai stimuliuoja smegenis ir nervų sistemą, malšina nuovargį, depresiją, nemigą.

Kazlėkais gali būti gydoma podagra, regos organai, alerginės ligos, cukrinis diabetas, medžiagų apykaitos sutrikimai, širdies ir kraujagyslių ligos, nervinis išsekimas, susilpnėję mąstymo procesai, stresas, lėtinis nuovargis, depresija, potencijos sumažėjimas, osteoporozė. Biologiškai aktyvios medžiagos, esančios kazlėkuose, turi antivirusinį, priešnavikinį, imunomoduliacinį, priešuždegiminį poveikį.

Tamprieji kazlėkai Kad grybai neprarastų gydomųjų savybių, jų paruošimo laikas neturėtų viršyti 10 minučių. Šių grybų metanolio ekstraktas sukelia krūties vėžio ląstelių mirtį ir stabdo skrandžio vėžio ląstelių augimą bei leukemiją. Sergant podagra, reikia reguliariai valgyti kazlėkus. Jų sudėtyje yra dervingų junginių, kurie turi gydomąjį poveikį. Be to, šie junginiai išlaikomi net marinuojant grybus.

Kuo naudinga kazlėko kepurėlės plėvelė
Grybas padengtas apsauginiu apvalkalu, jis visiškai uždengia kepurę ir viršutinę vaisiaus dalį. Kazlėko kepurėlės plėvelės nauda neabejotina, tačiau ji taip pat gali pakenkti organizmui. Jei grybas augo prastos ekologijos vietose, kancerogenų ir radioaktyviųjų nuklidų kiekis plėvelėje taip pat bus didesnis nei vaisiakūnyje. Tai vienintelis veiksnys, kuris neliudija apsauginio sluoksnio naudai. Plėvelė liaudies medicinoje naudojama tinktūros ruošimui, kuri naudojama psoriazei, podagrai gydyti, naudojama kaip antibakterinė priemonė. Didelė cinko koncentracija joje padidina vyrų vaisingumą.

Kazlėkų milteliai
Tam grybus reikia gerai išdžiovinti. Tai galite padaryti naudodami orkaitę – išdėliokite supjaustytus kazlėkus ant kepimo skardos ir džiovinkite 8-10 valandų esant minimaliai šilumai (džiovyklėlėje džiovinti ne didesnėje kaip 30 laipsnių temperatūroje). Orkaitės dureles galima palikti šiek tiek praviras. Kai grybai išdžius, juos reikia išdėlioti ant sauso popieriaus, kad atvėstų, o paskui sumalti kavamale. Miltelius galima dėti į maistą kaip priemonę nuo migrenos (1/4 arbatinio šaukštelio miltelių 1 kartą per dieną).

Kazlėkų tinktūra
Liaudies medicinoje kazlėkų tinktūra naudojama podagrai gydyti. Yra žinoma, kad vaisiakūniuose yra dervingos medžiagos, dalyvaujančios šlapimo rūgšties išskyrime. Ją patariama naudoti esant galvos, sąnarių skausmams, gydant lengvas meningito formas. Juo galima įtrinti skaudamas vietas sergant podagra bei raumenų ir kaulų sistemos ligomis.

Šviežius grybus smulkiai supjaustykite ir suberkite į stiklinį indą iki viršaus, apsemtinai užpilkite 50 laipsnių degtine, sandariai uždarykite. Stiklainis turi būti uždarytas ne metaliniu dangteliu ir 2 savaites leisti nusistovėti tamsioje, vėsioje- kasdien pajudinant. Po to skystis nupilamas, o minkštimas išspaudžiamas ir filtruojamas. Laikyti šaldytuve. Tinktūra gali būti naudojama tiek išorėje, tiek į vidų. Ji padeda gydyti stiprų galvos skausmą, esant sąnarių skausmui (vartoti išoriškai ir į vidų), podagrai.

Kazlėkų tepalas
Tepalui paruošti žali nulupti kazlėkai supjaustomi nedideliais gabalėliais, įpilama grietinės ir gerai sutrinama. Šis tepalas puikiai tinka gydant artritą, kitas sąnarių ligas. Jį reikia tepti ant skaudamos vietos, apvynioti ant viršaus plėvele ir šiltu tvarsčiu. Kompresą patartina palikti per naktį. Ryte jį reikia nuimti, o odos plotą gerai nuplauti vandeniu ir muilu.

Prieš psoriazę (žvynelinę)
Reikia neplautus grybus su lipnia kepurėlės plėvele sudėti į stiklainį, uždaryti ne metaliniu dangteliu ir leisti pastovėti 20 dienų vėsioje, tamsioje vietoje. Nukošti, nuspausti. Rekomenduojama šiuo tamsiu skysčiu daryti pažeistos odos patepimus.
Pripildyti pilną stiklinį indą kazlėko kepurėlių (grybus apvalyti – nurinkti nešvarumus – jokiu būdu neplauti, nuo kepurėlių plėvelės neimti). Stiklinį indą uždaryti (tik ne metaliniu dangteliu) ir užkasti į žemę 1 m gylyje 20 dienų. Po 20 dienų susidariusią tamsią masę nufiltruoti ir ja tepti pažeistas odos vietas. Laikyti vėsioje vietoje – geriausia šaldytuve.

Spuogų, veido odos priežiūra
Kazlėkai turi savybę išvalyti odą, padaryti ją švelnesnę ir lygesnę, naikinanti senėjimo požymius. Iš jų galima pasigaminti kaukę veidui. Tam reikės:
Džiovintus kazlėkus reikia sumalti į miltelius. Paimkite po lygiai: kazlėkų miltelių, šviežių agurkų ir bulvių – produktai sutrinami į košę. Visi ingredientai sumaišomi. Kaukė tepama ant švarios veido odos, palaikoma 10-15 minučių, po to nuplaunama. Atlikdami šią procedūrą 2 kartus per savaitę, galite žymiai išvalyti odą.

O taip pat losjoną:
Reikės šviežių, nuluptų ir nuplautų grybų (50 g). Jie supjaustomi nedideliais gabalėliais, supilami į litrinį stiklainį su 100 ml augalinio aliejaus ir 2 valgomieji šaukštais degtinės, o tada užpilkite vandeniu iki viršaus. Indas turi būti gerai uždarytas ne metaliniu dangteliu ir palaikyti 2 dienas vėsioje, tamsioje vietoje. Nukošti. Losjoną patariama naudoti odai tonizuoti ir drėkinti.

1) Andrea Čezalpinas (Andrea Cesalpino, 1524-1603) – italų gydytojas, botanikas ir filosofas iš Florencijos. Griežtai pasisakė prieš scholastiką. Pagrindiniu jo darbu yra „De plantis libri XVI” (1583). Augalus klasifikavo pagal sėklas ir vaisius. Žinomas kaip vieno pirmųjų herbarijų sudarytojas. Medicinoje aptarė kraujo cirkuliaciją. Jo garbei pavadinta cezalpinijų augalų gentis. „De metallicis libri tres” 1596) skirtas mineralogijai ir geologijai; joje jis teisingai aiškino apie fosilijas.

2) Vladimiras Solouchinas 1924-1997) – tarybinis poetas ir rašytojas, „kaimiškosios prozos“ atstovas. 958 m. pasisakė prieš B. Pasternako romaną „Daktaras Živago“ (1955) – atseit šiam reiktų emigruoti, o tada ir pasimatytų, kas jis nieko vertas. 7-me dešmtm. susidomėjo rusų ikonomis; publikavo šia tema. Tada prasidėjo puolimas ir prieš jį už „religinį-mistinį komunisto požiūrį“. Perestroikos laikais pasisakė už naują V. Lenino vaidmens įvertinimą.

3) Johanas Kločas (Johann Friedrich Klotzsch, 1805-1860) – vokiečių farmacininkas, botanikas-mikologas ir gydytojas. Jo darbai daugiausia skirti grybams. Jo vardu pavadinta viena salierinių šeimos gentis (Klotzschia, auganti Brazilijoje).

4) Robertas Grevilis (Robert Kaye Greville, 1794-1866) – škotų mikologas, briologas ir botanikas. Buvo ir dailininku (gyvenimo pabaigoje tapė peizažus) bei gamtos iliustratoriumi. O taip pat visuomenės veikėju, pasisakančiu prieš vergiją ir mirties bausmę.

Lietuvos drugiai
Skalsės ir nuodai
Alisa ir musmirės
Grybai ir grybavimas
Stebuklingas grybas
Voveraitės ir jų sesutės
Grybelinės alergijos
Ir kurgi šliaužia pataisas?!
Pažinkime augalus: varnalėša
Grybai, šungrybiai ir kiminai
Miškas: Europoje ir Lietuvoje
P. Podzorovas. Apie grybų naudą
Kelmučiai, kurie šoka apie kelmus  
Kultūrinė entomologija: vabalai
Soma,  gėrimas iš musmirės?
Kaip atsivėrė suvokimo durys
K. Bulyčiovas. Kita laukymė
Apie čerauninkes ir raganas
Kaktusai – kaip pražydinti
Mažojo elnio pėdsakai
Manos beieškant
Dzūkijos kopos
Lūšys Lietuvoje
Paukščių lizdai
Grybai, grybai
Vartiklis