Pažinkime augalus
Ei tu, varnalėša!?
Mįslė: Gale dvaro skolininkas, kas praeina, tam užmoka (varnalėša)
S. Liupkevičius. Varnalėša Teksto autorė: Zofija Boreikaitė Patvory varnalėša pražydo antai Paprasti, paprasti jos švelnučiai žiedai Ir poetai eilių apie ją nerašys Ir mergaitės žiedų niekada neraškys Priedainis:O, varnalėša Meilė mana O, varnalėša Jaunystė sugrįš su daina Jei bernelis slapčia palei klėtį ateis Nors ir belsis, mergaitė vis vien neįleis Jis ištryps varnalėšą nežiūrėjęs takų Liks prikibusios kelnės žaliųjų sagų Priedainis: [ ... ] O ryte motinėlė sūnelio paklaus Neradai, sūnaitėli, kelelio tiesaus? Geltonplaukiui primins varnalėšos kerai Iš kelelio išklyst negerai, negerai... Priedainis: [ ... ]
Paprastumas yra būtina grožio sąlyga, L. Tolstojus
Prikibo kaip varnalėša ir tuo viskas pasakyta! Ją sutiksi visur dykynėse ir sąvartynuose, palei kelius ir griovius, už tvoros kieme. Visur ji ras sau vietelę, tapdama neatsiejama kraštovaizdžio dalele, aišku, pastebima, tačiau akiai įprasta. Ir, svarbiausia, išoriškai labai paprasta. Ji neturi didelių ryškių žiedų, nei ažūrinių margų lapų. Auga sau, išplėtusi savo plačius žalius lapus, šiek tiek pataršytus vėjų ir lietų, išsikėtojusi plačiai, primenanti geraširdišką kvailelį, pasiruošusį į glėbį priimti kiekvieną ir patikėti viskuo, ką jis sako.
Varnalėša (Arctium) - astrinių (Asteraceae) šeimos dvimečių augalų gentis, klusi iš Viduržemio jūros regiono, bet išplitusi visame pasaulyje. Kai kurios rūšys gali išaugti iki 3 m aukščio. Lietuvoje auga 4 savaiminės rūšys: didžioji varnalėša (Arctium lappa); mažoji varnalėša (Arctium minus); miškinė varnalėša (Arctium nemorosum); įrašyta į Raudonąją knygą) ir paprastoji varnalėša (Arctium tomentosum). Dar vadinamos kibiais.
Lotyniškas pavadinimas (Arctium) kilęs iš graikiško žodžio arctos (lokys) tikriausiai priskirtas dėl jų dydžio ir pūkuotumo (ypač paprastosios varnalėšos). Jis sutinkamas dar Pedanijaus Dioskorido1) (apie 40-90 m.), graikų karo gydytojo ir gamtininko, darbuose.
Aelbert Cuypo Ledi ir džentelmenas ant žirgų (1665) paveiksle
šunis sudomino stambūs varnalėšų lapai
|
Stiebas šakotas, lapai vientisi tamsiai žali iki 45 cm dydžio, nulinkusiais kraštais. Žiedai smulkūs, norint juos apžiūrėti reikia paimti lupą. Išoriškai visi panašūs, dvilyčiai, trimitišku vainikėliu; rožinės, raudonos, purpurinės, vos violetinės spalvų. Vaisiai - pailgos sėklytės - uždaruose graižuose. Graižai iki 3 cm skersmens, rutuliški, daugiažiedžiai, susitelkę kekėse. Skraistlapių viršūnės kabliškai užsilenkusios. Išplitimą skatino jų plitimo būdas išdžiūvę graižai lengvai atitrūksta ir kabliukais prisikabinę prie gyvūnų kailio ar žmogaus drabužių gali nukeliauti toli.
Kai kurios varnalėšų rūšys priskiriamos vaistiniams augalams. Jų šaknyse yra taninų ir karčiųjų medžiagų, riebiųjų ir
eterinių aliejų, gleivių. Jų nuoviras naudojamas kaip šlapimą ir tulžį varanti, prakaitavimą skatinanti priemonė. Jų užpilas
alyvuogių arba migdolų aliejumi, gavęs ropių aliejaus vardą, naudojamas kaip plaukų stiprinimo priemonė.
Rudenį šaknys džiovinamos ir paruošiamos ilgesniam laikymui bei vartojimui.
Varnalėša naudinga kepenims, jas valo ir gydo. Varnalėšų lapų sultys su medumi jau po 5 min. smarkiai sumažina skausmą, gydo uždegimus.
Tačiau šaknys tinka ir maistui. Viduramžiais jas vartojo kaip daržoves, o šiais laikais išpopuliarėjo Japonijoje kaip
savitas užkandis. Jos yra švelnaus, saldoko skonio dėl jose esančio inulino (fruktozės polimero), tačiau su nežymiu
žemės poskoniu. Japonijoje tas derinys laikomas originaliu, o Europoje nepriimtinu, tad šalinamas kelias valandas
šaknis mirkant vandenyje. Maistui tinka ir jauni ūgliai, skoniu primenantys artišokus. Valgomi net lapai, tik jie nelabai skanūs.
Džiovintų šaknų miltelius, sumaišius su dviguba ruginių miltų dalimi, galima naudoti duonos kepimui. O paskrudinta šaknis neblogas priedas prie kavos.
Varnalėšos įsiliejo ir į inžinerijos sritį, kas prasidėjo 1941 m. Šveicarų inžinierius Žoržas de Mestralis2) (1907-90) po eilinio pasivaikščiojimo su šunimi ėmėsi rutininio darbo nurinkti nuo jo kailio varnalėšų graižus. Iš smalsumo juos apžiūrėjo per mikroskopą ir pamatė smulkius kabliukus, kurie kabinasi už plaukų. Jo inžinierinė nuojauta suveikė akimirksniu jam kilo limpančio susegimo (velcro) idėja, kuria po kelių bandymų metų pavyko sukurti iš neilono. Ji sudaryta iš dviejų juostelių, kurių vienoje yra mikrokabliukai, o kitoje mikrokilpelės. Jas suspaudus, jos sulimpa. Pavadinimas velcro sudarytas iš prancūzų kalbos žodžių velours (aksomas) ir crochet (kabliukas). Patentą inžinierius išsiėmė 1955 m. pirmuosius gaminius naudoti ėmė akvalangistai ir kalnų slidininkai, o vėliau jie išplito buityje. Ir net tapo kosminės programos dalimi! TKS ji naudojama daiktų tvirtinimui prie sienų.
17 a. viduryje varnalėša pasirodo dailininkų drobėse. Jas tapė prancūzas K. Lorenas4), olandas A. Keipas3), anglai Tomas Geinsboras (1727-1788) ir Džozefas Raitas (1734-1797) iš Derbio, dėmesį joms skyrė ir anglų biologas ir dailininkas Džordžas Stabsas (1724-1806). Tačiau 19 a. varnalėša ėmė trauktis iš dailininkų drobių, matyt todėl, kad neturėjo specifinės simbolinės prasmės ir prerafaelitams buvo neįdomiu objektu vaizdavimui. Tik rusų peizažistas I. Šiškinas (1832-1898) negalėjo praeiti pro tokį stambų ir išraiškingą augalą.
1) Pedanijus Dioskoridas (Pedanius Dioscurides, apie 40-90) graikų karo gydytojas, farmakologas, botanikas. Parašė Apie vaistines medžiagas (greičiausiai 77-78 m.), gydomųjų preparatų (apie 1000; iš jų 813 augalinės kilmės) rinkinį. Daugeliui medžiagų nurodė paplitimo regionus, sinonimus kitomis kalbomis, gavimo ir paruošimo būdus ir t.t., pateikė duomenų apie kai kuriuos cheminius procesus. Knyga buvo Europos farmakologijos pagrindu iki pat 19 a. Jis pirmasis aprašė graikų-egiptiečių alchemikų pasiekimą -metalų emalgavimo reiškinį. Daugelį iš jo minimų augalų pavadinimų paėmė K. Linėjus.
2) Žoržas de Mestralis (George de Mestral, 1907-1990) šveicarų elektrotechnikos inžinierius, išradęs limpantį užsegtuką (velcro), idėją 1941-ais nusižiūrėjęs nuo varnalėšos. Išradimą užpatentavo 1955-ais. Jis iškart sulaukė didelės paklausos.
3) Albertas Keipas (Aelbert Jacobsz Cuyp, 1620-1691) olandų dailininkas-peizažistas. Savo paveiksluose dažniausiai vaizdavo pievas ir upes, perteikė ryto ar popiečio šviesą savo paveiksluose, ramią peizažų nuotaiką. Po vestuvių su turtinga našle (1658 m.) A.Keipas apleido kūrybą, dalyvavo vietos protestantų bažnyčios veikloje.
4) Klodas Lorenas (Claude Lorrain, apie 1600-1682) prancūzų tapytojas, grafikas; vienas garsiausių klasikinio baroko peizažistų, daugiausiai dirbęs Romoje. 1634 m. nutapė Europos pagrobimą Prancūzijos ambasadoriui; Italijoje K. Lorenas kūrė paveikslus kardinolams; jo užsakovu buvo popiežius Urbonas VIII ir popiežius Klemensas IX. Paveikslų užsakė Ispanijos karalius Pilypas IV, Prancūzijos ambasadoriai. Po 1640 m. K. Lorenas buvo paveiktas Bolonijos klasikinio baroko dailės (pvz., Ulisas grąžina Chriseidę tėvui). Savo peizažuose jis vaizdavo idealų klasikinį pasaulį, kuriame žmonių figūros atlikdavo nereikšmingą vaidmenį. Paveikslų erdvę vienija jo kūrybai būdingas atidus šviesos vaizdavimas (jį net vadino liuministu). Po 1650 m. prasidėjo Klodo Loreno brandžiausias kūrybos laikotarpis. Paskutinis jo kūrinys Askanijus, medžiojantis Silvinos elnią (1682) laikomas šedevru.
Miškinis skudutis
Augalai - chemikai
Dygliuotoji kardažolė
Pažinkime augalus: bruknė
Pažinkime augalus: kaštonai
Alavijai - dekoratyvus vaistas
Ir kurgi šliaužia pataisas?!
Dilgėlė švelni kaip šilkas...
Miškas: Europoje ir Lietuvoje
Virtuvėje: kukurūzai, špinatai ir kita
Grikiai: ir į lėkštę, ir medus arbatai
Daugiau įvairių prieskoninių daržovių
Kaip maisto išvaizda ir kvapas atsiliepia skoniui?
Neišmeskite puansetijos - Kalėdų gėlės
Kelmučiai, kurie šoka apie kelmus
Kopūstai ir maistas, ir vaistas
Kam reikalingi vitaminai?
Voveraitės ir jų sesutės
Iš mėlynių ir girtuoklių
Skrebučiai ir vištiena
Žiedadulkės
Vartiklis