Apie sėlenas ir karštą arbatą. Vartiklis

Žmonių mityba labai skiriasi: vieni rūpestingai laikosi režimo, dietos, valgo 3-4 kartus per dieną, kiti visai nekreipia į tai dėmesio, todėl dažnai kenčia nuo įvairių virškinimo sutrikimų.

Skrandžio ir plonosios žarnos gleivinei kenkia stiprūs alkoholiniai gėrimai, ypač kai kartu vartojami kai kurie vaistai, pvz., aspirinas, salicilatai. Skrandyje išskiriama ir druskos rūgšties, kuri su fermentais jau gali veikti kenksmingai. Tada skrandyje pažeidžiamas epitelis, atsiranda kraujo ir gali prasidėti uždegimas ar net atsirasti opos.

Dėl per mažo skysčio kiekio maiste, ypač valgant apvalytus nuo balastinių medžiagų (rafinuotus) produktus, užkietėja viduriai. Tai dažnas civilizuotų žmonių sutrikimas, kai mažai valgoma daržovių bei vaisių, o mėgstami konditerijos gaminiai, saldumynai, balta duona ar pyragai. Kai viduriai nuolat užkietėję, ilgainiui atsiranda įvairių negalavimų: hemorojus, tulžies akmenys, storosios žarnos sienelės išgaubos, sudirgsta storoji žarna – atsiranda vidurių skausmai, žarnose pagausėja dujų, pakinta normali bakterijų sudėtis. Bakterijoms virškinimo trakte maisto netrūksta, todėl jų čia būna daugybė, o užkietėjus viduriams dažniau pasireiškia žalingosios. Dėl to gali atsirasti komplikacijų: apendicitas, įvairūs uždegimai.

19-o šimtmečio pabaigoje išmokta labai smulkiai sumalti grūdus, atskiriant grūdų luobeles. Iš tokių aukščiausios rūšies miltų kepami balčiausi ir skaniausi pyragai. Atrodė, kad tai didelis laimėjimas žmonių mityboje, nes tokių miltų patiekalai greičiau suvirškinami, lieka mažiau jų liekanų arba balastinių medžiagų (celiuliozės, hemiceliuliozės ir kt.). Apie 20 a. vidurį paaiškėjo, kad dėl balastinių medžiagų stygiaus maistas žarnomis sunkiau praeina, todėl užkietėja viduriai, sutrinka virškinimas. Kad viduriai nebūtų užkietėję, pirmiausia reikia valgyti daugiau augalinių maisto produktų (žalių daržovių ir vaisių, patiekalų ir rupiai maltų vadinamųjų šveistinių miltų su nepašalintomis luobelėmis - sėlenomis). Labiausiai tam tinka kvietinės sėlenos, kurių 23 g turi apie 10 g augalinės ląstelienos (kituose augaliniuose produktuose tos ląstelienos yra gerokai mažiau, pvz., šviežiuose pomidoruose jų yra net 7 kartus mažiau nei nesijotuose miltuose, o šiuose ląstelienos yra dar 4 kartus mažiau negu kvietinėse sėlenose).

Kvietinės sėlenos – nekaloringas produktas, jame yra daug B grupės vitaminų, magnio druskų ir kt. medžiagų. Skysčiuose jos išbrinksta, todėl skatina žarnų judesius, maisto liekanos lengviau pereina per žarnyną. Be to, sėlenos padeda pasišalinti iš organizmo kai kurių medžiagų apykaitos produktams, teigiamai veikia riebalų apykaitą, todėl lėtėja aterosklerozės procesas, rečiau susidaro cholesterininiai tulžies akmenys, užkertamas kelias hemorojui.

Kvietinės sėlenos gali būti vartojamos natūralios arba kaip priedas prie maisto – pradžioje kelias dienas po 1 arbatinį šaukštelį 2-3 kartus per dieną, o vėliau po 1 valgomąjį šaukštą užgeriant vandeniu ar kitais skysčiais (pusę ar visą stiklinę). Sėlenas galima užplikyti verdančiu vandeniu ir palaikyti apie 15 min. Paskui perkošti ir dėti jų į sriubas, kisielių, košes.

Sėlenos - grūdų perdirbimo produktas, malimo proceso metu atskirtos grūdų luobelės. Sėlenos gali būti gaunamos iš bet kokių grūdų, o pagal susmulkinimo dydį sėlenos būna stambios ir smulkios. Jos turi omega-3 riebalų rūgščių, daug krakmolo, baltymų, vitaminų ir mineralinių medžiagų. Dažniausiai naudojamos kaip pašaras gyvuliams (ypač – jomis girdomi galvijų jaunikliai).
Smulkintos sėlenos naudojamos kaip priedas kepiniams skaidulinėmis medžiagomis papildyti. Didelis sėlenų kiekis duonoje sumažina jos įsisavinimą, nedidelis – pagerina skonines savybes, žarnyno peristaltiką, todėl vadinamos žarnyno šluota, nes padeda užkietėjus viduriams. Sėlenų ląsteliena mažina cholesterolio kiekį kraujyje, dėl to gerėja ir širdies veikla. Kadangi greitai pasisavinimos, mažina insulino perteklių kraujyje. Ir kviečių sėlenos yra veiksminga priemonė kovojant su diabetu. Tačiau, kaip ir visur, jas vartojant reikia turėti saiką.
Garstyčių sėlenos naudojamos kompresams, migdolų – kosmetikoje veido ir rankų odos minkštinimui.

Virškinimą neigiamai veikia ir rūkymas. Tad labai svarbus ir virškinimo trakto vėžio profilaktikos klausimas. Skrandžio vėžys nevienodai paplitęs ir jo priežastys gana įvairios: nesaikingas riebalų, keptų ir rūkytų produktų vartojimas, alkoholiniai gėrimai, rūkymas, nereguliari mityba, aštrūs prieskoniai, karšti gėrimai ir patiekalai, nepakankamas daržovių ir vaisių kiekis atsiliepia ne tik skrandžio, bet ir žarnyno bei stemplės gleivinei. Net dirvos cheminė sudėtis turi reikšmės vėžio atsiradimui. Pvz., Armėnijoje vėžiu sergama rečiau dėl didesnio magnio kiekio dirvožemyje (prof. A. Čaklinas^*)).

Nustatyta, kad tuose kraštuose, kur įprasta gerti labai karštą arbatą, stemplės ir skrandžio vėžys daug dažnesnis. Taip pat ne be priežasties kai kuriuose kraštuose padažnėjęs ir kepenų vėžys. Kepenims ypač kenksmingi alkoholiniai gėrimai, kurie naikina kepenų ląsteles, dėl to ima augti jungiamasis audinys, pakinta ląstelių atsistatymas (regeneracija). Daug alkoholikų miršta nuo kepenų cirozės, kuri padažnina ir kepenų vėžį. O kadangi rūkoriai dažnai mėgsta ir išgerti, tai šiedu rizikos faktoriai daugelyje šalių tampa apie 3/4 burnos vėžio priežastimi. Beje, naminiame aluje yra nemažai nitrozamino junginių, kurie skatina vėžį.

^*) Aleksandras Čaklinas (1920-1993) – rusų gydytojas, buvęs vyriausiuoju TSRS Sveikatos mininsterijos onkologu. Į vėžio tyrimus įtraukė įvairių sričių specialistus: genetikus, demografus, etnografus, geografus, matematikus... 1985 m. įsteigė ir vadovavo onkologijos istorijos grupei prie muziejaus. Nuo 1950 m. visi jo darbai buvo skirti piktybinių navikų epidemiologijai bei kovai su vėžiu. Rašė ir mokslo populiarinimo knygas: „Kelionė ieškant paslapties“ (1967), „Kelionė ieškant paslapties tęsiasi“ (1980) ir kt.

Arbatos sveikatai

Arbata nuo cukrinio diabeto

Šaukštą varnalėšų dygių užplikyti 2 stiklinėmis verdančio vandens. Palaikykite pusvalandį ir nukošę gerkite 3 k. per dieną.

Arbata nuo nemigos

Jei blogai miegate, paraudusios akys, krečia drebulys – gerkite tokią arbatą: 250 g. juodosios ir Česnakų arbata žaliosios arbatos (pusiau), 2 šaukštus mėtų, raudonėlio, piliarožės šaknų, po šaukštą valerijono ir apynio.

Jei vargina kosulys

1. Smulkiai supjaustyti vieną česnako ir dešimt svogūno galvučių. Viską išvirti pasterizuotame piene. Į nuovirą dėti truputį mėtos sulčių ir medaus. Vartoti kas valandą po vieną šaukštą.

2. Imami du šaukštai natūralaus sviesto, dviejų kiaušinių tryniai, du šaukšteliai medaus ir vienas šaukštas kvietinių miltų. Viskas sumaišoma į vientisą masę ir vartojama po vieną šaukštelį 4-6 k. per dieną.

3. Susmulkinti 500 g svogūno laiškų, pridėti 400 g cukraus, užpilti litru vandens ir pavirinti 3 val. ant silpnps ugnies. Tada ataušinti, pridėti 50 g medaus, perpilti į butelį ir užkimšti. Gerti po 4-6 šaukštus per dieną (geriausia po valgio).

4. Vandenyje ant lėtos ugnies 10 min. pavirinti citriną. Tada ją perpjauti ir į stiklinę išspausti sultis (galima panaudoti ir obuolių actą – apie 100 g). Įdėti du šaukštus glicerino, gerai sumaišyti ir iki pat stiklinės kraštų prikrauti medaus. Jei kosėjama smarkiai, mišinys vartojamas 3 k. per dieną po 2 šaukštelius prieš valgį ir prieš einant miegoti. Jei kosulys sausas, vartojama po vieną šaukštelį prieš ir po pusryčių, pietų bei vakarienės, taip pat prieš einant miegoti.

Gardus ir sveikas gėrimas, gerai numalšina troškulį, padeda virškinti maistą. Duonos gira

Duonos gira.
Imame apie 3 kg džiovintos duonos, 1,5 kg cukraus, 30 g mielių, 3 šaukštus miltų, apie 25 l vandens.

Į švarų emaliuotą ar stiklinį didelį puodą sudedame duonos džiūvėsius ir užpilame karštu virintu vandeniu. Puodą uždengiame, perkošiame ir dalį tos sunkos paviriname su cukrumi. Sumaišome su visa duonos sunka. Dedame mieles taip: miltus gerai išplakame su trupučiu duonos sunkos, sudedame mieles, gerai išmaišome ir viską supilame į duonos skystį (turi būti nekarštas). Padedame vėsiai. Sunka greitai pradeda rūgti. Išrūgusią perkošiame, supilstome į butelius. Padedame šaltoje vietoje. Po dviejų dienų girą galima gerti.

Kmynų gira.
1 l gerai pribrendusių, e priemaišų kmynų, 6-8 l vandens, 0,5-1 kg cukraus, 20 g mielių.

Kmynus paviriname, kol mažai lieka aštraus kmynų skonio, nusunkiame. Sudedame cukrų, atskirai su cukrumi ir miltais ištrintas mieles. Gira rūgsta 24 val. Tada perkošiame, supilame į butelius. Tinka vartoti po 2-3 dienų.

Spanguolių gira.
1 stiklinė uogų, 4 stiklinės vandens, 150 g cukraus, 2 g mielių.

Spanguoles užpilame cukrumi ir vandeniu ir paviriname kokias 5 min. Praaušusias perkošiame, sudedame cukrų, mieles. Rūgsta 6 val. Supilame į butelius, atvėsiname ir 2 val. palaikome šaltai. Vėliau pastatome į vėsesnę vietą. Tinka gerti po 2-3 dienų.