Knygų platinimas ir skaitymas

Nuo 17 a. pradžios Europos miestuose ėmė atsirasti prekiautojų pigiausia spausdinta produkcija – popieriaus lapais su atspausdintomis maldomis, ištraukomis iš evangelijų, dainomis. Tuo užsiėmė nuskurdę valstiečiai ir našlės, kito darbo neturintys invalidai, už tai iš leidėjų tegaudami grašius. Po jų pasirodė „kolporteriai“ (pranc. porter a col - nešioti ant nugaros ar kaklo) – daugiausia po kaimo vietoves knygų išnešiotojai („knygnešiai“ tikrąja to žodžio prasme). Atpažinti juos buvo galima pagal pintinę, nešamą ant dirželio. Taip pat buvo ir „šūkautojai“ (merciers), sukviečiantys pirkėjus gatvėse ir aikštėse ir pardavinėję daugiausia literatūrą, almanachus, kalendorius, elegijas, liaudies pasakojimus. Kartu „šūkautojai“ pranešdavo naujienas, rodė cirko numerius, dresiruotus gyvūnus.

Populiariausiu literatūros formatu gatvėse buvo čepbukai (sen. angl. chap - barteris, sandoris) – pigūs kišeninio formato bukletai, dažniausiai atspausdinti ant vieno lapo ir sulankstyti į 8, 16 ar 32 puslapius, kartais stipriai rankomis susiūti (dviem adatomis ir dviem siūlais). Vokiškai tas formatas buvo Volksbuch (liaudies knyga), prancūziškai - Bibliotheque bleue¹⁾ („žydroji biblioteka“ – pagal melsvą popierių, ant kurio knygas prastuomenei spausdino Žakas Odo (Oudot)). Tipografai gatvės prekiautojams knygas davė kreditan. Mėgstamiausiu žanru buvo baladės – dainavimui skirtos eilės. Jas spausdino ant grubaus popieriaus vienoje lapo pusėje – iš čia ir angliškas jų pavadinimas broadside (lapas, spausdintas iš vienos pusės) bei (mažiau paplitęs) broadsheet. Rinkinius iš kelių lapų, sukabintų ant virvutės, vadino „girliandomis“ (girliands), o Lotynų Amerikoje tokie „leidiniai“ taip ir vadinosi literature de cordel („virvelinė literatūra“).

Nuo 1550-ųjų, kai atsirado spausdinimo staklės, baladės labai išpopuliarėjo Airijoje ir Britanijoje – ir jų populiarumas neslūgo iki 19 a. pabaigos. Vienos dainos kaina buvo nuo pusės penso. Melodijos mokėsi daugiausia iš klausos, o baladžių siužetais buvo patriotinės, kriminalinės ar meilės istorijos, prancūzų ar vokiečių legendos, satyros, rimuoti skundai apie skurdą, nelaimių, pranašaujančių ženklų ar stebuklų pasakojimai.

Vienas žinomiausių meno kūrinių apie baladžių pardavėjus yra H. Voltono²⁾ „Mergina, perkanti baladę“ (1778) – mergina, greičiausia, tarnaitė, perka baladę iš seno apiplyšusio prekiautojo „dainomis nuo sienos“ (wall-song seller).

Norėdami greičiau „atsikratyti“ prekės, pardavėjai prisigalvodavo įvairiausių gudrybių, pvz., Polo Sendbio³⁾ „Baladžių pardavėjas“ (1759) mosikuoja meškeraite, dainavimą pertraukdamas šūksniais „Kas gaudys žuvį mano tvenkiny?!“. Apie ypač atkakliai giriančius prekę pardavėjus net sukūrė šmaikščią patarlę „Draugiškas, kaip baladžių dainius kaimo pakasynose“ (Friendly as a Ballad Singer at the Country Wake). Vieną tokį „baladžių dainių“ atspausdino Robertas Sejeris⁴⁾ (1760).

O ką skaitė elitiniai sluoksniai? Pirmiausia, pasiturintys pirko brangius suvenyrinius leidinius, kuriuos iškilmingai įteikdavo aukštą padėtį turintiems. Iš čia jų ir pavadinimas - atnešamosios; dabar jas apibendrintai vadina „kipseikais“ (angl. keep - turėti ir sake - daiktas). Tai daugiausia meno albumai, graviūrų rinkiniai ir pan.

Viktorijos epochoje atsirado „kofeteiblbuko“ (Coffee Table Book) knygų formatas. Dažniausiai tai buvo didelio formato iliustruotas leidinys, paprastai naudojamas kaip interjero dalis, jo dizaino elementas, statuso parodymo dalykas. Jų paskirtis patraukti lankytojų dėmesį, užimti nuobodžiaujančius svečius, suteikti pretekstą pokalbiui.

„Kavos staliuko knyga“ pirmąkart paminėta prancūzų filosofo Mišelio de Montenio esė „Apie kai kurias Vergilijaus eiles“ (1581) ir anglų rašytojo Lorenso Sterno⁵⁾ romane „Džentelmeno Tristano Šendi gyvenimas ir nuomonė“ (1759). Jas vienaip ar kitaip vaizdavo portretuose, jie pasirodydavo ir teminiuose paveiksluose (pvz., Delfeno Anžolro⁶⁾ „Madingosios“, 19 a. pabaiga).

20 a. 6-me dešimtm. „kavos staliuko knygas“ imta vadinti interjero arba liuksusinėmis (edition de luxe) – daugiausia tai korporatyviniai leidiniai, iliustruoti memuarai ir biografijos, šeimyniniai albumai, meno, mados, kulinarijos leidiniai... Taip po daugelio kartų iš 17-18 a. „kofeteiblbukai“ persikraustė į 21 a. knygų lentynas.

Marmurinis popierius    

Knygų įrišimui nuo seno naudojo rankų darbo vadinamąjį marmurinį popierių, taip pavadintą dėl išorinio panašumo į marmurą. Jo gaminimas vadinamas marblingu. Jo gamyba buvo pradėta 16 a. Venecijoje, tačiau laikoma, kad jis į Europą atėjo iš Rytų.

Iliuzinis natiurmortas - paveikslas su trimatės erdvės iliuzija, imituojant tikrovę. Vanitas - baroko laikotarpio dailės žanras, alegorinis natiurmortas su aliuzija į gyvenimo praeinamumą, žemiškų gėrybių ir pasiekimų mažavertiškumą. Jis remiasi Biblijos citata iš Ekleziasto knygos: „Tuštybių tuštybė; viskas tuštybė“. E. Collier. 1663 m. (fragmentas)

Vienu senuoju jos gaminimo būdu buvo dažų įliejimas į pagrindą (gruntą), tįsią želinę masę iš raudonųjų jūros dumblių, augančių prie Airijos. Šiuo karaginanu užpildydavo negilią cinko formą vos didesnę už popieriaus lapą. Paruošiamasis dumblių virinimo etapas buvo ilgas ir lydimas nemalonaus kvapo. Mūsų laikais dumbliai jau nebeverdami, o naudojamas jau paruoštas karaginanas arba natrio alginatas.

Tolimesniame etape reikėjo atidumo – ant grunto vieną po kito užpurkšdavo arba užlašindavo (priklausomai nuo sumanyto piešinio) dažus, kurie (pagal technologiją) turėjo „plaukioti“ paviršiuje. Buvo dirbama teptukais iš arklių plaukų vantelėmis ir iš kukurūzų, kiekvienas naujas dažas privalėjo „praskiesti“ ankstesnį taip, kad išliktų jos „gyslelės“. Tada aštria lazdele vienodais atstumais brėžiamos skersinės linijos. Tada imdavo specialias šukas arba kartonines šukas su tarpdančiuose įstatytomis adatėlėmis ir jų pagalba keitė piešinį. Lenktas linijas darė lėtais judesiais, o tiesias – staigiais. Dabar naudoja specialius šepetėlius ir pipetes, o taip pat specialius dažus, kurie panašūs į akvarelinius, tačiau skiriasi sudėtimi. Tada darė atspaudą popieriuje, jį prispausdamas prie gauto piešinio. Vis tik kiekvienas atspaudas gaudavosi unikalus.

Japonijoje išliko metodas vadinamas suminagasi („plaukiojantis tušas“). Forma pripilama vandens ir jo paviršiuje suformuojamas piešinys spalvotais rašalais. Kad rašalai išliktų paviršiuje, į vandenį įpildavo jaučių tulžies, kurioje yra paviršiuje aktyvių medžiagų. Kai vanduo buvo padengtas koncentriniais spalvotais ratais, į jį pūsdavo per šiaudą, kad sukurtų įvairius vaizdus. Suminagasi naudotas kaligrafijoje ir apipavidalinant poezijos rinkinius.

Pradžioje marmurinį popierių naudojant plonų knygelių (brošiūrų) viršeliams. 18 a. dažnai taip leido mažos apimties kūrinius: almanachus, atskiromis dalimis leidžiamus kūrinius. Tokios brošiūrėlės – įprasta iliuzinių natiurmortų-apgaulių ir vanitas-natiurmortų detalės. Dailininkus traukė marmurinio popieriaus viršelių patraukli faktūra, paveikslui suteikiati papildomą patrauklumą.

18 a. marmurinis popierius tampa ne tik madingu, bet ir ekonomišku (lyginant su oda) knygų įrišimu. Jį imama naudoti ir interjerų apipavidalinimui: spintoms, komodoms. Kiek vėliau pasirodo keisti marmuriniai piešiniai poetiškais pavadinimais: „povo plunksna“, „slibino oda“, „lakštingalos lizdas“, „aukso gysla“... juo vadinti paternais (nuo angl. pattern - šablonas). Kai kurie pavadinimai netgi nurodydavo jo atsiradimo šalį: „ispanų banga“, „turkų akmuo“, ...

M.K. de Latūras. Emilės diu Šatlė7), vienos pirmųjų moterų matematikių, portretas

Tapęs masinės gamybos produktu marmurinis popierius nebuvo labai vertinamas ir jo gamyba laikyta daugiau amatu nei menu. Minkšti knygų viršeliai greitai susinešiodavo, tad paveiksluose dažnai matome gražias, tačiau aiškiai aptriušusias, „suskaitytas“ knygas. Marblingas dar labiau išpopuliarėjo 19 a. po anglų menininko Č. Vulno (Charles Wingham Woolnough) traktato „Marblingo menas“ (1853) pasirodymo bei J. Halfero atrasto būdo ilgai išsaugoti karaginaną.

Vokiečių kilmės J. Halferas gyveno Vengrijoje. Jis išleido „Pažanga marmurinio popieriaus mene“ (1885). Jis taikė ir mokė marblingą kai šis buvo nuopuolyje, tačiau jo naujovės sutapo su naujausiais pasiekimais chemijos, biochemijos ir bakteriologijos srityje ir jis sugebėjo pritaikyti juos marblingui ir pakelti jo lygį. Buvęs šiurkščiu marmurinis popierius tampa glotnus, spalvos ryškesnėmis, o piešiniai smulkesniais.

O 20 a. pradžioje šis amatas ima blėsti. Tačiau šiuo metu sukurtos naujos technikos. Turkijoje ypač populiaria tapo ebru (iš turk. ebri - debesys) marblingo mokykla, piešiant vandens paviršiuje, vėliau piešinį perkeliant ant popieriaus, audinio ar kito nešėjo. Beje, šia techniką nuo seno naudojo ne tik Turkijoje – ji buvo žinoma 19 a. pavadinimu abri (iš persų „miglotas popierius“), o šiuolaikiniame Irane - abr-o-bad („debesis ir vėjas“).

---

Trumpos biografijos ir paaiškinimai:

¹⁾ Bibliotheque bleue - efemerų (trumpaamžių leidinių) ir populiariosios literatūros tipas, spausdintas moderniosios Prancūzijos (1602-1830) pradžioje, panašus į anglų čepbukus ir vokiečių volksbuchus. Šis terminas kilo nuo Trua mieste brolių Odo prastos kokybės ir mažo formato spaudinių, parduodamų su melsvo popieriaus viršeliu, įgavusių livres bleus (mėlynosios knygelės) pavadinimą. Šis formatas netrukus paplito į kitus miestus ir visą šalį.

²⁾ Henris Voltonas (Henry Walton, 1746–1813) – anglų dailininkas ir meno pardavėjas. Pradžioje daugiausia tapęs portretus ir miniatiūras, vėliau nutapė paveikslų.

³⁾ Polas Sendbis (Paul Sandby, 1731-1809) – anglų žemėlapių kūrėjas, tapęs kraštovaizdžius ir akvarele. Su broliu Tomu buvo vienu iš Karališkosios akademijos steigėjų (1768).

⁴⁾ Robertas Sejeris (Robert Sayer, 1725–1794) – leidėjas ir meno bei žemėlapių pardavėjas. Apie 1765 m. jis pradėjo eksperimentuoti su naujovišku knygų formatu, interaktyvių judančių (3D) knygų pirmtaku.

⁵⁾ Lorensas Sternas (Laurence Sterne, 1713-1768) – anglikonų kunigas ir airių rašytojas, žinomas romanais „Džentelmeno Tristano Šendi gyvenimas ir nuomonė“ (1759; liko nebaigtas) ir „Sentimentali kelionė po Prancūziją ir Italiją“ (1768). Taip pat paskelbė daugybę pamokslų.

⁶⁾Delfenas Anžolras (Delphin Enjolras, 1857-1945) – prancūzų tapytojas. Tapė daugiausia akvarele, aliejiniais dažais, pastele – daugiausia portretus, nuogus kūnus, interjerus. Garsus intymiais moterų, atliekančių kasdienius darbus (skaitančių, siuviančių, ...), paveikslais. Žinomiausiu jo paveikslu yra „Jauna moteris, skaitanti prie lango“.

⁷⁾ Emilė diu Šatlė (Gabrielle Émilie Le Tonnelier de Breteuil, Marquise du Chatelet, 1706-1749) – prancūzų gamtamokslininkė, matematikė ir fizikė, buvusi ilgamete Voltero meiluže ir mūza. Ištekėjusi ji laikė, kad savo pareigą atliko pagimdžiusi 3 vaikus. Ji turėjo kelis trumpus romanus, tame tarpe su astronomu P. de Maupertuis bei matematiku A. Kleru. Su Volteru susipažino 1733 m. 1745 m. pradėjo versti I. Niutono „Matematikos pradmenis“ ir tęsė iki pat mirties (išleistas 1759 m.). 1745 m. išleido ir „Apie ugnį“, kuriame išsakė idėjas panašias į infraraudonąjį spinduliavimą.

Žybtelėjimo žanras
Extreme: „Prieš mirtį“
Pirmoji knyga Šiaulių tema
Lietuvių literatūros tendencijos
Knygų spausdinimas Lietuvoje
Knygos, kurios mokė nesmokyti
A. Kamiu. Apmąstymai apie giljotiną
A. de Sent Egziuperi: Mažasis princas
Kuria tarme parašyta pirmoji lietuviška knyga?
Lietuvos protestantai: Evangelikai liuteronai
Kurtas Vonegutas: „skelbimų tarnyba“
D. Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
Veronika Tutenko. Neo dekvatumas
A. Balbierius. Demonai nemiega
Tolminkiemis ir jo restauracija
Lietuvos metrikos tyrinėjimai
Tibeto mirusiųjų knyga
Ji egzistuoja, toji knyga...
Mankurtas: asmuo be ateities
Kanonas: Biblijos padalijimas
Universiteto spaustuvininkas
Gyvenimo gėlelė
Vartiklis