Lietuvos mokslo istorija

Moksliniai laipsniai Senajame Vilniaus Universitete  

Senajame universitete arba Vilniaus akademijoje (1759-73) mokėsi įvairių tautybių jaunuoliai, panašiai marga buvo ir profesūra. Baigę jį absolventai įgydavo vienokį ar kitokį mokslinį laipsnį. Europoje jų suteikimas ėmė plisti 12-13 a. – ir pirmasis daktaro laipsnis suteiktas 12 a. Bolonijos, o 1231 m. Paryžiaus universitete. Jėzuitai 1570 m. Vilniuje įsteigę kolegiją su filosofijos studijomis, irgi ėmė rūpintis, kad ji galėtų teikti mokslinius laipsnius – tokia teisė buvo pripažįstama kolegijoms su filosofijos ar teologijos studijomis. Dėl to 1574 m. provinciolas P. Sunjeris kreipėsi į jėzuitų generolą, tačiau jėzuitų vadovybė neatsakė – tad jis pakartotinai kreipėsi 1575 ir 1577 m. (ir vėl nerezultatyviai). Negaudami mokslinių laipsnių bajorų ir turčių vaikai mieliau rinkosi užsienio universitetus.

Laimė, kad yra išlikusi VU mokslinių laipsnių teikimo registracijos rankraštis „Laureae Academicae“, kuris, greičiausia, jau antras, o pirmasis pražuvo per 17 a. viduryje vykusius karus. Po karų 1664 m. universitetas vėl ėmė teiki mokslinius laipsnius. Universiteto sekretorius daugmaž atkūrė mokslinių laipsnių teikimą iki 17 a. vidurio.

Anot „Laureae Academicae“ įrašų, 1583-1773 m. VU mokslinius laipsnius suteikė 4188 asmenims: filosofijos bakalaurų – 1762, filosofijos magistrų arba daktarų – 1903, teologijos bakalaurų – 45, teologijos licenciatų – 58, teologijos daktarų – 277, teisės įvairių laipsnių – 145.

1579 m. įsteigtas Vilniaus universitetas, kuriame buvo filosofijos ir teologijos fakultetai, nors ne visi profesoriai turėjo mokslinius laipsnius (pvz., pirmasis rektorius P. Skarga¹⁾ teturėjo bakalauro laipsnį). Bet ir jam privilegiją teigti mokslinius laipsnius turėjo patvirtinti ordino generolas, tad provinciolas P. Kampanas 1582 m. laiške generolui K. Akvavivai²⁾ grindė to būtinybę ir siūlė leisti suteikinėti teologijos daktaro laipsnius labiausiai nusipelniusiems profesoriams. Pritarta buvo tik dviem kandidatūroms – 1583 m. spalio mėn. daktaro laipsniai iškilmingai suteikti ispanams G. Alabianui ir A. Ariasui. 1584 m. pirmą kartą suteikti filosofijos moksliniai laipsniai – 6 absolventai gavo bakalauro laipsnius. Tačiau vėliau iš Romos į prašymą su kandidatūromis atėjo neigiamas atsakymas – ir tik 17 a. pradžioje buvo suteikta daugiau mokslinių laipsnių. O galiausiai universitetas gavo teisę spręsti savarankiškai.

VU teikė filosofijos, teologijos, civilinės teisės ir kanonų teisės mokslinius laipsnius. Filosofijos laipsnių buvo du: laisvųjų mokslų ir filosofijos bakalauras (artium liberalium et philosophiae baccalaureus) ir magistras ( artium liberalium et philosophiae magister). „Laisvaisiais mokslais“ ar „menais“ vadinti 7 mokslai, suteikiantys vidurinį išsilavinimą ir laikyti įvadu į filosofijos studijas: gramatika, retorika, dialektika, aritmetika, geometrija, astronomija ir muzika.

Bakalauro (iš lotynų baccalarius - „vasalo pavaldinys“) laipsnį suteikdavo studentams, baigusiems kurią nors filosofijos discipliną. Pirmais mokslo metais buvo klausoma logikos, antrais – fizikos arba gamtos filosofijos, trečiais – metafizikos ir etikos paskaitų. Bakalaurą buvo galima gauti apgynus disertaciją iš vienos ar kelių minėtų disciplinų. Tebuvo pateikiamos tezės, išvados, pagrindiniai teiginiai, tilpę vos keliuose puslapiuose, - tad jas ir vadino theses, conclusiones, propositines. Ginamas tezes reikėjo paskelbti iš anksto, dėl to jas stengtasi išspausdinti. Tik gabūs studentai bakalaurą gaudavo studijų metais. Kitiems jis buvo suteikiamas baigiant filosofijos fakultetą – tada tezių nereikėjo, o buvo laikomas bakalauro egzaminas.

Magistro laipsnį gaudavo gabesnieji absolventai, kurių gabiausiems leisdavo ginti magistro tezes, jau didesnės apimties. Gynimo metu buvo ir vadovas – filosofijos profesorius, kurių paskaitų buvo klausyta – bei oponentas – kitas profesorius.

Matyt tuos mokslinius laipsnius teigdavo ir už gamtamokslinę tematiką, nes 17 a. pradžioje dėstomos matematikos ir astronomijos lygis buvo gana aukštas. Taip O. Kriogerio mokinys J. Rudamina Dusetiškis³⁾ 1633 m. išleistame „Matematikos teoremos ir problemos“ pažymi, kad darbe išdėstyti optikos, geometrijos ir astronomijos teiginiai būsią viešai ginami. Tą pat pažymi ir astronominio veikalo „Šimtas astronomijos tezių“ autorius A. Diblinskis⁴⁾ (jam 1640 m. suteiktas filosofijos magistro laipsnis) ir kiti.

Tačiau filosofijos magistro laipsnis būdavo suteikiamas ir neginant tezių ir nelaikant egzamino – aukštiems bažnytinės valdžios pareigūnams už nuopelnus. Jį gaudavo ir dėstyti pradėjęs filosofijos profesorius. Šiais atvejais irgi būdavo vadovas – promotorius, dažniausiai rektorius, universiteto vicekancleris ar net pats jėzuitų provinciolas. Promotorius mokslinei tarybai pristatydavo kandidatą.

Naujaisiais laikais Europoje imta teikti filosofijos daktaro laipsnius – taip ir VU imta daryti nuo 18 a. pradžios.

Teologijos laipsniai buvo 3: bakalauro, licenciato ir daktaro. Licenciato (lot. licentiatus - „leidžiamas“) laipsnį suteikdavo baigusiems teologijos fakultetą (apgynusiems tezes arba išlaikiusiems egzaminą) – ir jie įgydavo teisę dėstyti teologiją. Daktaro laipsniui reikėjo ginti tezes (arba, kaip ir licenciato laipsnį, gauti už nuopelnus). Jį gaudavo teologijos profesoriai ir aukšti bažnyčios pareigūnai. Absolventai daktaro laipsnio siekti negalėjo. Kadangi į teologijos fakultetą stodavo baigusieji filosofijos studijas, buvo reikalaujama, kad kandidatai teologijos laipsniams turėtų filosofijos laipsnį.

Dar Universitetas teikė kanonų teisės licenciato ir daktaro laipsnius. 1644 m. buvo įkurtas teisės mokslų fakultetas. Tačiau jėzuitai nesirūpino civilinės teisės mokslais, tad fakultetas nunyko. Nėra įrašų apie civilinės teisės laipsnių suteikimą. Tačiau 1677 m. imta teigti jungtinius kanonų ir civilinės teisės licenciato ir daktaro laipsnius. Juos galėjo gauti ir teologijos fakulteto studentas, jei specializavosi tose disciplinose. Nemažai profesorių ir jėzuitų pareigūnų įgydavo po tris laipsnius: filosofijos magistro, teologijos daktaro ir kanonų teisės daktaro.

Mokslinius laipsnius teikė Universiteto mokslinė taryba, kurią 17 a. pirmoje pusėje sudarė (labiausiai nusipelnę) 9 daktarai. Iškilminga ceremonija vykdavo Universitete, kartais šv. Jonų bažnyčioje ar jėzuitų rezidencijoje Lukiškėse. Naujajam daktarui būdavo ant piršto užmaunamas žiedas – tarsi taip sutuokiant jį su jo mokslu. Jį apgaubdavo epomida, antikiniu rūbu, kuris simbolizavo rimtumą, pastovumą ir saikingumą. Galiausiai jam vadovas uždėdavo daktaro beretę, sakant dabar visąlaik turės skleisti mokslo žinias. Tada jam būdavo įteikiamas atitinkamas liudijimas su Universiteto antspaudu.

Ceremonijoje dalyvaudavo ir aukšti bažnyčios ir valstybės pareigūnai, kartais net karalius, pvz., 1636 m. liepą, kai teologijos daktaro laipsnis ir popiežiaus pasiuntiniui šv. Jonų bažnyčioje buvo teikiamas garsiam poetui ir profesoriui Motiejui Sarbievijui⁵⁾ dalyvaujant karaliui Vladislavui Vazai, jo seseriai Onai. Ceremoniją vedė pats jėzuitų provinciolas P. Lachovskis, o daktaro žiedą dovanojo karalius.

18 a. scholastikai nuėjus nuo scenos, VU ėmė orientuotis į Naujųjų laikų gamtos mokslus ir filosofiją, kas atsispindėjo ginamų tezių turinyje. Pasaulietiško mokslo kryptimi pasuko prie Universiteto įsteigta Kilmingųjų kolegija (Collegium Nobilium), kurioje tezės imtos rašyti lenkiškai. Lietuvių kalba moksle nebuvo pripažįstama.

Nemažai mokslinių laipsnių gavo ir Lietuvos žinomi asmenys: K. Sirvydas, retorikos veikalu išgarsėjęs Ž. Liauksminas, iš Prūsijos kilęs astronomas ir matematikas O. Krigeris, istorikas A. Kojalavičius, raketų puoselėtojas K. Simonavičius, filosofai A. Skorulskis ir B. Dobševičius, astronomas M. Počobutas⁶⁾, universalusis T. Žebrauskas, matematikas P. Norvaiša⁷⁾ ir kt.

---

Trumpos biografijos:

¹⁾ Petras Skarga (Piotr Powęski, 1536-1612) – lenkų jėzuitas, LDK visuomenės veikėjas, hagiografas, rašytojas, teologas, kovotojas prieš kontrreformaciją; pirmasis Vilniaus akademijos rektorius (1579-1584). Tada išsiųstas į Krokuvą, kur įsteigė kelias organizacijas („Gailestingumo brolija“ ir kt.). P. Skarga garsėjo kaip nepralenkiamas žodžio meistras. Populiariausias jo veikalas „Šventųjų gyvenimai“ (1579), kuriuo buvo diegiama modernizuota katalikybės ideologija, nauja dvasiškai aktyvaus tikinčiojo herojaus samprata. Vilniuje išleisti pirmieji Skargos poleminiai traktatai “Apie Švenčiausiąją Eucharistiją…” (1576). Jo politinių pažiūrų liudijimas - pamokslų rinkinys „Seimo pamokslai“ (1597), kuriame įtaigia barokine retorika pasiekiama brandi politinės minties ir religinių apmąstymų sintezė.

²⁾ Klaudijus Akvaviva (Claudio Acquaviva, 1543-1615) – italų jėzuitas, 5-asis generolas (nuo 1581 m.). Jam valdant ordinas išsiplėtė, išaugo jo įtaka ir prestižas. Jis suteikė impulsą misionieriškai veiklai, o taip daug dėmesio skyrė jėzuitų išsimokslinimui išleisdamas fundamentalų „Jėzuitų išsilavinimo planą“ (1598). Pavedė N. Orlandiniui sudaryti pirmąją ordino istoriją.

³⁾ Jonas Rudamina-Dusetiškis (1581-1646) – bajoras, Naugarduko kaštelionas ir karinis veikėjas. Dalyvavo 1600-29 m. karuose su Švedija. Ypač pasižymėjo 1621 m. Chotyno mūšyje, kartu su savo vadovaujamais 720 raiteliais atlaikė gausesnių turkų pajėgų puolimą. Savo karinius išgyvenimus aprašė 1640 m. išleistoje knygoje.

⁴⁾ Albertas Diblinskis – astronomas. 1640 m. VU įgijo laisvųjų menų ir filosofijos magistro laipsnį; tezėse pateikti pirmą kartą Lietuvoje su O. Kriogeriu atliktų stebėjimų teleskopu duomenys. Pirmąkart Lietuvoje aprašė užtemimą kaip astronominį reiškinį. Daugelis klausimų aiškinama remiantis Aristoteliu ir Ptolemėju, bet kartais jie kritikuojami. Teigiamai minimi M. Koperniko ir G. Galilėjaus veikalai.

⁵⁾ Motiejus Kazimieras Sarbievijus (Maciej Kazimierz Sarbiewski, 1595-1640 ) – lenkų kilmės poetas, rašęs lotynų kalba. Studijavo Vilniuje (1620-22). Rašė odes, epigramas, himnus, eilėraščius. 1625 m. pirmą kartą išleista poezijos rinktinė „Trys lyrikos knygos“. 1627 m. pradėjo dėstyti Vilniaus akademijoje; čia susiformavo literatūrinis humanistų būrelis. 1627 m. M. Sarbievijus parašė studiją „Pagonių dievai“, kurioje, be senovės lietuvių mitologijos, pateikia žinių apie dangaus kūnų garbinimą.

⁶⁾ Martynas Počobutas-Odlianickis (Marcin Poczobutt-Odlanicki, 1728-1810) – iš Gardino apskrities kilęs astronomas, matematikas ir švietėjas, VU rektorius (nuo 1780 m. beveik 20 m.). Baigė statyti astronomijos observatoriją Vilniuje, buvo pirmasis jos vedėjas. 1766 m. išleido brošiūrą su 1766 m. vasario 14 d. Mėnulio užtemimo skaičiavimais. 1803 m. išspausdino veikalą „Apie dangaus zodiako senumą Denderoje“. 1774-90 m. Martynas Počobutas redagavo leidinį „Gazeta Wileńska“, rašė eilėraščius.

⁷⁾ Pranciškus Norvaiša (1742-1819) – VU matematikos profesorius, jėzuitas, masonas. 1760-63 m. VU studijavo filosofiją ir matematiką, 1765-69 m. teologiją, 1768 m. įšventintas į kunigus. Nuo 1767 m. priimtas VU dėstyti matematikos; dėstė 27 m. pagal I. Niutono ir L. Langranžo paruoštas schemas. 1773 m. vasario 14 d. gavo filosofijos ir teologijos daktaro laipsnius. Jo mokslo darbų rankraščiai neišlikę.

Žemaičių epas
Stakliškių versmės
16 a. kultūros paminklas
S. Moravskis iš Ustronės
Ką pasakoja senas laiškas?
Universiteto spaustuvininkas
Knygų spausdinimas Lietuvoje
Knygų platinimas ir skaitymas
Tolminkiemis ir jo restauracija
Vilniaus Universiteto chemikai
Matematikos pradžia Lietuvoje
VU 19 a. pradžios kultūrinės idėjos
Kalbininkas, gamtininkas, pedagogas
Lietuvių senojo tikėjimo pradmenys
Požalgirinė Lietuva Europos akimis
Lietuvių filosofai apie gyvenimo prasmę
Kuria tarme parašyta pirmoji lietuviška knyga?
Baltijos kraštai Pršemyslo Otakaro II politikoje
Lietuvos protestantai: Evangelikai liuteronai
Simpatizavęs laisvamanybei
Šiaurės tyrinėtojas Šileika
Psichiatrijos pradininkas
Naugardas ir Lietuva
Vieškeliai Priekulėje
Vilnius po senovei
Vartiklis