Atradimai gamtoje
Voveraitės ir jų sesutės
Taip pat skaitykite Grybai ir grybavimas
Kelmučiai, kurie šoka apie kelmus
Slidieji kazlėkai
Kiti šio grybo pavadinimai: voveruška, gaidelis, lepeška, lapėlaižikė, lapėlapis, lepeškė, žydgrybis, lapuotgrybė, gaidukas, gaidgrybis, lapėlaiža, lapėlaižis, gaidytis, gaidkojis, rudukė), o lotyniškai Cantharellus cibarius.
Jos kotas neatsiskyręs nuo kepurėlės (kaip kad pas baravyką ar ūmėdę), o palaipsniui išplatėja ir pereina į vientisą kūną. O ir ne lakšteliai pas ją, o retos banguotos raukšlės, dažnai išsišakojančios, nubėgančios žemyn į kotą. Ir todėl mikologai voveraites priskiria afiloforiniams grybams, t.y. kurių sporingas sluoksnis (himenoforas) nėra lakšteliai (trimito, dygliukų formos, raukšlėtas, plokščias ir kt.).
Pirmasis 1753 m. voveraitę aprašė Karlas Linėjus, pavadindamas Agaricus chantarellus. O Cantharellus cibarius vardą 1821 m. davė Elijas Magnusas Frizas1): Cantharellus tikriausiai nuo grybo formos, primenančius taurelę (lot. cantharus - vyno taurė), o cibarius - valgomas. Daugelyje Europos kalbų pavadinimas nukaltas iš lotynų kalbos: daniškai - kantarel, angliškai, prancūziškai ir norvegiškai - chantarelle. Užtat rusai irgi įžvelgė panašumą į gyvūną, nors ir kitą nei lietuviai (lisička - lapė), kaip, beje, ir vokiečiai - Echte Pfifferling (pfiffer - vikrus, gudrus, suktas; taigi ta pati lapė). Tiesa vokiečiai turi ir kitą pavadinimą, Eierschwammerl (kiaušingrybis), matyt dėl spalvos panašumo į trynį. Įdomu, kad ir kinai jį vadina kiaušinio trynio spalvos grybu.
Jaunos voveraitės kepurėlė pusapvalė, o vėliau ji išsiraito, išsiplečia, tampa panaši į taurelę, o kraštai būna užlenkti. Plotis siekia 12 cm, o kotelis 2 cm. Būdingą spalvą suteikia karotino pigmentas, kuriuo kiekiu ji viršija kitus grybus. Kotas gana elastingas, paprastai šviesesnis už kepurėlę. Minkštimas primena džiovintų vaisių kvapą (kai kas sako, kad abrikosų). Skonis rūgštokas, kiek aštrus, - aštrumas dingsta nuvirus.
Voveraitės sudaro mikorizę su beržais, pušimis, eglėmis, ąžuolais. Auga nuo birželio iki spalio, dažniausiai gausiomis šeimomis, neretai vietose su neaukšta žole. Ji nebijo nei sauso oro, nei drėgmės. Jų išskirtinumas beveik nekirmija; be to, jas lengva saugoti ir transportuoti.
Galima kepti arba dėti į sriubas. Gerai ištroškinta puikiai tinka kaip garnyras prie mėsos patiekalų, jas galima dėti į omletą, padažą prie makaronų patiekalų, taip pat paskaninti ryžių patiekalus.
Jose yra vitaminų A, C, D, D, PP, B grupės; mikroelementų (varis, cinkas), nepakeičiamų amino rūgščių, antioksidantinių karotinoidų, ergosterolio, D-manozės polisacharido ir b-gliukanų.
Nuo rugpjūčio ir rugsėjį galima rasti ir retą tamsėjančią, arba pilkai gelsvą voveraitę, kurią 1830 m. pirmąkart aprašė ir Craterellus melanoxeros pavadinimą suteikė prancūzų mikologas Žanas Batistas Demazjeras2) (gr. melanoxeros - juoduojanti džovinant). Ji sutinkama visoje Europoje, tačiau visur įtaukta į Raudonąją knygą. Ji smulkesnė už tikrąją voveraitę, o pseudo-lakšteliai yra geltonai-rožiniai arba ochos spalvos, o vėliau tampa padūmavusiai violetiniai. Pažeista pamažu tamsėja. Ji plona, plaušuota, malonaus vaisių kvapo ir skonio. Mėgsta lapuočių arba mišrius miškus su ąžuolais ar bukais; plotus su derlinga žeme ir reta žole.
Tarp voveraičių sutinkama pilkoji (peleninė), kurią 1798 m. pirmąkart aprašė olandų mikologas Hendrichas Personas3) kaip Merulius cinereus. Vėliau ji buvo daug kartų pervardinėjama, kol dabartinį žymenį (Cantharellus cinereus) suteikė E. Frizas. Ji smulkesnė už paprastąją, iki 6 cm; drėgnu oru jos paviršius blizga. Pseudo-lakšteliai pilkai melsvos arba pelenų spalvo. Kotelis cilindriškas, iki 1,5 cm skersmens, stangrus, kiek šviesesmis už kepurėlę, dažnai išlenktas. Irgi gana reta, auga rugpjūčio-spalio mėn. pavieniui arba grupėmis lapuočių arba mišriuose miškuose su ąžuolų ir lazdynų priemaišomis. Labiau mėgsta derlingą, šiek tiek rūgščią dirvą. Valgoma, tik verdant pajuosta. Džiovinti smulkiai sumalti grybai naudojami sriuboms ir padažams.
Voveraitės artimas broliukas - paprastasis trimitėlis (Craterellus cornucopioides; cornucopioides - ragelis, gausybės ragas), išoriškai iš tikro panašus į trimitėlį su plona ilga kojele, giliai įaugančia į dirvą. Skersmuo gali
siekti net 10 cm. Spalva nuo tamsiai pilkos iki pilkai rudos. Kepurėlės viršuje smulkūs žvyneliai. Minkštimas su silpnu geltonosios slyvutės aromatu. Grybą pirmąkart 1753 m. aprašė K. Linėjus, pavadindamas Peziza cornucopioides, o dabartinį pavadinimą 1825 m. suteikė Ch. Personas. Auga vasaros pabaigoje (rugpjūtis-rugsėjis) drėgnesniuose lapuočių miškuose, daugiausia po ąžuolais, molingoje neutralioje arba šarminėje dirvoje; dažnai grupėmis, suaugdamas į kuokštus. Dėl savo spalvos taip susilieja su aplinka, kad sunku pastebėti. Nors nepatrauklios išvaizdos, tačiau valgomas, skoniu nenusileidžia voveraitei, tik skonis kiek aštresnis, o kvapas malonesnis. Ir verdamas pajuoduoja. Iš džiovintų grybų pagaminamos aromatingos sriubos, o smulkiai sumaltas tinka padažams.
Dar viena giminaitė - rudoji (Cantharellus tubaeformis; tubaeformis - vamzdeliškas), dėl koto išvaizdos dar vadinama trūbele. Įdomu, kad anga į koto vidų atsiveria kepurėlės viršuje. Pirmąkart 1772 m. aprašyta italų gamtotyrininko Dž.-A. Skopolio4) knygoje Flora Carniolica kaip Merulis infundibuliformis; dabartinį pavadinimą 1888 m. suteikė prancūzų mikologas Liusjenas Kelė5). Jauni vaisiakūniai būna kupoliški, tada viršus įdumba, ir atsiveria anga tiesiai į kotą. Kotelis gana elastingas, 3-8 cm aukščio. Linkusi augti drėgnesnėje rūgščioje dirvoje mišriuose arba lapuočių miškuose birželio-rugsėjo mėn. nedidelėmis šeimomis. Sudaro mikorizę su kietomis ir minkštomis medžių rūšimis. Valgomas, tačiau nelaikomas vertingu. Jų skonis kiek kartokas, kvapas malonus.
Į voveraites labai panašus grybas (Pseudocraterellus undulatus), dar vadinama raukšlėtąja voveraite. Tai nedidelis grybas, iki 5 cm skersmens. Jį pirmąkart 1801 m. aprašė Ch. Personas kaip Merulius undulatus, o šiuolaikinį pavadinimą davė vokiečių mikologas S. Raušertas6). Šio vingiuoto grybo spalva geltona, pilkai arba rudai geltona. Paviršius sausu oru matinis kotas iki 6 cm, apvalus, plonėjantis į apačią. Minkštimas perpjautas netamsėja. Auga Europoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje, sudaro mikorizę su kietomis medžių rūšimis (ąžuolas, bukas). Rugpjūtį-rugsėjį sutinkamas nedidelėmis grupelėmis tarp nukritusių stambių lapų drėgnesnėse vietose su nežymia žolės danga.
Be voveraitinių, grybautojai neretai sutinka voveraitinę guotelę (Hygrophoropsis aurantiaca; netikrą voveraitę; pažodžiui reiškia oranžinis panašus į nešantį drėgmę) iš guotelių genties labai panašią į voveraites. Pirmąkart 1781 m. kaip Agaricus auranticus aprašė austrų botanikas Francas fon Vulfenas7), tačiau vėliau grybas ne kartą keitė pavadinimą, kol 1821 m. dabartinį pavadinimą jam suteikė prancūzų mikologas Renė Meras8). Grybas geltonai auksinės arba oranžinės spalvos, su laiku gali pasikeisti iki rudai ochrinės. Turi nemalonų kvapą. Perlaužus ar suspaudus spalvos nekeičia. Anksčiau grybą laikė nuodingu, o dabar jau sąlyginai valgomu (papildomai apvirus galima vartoti). Randamas liepos-spalio mėn. nedidelėmis grupėmis, kartais ant pūvančios medienos spygliuočių ir mišriuose miškuose. Be to šis grybas nesudaro mikorizės su medžiais ir todėl priskiriamas saprotrofams, skaidantiems medžių griuvenas.
1) Elijas Frizas (Elias Magnus Fries, 1794-1878) švedų mikologas ir botanikas, laikomas mikologijos tėvu. Darbavosi visose botanikos srityse. Pirmasis Švedijoje įvedė augalų klasifikaciją ir nagrinėjo jų morfologiją. Išleido pora darbų apie kerpes (1831 ir 1833 m.), tačiau plačiausiai žinomas darbais mikologijos srityje iš jų vertingiausias tritomis Systema Mycologicum (1821-32). Buvo puikiu oratoriumi ir lotynų kalbos žinovu.
2) Žanas Batistas Demazjeras (Jean Baptiste Henri Joseph Desmazieres, 1786-1862) prancūzų verslininkas, mikologas ir botanikas. Nuo vaikystės mėgo augalus; 1812 m. išleido Agrostographie, skirtą Prancūzijos šiaurės grūdiniams augalams. Buvo specialistas apie sporomis plintančius augalus.
3) Christianas Personas (Christiaan Hendrik Persoon, 1761-1836) olandų mikologas, kilęs iš Pietų Afrikos, smarkiai papildęs Linėjaus grybų taksonomiją. Studijavo ir dirbo Vokietijoje; nuo 1802 m. gyveno Paryžiuje. Visą gyvenimą skurdo. Sudarė pirmąją mokslinę grybų sistemą ir nustatė daug grybų rūšių.
4) Džovanis Antonijus Skopolis (Giovanni Antonio Scopoli, 1723-1788) italų kilmės austrų gydytojas ir gamtininkas. 1761 m. paskelbė žinomą darbą Apsinuodijimas gyvsidabriu. Tyrinėjo Krainos augaliją ir gyvūniją, išleido knygas apie jos florą (Flora Carniolica, 1760) ir vabzdžius (Entomologia Carniolica, 1763). Užsiėmė teorija, kad gyvybė negali atsirasti savaime, o gyvos būtybės kyla tik iš kitų gyvų būtybių.
5) Liusjenas Kelė (Lucien Quelet, 1832-1899) prancūzų gamtininkas ir milologas, daugelio grybų rūšių atradėjas. Žymiausias jo darbas Prancūzijos ir aplinkinių šalių mikologinė flora (1888), kuriame pristatoma apie 400 naujų grybų ir pateikta nauja jų klasifikacija (besiskirianti nuo Frizo), tapusi pagrindu 19 a. sistematikai. Buvo puikiu dailininku. Senatvėje atgijo domėjimasis paukščiais, o ypač vabzdžiais.
6) Stefanas Raušertas (Stephan Rauschert, 1931-1986) vokiečių botanikas ir mikologas. Aprašė nemažą kiekį augalų.
7) Francas fon Vulfenas (Franz Xaver Freiherr von Wulfen, 1728-1805) austrų jėzuitų botanikas, zoologas ir minerologas. Atrado Wulfenia carinthiaca augalą ir mineralą vulfenitą (švino rūdą). Daugiausia tyrinėjo Rytų Alpių fauną ir florą (ypač vabzdžius, žuvis ir paukščius); aprašė keletą augalų, ypač kerpes.
8) Renė Meras (Rene Charles Joseph Ernest Maire, 1878-1949) prancūzų botanikas ir mikologas. Jo pagrindinis veikalas 16 t. Šiaurės Afrikos flora (1953). Užsiiminėjo ir fitopatologija.
Paukščių lizdai
Lietuvos drugiai
Miškinis skudutis
Slidieji kazlėkai
Skalsės ir nuodai
Alisa ir musmirės
Stebuklingas grybas
Grybai ir grybavimas
Grybelinės alergijos
Baltiški paukščių vardai
Kelmučiai, kurie šoka apie kelmus
Grybai, šungrybiai ir kiminai
Miškas: Europoje ir Lietuvoje
P. Podzorovas. Apie grybų naudą
Alavijai - dekoratyvus vaistas
Kambarinės gėlės - patarimai
Kas sieja vabzdžius ir krumpliaračius?
Grikiai: ir į lėkštę, ir medus arbatai
Ryklių miegamieji ar kosmetikos kabinetai?
Kultūrinė entomologija: vabalai ir vabzdžiai
Soma, gėrimas iš musmirės?
Kaip atsivėrė suvokimo durys
Apie čerauninkes ir raganas
Rajos - gyvūnų atradimas
Kaip karalienė virto slyva
Mažojo elnio pėdsakai
Dygliuotoji kardažolė
Augalai - chemikai
Manos beieškant
Grybai, grybai
Žiedadulkės
Delfinai
Vartiklis