Lietuvių filosofai apie gyvenimo prasmę. Vartiklis

Lietuvių filosofai apie gyvenimo prasmę
(su egzistencialistiniu atspalviu)

Vidinį gyvenimo turinį ir pamatą vadiname žmogaus gyvenimo prasme. Filosofų požiūriai dėl jos ir jos pasiekimo skiriasi. Ypač svarbiu klausimu ji tampa įvairių laikotarpių lūžiais (ypač per karus, sumaištis, negandas). Kai žmonės žūsta ir gyvenimas dūžta, ypač norime suprasti, kaip galėtume įprasminti savo buvimą? Kančia prasminga, jei tampa moraliniu veiksniu gyvenime, jei žadina žmogų iš egoistinės laimės. Laimę galima rasti, bet prasmė gali būti sukuriama tik paties žmogaus kūryba, skirta visiems. Tik šitaip įprasmintas žmogaus buvimas nenublanksta prieš mirtį. Prasmė nėra randama paprastoje kasdienybėje.

Dėmesiu žmogui pasižymi egzistencializmas, tapęs vyraujančia 20 a. filosofija. Nenuostabu, juk tame amžiuje žmonės daug iškentėjo, patyrė bent du pasauliniuskarus, gyveno „šaltojo karo“ įtampoje. Ši filosofijos srovė daugiau ar mažiau palietė ir Lietuvos mąstytojus: A. Maceiną, J. Girnių³⁾, Vl. Stankų⁴⁾, V. Vyčiną⁵⁾, A. Šiogerį. Jie svarbiausia žmogaus prasmės sąlyga laikė žmogaus savitumą, jo laisvę, būties pažinimą iš daiktų ir dalykų reikšmių, įprasmintos beprasmybės ir beprasmiškos prasmės.

Prasmė nėra randama paprastoje kasdienybėje – tai iškilimas, „buvimas daugiau“ negu įprasta, pasišventimas aukštesniam uždaviniui ir pašaukimui; tai svarba kitiems žmonėms; tai „intensyvesnė būties nuovoka“ - kaip įvairūs atsakai į žmogaus begalybės ilgesį, kad patį žmogų paakintų svarstyti, ieškoti, rinktis, kurti savo gyvenimo prasmę.

Antanas Maceina. Filosofija ir kultūra
Žmogaus filosofijos vaidmuo

Egzistencinė filosofija iškėlė žmogų ne tik atpalaiduotą nuo gamtos, bet ir atpalaiduotą nuo Dievo. [ ... ] Krikščionybė jį atpalaidavo nuo gamtos, bet paliko susietą su Dievu. Mūsų dienų egzistencializmas jį galop atpalaidavo ir nuo Dievo, padarydamas jį vienišą, visiškai vienišą, visiškai nepriklausomą ir asmenišką. Egzistencinė filosofija kaip tik ir yra šito vienišo žmogaus filosofija. [ ... ] Atsipalaidavęs ir nuo gamtos, ir nuo Dievo, žmogus stengiasi pažiūrėti į save ir suprasti savo likimą. [ ... ] Tačiau šitas praktinis atsipalaidavimas pradėjo būti pergyvenamas kaip kankinanti nežinia.

Kadaise R. Euckenas⁶⁾ skundėsi: „Mes paklydome savo gyvenimo ir savo būties kelyje. Viduryje pasaulio nušvietimo aptemo mūsų pačių buvimo prasmė. Mes bejėgiškai einame, nežinodami kur" („Lebensprobleme und Geistesfragen"). Egzistencinė filosofija kaip tik ir ryžosi nugalėti šitą nežinią. Ji ryžosi atsakyti, kur eina šitas vienišas žmogus. Ji stengėsi atskleisti vienišumo prasmę. Ir šitas atsakymas yra mūsų dienų aukščiausia atsipalaidavimo ir asmeniškumo laipsnį pasiekusio žmogaus nuotaikos išraiška. Todėl ne veltui A. Gehlenas⁷⁾ ir yra pasakęs, kad K. Jasperso filosofija „garbingai išvysto moderniosios dvasios vienišumą" („Blatter fur deutsche Philosophie").

Vydūnas. Gyvenimo prasmė
(Der Sinn des Lebens, 1947)

Žmogaus esmė visose jo asmenybės gyvenimo srityse turi būti lemiamas dalykas. Ji turi vis labiau skleistis. Tai būtų esmingiausias žmogaus gyvenimo prasmės įsikūnijimas. Kaip žmonių vaikas, kiekvienas žmogus yra pašauktas savo gyvenimu į būtį įnešti vis daugiau tikro, kilnaus žmoniškumo.

Tai darydamas, jis, aišku, laikytųsi gyvenimo įstatymų visose savo asmenybės srityse. Jis visur leistų skleistis savo sveikam, tikram natūralumui, niekada nepasielgtų žiauriai, nesukeltų ir nepalaikytų jokių blogio išsikerojimų ar netgi gašlybių. Reikia labai gerbti kūrybos vyksmą visose asmenybės srityse. Esmiškas žmoniškumas turi persmelkti jas visas ir rūpintis jomis.

Šitaip skleistųsi tikras dorovingumas, būtų girdimas sąžinės balsas, būtų paklūstama kategoriškajam imperatyvui, apie kuri kalba I. Kantas. Žmogus pats jaustųsi tada lyg nešamas kūrėjo valios, lyg ryškiausias jo apsireiškimas. Juk apie jį sakoma, kad jis esąs Dievo atvaizdas. O vienas labai iškilnus žodis ragina: „Bukite tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis tėvas yra tobulas“.

Tikriausiai paklausime save, kaipgi žmogus gali būti Dievo atvaizdas. Čia reikia turėti galvoje žmogaus dvasingumą, o ne asmenybę ar netgi kūniškąjį pavidalą. „Dievas yra dvasia“ ir tikrasis Vienis visoje esamybėje. Dėl jo žmogus yra dvasinga būtybė ir su savo sąmone Vienis netgi visiškoje vienumoje, jeigu jis dar neatrado savęs Dievuje. Dievo atsakymas

Vadovaujantis šiuo dvasingumu, turėtų buti apibūdinami ne tik visi asmenybės gyvenimo sričių plastėjimai, bet dvasingumas taip pat tiesiog turėtų reikštis kaip visų žmonių ir netgi visko, kas gyva, jautimas, tikriausia prasme kaip gėris ir meilė, kaip tiesa ir gera valia. Juk pasakyta: „Dievas yra meilė“. Tai žmogus būtų Dievo apreiškimo kūrinys esamybėje. Ir būtų įrodyta, jog jis yra Dievo atvaizdas.

Bet čia turbūt taip pat jau reikia pasakyti, kas toliau dar kitaip bus pabrėžta, jog žmogus niekada negali būti atskirtas nuo visur esančio Dievo. Vadinasi, jis niekada negali pasidaryti bedievis, jis tik dar neturi pajautimo, jog gyvena ir esti Dievuje arba jį vėl prarado. Kai šis pajautimas gyvas, tada žmogus yra pasiekęs pilnatvę, tada jis tobulas.

Bet gyvenimo prasmė turi išsipildyti ne tik žmogaus asmenybėje, bet ir jo santykiuose su aplinkuma. Jis yra organas kūrimo vyksme, juo ima veikti Kūrėjo išmintis. Ir tada būtina pamąstyti apie tai, ką žmogus su visais savo pasireiškimais įneša į būtį. Iš visų jo asmenybės gyvenimo sričių kažkas patenka į aplinką. Kiekviena daiktiška esybė, kurią žmogus formuoja, arba tai, ką tik jis naudoja, turi kažką iš jo gyvumo, kaip tai matyti kad ir iš pėdsekio šuns.

Bet aplinkumai atsiduoda ne tik kūniškumas, į ją dvelkia taip pat ir nuotaikos gyvenimo kvėpavimas. Visos jo vidinės būsenos pripildo jo aplinkumą lyg aromatas. O mintiškumas veikia lyg spinduliuojanti galia virš erdvės ir laiko. Bet iš anapus ir iš virš viso to lyg šviesa į būtį sklinda žmogaus esmė kaip sąmonė.

Iš to jam iškyla įvairių uždavinių ir pareigų. Žmogus visa savo esme, visa savo veikla turi būtį aukštinti žmoniškumu. Tačiau tai turės skirtingą reikšmę priklausomai nuo to, kiek žmogus yra žmogus. Jau dirbdamas darže ir lauke, jis veikia savo aplinką. Augalai ir gyviai turi daug tikėtis iš žmogaus. Netgi negyvasis daiktų pasaulis patiria jo reikšmę. Bet didžiausia reikšmė yra kitiems žmonėms.

Iš to įtikinamai ir būtinai išplaukia, jog žmogus turėtų pateikti būčiai aukščiausias savo gyvenimo vertybes. Jis turėtų jai atsidėti ne tik savo kūniškumo galiomis, taip pat ir ne tik savo sielos, mąstymo ir norėjimo galiomis, bet visa savo esme. Tam kūrėjo valia įnešė jį į būtį, ir tuo jis įgyvendina savo gyvenimo prasmę.

Bet žmonės tai nevienodu mastu pajėgia daryti. Jų esmė skleidžiasi labai įvairiai. Dauguma dažniausiai gali reikštis tik pamėgdžiodama. Veikiantys iš savo esmės yra retenybės. Dažnai jie įvertinami kaip kūrybingi žmonės. Pamėgdžiojantys yra tarsi dar tik vaikai jų esmės atsiskleidimo atžvilgiu.

Tarp šių dviejų savitų rūšių dar esti visokių įvairenybių. Kai kurie gali reikštis kūrybiškai, ir vis dėlto jie taip pat daug ką pamėgdžioja. Mat ir pamėgdžiojimas gali pasidaryti reikšmingas pačiam žmogui ir jo aplinkumai, gausinti ir aukštinti gyvenimo skleidimąsi. Tai, kad moterys nepaprastai dažnai pamėgdžioja, susiję visai ne su menkesniu esmės atsiskleidimu, o su moteriškosios lyties uždaviniais, priverčiančiais sąmonę laikytis vidujiškumo.

Tai, kas išreiškiama kuriant ir pamėgdžiojant, paskui turi būti įvertinta, ar to proceso metu gyvenimas pakyla ar smunka. Atrodo, kad pasiekta kažkas didelio, kad iš negyvo daiktą pasaulio gali būti sukeltos didžiulės galios. Bet tai, kad jos iš esmės panaudojamos nepaprastai vertingo gyvenimo griovimui ir netgi naikinimui, negali būti gyvenimo prasmės išsipildymas šioje srityje.

Taip pat ir žmogaus santykyje su aplinkuma, nuo negyvojo iki žmonių pasaulio, reikia siekti to, kas gyvenimą aukština. Tik šitaip ir šiuo požiūriu būtų įgyvendinta gyvenimo prasmė.

¹⁾ Marijus Arvydas Šliogeris (g. 1944 m.) – iš Panevėžio kilęs filosofas, vokiečių egzistencializmo tyrinėtojas, filosofinių tekstų vertėjas, eseistas. Nuo 1970 m. dėstė VU. Pagarsėjo aštriais, vaizdingais, neretai kontroversiškais pasisakymais; jam būdingas hierarchinės visuomenės struktūros vertinimas ir žmonių egalitarizmo kritika. Pasisako prieš referendumus, nes juose žmogaus balsas nepriklauso nuo asmens socialinės padėties. Pažymėtini veikalai: „Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas“ (1985), „Niekis ir Esmas“ (2 t., 2005), „Būtis ir pasaulis“ (1990, 2 leid. 2006), „Bulvės metafizika“ (2010), „Pokalbiai apie esmes“ (2013) ir kt.

²⁾ Vilhelmas Storosta (pseudonimas Vydūnas, 1868-1953) – Mažosios Lietuvos filosofas, rašytojas, publicistas, kultūros veikėjas. Mokytojavo Kintuose, Tilžėje. Nuo 1907 m. dalyvavo lietuvių mokslo veikloje, leido kelis savo prirašomus žurnalus, rašė ir statė dramas. Buvo įsijungęs į teosofijos ir antroposofijos judėjimus – ir Indijos šventraščiuose jautė užčiuopęs, kas artima jam dvasiškai bei reikalinga tautai. Tad savo sistemoje indų filosofiją jungė su neoplatonizmu ir krikščionybe. 2018-ieji buvo paskelbti Vydūno metais.

³⁾ Juozas Girnius (1915-1994) – iš Utenos krašto kilęs filosofas egzistencialistas. Į Vakarus pasitraukė baigiantis karui, 1949 m. atvyko į JAV, kur prancūzų kalba parašė disertaciją K. Jasperso tema (1951). Buvo „Lietuvių enciklopedijos“ redaktorius (1952-1969)l; nuo 1965 m. redagavo žurnalą „Aidai“. Egzistencializmu domėjosi nuo pat pradžių ir jį kritikavo iš tomistinių pažiūrų taško. Jis parodė ir ir K. Jasperso teorijos prieštaringumą – egzistencializmas skelbdamas laisvą tikėjimą nesudaro prielaidų pozityviai etikai. Parengė ir S. Šalkauskio palikimo studiją (1990).

⁴⁾ Vladas Stanka (Stankevičius; 1884-1968) – iš Biržų kilęs teisininkas, politikas, karo inžinierius, filosofas ir mokslo istorikas. Iki revoliucijos aktyviai veikė Rusijoje, bandė nuo bolševikų ginti Žiemos rūmus. 1919 m. pavyko išvežti šeimą į Berlyną, 1922 m. persikėlė į Kauną, iš kur vėl emigravo 1944 m. Buvo vienas Baltijos universiteto Vokietijoje (1948-49) steigėjų, o tada persikėlė į JAV. „Lietuvių enciklopedijai“ parašė nemažai straipsnių. Rašė ir apie egzistencializmą, pvz., „Egzistencializmo tamsa ir šviesa“ (1954).

⁵⁾ Vincas Vyčinas (1919-1996) - Amerikos lietuvių filosofas egzistencialistas. 1926 m. buvo su tėvais grįžęs į Lietuvą, iš kurios pasitraukė 1944 m. Lietuvoje gilinosi į Europos ir Lietuvos mitologiją ir senąją religiją. 1949 m. persikėlė į JAV, kur atnaujino studijas ir gavo daktaro laipsnį. Po studijų kelis metus dėstė filosofiją Prince George koledže, tačiau vėliau pradėjo dirbti statybų versle, o rašė tik laisvalaikiu. Aukštai vertino politeizmą. Buvo Heidegerio pasekėju. Jo kūryba išleista 3 tomų „Raštais“ (2002-2009).

⁶⁾ Rudolfas Eukenas (Rudolf Christoph Eucken, 1846-1926) – vokiečių filosofas ir rašytojas, Nobelio premijos laureatas (1908). Jo šlovės valanda buvo trumpa, todėl dauguma jo darbų dabar užmiršta. Jo filosofiniai darbai (iš gyvenimo filosofijos) iš dalies istoriniai, iš dalies kūrybiniai, - ir antroji dalis stiprėjo vėlesniuose kūriniuose. Praktinį idealizmą jis vadino etiniu aktyvizmu.

⁷⁾ Arnoldas Gehlenas ( Arnold Gehlen, 1904-1976) – vokiečių filosofas, sociologas, antropologas, filosofinės antropologijos pradininkas, technokratinio konservatyvizmo atstovas. Priklausė Leipcigo sociologijos mokyklai. Antropologijoje pagrindinis veikalas „Žmogus, jo prigimtis ir padėtis pasaulyje“ (1940), kurioje jaučiama biologinė tendencija. Sociologijoje laikėsi nuotatos, kad žmogus menkas, tačiau tuo pat metu ir kūrybingas. Jam redukuoti instinktai, todėl jo veikla nulemta visuomenės. Visi žmogaus siekiai formuojami visuomenėje auklėjimo metu. Vienas vėlyvųjų darbų „Laiko paveikslai“ (1960) skirtas estetikai; šiuolaikinis menas – tai žmogaus subjektyvizacijos pavyzdys. Menininkas kuria kalbą, nesuprantamą žiūrovui. Etikai skirta „Moralė ir hipermoralė“ (1969).