Alovės vietovardžio kilmė  

Alovės miestelis yra įsikūręs netoli Alovės ežero ir to paties pavadinimo upelio, 12 km į pietryčius nuo Alytaus. Netoli miestelio yra buvę ir daugiau vietovių, turinčių tą patį pavadinimą: Baltoji Alovė (dvaras), Alovės kaimas (prie Baltosios Alovės dvaro), Alovės kaimas (prie Raudonosios Alovės dvaro), Alovės akalyča (Bajorkaimis). Be to, Alovės parapijinėje knygose surasime ir Paalovę. Visos minėtos vietovės išsidėsčiusios aplink Alovės ežerą, o ne pagal Alovės upės krantus ir yra žinomos nuo XVI a.

Kokia Alovės vietovardžio kilmė - sunku pasakyti. Skirtingais laikais bažnytkaimis ir dvarai buvo vadinami įvairiai. Lenkiškai Alovė buvo vadinama Olawa, nuo 1864 m. buvo pradėta vadinti Aleksandrovsku, o dvaras 1800 metų Alytaus bažnytinėse knygose vadinamas Aula Olawa.

Kieno pavadinimas: dvaro, ežero ar upelio buvo pirminis? Lenkijos teritorijoje buvo net Olavos kunigaikštystė, kurią valdė karalaitis Jokūbas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieckio*) sūnus. Beje, jos teritorijoje buvo ir Olavos ežeras ir Olavos upelis. O gal Olavos vardas atneštinis, tik vėliau sulietuvintas, nes lenkiškoji Olavos pilis žinoma jau nuo XIII a., juolab Alovės apylinkėse yra neabejotinai atneštinės kilmės kaimų pavadinimų, pvz.: Slabadėlė.

Prof. Z. Zinkevičius**) knygoje "Rytų Lietuva praeityje ir dabar" teigia, kad buvo slavinami ne tik lietuviški asmenvardžiai, bet ir vietovardžiai: lietuvių garsai keičiami slaviškais: pvz.: Trakeliai-Trokieli, Utena-Uciana, Alovė-Olawa ir pan.

K. Būga recenzuodamas G. Gerulio knygą "Die altpreubischen Ortsnamen" rašo: "Prūsų žemės vietovardžiams Alowe, Baldaym, (...) randame atstovų ir Lietuvoje, kur bendravardžiai ištariami yra: Alovė, Baldainiai, (...)".

K. Būga (Raštai. I. III. P. 415) patekia aiškinimą, kad nuo 1567 m. buvo žinomos trys Alovės (3 Onobu), priklausiusios Alovės dvarui Trakų apskrityje. Nuo 1355 m. žinomas Alovės (Alowe) ežeras Prūsijoje, Poltavos gubernijoje upėvardis Olava (O« ¢ ) - Sulos dešinysis intakas. Tai rodo, "kad Alovės vardo jau būta pažįstamo indoeuropiečių prokalbės suskilimo gadynėje".

K. Kuzavinis teigia, kad lietuvių kalbos leksikoje gerai išsilaikė senos indoeuropiečių šaknies el-; ol-, reiškiančios "tekėti" žodžiai: alėti, "bėgti, tekėti, varvėti", alka "balokšnis, upokšnis", almėti "sunktis, tekėti be sustojimo, varvėti, pūliuoti". Iš alvėti, kurio senumą liudija lot. alevus "upės vaga" - kildinamas Alvito, taip pat ir Alovės pavadinimai, anot to paties autoriaus.

Alovė, anot Violetos Paklniškienės, pirmą kartą minima XV a. rašytiniuose šaltiniuose. Tuo metu ten buvo dvaras, priklausęs didžiajam kunigaikščiui, tačiau autorė nenurodo, kaip originaliame šaltinyje rašomas Alovės pavadinimas.

Alovė 1567 m. Alovė įvardijama kaip Olawa. Kas Alovės apylinkėse buvo gyventa nuo seniausių laikų, nėra abejonės, tačiau nėra iki galo aiški žodžio "Alovė" kilmė. Vietovardžio ryšys su hidronimais - Alovės ežeras, Alovės upė - neabejotinas.

Pasak liaudies etimologijos, XIV a. pradžioje karingam kunigaikščiui Alovskiui buvo duota teisė pasirinkti žemės plotą. Jis pasirinkęs tą vietą, kur dabar yra Alovė, kadangi ta vieta niekam nepriklausiusi. Čia buvę daug miškų, didelis ežeras, upelių. Jo garbei vietovė gavusi Alovės vardą.

 Kiti žmonės pasakoja, kad per apylinkes, tekėjęs upelis, kurio vandens paviršiuje nuolat tyvuliavęs kažkoks sluoksnis. Saulėtomis dienomis upelis blizgėdavęs įvairiomis spalvomis. Imta spėlioti, kad kažkus prie šio upelio yra alavo klodai ir nuo to kilęs upelio pavadinimas Alovė. Vėliau prie upelio įsikūrusi gyvenvietė buvo pavadinta upelio vardu. Pastarąją vietovės vardo kilmės legendą gerai prisimena alovietis Vytautas Alkvosčius (g. 1912 m.). Nei viena, nei kita legenda negali paaiškinti Alovės vardo kilmės. Istorijos šaltiniuose nėra žinomas XIV a. gyvenęs kunigaikštis Alovskis, nei Olavskis. Tiesa, XIX a. pradžios Alovės bažnytinėse knygose pavyko surasti bajorus Olavskiu, tarnavusius Alovės dvare. Gal jų protėviai ir davė pradžią šiam vietovardžiui.

Įdomiai nuskamba legenda apie vietovardžio kilmę nuo "alavo", nes be J. Bretkūno, net XVI a. šaltiniuose, pvz.: Lietuvos Metrika - minimas sidabras ir alavas.

Iš pirmo žvilgsnio labai panašaus sąskambio yra Alytaus ir Alovės pavadinimai. Kalbininkas K. Kuzavinis taip aiškina žodžio Alytus kilmę: iš alėti kilo priesagos -yta vedinys, hidronimas Alyta, o iš jo atsirado toponimas Alyta (XVI a. istorinis šaltinis Olita), kuris vėliau pagal modelį Vilnia - Vilnius, buvo perdirbtas į Alytus.

Jeigu ieškome senųjų žodžių indoeuropietiškų šaknų, tai kodėl nepripažinti Gintaro kelio, ėjusio Nemunu, kurį aprašo Č. Gedgaudas. Lotyniškai Ad litus - reiškia ant kranto. O gal tiesiog Alytus reiškia ant kranto stovintį miestą.

Alovės ežeras yra 0,81 km2 ploto ir yra dauboje. Jeigu nuo Alovės pavadinimo atskiriame pirmąją a raidę, tai gausime žodžio "lovys" šaknį: lov-. Žodžio "lovys" viena iš reikšmių pagal lietuvių kalbos žodyną yra loma. Raidė "a", anot to paties žodyno, kartais vartojama palyginti ir atitinka: kaip, lyg. Visai įmanoma, kad kažkas vietiniai gyventojai, kalbėdami apie ežerą palygindavo jį su loma dėl aukštų jo krantų: a lovys (kaip lovys). Iš čia tikriausiai kilo Alovės ežero pavadinimas. Upelis, ištekantis iš ežero, gavo ežero pavadinimą, kaip ir kaimai prie ežero. Tik vėliau, XIX a. viduryje, atsirado sudėtiniai pavadinimai: Baltoji Alovė, Raudonoji Alovė ir t. t.

Taigi Alovės pavadinimas greičiausiai mena ne mitinius kunigaikščius, ne alavą, o ežero fiziografinę charakteristiką. Tai nepasako nieko naujo, nes yra upės Loma, Loviai.

Viktoras Jencius-Butautas, Šeduva  


*) Jonas III Sobieskis (Jan Sobieski, 1629-1696) – lenkų didikas ir karvedys, Lenkijos karalius Jonas III ir LDK Jonas Sobieskis (1674-1696). Jo valdymo metu Europoje kaip svarbi valstybė paskutinį kartą iškilo Žečpospolita. Jis visą savo laiką buvo susirūpinęs Lenkijos reikalais, tad Lietuvoje vyko atkakli politinė kova, kol galiausiai iškilo Sapiegos.

**) Zigmas Zinkevičius (1925-2018) – lietuvių kalbininkas, baltistas, dialektologas. Prisidėjo prie kalbų istorijos, tikrinių vardų tyrinėjimo (onomastikos) ir kt. sričių vystymo. Išleido per 60 knygų, rašė vadovėlius. Domėjosi, tyrinėjo ir publikavo K. Būgos mokslinio palikimą. Buvo Švietimo ir mokslo ministru (1996-98), 2000-04 m. - Seimo nariu.

Ūlos upė
Ilguvos dvaras
Palemono sūnūs
Ką randame Varėnos krašte?
Pažinkime kitokius Druskininkus
Salantų parapijai - 395 metai
Baisogala: mažo miestelio didelė istorija
Vilkaviškis iki XIX amžiaus vidurio
Birutės kalno alkos astronominis kalendorius
šv. Trejybės (Plymouth) parapijos istorija
Senoji Buivydžių bažnyčia
Dostojevskių šeimos kilmė
Ūlos kraštas senovėje
Voruta, laikraštis
Vartiklis