Simpatizavęs laisvamanybei: Vladas Dubas. Vartiklis

Vlado Dubo tyrinėjimų metodiką lėmė Europos literatūrinių tyrinėjimų kryptys. 20 a. pradžioje buvo taikomi Ipolito Teno^*) tyrinėjimų principai. Prancūzijoje tas tradicijas tęsė Ferdinandas Briunetjeras (1849-1906), Giustavas Lansonas (1857-1934) ir kt., kurių įtakoje formavosi V. Dubo pažiūros ir interesai, citavusio ir G. Pari, Ž. Bėdjė ir kt.

19 a. viduryje ėmė plisti naujoji pozityvistinė Dž. Milio ir O. Konto filosofija, tačiau iš A. Miusė, Š. Bodlero, A. Konstano, A. Rembo ir kt. kūrinių tebesklido romantinis nerimas dėl didėjančio žmonių prakticizmo. Vėliau savo epochą I. Tenas apibūdins kaip liguistą, neišbaigtą, padriką. Vis tik klasikinių idealistinių filosofijų svarbiausias kategorijas jau išjudino nauji mokslo ir technikos pasiekimai. Imta manyti, kad pozityvizmo metodas padėsiantis atskleisti daiktų ir reiškinių prigimtį. Visos teorinės disciplinos privalančios siekti mokslo statuso. Mokslo sąvoką imta taikyti ne tik pažinimo, bet ir dvasinės veiklos sričiai. Tad ir literatūros mokslas pasinaudojo ne tik lingvistikos, bet ir psichologijos, sociologijos bei tiksliųjų mokslų patyrimu.

Kadangi toji kultūrinė istorinė mokykla formavosi pozityvizmo ir darvinizmo veikiama, todėl joje buvo griežtai dokumentuojama. Gamtos tyrinėjimų principai buvo perkeliami į literatūros istoriją (atseit, evoliucija veikia ir mene – vienos meno formos, žanrai ir kt. išlieka, o kitos žūva). Manyta, kad literatūra ir atskiras grožinis kūrinys priklauso nuo visuomenės dvasinio-moralinio gyvenimo, veikiančio menininko psichiką, ir net nuo gamtinių veiksnių (klimato ar rasės).

Pirmoji iš didžiųjų V. Dubo knygų (1925) buvo apie prancūzų romantizmo pradininką Fransua Renė de Šatobrianą (1768-1848), nes galima kritiškai ir netradiciškai išnagrinėti šį prieštaringą rašytoją, labai įtakojusį 19 a. pirmos pusės prancūzų rašytojams. Iš jos matosi, kad V. Dubo nemėgsta „impresionistinių plepalų“ arba, anot jo, „elastiškų galimumą“, t.y. faktais nepagrįstų hipotezių, subjektyvių samprotavimų vertinant literatūrinius faktus. Į šaltinius ir bibliografiją jis žiūri kritiškai ir labai objektyviai. Kiekvieną knygą (o kartais ir skyrių) pradeda griežtu šaltinių vertinimu.

Pabrėždamas, kad labai svarbi archyvinė medžiaga, „pirmasis dokumentas“ (laiškai, kūrinio variantai, amžininkų liudijimai), V. Dubas tekstą „primargina“ gausiomis citatomis, dažnai įspūdingiausiomis, tuo nustebindamas skaitytoją, jam geriau perteikdamas epochos ir kūrinio savitumus. Pvz., de Šatobrianas mėgdavo pabrėžti savo išskirtinį vaidmenį epochoje, o V. Dubas pacituoja vieną jo laišką, kuriame užsimenama, kad šis grafų palikuonis jaunystėje pardavinėjęs kojines lošimų skoloms padengti.

V. Dubas rūpinosi lietuviško mokslinio stiliaus kūrimu, terminų norminimu. Iškart matosi, kad antrosios („Anatolis Fransas“, 1928) monografijos stilius ir terminija gerokai patobulėjo. Praėjus metams po A. Franso (1844-1924) mirties, V. Dubas universitete skaitė kursą apie šį „diletantų princą“, „laisvamanybės popiežių“, - ir knygą išleido , „laisvamanybės popiežių“, - ir knygą išleido skaityto kurso pagrindu. Apie jį rašė: „Niekas negali pasakyti, ar A. Fransą taip mielai skaitys po 50 metų, kaip jis skaitomas amžininkų“. Kritikas pripažįsta, kad rašytojas gyvenimą pažino „kabinetiškai“, t.y. iš knygų, tačiau kūrė gyvas psichologines schemas, kas rodo jo virtuoziškumą, nors jisai ir „nesiknaisiojo“ iracionaliuose psichikos užkaboriuose. V. Dubas manė, kad A. Fransą galima gretinti su geriausiais pasaulio satyrikais – Dž. Sviftu, H. Heine ir gal net F. Rablė.

Dirbdamas lektoriumi jis matė, kokia nedėkinga studentų padėtis;nėra vadovėlių, mažai vertimų. Todėl jis ėmėsi rašyti pasaulinės literatūros istoriją, „Literatūros įvadą“ – siekdamas parodyti literatūrinių žanrų genezę, svarbesnius raidos etapus. Jis parengė tris jos leidimus – ir vadovėlis buvo įvertintas teigiamai, net J. Jablonskis nedaug ką turėjo prikišti: kūrinio kalba sklandi, taisyklinga ir gana žmogiška.

V. Dubas buvo aktyvus Laisvamanių etinės kultūros draugijos (LEKD) narys. Monografijoje „Voltaire“ analizuojami šio švietėjo literatūriniai ir istoriniai kūriniai. Ypač įdėmiai jis aptaria Voltero antikrikščioniškas pažiūras ir su jomis solidaruojasi. Knyga baigiama: „Daug kas mūsų klerikalų, iš girdų težiną apie Volterą, tikriau apie jo bedievišką vardą, kiekviena proga pabrėžia, kad jis ‚pasenęs XX amžiuje‘. Jei laisvos minties, teisingumo, žmogiškumo idealai, už kuriuos atkakliai kovojo Volteras, atrodo kai kam Lietuvoje ‚pasenusiais dalykais‘ – žinoma, nėr ko ginčytis“. Ši knyga pasitarnavo kovoje prieš klerikalizmą – 1937 m. J. Kairiūkštis išleido „Prof. V. Dubas. Volteras prieš krikščionybę“.

Ateistinės V. Dubo pažiūros ryškėjo ir kituose darbuose, netgi sentimentalioje apysakoje „Vytukas (vieno berniuko istorija)“. Jis ateizmo klausimus (mokslo ir religijos. Meno ir religijos, religinio auklėjimo, religinę istoriją) nagrinėjo per katalikybės prizmę. Anot V. Dubo, pagrindiniai Voltero priekaištai katalikybei yra jos amoralumas, dogmų absurdiškumas, panieka žmogui, netolerancija ir žiaurumas. Absurdiška ir negirdėtai neteisinga Senojo testamento įgimtosios nuodėmės dogma. Juk kaip gali žmonės po tūkstančių metų atsakyti už pirmųjų žmonių nusidėjimą? Kaip galima bausti u- kito nusikaltimą? Nelogiška ir atpirkimo dogma, kai Kristus atpirko pirmąją nuodėmę paaukodamas save ir parodęs žmonėms kelią į išsilaisvinimą. Kaip gali vieno nuopelnai atpirkti kito nuodėmes – kiekvienas privalo atsakyti už savo veiksmus.

V. Dubas labai vertino Volterą už tai, kad tasai istorijos įvykius pradėjo aiškinti vien žemiškomis priežastimis. Pasaulio istorija – ne žydų tautos ir Europos, ne karų ir karalių, o civilizacijos, kultūros, žmonių papročių, prekybos, mokslo, meno, dvasios istorija. Bet V. Dubas nurodė ir prancūzų švietėjo ribotumą: „Pakeitęs ‚Dievo pirštą‘ žemiškais atsitiktinumais ir didžiųjų veikėjų milžiniška svarba istorijos bėgiui, jis supaprastino istoriją“.

V. Dubas smerkė religinį auklėjimą, kaustantį kritinį pasaulio suvokimą. Jo Vytukas nebijo vaiduoklių, velnių, nes gerai žino, kad tai vien pasakos, ir nieko panašaus pasaulyje nėra.

Vis tik V. Dubo ateistinis požiūris buvo gana ribotas. Nagrinėdamas Voltero, A. Franso pasaulėžiūrą, jis daug kur tik atpasakoja jų pažiūras, tačiau pats nepateikia savo vertinimo. Vis tik daugelis jo teiginių lieka svarbiais, o iš literatūrologo mokomės gilios analizės, visapusiško teiginių pagrindimo, gausaus šaltinių naudojimo ir žaismingo, tikrai prancūziško minčių dėstymo. Jo „Prancūzų literatūros istorija“ lieka kultūriniu palikimu.

^*) Ipolitas Tenas (Hippolyte Adolphe Taine, 1828- 1893) - prancūzų filosofas pozityvistas, istorikas ir kritikas, psichologas; kultūrinės-istorinės mokyklos menotyroje pradininkas. Jis iškėlė idėja apie pokyčių mene priklausomybės nuo visuomeninių poreikių, buities, papročių ir sampratos pasikeitimų. Anot jo, meno savitumą lemia rasė, gyvenamoji aplinka, istorinis momentas. I. Teno estetika padarė didžiulę įtaką daugeliui menininkų, filosofų, menotyrininkų. Parašė: „Kritiniai etiudai“ (1858), „Anglų literatūros istorija“ (4 t., 1863-64), „Meno filosofija“ (1865-69) ir kt.