Iš mėlynių ir girtuoklių. Vartiklis

Miško panelės mėlynais sijonėliais

Tamsus eglynas, gaubiamas rūkų ir paslapčių, ir vilioja ir baugina. Žengdamas į jį jauti virpulį. Jų viršūnės, tarsi raketos prieš startą, stirbiasi aukštyn tarsi ketintų pradurti dangaus skliautą... O žemai - prieblanda, kaitaliojasi šešėliai, tarsi šydai, užmesti ant kamienų. Minkšta samanų pagalvė įdumba po kojomis, o už batų kabinasi neaukšti krūmokšniai, nusėti tamsiomis uogomis. Tai mėlynės ir girtuoklės.

Paprastoji mėlynė (Vaccinium myrtillus) – vienas iš erikinių šeimos augalų. Mokslinis pavadinimas Vaccinium myrtillus kilęs iš vacca - „karvė“, nes iš tikro, jų lapai tinkami pašaru galvijams, o antras dėmuo yra mažybinė myrtus („mirta“) forma, dėl lapų panašumo į mirtą. Lietuviškas pavadinimas „mėlynė“ – nuo uogų
K. Suchanovas: Mėlynės
Kirilas Suchanovas.
Miško uogos: mėlynės, nutūpė paukščiai
spalvos: senais laikais iš jų net gamino labai patvarius dažus audiniams, tiek vilnoniams, tiek medvilniniams. Audinio spalva būdavo violetinė ar raudona, priklausomai nuo dažymo metodo ir laiko. Kiti pavadinimai: mėlynuogė, nemuogė, šilojėliai, treškė.

Mėlynės dažnos visoje Lietuvoje, ypač Aukštaitijos ir Dzūkijos miškuose. Auga nelabai ūksminguose, vidutinio drėgnumo, drėgnokuose, drėgnuose ir pelkėtuose spygliuočių miškuose, rečiau beržynuose, kartais ir kimininėse pelkėse, aukštesnėse vietose, mėgsta samaningas vietas.

Tai vasaržalis puskrūmis su šliaužiančiu požeminiu stiebu, labai išsišakojusiomis, kylančiomis žaliomis aštriai keturbriaunėmis šakomis. Užauga 15-40 cm, o rečiau net iki 50 cm aukščio. Jų stiebas status, briaunotas, šakotas. Lapai ovališki, nusmailėjusia viršūne, trumpakočiai, smulkiai dantytais kraštais, 1-3 cm ilgio, 0,6-1,8 cm pločio. Apatinė stiebo dalis sumedėjusi, šakų viršūnės išlieka žalios, minkštos ir žiemą gali apšalti. Šakniastiebis ilgas, šliaužiantis.

Pavieniai rutuliški žiedai išauga ant trumpų kotelių. Taurelė priaugusi prie mezginės, vos įžiūrima. Vainikėlis rausvas, suaugtinis, pūstas, išlikusi viršūninė anga su trumpomis, bukomis skiautėmis. Mėlynė pražysta gegužės pradžioje, intensyviausias žydėjimas iki birželio vidurio, vėliau iki rudens galima rasti pavienių žiedų. Tarsi mažyčiai būgneliai pakimba žiedeliai ant plonų žiedkočių, - atrodo, tik paliesk ir po mišką pasklis tylus melodingas skambėjimas. Ne veltui mėlynės dažnai sutinkamos vokiečių pasakose apie gnomus, kurie mėlynes naudojo kaip muzikinius instrumentus. Tai labai medingas augalas, duodantis daug nektaro. Pagrindiniai apdulkintojai yra bitės ir kamanės. Aromatingas mėlynių medus – šviesus arba šiek tiek rausvas.

Vaisiai – rutuliškos, tamsiai mėlynos, su apnaša uogos, 8-12 mm skersmens. Lietuvoje jos prinoksta liepos pradžioje ir laikosi iki rugsėjo mėn. Vidutinis mėlynių derlingumas 700 kg/ha, derlingais metais 1200 kg/ha. Mėlynės yra maistinis, vaistinis, medingas, dažinis, pašarinis, rauginis augalas. Vartojamos šviežios, virtos ir džiovintos maistui, vaistams ir kosmetikoje. Iš jų gaminama uogienė, džemas, kisielius, kompotas. Uogų sultimis galima dažyti vyną. Žieduose yra nektaro. Visa žolė turi gydomųjų medžiagų, ypač vertingos uogos. Jose randama įvairių, žmogaus organizmui naudingų medžiagų. Uogose yra angliavandenių, organinių rūgščių, vitaminų (ypač P), glikozidų, regėjimą sutemoje skatinančių medžiagų. Mėlynėse yra 3,5-7% cukraus, 1% laisvųjų organinių rūgščių (citrinos, obuolių, gintaro, pieno, oksalo), pektinų, truputis baltymų ir mirtilino (kuris organizmą veikia panašiai kaip insulinas), todėl mėlynės tinkamos vartoti sergantiems cukralige, o uogų kisielius – besiskundžiantiems skrandžio ligomis.

Uogos iš viršaus turi vaško apnaša, kuri lengvai nusitrina. Minkštimas – rausvai-violetinis su gausiomis smulkiomis sėklytėmis. Jas mielai lesa miško paukščiai: tetervinai, kurtiniai, balandžiai ir kt. Sulestas mėlynių sėklas jie tada išnešioja po visą mišką.

Mėlynei net statomi paminklai, pvz., mažytis paminklas Guklivo kaime Ukrainoje ar milžiniška mėlynės uoga Kanados

Naujojoje Škotijoje, Oksforde. 1964 m. TSRS išleido mėlynei skirtą 3 kapeikų vertės pašto ženklą. Yra jai skirtų eilėraščių, pvz., N. Cholodkovskio „Mėlynė“ (1922). Iš lietuvių poetų paminėtina Anelė Snukiškytė-Ališauskienė ir jos eilėraštis, kuris irgi pavadintas „Mėlynė“ (1974).


Miške tik mėlyna mėlynių uogelių.
Bėkit, vaikai, rinkti nemažais krepšeliais.
 
Mėlynė uogelė jau pilnai prisirpus.
Kai meti į burną, bematant ištirpsta.
 
Vaikų šaltanosių mėlynos lūpelės,
Margai išdažytos net jų ir suknelės.
 
Apskrita, mažytė mėlynė uogelė
Ir suaugę žmonės lenkia tau galvelę.
 
Ir maži paukšteliai tą uogelę lesa.
Kas į mišką eina, tas po krepšį neša.

Tiek uogos, tiek lapai naudojami medicinoje – gydant akių, skrandžio ir žarnyno ligas, cukrinį diabetą, o taip esant stomatitams, nudegimams ir opoms. Priimta laikyti, kad mėlynės pagerima regą naktį: minima, kad į britų lakūnų paketą naktiniams skrydžiams visad įėjo mėlynių džemas.

Mėlynei artimas kitas erikinių šeimos augalas - Vaivoras arba Girtuoklė (Vaccinium uliginósum). Auga drėgnuose, šviesiuose miškuose, kimininėse pelkėse. Labai atspari šalčiams – ir gali gyventi iki 100 m. Aukštis paprastai 30-50 cm, tačiau gali siekti ir iki 100 cm; stiebas status, šakotas. Lapai ovališki, trumpakočiai, šviesesni nei mėlynės su melsvu atspalviu. Apatinė stiebo dalis sumedėjusi, šakų viršūnės išlieka žalios. Vandeniu ir maistinėmis medžiagomis apsirūpina per mikrorizę su grybais. Kultūrinės veislės dažniausiai kilę iš Amerikos, kur jos ypač populiarios.

Pavieniai rutuliški žiedai išauga ant trumpų kotelių. Taurelė priaugusi prie mezginės, vos įžiūrima. Vainikėlis balsvas rausvas, suaugtinis, pūstas, išlikusi viršūninė anga su trumpomis, bukomis skiautėmis. Vaivorai pražysta gegužės pabaigoje, pats žydėjimas iki birželio vidurio. Vaisiai – pailgai rutuliškos, mėlynos, su balsva apnaša uogos, kurios prinoksta liepos pabaigoje ir laikosi iki spalio. Jie saldoki, tačiau neturi tokio stipriai išreikšto skonio kaip mėlynių. Juos vartoja žalius arba apdirbtus: švieži tinka pyragų įdarams, sultims; taip pat iš jų verda uogienes ir kompotus, gamina džemą, želė, padažus ir net vynus bei likerius (kurie ypač mėgstami Korėjoje). Galima uogas ir džiovinti ar užšaldyti.

Teigiama, kad vaivoro uogos svaiginančios ir daugelyje kalbų liaudiški pavadinimai motyvuoti šiuo poveikiu. Nėra įrodyta, kokia veiklioji medžiaga už tai atsakinga: diskutuojama, kad tai parazituojančio grybo poveikis, o kitur sakoma, kad svaigimas atsiranda dėl gailio poveikio, kuris neretai auga kartu. Dar gali būti, kad pavadinimas atsirado dėl to, kad iš uogų gamindavo alkoholinį gėrimą.

Uogos perrenkamos, nuplaunamos šaltu vandeniu, išpilamos ant sieto, nuvarvinamos. Po to išverdamas sirupas. 1 kg mėlynių imama 1,2 kg cukraus ir 3/4 stiklinės vandens. Išvirtą karštą sirupą suberiamos Mėlynių uogienė

mėlynės arba girtuoklės, sumaišomos su sirupu sukrečiant dubenį ir išverdama uogienė. Jei uogienė verdama iš girtuoklių, pridedama truputis citrinų sulčių ar rūgšties.

Uogos perrenkamos, nuplaunamos šaltu vandeniu ir pertrinamos per sietelį. Gauta masė verdama su cukrumi ir vandeniu iki reikiamo tirštumo.
1 kg mėlynių imama 0,5 kg cukraus ir 1/2 stiklinės vandens

Gerai perrinktos mėlynės nuplaunamos, nuvarvinamos. Vanduo, cukrus ir actas pavirinami 3 min. Į verdantį sirupą suberiamos mėlynės ir apie 3 min. pavirinamos, tada kiaurasamčiu išgriebiamos iš sirupo ir suberiamos į stiklainius. Sirupas dar truputį pavirinimas ir juo užpilamos mėlynės stiklainiuose. Stiklainiai sandariai uždaromi, apvyniojami vilnone antklode ir pamažu atvėsinami.

Gerai perrinktos mėlynės nuplaunamos, nuvarvinamos, suberiamos į stiklainius. Vanduo su cukrumi užvirinamas, atvėsinamas ir juo užpilamos mėlynės iki 3/4 stiklainių tūrio. Stiklainiai sandariai uždaromi, įstatomi į puodą ant sietelio ir verdama 5 min. arba 80^o temperatūroje kaitinami 25 min. Stiklainiai paliekami puode iki atvės.

Paimti du indus (dubenis): vieną mažesnį užpilui, o kitą didesnį tešlai. Į kiekvieną jų įmušti po kiaušinį, supilti po 80 g cukraus ir suplakti. Į užpilo indą įdėti vanilinio cukraus ir grietinės ir kruoščiai sumaišyti. Mustikapiraka

Paruošti tešlą. Į didesnį indą įdėti cinamono ir kepimo miltelių. Pamažu maišant pilti miltus. Tada įdėti suminkštinto sviesto ir kruopščiai viską sumaišyti.

Orkaitę įkaitinti iki 200^oC. Kepimo formą ištepti sviestu, iškloti vienodu storiu tešlą padarant bortelius. Ant jos supilti mėlynes. Ant viršaus užpilti užpilą. Formą įdėti į orkaitę ir kepti apie 40 min.

Valgyti pyragą geriausia atvėsusį, kad neištekėtų užpilas. Norint, prie pyrago galima pateikti grietininį vanilės padažą arba ledus.

Perinktos ir nuplautos mėlynės suberiamos į stiklainius apibarstant cukrumi. Ant mėlynių viršaus užberiamas sluoksnis cukraus, stiklainis uždengiamas ir pastatomas prieš saulę kol ištirps cukrus (apie 3 sav.) Retkarčiais stiklainiai atsargiai pakratomi, po to sunešami į sausas, šaltas patalpas ir ten laikomi.

Nuplautos ir nuvarvintos mėlynės stiklainiuose sluoksniais perpilamos cukrumi. Taip pripildyti stiklainiai sandariai uždaromi dangteliais ir sustatomi į kaitinimo puodą su dvigubu dugnu. Nuo užvirimo pradžios sterilizuojami 8 min. arba kaitinami 30 min. 80^o temperatūroje. Iš puodo išimami, kai atvėsta.

Nuplautos ir nuvarvintos mėlynės (be cukraus) suberiamos į stiklainius vis pakratant, kad daugiau tilptų. Tada jie sandariai uždaromi ir sterilizuojami 10 min arba kaininami 30 min. 80^o temperatūroje. Paliekami atvėsti puode.

Mėlynės perrenkamos ir greit nuplaunamos šaltu vandeniu, suberiamos į emaliuotą puodą, užpilamos vandeniu ir gerai pavirinamos. Tada iš jų išsunkiamos sultys, sumaišomos su cukrumi ir vedama apie 5 min. Verdant nuimamos putos. Verdančios supilamos į sterilizuotus butelius, kurie sandariai uždaromi, apvyniojami šilta antklode ir lėtai atvėsinami.

Mėlynės perrenkamos ir nuplaunamos šaltu vandeniu. Tada gerai sutrinamos, į jas suberiamas cukrus, išmaišoma. Taip paruoštos pastatomos šaltoje vietoje 3 dienom (kartkartėmis pamaišant).
Emaliuotas puodas aprišamas marle, į jį supilamos sultys su visomis mėlynėmis, leidžiama sultims nuo uogų gerai nuvarvėti. Sultys verdamos apie 3 min. nuimant putas, įdedama citrinos rūgšties, dar truputį pavirinama Virtiniai su mėlynėmis

ir tuoj išpilstoma į pašildytus butelius, kurie sandariai uždaromi ir išnešami į vėsią patalpą.

Iš miltų, kiaušinio, cukraus, druskos užminkoma tešla, plonai iškočiojama ir iš jos išpjaustomi skrituliai. Įdarui imama 0,5 kg mėlynių arba girtuoklių, 3 šaukštai cukraus ir truputis cinamono. Švarios mėlynės sumaišomos su cukrumi ir cinamonu. Jų dedama po šaukštelį ant kiekvieno tešlos skritulio, tešlos kraštai patepami baltymu, vienas kraštas užlenkiamas ir taip kraštai suklijuojami. Virtinių kraštus galima užraityti ar gražiai apspausti.
Jie verdami truputį pasūdytame vandenyje (apie 3-5 min.), išgriebiami kiaurasamčiu, nuvarvinami, sudedami į pusdubenį, užpilami grietine ir apibarstomi cukrumi. Valgomi karšti ir šalti. Norint juos patiekti šaltus, išėmus iš puodo reikia paskirstyti po vieną, kad nesuliptų. Labai tinka valgyti su išplakta grietine ir cukrumi.
Tinka ir mėlynių uogienė ar košė, o taip pat ir tirštimas, likęs išspaudus mėlynių sultis.