Keistuolis Perelmanas ir Puankarė teiginys. Vartiklis

Šis straipsnelis aprašo G. Perelmano, įrodžiusio Puankarė teiginį, gyvenimo peripetijas. Jis buvo atskirtas nuo to puslapio į atskirą, kad leistų labiau koncentruotis į pateikiamą temą.

Barzdotas Griša Perelmanas linkęs gyventi tarsi atsiskyrėlis tarakonų apgultame bute St. Peterburge ir atsisako Clay matematikos instituto jam skirtos 1 mln. dolerių premijos už Puankarė teiginio įrodymą. Pro uždarytas duris jis pasakė korespondentui: „Man nieko nereikia. Aš turiu viską, ko noriu.“

Jo kaimynė Vera Petrovna pasakojo: „Kartą buvau jo bute ir apstulbau. Jis teturi stalą, kėdę ir lovą su purvinu čiužiniu, kurį paliko ankstesni gyventojai alkoholikai, pardavę jam butą. Mes bandome išnaikinti tarakonus mūsų bloke, tačiau jie pasislepia pas jį.“

2003 m. G. Perelmanas internete (arXiv.org) paskelbė 3 ypač glaustus straipsnius, kurie, atseit, įrodė šimtametį Puankarė teiginį. Kruopštūs patikrinimai parodė, kad jo įrodymas teisingas. 2003 m. Perelmanas JAV perskaitė kelias paskaitas ir tada grįžo į St. Peterburgą ir apsigyveno pas motiną Kupčino. Jis 2005 m. gruodį paliko darbą ir darbą St. Peterburgo Steklovo Matematikos institute. Draugai sako, kas jis visiškai nusišalino ir nuo matematikos...

2006 m. gruodį „Science“ žurnalas Puankarė įrodymą pavadino didžiausiu metų moksliniu proveržiu.

Vis tik 2010 m. birželį įvyko premijos įteikimo ceremonija: simbolinis Tūkstantmečio premijos sertifikatas įteiktas Prancūzijoje dirbančiam Michailui Gromovui ir Francois Poincare, A. Puankarė anūkui. To pat mėnesio pabaigoje Perelmanas oficialiai pranešė Klėjaus institutui apie premijos atsisakymą. Kaip priežastį įvardino neteisingus matematikų bendruomenės sprendimus. Kartu pabrėžė, kad jo indėlis į Puankarė teiginio įrodymą nėra lemiamas.
Tai sukėlė tikrą šoką. Tarptautinės matematikų draugijos prezidentas atskrido į Peterburgą ir 10 val. įkalbinejo Grigorijų priimti apdovanojimą, kurį planavo įteikti Madride dalyvaujant karaliui Chuanui Karlosui I, tačiau Perelmanas buvo neperkalbamas.

M. Gromovas palaikė G. Perelmano sprendimą (bet pats premijų, tarp jų ir Abelio 2009 m., neatsisakinėjo): „Dideliems darbams reikia nesuteršto proto. Privalai mąstyti tik apie matematiką. Visa kita – žmogiška silpnybė. Priimti apdovanojimą - reiškia parodyti silpnybę“.

Dar prieš atsisakymą, į Perelmaną kreipėsi kelios visuomeninės organizacijos, prašydamos ne atsisakyti premijos, o atiduoti ją labdarai. St. Peterburgo komunistai prašė pinigų akademinių miestelių statybai bei V. Lenino mauzoliejui Maskvoje finansavimui. Vaikų labdaros fondas „Šiltas namas“ žadėjo pinigus skirti našlaičių reikmėms. Atsakymų jie negavo.

O visai neseniai „Runet“ pradėjo rinkti parašus dėl G. Perelmano kandidatūros kėlimo į St. Peterburgo garbės piliečius. Mokslininkas į tai atsakė trumpai: „Nenoriu!”
Aišku, Perelmanas gali turėti polinkį į Aspergerio simptomą¹⁾, tačiau šiaip yra sveikas (mentaline prasme).

Beje, Perelmanas jau anksčiau buvo atsisakęs ir kitų premijų. Jam buvo skirta Europos matematikų draugijos premija jauniesiems mokslininkams, bet Perelmanas pareiškė, kad premijos steigėjai nėra kompetentingi šiais klausimas. Jis nepaėmė ir 2006 m. jam skirto tarptautinio Fieldso medalio ir premijos (15 tūkst. Kanados dolerių), kuri garbės požiūriu matematikos srityje prilyginama Nobelio premijai.

Vienas jo kursiokų teigia: „Griša – protingas lyg ateivis iš kitos planetos. Jis išsilavinęs visais klausimais. Jei neturite bendravimo su tokiais žmonėmis patirties, jo nesuprasite“.

Grigorijus gimė 1966 m. birželio 13 d. Leningrade inžinieriaus ir matematikos mokytojos žydų šeimoje (tėvas 1993 m. emigravo į Izraelį). Mokyklą (nr. 239) lankyti pradėjo 6-rių – jau tada mokėjo dauginti triženklius skaičius, kai vos keli jo bendraklasiai mokėjo suskaičiuoti iki 100. 6 klases baigė paprastoje mokykloje; jo motina, mokytojavusi toje pat mokykloje, sakėsi netgi išgyvenusi, kad negalėjo sūnaus leisti į labiau prestižinę mokyklą.

G. Perelmanas laikas buvo griežtai paskirstytas. Po pamokų motina sūnų vežė į miesto centre esančius pionierių rūmus, matematikos būrelį, kur jis lavinosi 3-4 val. (vėliau ten lankėsi ir jaunesnioji duktė Jelena, irgi gabi matematikai). 1982 m. Grigorijus, po ilgų atkaklių motinos pastangų, pagaliau buvo perkeltas į sustiprintos fizikos ir matematikos mokyklą. Čia besimokydamas dukart tapo geriausiu Rusijos matematiku, o 1982 m. gavo aukso medalį už Budapešte vykusioje tarptautinėje algebros ir matematikos olimpiadoje, kurioje 15-metis paauglys surinko maksimalų balų skaičių – 42 iš 42.

Teoriškai jau tuomet Grigorijaus gyvenimas galėjo iš esmės pasikeisti – jį kvietė tęsti mokslus Niujorke, žadėdami suteikti būstą ir padorią stipendiją. Tačiau vaikinas atsisakė viliojančio pasiūlymo – nors tuo metu dar nebuvo atsiskyrėlis, pasinėręs į mokslą. Grigorijus buvo gabus ir humanitarinių mokslų srityje. Jis rašė be jokių klaidų, buvo puikus oratorius. Jam neblogai sekėsi muzikos mokyklos smuiko klasėje.

Mokslus tęsė Leningrado valstybinio un-to Matematikos-mechanikos fakultete, į kurį 1982 m. jį priėmė be egzaminų, kur pasirinko geometriją. Dalyvavo fakulteto, miesto ir sąjunginėse olimpiadose, gavo Lenino stipendiją. Kai fizinio lavinimo dėstytojas siūlė studentams pasirinkti sporto šaką, Griša pasirinko boksą – vienintelis iš viso kurso, nors fiziškai buvo silpnas.
Jo vadovas Jurijus Burago (g. 1936 m.) pasakojo: „Yra daugybė gabių studentų, kurie pasako anksčiau nei pagalvoja. Griša buvo ne toks. Jis visada labai kruopščiai ir giliai apgalvodavo tai ką ketino pasakyti. ... Jis nebuvo labai greitas spręsdamas. Sprendimo greitis nieko nereiškia, matematika nesiremia sparta. Matematika priklauso nuo gilumo“.

Jo kursiokas S. Bržozovskis prisimena, kad Griša visais klausimais turėjo savo keistoką nuomonę ir jo argumentai niekada nesutapdavo su daugumos požiūriu. Priversti jį pakeisti nuomonę buvo neįmanoma. Grigorijus nesistengė ieškoti draugų, nesiekė merginų dėmesio. Buvo abejingas ir savo išvaizdai. Sąsiuvinius nešiojosi kažkokiame apšiurusiame maišelyje nuo batų, dėvėjo senus suplyšusius drabužius, retai šukavosi. Studentų pasilinksminimuose nedalyvaudavo, nerūkė, nevartojo alkoholio. Paskutiniais metais visiškai liovėsi bendrauti bet kokiomis temomis, išskyrus matematiką. Universitetą baigė su pagyrimu.

Jis visad buvo perfekcionistas, kuris retai darė klaidas ir turėjo kelis savitus elgsenos bruožus – pvz, niūniavimą ar murmėjimą sprendžiant sunkų klausimą. Stodamas į universitetą jis turėjo ilgus išsirietusius nagus ir visad turėjo atsiskyrėliškų požymių.

G. Perelmano daktaro disertacijos darbui vadovavo akademikas P. Aleksandrovas. „Tema buvo nesudėtinga, „Balniniai paviršiai Euklido geometrijoje“. Ar galėtumėte įsivaizduoti begalybėje lygiapločius ir netolygiai vienas nuo kito nutolusius paviršius? Mums reikėjo išmatuoti jas skiriančias „akiduobes“. Tai – nebe teorija. Tai – praktika. Kokia orbita skries erdvėlaivis į Šuns žvaigždyną? Kokios kliūtys pasitaikys jo kelyje? Norite paprasčiau? Ar verta pjauti šieną tarp trijų kalvų? Kiek žmonių ir technikos tam reikėtų? Čia nereikalinga jokia Žemės ūkio ministerija. Juk yra formulė. Naudokis tik ja. Skaičiuok. Ir bus nebaisios jokios krizės, - sakė matematikas. - Tai – ratas, kirvis, kūjis, priekalas – kas tik nori, tik ne scholastika. Išsiaiškinkime. Nūdienos matematikos ypatumai glūdi tame, jog ji nagrinėja dirbtinius objektus. Bet juk gamtoje nėra daugiamačių erdvių, nėra grupių, laukų ir žiedų, kurių savybes analizuoja mokslininkai. Jei nuolat sukuriami nauji techniniai įrengimai, tai jų analogai kuriami ir matematikoje. Tai yra ne kas kita, kaip loginiai bet kurios mokslo srities analitikų triukai. Tad bet kokiai matematikos teorijai, jei tik ji griežta, anksčiau ar vėliau būna atrandamas pritaikymas. Pvz., ištisos kartos matematikų ir filosofų mėgino „aksiomuoti“ filosofiją. Iš tų pastangų gimė Būlio funkcijų teorija, kuri tapo kibernetikos ir bendrosios valdymo teorijos branduoliu".

Po aspirantūros tebedirbo Mokslų akademijos V.A. Steklovo vardo Matematikos instituto St. Peterburgo skyriuje. Perelmanas garsėjo darbais Aleksandrovo erdvių (kurios yra Euklido erdvių išplėtimai) teorijos srityje, įrodė kelias hipotezes. 1992 m. pakvietė semestrui Niujorko ir Stony Brook universituose, o 1993 m. tęsė dėstymą ir mokslinį darbą Berklyje.

Perelmanas papuolė į vieną iš pasaulinių matematikos centrų. Jis kiekvieną savaitę važiuodavo į seminarą Prinstone, kur kartą klausė Kolumbijos un-to prof. R. Hamiltono. Po paskaitos jis priėjo ir uždavė profesoriui keletą klausimų. Vėliau prisiminė: „Man buvo labai svarbu kai ko jo paklausinėti. Jis šypsojosi ir buvo labai kantrus su manimi. Jis man netgi papasakojo pora dalykų, kuriuos jis paskelbė tik po kelių metų. Jis nesusimąstydamas dalinosi su manimi. Man labai patiko jo atvirumas ir dosnumas. Galiu pasakyti, kad tuo Hamiltonas buvo nepanašus į dugumą kitų matematikų“.

Perelmanas JAV praleido kelis metus. Jis vaikščiojo po Niujorką tuo pačiu velvetiniu kostium, maitinosi daugiausia duona, sūriu ir pienu ir nepaliaudamas dirbo. Jį pradėjo kviesti į prestižinius Amerikos universitetus. Perelmanas pasirinko Harvardą ir čia susidūrė su tuo, kas jam kategoriškai nepatiko. Priimant iš jo pareikalavo autobiografijos ir kitų mokslininkų rekomendacinių laiškų. Jo reakcija buvo griežta: „Jei jie žino mano darbus, jiems nereikalinga biografija. Jei jiems reikia mano biografijos, tai jie nežino mano darbų“.

Jis atsisakė visų pasiūlymų ir 1995 m. vasarą grįžo į Rusiją, į V. Steklovo institutą, kur pradėjo nagrinėti R. Hamiltono darbus Riči srautų srityje ir vesti apie tai seminarus. 1996 m. Europos matematikų draugija jam skyrė jaunų mokslininkų premiją , tačiau jis, nemėgstantis jokio šurmulio, atsisakė ją priimti. Pasiekęs kai kurių rezultatų, parašė laišką R. Hamiltonui, tikėdamais su juo bendradarbiauti, tačiau tasai neatsakė, kad Perelmanui teko dirbti vienam...

2000 m. Klėjaus matematikos institutas paskelbė 7-ių Tūkstantmečio problemų sąrašą už kiekvienos jų išsprendimą pažadėdamas po milijoną dolerių. Jau po 2 m. G. Perelmanas 1982 m. lapkričio 11 d. G. Perelmanas arXiv.org svetainėje paskelbė 39 psl. straipsnį, kuriame išdėstė savo daugelį metų spręstos problemos pastangų rezultatus. Asmeniškai pažinoję Perelmaną amerikiečių matematikai ėmėsi aptarinėti staipsnį, o autorių skaityti paskaitų kvietė keli JAV universitetai. Ir 2003 m. jis išskrido į JAV, kur pravedė kelis seminarus. Matematikų bendruomenė tai laikė svarbiu įvykiu. Jo įrodymo patikrinimui skirtos nemažos pastangas, nes tai buvo nepaprastai svarbu, nes ties teiginio įrodymų triūsė daugybė matematikų – ir paaiškėjus, kad jis įrodytas, jie liktų be nieko. Ir 2006 m. pagaliau padaryta išvada, kad jis teisingas.
J. Burago tada rašė: „Įrodymas uždaro ištisą matematikos sritį. Po jo daugeliui mokslininkų teks persijungti į tyrinėjimus kitose srityse“.

Ir tada apie G. Perelmano įrodymą sukilo aistros. 2006 m. birželį du jauni išeiviai iš Kinijos, Huai-Dong Cao ir Xi-Ping Zhu, paskelbė išsamią 300 psl. publikaciją apie Puankarė teiginį. Joje teigė, kad G. Perelmano įrodyme yra gausybė spragų. Pagal matematikos bendruomenės taisykles prioritetas nustatomas pateikusiems pilniausią įrodymą. Tačiau daugumos sprecialistų nuomone, G. Perelmano įrodymas buvo pakankamai pilnas, spragos nežymios ir papildymai neįnešė nieko esminio.
2006 m. rugpjūtį du „New Yorker“ žurnalistai (S.Nasar ir D. Gruber) papasakojo tą istoriją („Daugdaros likimas“), - ir kinai atsisakė pretenzijų į prioritetą. Tačiau garsus kinų kilmės matematikas Šing-Tung Yau ėmė grasinti žurnalui teismu, įsteigė svetainę, kurioje skelbė susijusią informaciją, tame tarpe ir You palaikančius matematikus (tarp jų buvo ir pats R. Hamiltonas).

Kai G. Perelmano paklausė, ką jis mano apie kinų matematikų poziciją, jis atsakė: „Negaliu sakyti, kad esu pasipiktinęs; kiti pasielgia dar blogiau. Aišku, yra daugybė daugiau ar mažiau sąžiningų matematikų. Tačiau praktiškai visi jie – konformistai. Patys jie sąžiningi, tačiau pakenčia tokiais nesančius... Svetimais laiko ne besilaikančius moralės standartų moksle. Tokie kaip aš – štai kas atsiduria izoliacijoje“.

Kažkada buvęs gražus žydų berniukas vešliais garbanotais plaukais dabar tapo anksti pasenusiu žmogumi – nesusišukavusiu ir besirengiančiu, kuo pakliuvo. Jis nevedęs. Pasakojama, kad prieš kelerius metus kažkas pažįstamų pasidomėjo: „ Ar turi draugę?“ Grigorijus skėstelėjo rankomis: „Kokia dar mergina, jei neturiu pinigų nupirkti bilieto į filharmoniją“.

Balsavimas dėl kandidatų į Rusijos mokslų akademijos narius 2011 m. gruodį. Steklovo matematikos instituto St. Peterburgo taryba pasiūlė G. Perelmano kandidatūrą. Tačiau matematikas akademiku greičiausiai netaps, nes tam būtinas jo sutikimas, o jis neatsakė nei į skambučius, nei telegramas.

Įamžinimas: Perelmano vardas (33 Perelman) suteiktas asteroidui 2000 AF48, kurį 2000 m. sausio 3 d. atrado šveicaras S. Sposetti iš Gnosca.
2007 m. "The Daily Telegraph" gyvų genijų sąraše Perelmanas, kartu su brazilų architektoriumi O. Niemeyer'u ir JAV kompozitoriumi-minimalistu Ph. Glass'u, užėmė 9-ą vietą.

Kalbama, jog G. Perelmaną nuolat stebi specialiosios tarnybos - ne tik Rusijos, bet ir užsienio – nes, atseit, jis toli aplenkė šiuolaikinį mokslą. Visata susikūrė įvykus Didžiajam sprogimui. Iš vieno taško - ir į tašką galima priversti ją susitraukti (žr. Visatos geometrijos). O G.Perelmanas žino, kaip tai padaryti. Tad kas bus, jis tai realizuos praktiškai? [ Red.: čia vertėtų paskaityti straipsnį Greičiais C besiplečiančios–besitraukiančios erdvės B ] Sako, kad Grigorijus pats suvokia mastą to, ką atskleidė ir save jis vadina „Visatos žmogumi“. Ir bijo dėl savo saugumo.

Jungtinėse Valstijose neseniai apie G. Perelmaną pasirodė knyga (M. Gessen. Perfect Rigor: A Genius and the Mathematical Breakthrough of the Century, 2009; , 2011 m. išversta į rusų k.). Keista, gal ne ironiška, nes jos autorė - amerikiečių žurnalistė - taip ir nesugebėjo jo pakalbinti, nors prie jo namų lūkuriuodavo dienų dienas.

Tačiau neseniai „President-film“ kino studijos prodiuseriui Aleksandrui Zabrovskiui pavyko ne tik prakalbinti paslaptingąjį matematiką, bet ir gauti sutikimą kurti filmą „Visatos formulė“, kuris bus ne tik apie G. Perelmaną, bet ir apie trijų didžiųjų matematikos mokyklų (rusų, kinų ir amerikiečių) nesutarimus ir bendradarbiavimą.
Pabendrauti su G. Perelmanu pavyko per St. Peterburgo žydų bendruomenę susisiekus su matematiko mama ir suteikus jai pagalbą. Išgirdęs palankų motinos vertinimą, G. Perelmanas nusprendė susitikti su Aleksandru Zabrovskiu. G.Perelmanas Aleksandrui užsiminė, jog nebendrauja su žiniasklaida dėl nepagarbos jo atžvilgiu. Žurnalistai jo klausia: „Kodėl atsisakėte milijono?“, „Kodėl nesikerpate nagų?“ Bet argi tai klausimai genijui, kuriam rūpi globalios problemos?

Garsųjį matematiką pakalbinęs prodiuseris tikino, jog G. Perelmanas jam paliko sveiko, normalaus, realistiško ir praktiško žmogaus įspūdį: „Kalbos, kad jis „ne visai normalus“ - visiška nesąmonė. Jis žino, ko nori, žino, ką gali nuveikti ir ką gauti. Bendravome su juo dvi valandas - buvo labai įdomus ir šiltas pokalbis“. A. Zabrovskiui jis pasakė: „Ką reiškia milijonas asmeniui, kuris gali valdyti Visatą“.

Prislinko prie Putino

V. Putino vizito į Krymą 2017 m. rugpjūtį metu „Taurida“ forumo dalyvis A. Grigorjevas iš Jekaterinburgo (Urale) papasakojo jam apie planus pastatyti firmą apie Perelmaną. Anot jo, matematikas apie tai žino ir neprieštarauja (sakosi su juo bendravęs birželio 8 d.). Putinas pažadėjo apsilankyti filmo premjeroje, kuri planuojama 2019 m. birželio 13 d. Tik štai režisieriaus patirtis statyti filmus dar maža, bet jis sakosi dirbsiąs kartu su labiau patyrusiu režisieriumi. Aišku, po šio pokalbio filmo biudžetas ėmė augti – kalbama apie milijoną dolerių – t.y. lygiai tiek, kiek atsisakė Perelmanas. Filmavimą pradėti planuojama 2018 m. balandį.
Prie kelis metu Holivudas jau rengėsi statyti filmą, buvo parašytas scenarijus, tačiau filmavimas taip ir neprasidėjo.

G. Perelmanui skirtas knygos N. Gorkavy. Neatskleisti pasauliai (2018) skyrius „Pasaka apie matematiką Perelmaną, katastrofas ir spėjimus apie ateitį“.

2014.07.24 naujiena:
Paskutiniu metu G. Perelmano kaimynai pastebėjo, kad matematikas laikas no laiko dingsta, kartais netgi savaitėms. „Komsomolskaja pravda“ žurnalistei Anai Veligžaninai matematikas, nepanoręs atskleisti savo vardo, papasakojo, kad Grigorijus neseniai ėmė dirbti Švedijoje. Prie to prisidėjo A. Zabrovskis, kuris apie keistą genialų matematiką papasakojo jo pažįstamai švedų kompanijai. Ta netikėtai susidomėjo, pasidomėjo, ir rado privačią kompaniją, užsiimančią nanotechnologijomis. Jų pasiūlymas Perelmaną tenkino, jis gauna neblogą atlyginimą, gyvenamąją vietą ir dabar jis gali užsiimti mėgstamu užsiėmimu. Su juo į Švediją išvažiavo ir mama su seserimi.
Peterburgo Migracijos tarnyba patvirtino, kad Perelmanui išdavė užsienio pasą (pagal iškvietimą) ir vizą į Švediją 10 m. laikotarpiui. Išvykimo priežastis nurodyta „mokslinė veikla“. Pirmąkart į Švediją jis vyko jau 2013 m. Laikraščiui pavyko nustatyti, kad Perelmanas dirba „laisvu grafiku“, ryšį paliko telefonu anglų kalba, kurią puikiai moka.
Kad jos mokinys buvojo Švedijoje, patvirtino ir pirmoji Perelmano mokytoja Valentina Berdova. Žurnalistai pabandė nuvykti prie jo buto Peterburge ir jiems pavyko jį pamatyti - ir jis atrodė jau gerokai tvarkingesnis. Greta jo namo esančios parduotuvės pardavėjai patvirtino, kad mokslininkai reguliariai pas juos užsuka, perka maisto produktų ir laikraščių. Mat paaiškėjo, kad jis turi ilgalaikį kontraktą, tačiau dėl pandemijos švedai neribotam laikui jį pristabdė, nes jis (su motina) nėra vakcinavęsi.

Atskleidimai: K. Kuznecovo pjesė „Artiomo singuliarumas“ (2015), Ph. Zaouati pagal Fieldso medalio atsisakymo istoriją parašė novelę „Gabioji“ (2017).

Šiame skyrelyje pasinaudojome „Lietuvos ryte“ spausdintais interviu fragmentais.

- Grigorijau, dar būdamas mokinys dalyvavote matematikos olimpiadoje Budapešte ir ten iškovojote pirmąją vietą.

- Kai ruošėmės olimpiadai, mes bandėme išspręsti užduotis, kuriose reikia gebėjimo mąstyti abstrakčiai. Šios matematinės logikos abstrakcijos ir buvo pagrindinis tikslas kasdieninėse treniruotėse. Norint rasti teisingą sprendimą, buvo būtina save įsivaizduoti kaip nedidelę dalį pasaulio. Perelmanas pareina

- Jeigu mes kalbame apie sąmoningus ir nesąmoninugs refleksus, kūdikis mokosi nuo pat gimimo. Jei galime treniruoti savo rankas ir kojas, kodėl negalime treniruoti smegenų?
...
Beje, jūs žinote, jog man teko gerokai pasukti galvą pasirenkant profesiją?

- Baigęs mokyklą turėjau galimybę be jokių egzaminų stoti į bet kurį Sovietų Sąjungoje esantį universitetą. Va, ir blaškiausi tarp matematikos ir konservatorijos. Pasirinkau matematiką... Man ir dabar smagu prisiminti studijų metus. Tada tiek daug spėdavome, pažinimo procesas tiesiog įtraukdavo. Mes pamiršdavome dienas, savaites ar metų laikus.

- Žinoma. Kodėl tiek metų reikėjo įrodinėti Puankarė teiginį. Paprastai kalbant ją apibendrinti galima taip: jeigu trimatis paviršius kažkuo panašus į sferą, jis gali būti paskleistas sferoje.

Puankarė hipotezė vadinama „Visatos formule“ dėl jos svarbos sudėtingiems fiziniams procesams, kuriais tiriama Visatos teorija. Ji suteikia galimybę atsakyti į klausimą apie Visatos formą ir vaidina svarbų vaidmenį nanotechnologijų vystymesi.

Kam statyti namą ant smėlio? Aš išmokau apskaičiuoti tuštumą. Su kolegomis mes išsiaiškinome mechanizmus, kaip užpildyti socialines ir ekonomines tuštumas. Tuštumų yra visur. Jas galima apskaičiuoti ir tai suteikia didžiules galimybes. Aš žinau, kaip kontroliuoti Visatą. Ir pasakykite - kodėl aš turėčiau bėgti paskui milijoną?

Kaip iš jo ėmė interviu?

Čia pateikiame ištrauką iš 2016 m. interviu su Silvija Nasar, parašiusia knygą „Nuostabus protas“ (Beautiful Mind) apie Džoną Nešą. Šiame fragmente ji pasakoja, kaip ėmė interviu iš Grigorijaus Perelmano - ir ji tebėra vienintelė, 2006 m. paėmusi iš jo interviu („Daugdaros likimas“, kartu su D. Gruber, paskelbtas NY 2006 m. rugpjūčio 28 d.). O viskas prasidėjo, kai ji parašė trumpą laiškelį „New Yorker“ redaktoriui, kad surengs pasakojimą apie Perelmaną ir kinų „matematikos imperatorių“. Jis sutiko.

- ... atvažiavom į Rusiją. Perelmaną rasti nepavyko. Be to negalėjom rasti nė vieno, kuris su juo bendrautų. Mūsų vizitas Rusijoje ėjo į pabaigą. Aš galvojau: „Mes išleidome ‚New Yorker‘ 20 tūkst. dolerių ir nieko neradome. Atrodo, kad šiam leidiniui rašau paskutinį kartą“. Mes turėjome spėjamą Perelmano adresą, po durimis palikdavome raštelius, skambinome, valandomis sėdėjome prieš namą – ir nieko. Ir kai jau beveik pasidavėme, aš atsiminiau, kad turiu užsirašiusi komunalinio buto adresą, kuriame Perelmanas gyveno mokydamasis institute.

Nusprendžiau užsukti ir ten. Ir štai mes su vertėja stovim neaišku kur, prieš neišvaizdų devynaukštį, skambinam į duris. Atidaro moteris maždaug mano aukščio, šviesiais plaukais. Kaip pasirodė, ji nusprendė, kad kažkokie giminaičiai atvažiavo iš Bruklino – pradžioje visai nesuprato, kas mes. Aš rusiškai nekalbu, tad, kol vertėja kalba su moterimi, aš žvalgausi. Ir staiga pastebiu figūrą. Koridoriuje stovi Grigorijus Perelmanas. Jo veidas buvo šešėlyje, tačiau aš iškart jį pažinau – mačiau nuotraukas. Ir štai prieš mane tas pats „apžėlęs atsiskyrėlis netvarkingais nagais“. Taip, jo nagai ir plaukai buvo ilgi, tačiau ne ilgesni nei daugelio akademikų. Apsivilkęs kostumu, iš išvaizdos – itališku. O plačiaekraniniame televizoriuje rodė futbolo mačą.

- Kaip praėjo jūsų pokalbis?

- Vertėja patarė papasakoti, kas aš ir ko atvažiavau. Aš pasisveikinau, pasakiau, kad rengiu platų straipsnį ‚New Yorker‘ ir padovanojau jam knygą „Nuostabus protas“. Jis paklausė: „Tai jūs rašytoja? Knygos neskaičiau, tačiau mačiau filmą su Raselu Crowe“. Iki kitos dienos ryto Perelmanas perskaitė knygą. Aišku, jis žinojo, kas toks Džonas Nešas. Juk jis kažkada skaitė Prinstone apie Puankarė hipotezę, pažinojo daug biografijoje minimų žmonių.

Tada paprašėme parodyti mums apylinkes. Tris valandas vaikštinėjome po kažkokią dykynę. Man buvo telikusi viena diena Sankt-Peterburge. Ir aš mąsčiau, kaip su juo dar kartą susitikti prieš išvažiuojant. Aš paklausiau, ką jis ketina veikti rytoj. Jis norėjo nueiti į operos dainininkų konkursą. Prieš konkursą mes susitikom vienos gatvės kampe – jis neužėjo į m9sų viešbutį. Kartu praleidom 10 val. – vaikštinėjom po miestą. Grigorijus nepriekaištingai kalba angliškai. Jis kalba geriau, nei 90% amerikiečių. Pasirodo, kad Perelmanas labai mėgsta skaityti, ir ne tik mokslinę literatūrą, bet ir istoriją, biografijas. Prie paminklo Puškinui jis padeklamavo gana ilgą ištrauką. Tad su Perelmau buvo malonu šnekučiuotis.

Prie progos paklausiau, ar jis skaitė raštelius, kuriuos palikdavome po durimis. Pasirodo, kad ne – jis niekad nebuvo tame bute. Jis buvo ekscentriškas, tačiau ne ligotas. Perelmanas tvirtino, kad jis daugiau ne matematikas, Ką jis veikia, nesakė. Aš bandžiau įkalbėti jį paimti premiją dėl motinos. Jo tėvai iš tikro kentėjo. Jis liko nepalenkiamas.

Marija Aleksandrovna Gessen gimė 1967 m. Maskvoje aškenazių žydų šeimoje. Jos tėvas buvo programuotoju, o motina – vertėja ir literatūros kritikė. Mokėsi fizikos-matematikos mokykloje, o 1981 m. su tėvais emigravo į JAV, kur mokėsi architektūros Cooper Union institute bei Rodo salos Dizaino mokykloje, o vėliau dar keliuose institutuose. Tačiau nė vienos mokymo įstaigos nebaigė...

Nuo 17 m. užsiima žurnalistika bendradarbiaudama su daugeliu leidinių. 1991 m. grįžo į Maskvą ir 1993 m. susigražino Rusijos pilietybę. Tęsė prieštaringai vertintiną žurnalistinę veiklą. Yra išleidusi knygas „Lesbiečių ir gėjų teisės Rusijoje“ (1993 – ir pati yra lesbietė, nors yra pagimdžiusi mergaitę Jolką), „Vėl mirę: rusų inteligencija po komunizmo“ (1997), „Dvi bobutės: kaip jos išgyveno Hitlerio karą ir Stalino taiką“ (2004). Parašė Putino („Žmogus be veido“, 2012) bei matematiko Grigorijaus Perelmano („Tobulas griežtumas: Genijus ir Tūkstantmečio uždavinio sprendimas“, 2009) biografijas.

Talentingas matematikas (pagal apibrėžimą) privalo būti keistuoliu, atrandančiu netikėtus sąryšius tarp dalykų. Sunkiai sergantį matematiką ir hidromechaniką Š. Bosiu²⁾ aplankė P. Mopertiuji³⁾, tačiau gydytojas perspėjo, kad ligonis visai nusilpęs, be jausmų ir gyvena paskutines minutes. Mopertiuji sušuko: „Aš žinau, kas sugražins jį iš nebūties!“ Ir pasilenkęs prie Š. Bosiu aiškiai ištarė: „Kiek bus dvylika kvadratu?“ „144“, - vos girdimai tasai iškvėpė atsakymą ir mirė.

¹⁾ Aspergerio sindromas - autistinis vystymosi sutrikimas, kuriam nebūdingas kalbinis ar kognityvinis atsilikimas, tačiau pasireiškia sunkumai bendravime. Aspergerio sindromą turintis asmuo gali pasirodyti keistas, nepritampa prie kitų žmonių, turi bendravimo, tarpusavio supratimo, emocinio kontakto problemų. Nors šis sutrikimas neišgydomas, tačiau turintis sindromą asmuo gali sėkmingai integruotis į visuomenę. Aspergerio sindromą turintys asmenys dažnai jaučiasi lyg patekę į svetimą pasaulį, gyvenantys tarp jiems nesuprantamų žmonių.
Aspergerio sindromą turintys asmenys paprastai yra vidutinio ar aukštesnio intelekto. Nuo mažens domisi bedraamžiams neįprastais dalykais (tvarkaraščiais, įvairiais numeriais, sąrašais, statistika), pasižymi erudicija, rimtumu. Gali būti itin gabūs matematikai ir kompiuterijai.

²⁾ Šarlis Bosiu (Charles Bossut (, 1730-1814) - prancūzų matematikas, vienas iš enciklopedistų; buvo hidraulinių mašinų inspektoriumi ir karališkuoju hidrodinamikos profesoriumi. 1775- 77 m. atliko bandymus tirdamas vandens pasipriešinimą plaukiantiems laivams. Kelių veikalų iš hidrodinamikos ir matematikos autorius.

³⁾ Pjeras Mopertiuji (Pierre Louis Moreau de Maupertuis, 1698-1759) – prancūzų matematikas ir fizikas, geodezininkas, mechanikas, astronomas ir filosofas. Jo darbai daugiausia skirti mechanikai, matematinei analizei ir geometrijai, o taip pat geodezijai, astronomijai ir biologijai. 18 a. 4-me dešimtm. paaštrėjo ginčai apie Žemės formą. Akademija 1735-36 m. surengė dvi ekspedicijas (į Peru ir Laplandiją). Pasirodė, kad forma yra suplotas elipsoidas. Mopertiuji Laplandijos rezultatus išdėstė dviejose traktatuose.
Žymiausiu jo indėliu į mokslą yra mažiausio veikimo principas (1744). Jį taikė šviesos sklidimo, atspindžio ir lūžimo reiškiniams. Knygoje „Mokslinė Venera...“ (1745) išdėstė mintis, kad naujas organizmas paveldi abiejų tėvų savybes. Jis taip pat įvedė terminą „dominavimas“ iki šiol naudojamą genetikoje. Dėl žmonių rasių kilmės išsakė artimas evoliucijai mintis.