Pirmoji knyga Šiaulių tema
Linksmas pasveikinimas [...] didžiajam Žemaitijos vyskupui Jurgiui Tiškevičiui1),
laimingai atvykusiam į Šiaulius Šiaulių bažnyčios pašventinti 1634 metų spalio mėnesyje...
Taip vadinasi knyga, saugoma Krokuvos un-to bibliotekoje kartu su brangiausiais foliantais. Jos likęs tik
tas vienintelis egzempliorius 24 psl. apimties knygelė parašyta lenkų kalba. Prakalboje dėkojama J.
Tiškevičiui už šviesų dėmesį [ ... ] neturtingiems Šiauliams. Randama ir naujų faktų, susijusių su Šiaulių bažnyčios statyba.
Ir tai buvo pirmas rašytinis pasakojimas apie Šiaulius ir sukurtas Šiauliuose, ir trečiasis iš viso, kuriame buvo teksto lietuvių kalba.
Šiaulių bažnyčios pradininkas buvo Vilniaus vaivada Kristupas Radvila Našlaitėlis, tuo metu valdęs Šiaulių ekonomiją.
1616 m. jam mirus, statybą tęsė ir baigė žemaičių seniūnas Jeronimas Valavičius, kurio šventas
dosnumas ir veikli dorybė irgi knygutėje paminimi. Minima, kad finansavo ir Mikalojaus sūnus Bresto
vaivada Aleksandras Radvila (jis nuo 1641 m. nuomojosi Šiaulių ekonomiją). Prisidėjo ir mūsų platusis valsčius.
Sumanymas statyti naują mūrinę bažnyčią kilo dar iki kunigui Tarvainiui atvykstant. Po įšventinimų Petras Tarvainis dirbo vienoje Aukštaitijos parapijoje, iš kur 1614 metais buvo atsiųstas į Šiaulius. Atrodo, kad naujasis kunigas buvo pilnas energijos: tai rodo įvairios jo sutartys su vietos bajorais, didikais dėl statybinių medžiagų pirkimo, rūpestis, kad būtų nustatytos bažnyčios žemės valdos ribos, kurias ginčijo Šiaulių dvaras, miestiečiai. Jau 1618 m. buvo sudaryta mainų sutartis tarp bažnyčios ir klebonijos. Jis rūpinosi ir bažnyčios statyba jos statyba pradėta apie 1614 m., o 1634-ais ji jau buvo šventinama.
Didesnę brošiūros dalį sudaro eiliuota panegerika J. Tiškevičiui, kurį sveikina
mirtingas senatas dvasiškas ir svietiškas, nemirtingas angelų senatas bendrai ir kiekvienas atskirai... Savotiškai
skamba šios panegirikos taisyklinga silabine eilėdara. Tarytum visad periferija iš paskutiniųjų stengėsi
įtikti aukštiems sostinės valdininkams tikėdamiesi taip gauti naudos... Tačiau juk pagal krikščionišką
suvokimą asmenį girti galėjo tik transcendentinių būtybių lūpos. Bet jame yra ir žemiškų darbų pagarbinimas:
Taigi, netikinčiuosius sutvirtinsi, subursi išsibarsčiusiuosius, Miegančiuosius pažadinsi, žodžiu nukreipsi patvirkėlius.
Tačiau knygutės didžiausia vertė tame, kad jos gale Petras Tarvainis įdėjo 14 eilučių lietuviškai, kas leidinį padarė lituanistikos paminklu matyt trečiu pasaulietiniu kūriniu lietuvių kalba. Tose gotišku šriftu surinktose eilutėse išgirsi kalbą, kuri skambėjo Talšos pakrantėje 17 a. pradžioje. Matyt autorius turėjo pilietinės drąsos juk ir be tų 14-os eilučių bažnyčia būtų pašventinta.
Jose yra net kelios antikinių laikų metaforos. Pvz., vyskupas lyginamas su feniksu, kuris krikščionims įgavo Kristaus prisikėlimo prasmę.
O kas žinoma apie knygelės autorių? Yra dvi versijos, iš kur jis kilęs: literatūroje įsitvirtinusi toji, kad jis kilęs nuo Viduklės, iš bajorų, o antroji - Tarvainių pavardžių rasta ir prie Kelmės ir Plungės.
Žinoma, kad Petras Tarvainis (g. apie 15801590 m. - 1636 m. pab.) mokėsi Vilniaus universitete
(16001604), bet nebuvo jėzuitas, todėl apie jį įrašų nėra. Jau universitete Tarvainis eiliavo - išleisti jo
lotyniškai parašyti kūriniai (viena jų išspausdintas rinkinyje Švento Kazimiero teatras).
Tik štai ar daugiau ką gyvendamas Šiauliuose jis sukūrė - nežinia. Nežinoma, net kur jis palaidotas - ar
Šiaulių bažnyčios šventoriuje, ar Tytuvėnų kapinėse. Bet buvo sukaupęs nemažą biblioteką (kelias
dešimtis lotyniškų knygų), kurią maždaug 1636 m. parašytu testamentu paliko Tytuvėnų bernardinams,
kad tie ją perduotų statomai Telšių bažnyčiai ir vienuolynui. Už tai jį kaip mecenatą paminėjo vėlesnės
Tytuvėnų, Kretingos vienuolyno, Kražių jėzuitų kronikos.
1) Jurgis Tiškevičius (1596-1656) LDK didikas iš Tiškevičių giminės Logoisko šakos, Žečpospolitos valstybės
veikėjas, Žemaičių vyskupas (nuo 1633 m. gruodžio 19 d.), 164956 m. - Vilniaus vyskupas.
Mokėsi jėzuitų kolegijose Vilniuje, Liubline, Poznanėje, Krokuvos akademijoje. Kunigu įšventintas 1622-ais.
1627 m. paskirtas Metonės vyskupu ir Vilniaus sufraganu; jo rūpesčiu pastatyta Vilniuje vargšų ligoninė.
1633 m. gruodžio 19 d. paskirtas Žemaičių vyskupu skatino statyti naujas bažnyčias ir savo lėšomis pastatė
bažnyčias Surviliškyje, Kuliuose, Laukžemėje, Pušalote, koplyčios Pikeliuose, Židikuose, Sudarge. 1637 m. Gardų
miestelyje pradėjo statyri Kryžiaus kelio koplyčias.- per porą metų pastatyta 19 koplyčių su paveikslais; tada su
gausia kunigų ir didele tikinčiųjų palyda apėjo Kryžiaus kelio stotis, barstydamas takus iš Jeruzalės Kalvarijų
parvežta žeme. Nuo tada pradėta vadinti Žemaičių Kalvarija atidavus dominikonams, pasikviestus 1637 m. Skatino kunigus prie parapijų
steigti pradžios mokyklas. Daugumos Žemaičių vyskupijos valdų valstiečius pervedė nuo duokles į činčą mokestį už žemę pinigais.
1649-56 m. - Vilniaus vyskupas. Prasidėjus karui su Rusija dėl Livonijos ordino žemių, 1655 m. vyko pas Švedijos karalių Karolį X Gustavą prašyti
karinės pagalbos prieš Rusijos kariuomenę; įsiveržus rusams į Vilnių, pasitraukė į Prūsiją. Jo palaikai į Žemaičių Kalvariją parvežti 1762-ais.
Trakų pilis
Žemaičių epas
Šiaulių (Saulės) mūšis
Karalienė Morta ir Šiauliai
Miltinio teatro fenomenas
Ką pasakoja senas laiškas?
Barboros Radvilaitės portretas
Aldonos Gediminaitės muzikantai
Požalgirinė Lietuva Europos akimis
Ar skaudėjo dantis mūsų senoliams?
Pajūrio istorija: Klaipėdos kochhauzai
Kai kurie momentai iš Jono Šliūpo gyvenimo
Šviesusis karalienės Mortos Mindaugienės paveikslas
Sebastiano Miunsterio Kosmografija apie Lietuvą
Lietuvos vardo ir valstybingumo ištakos
Steponas Darius. Laukė visa Lietuva
Laiškas apie įvykius Žemaitijoje
Knygų platinimas ir skaitymas
Tolminkiemis ir jo restauracija
Seniausias lietuviškas žemėlapis
Universiteto spaustuvininkas
Traktatas apie dvi Sarmatijas
Knygų spausdinimas Lietuvoje
Simpatizavęs laisvamanybei
Vilniaus televizijos bokštas
S. Moravskis iš Ustronės
Vilnius po senovei
Vartiklis