Birutės kalno alkos astronominis kalendorius  

Birutės kalno viršūnėje stovi mūrinė krikščionių koplytėlė, o žemiau į rytų pusę išlikęs lurdas su šv. Marijos skulptūrėle. O kadaise čia buvo ir astronominis kalendorius. Apie Birutės kalno alkos tyrimus 1985 m. žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ rašė arch. Vladas Žulkus. Apie alkos astronominę paskirtį rašė ir Libertas Klimka o 1989 m. pasirodė jo knygelė „Lietuvos pajūrio žemė Viduramžiais“.

L. Klimka teigė, kad įkastieji alkos stulpai turėjo rodyti, kur kalendorinių švenčių išvakarėse jūros horizonte leidžiasi saulė. Ištyrus paaiškėjo, kad galimi tik 36 saulės laidos jūroje azimutai, atitinkantys 36 šventes. Jų datos puikiai sutampa su runomis surašytomis mediniame 17 a. kalendoriumi (Istorijos ir etnografijos muziejus). Tik trim atvejais paklaida 2 d.

Alkos stulpai, matyt, buvo įkasti ant pusmėnulio formos šlaito keteros. Jie sudarė du apskritimus ant išgaubto šlaito paviršiaus. Pusmėnulio raguose įkasti kvadratiniai stulpai, kiti apvalūs. Per Kalėdas, saulei leidžiantis, šešėlis nuo pietinio kraštinio stulpo nukrypsta link centrinės grupės stulpo. Nuo jo šešėlis krenta link kitų stulpų per Vėlines, Peleniją (pavasarį), Ledą (sausio 21 d. ir vasario 21 d.), Krikštus (sausio 28 d.) ir Vaisgantą (vasario 14 d.).

Šešėliu nuo šiaurinio stulpo nustatoma Perkūno šventė (gegužės 14 d.), 7 Perkūnai (gegužės 18 d.) ir kiti Perkūnai (gegužės 22 d., liepos 22 d. ir liepos 30 d.). Todėl vadinsiu šį stulpą Perkūno vardu. Vidurinysis centrinės grupės stulpas skirtas Mėnulio judėjimui stebėti.

Įdomi Pietų-Šiaurės kryptis. Jos stulpus pavadinau patulu (vėjų vedlys) ir Aukštėju (žalčio žiedais aukštyn iš Žemės kylanti gyvybinė energija). Pietų kryptimi žiūrint nuo Aukštėjo link Patulo, galima stebėti šviesulių kulminaciją, Saulės ir Mėnulio kelią per Zodiaką. Per Vėlines šia kryptimni pasisuka Paukščių (arba Vėlių) takas, tarsi žymėdamas paukščiams kelią į protėvių šalį. Ši kryptis – tai vidurdienis ir vidurnaktis (vėlių laikas). Pagrindinis alkos azimutas, kai šešėlis jungia Aukštėjo, Mėnulio ir Saulės stulpus žymi Perkūno valdos metą. Jis žymi ir kūles (derliaus šventė).

Etnografai negali nurodyti nė vienos tautos – nesvarbu, kiek išsivysčiusi ji būtų, kuri nebūtų laiko skaičiavusi pagal Mėnulį. Dar rusų etnografas Šternbergas1) rašė apie nepaprastą tungusų ir egiptiečių kalendorių panašumą. Abejus sudarė 12 mėnesių po 30 dienų.

Tačiau ne mažiau sudėtingus kalendorius B. Frolovas2) „perskaitė“ dviejų kaulinių apyrankių iš paleolito laikų Mezino stovyklavietės3) Sibire ornamentuose. Štai jo išvada: „Meandrų4) ir zigzagų naudojime atsispindėjo ne mažiau nei prieš 20 m. susiklosčiusi laiko skaičiavimo pagal metinį Saulės bei Mėnulio mėnesinį ciklus praktika, o taip pat tam tikro saulės ir mėnulio kalendorių suderinimo įgūdžiai. Tokia viena iš išvadų, patvirtinančių hipotezę apie mėnulio (iš esmės, gerokai platesnę - kosminę) ciklišką dinamiką, atgamintą senovinių ornamentų ritmais“. Ir dar: 10-mėnesinė kalendoriaus formulė, perteikta Mezino apyrankėse ir beveik iki mūsų dienų išlikusi pas Šiaurės Amerikos indėnus, neabejotinai turi tą patį pagrindą, Ovidijaus nusakytą taip (dar apie tai žr. >>>>>):

Metai tada baigėsi dešimtu mėnuliu.
Tai buvo labiausiai gerbiamas skaičius senovėje.
Ar dėl pirštų skaičiaus, patogaus skaičiavimams,
Ar tai moters nėštumo pasibaigimo ženklan...

Bet juk tada ir aukščiausioji gyvenimo metafora, sudaranti visų laikų ir tautų menų pagrindą, į viena sujungianti ir giminės pratęsimą, ir laiko skaičiavimą, mus pasiekė iš paleolito.

Šešėliai jungia stulpus ne tik Saulei leidžiantis, bet ir tam tikru laiku dieną. Kalėdinė Ledos ir Aukštėjo jungtis yra vienintelė Sausio 28 d. (per Krikštus) saulei leidžiantis 16 val. šešėlis jungia Ledos ir Mėnulio stulpus. Vasario 2 d. - Saulės ir Patulo. Per Rasos šventę paeiliui galime stebėti visų kalendorinių švenčių jungtis. Vienintelė metuose ir Aušrinės-Saulės jungtis: Rasos saulėlydžio metu. Tai leidžia nustatyti ir šio įrenginio pastatymo laiką: Kupolės- Rasos švenčių metu. Juk nereikia visus metus stebėti – viską galima padaryti per Kupolę kartu su senos ugnies užgesinimo ir naujos įžiebimo apeigomis.

Jei Kupolės dieną būtų įsmeigta lazda ir aplink ją apibrėžtas sieksninio spindulio apskritimas, kurio vieną ketvirtį padalintume kas du coliai (54 mm), ir radialinėmis linijomis būtų sužymėtos kryptys pagal alką, tai turėtume Saulės laikrodį tik vieną dieną per metus. Jo pagalba galima nustatyti visų švenčių laiką. 75 padalos tarp Patulo ir Mėnulio (nuo Krikštų iki Kupolės), 32 tarp Aukštėjo ir Mėnulio (nuo Velykų iki Kupolės), 56 tarp Saulės ir Mėnulio (nuo Perkūno liepos 30 d. iki Ilgių spalio 25 d.)

Atkreipiamas didelis dėmesys Mėnuliui (tarpininkui tarp šio ir ano pasaulio). Visa kalendorinių švenčių struktūra "mėnulinė" – pagal Mėnulio fazes: gimimas – kalėdinės šventės, augimas – Žemynos, vestuvės – Perkūno, branda – Dagos.

Jei stebėsime Mėnulio laidos azimutus pradėdami nuo statmeno (Žemynos-Aušrinės jungties), tai per 7 d. Mėnulis nukryps link Ledos, per 7 d. grįš prie Žemynos, per 7 d. – link Perkūno, po 7 d. – vėl prie Žemynos. Dabar aišku, kodėl mėnesyje apie 28 d., o savaitę sudaro 7 d.

Mėnulio laidas pradėję stebėti nuo pagrindinio alkavietės azimuto (Aukštėjo-Mėnulio- Saulės jungties), pamatysime, kad Mėnulis link Ledos nueina per 9 paras, per 9 sugrįžta, per 9 nukeliauja link Perkūno ir vėl grįžta. Kaip nepastebėsime sutapimo su pasakų kelionėmis už 9 kalnų, 9 girių, 9 marių!

Mėnulis todėl ir "mainulis", kad mainosi. Kasmet vis kyla, kol apytikriai per 9 m. pasiekia savo orbitos aukščiausią tašką ir pradeda leistis. Po 9 m. jis vėl žemiausiame savo taške. Visą ciklą sudaro 18,62 m. Todėl prisiminkime mitą, kad buvo 9 Perkūnai: 8 vyrai ir viena mergina. Kiekvienas iš eilės turėjo savo metus. Merginos metai buvo su didžiausias žaibais ir griaustiniais.

Mėnulio padėtį Birutės kalno alkoje galima nustatyti pagal kraštinį laidos azimutą. Kai Mėnulis "žemas", kampas 56o. Tai rodo Mėnulio-Ledos arba Aukštėjo- Perkūno jungtis. Kada Mėnulis "aukštas" – kampas 32o (Mėnulio-Velino arba Mėnulio-Žemynos jungtis).

1908 m. per Krikštus ir Kalėdas Mėnulis leidosi statmenai į jūrą. Tai Andeinio ir Austėjos jungtis – būnanti Saulei leidžiantis Garnio dieną. Garnys atneša naują Mėnulio laiką. Šia kryptimi Mėnulis leidosi 1880, 1927, 1946, 1965, 1984 m.. 2003 m. prasidėjo nauja Mėnulio epocha, naujas 122 m. Mėnulio ciklas.

Tėvas Perkūnas valdė 1887, 1924, 1943, 1962, 1981 m., kai per Krikštus ir Kalėdas leidosi 128o kryptimi arba Mėnulio ir Perkūno jungtimi. Perkūnaitis valdė 1888, 1925, 1944, 1963, 1982 m. – 128o azimutas arba Perkūno – Aukštėjo jungtis.

Šlubis Perkūnas (pasiučiausias, kai kyla daugybė nelaimių) valdė 1913, 1914, 1932, 1933, 1951, 1952, 1970, 1971, 1989, 1990 m., kai Mėnulis leidosi 32o azimutu arba Mėnulio-Patulo-Velino jungtimi. Perkūnaitė valdė 1885, 1886, 1922, 1923, 1941, 1942, 1960, 1961, 1979, 1980, 1998, 1999 m., kai Mėnulis leidosi 56o azimutu arba Mėnulio-Ledos jungtimi.

Tokią klasifikaciciją patvirtina ir Simonas Daukantas, aprašydamas Perkūno žinyčią Vilniuje – atseit, ten buvęs bokštas, iš kurio kunigai Saulę sekę. Į bokšto sieną buvo įmūrytos 122 paženklintos plytos, žyminčios kiekvienų metų lemtį. Pirmoji plyta buvusi įmūryta 1265 m., paskutinė (paženklinta dvigubu kryžiumi ir reiškiusi prapultį) – 1387 m. 1265 m. – epochos pradžia: Mėnulis nusileido statmenai jūrai (Andeinio-Austėjos jungtis). Ąęūų m. – epochos pabaiga: Mėnulis sukaupė paklaidas, nustojo galioti ankstesnis judėjimo dėsnis. Lietuviai apsikrikštijo – ir prasidėjo naujo ciklo skaičiavimas.


Paaiškinimai

1) Levas Šternbergas (1861-1927) - žydų kilmės rusų etnografas, Niujorko Gamtos muziejaus pavedimu tyrinėjęs Sachalino ir Sibiro tautas. Ištremtas į Sachaliną iki 1897 m. už dalyvavimą liaudininkų veikloje 1886 m. Grįžęs dirbo Peterburgo Antropologijos ir etnografijos muziejuje, buvo vienu iš žurnalo „Žydų senovė“ redaktorių. Nuo 1925 m. buvo Leningrado un-to geografijosfakulteto etnografijos katedros vedėju. Prisidėjo prie pirmykščių žmonių religijos tyrinėjimų. Žmonijos vienybę įrodinėjo iš evoliucionizmo pozicijų.

2) Borisas Frolovas (1939-2005) – rusų archeologas, istorikas, paleolito žinovas. Gavęs žurnalisto profesiją, išvyko dirbti į Novosibirską, kur susipažino su archeologu A. Okladnikovu, ėmė vykti į jo ekspedicijas. Galiausiai nusprendė tapti archeologu, ir darbo tema pasirinko paleolitą. 1967 m. grįžo į Maskvą, 1975 m. Novosibirske apgynė daktarinę disertaciją. Paliko apie 120 mokslinių darbų.

3) Mezinas - vietovė šiaurės Ukrainoje, kurioje 20 a. pradžioje rasta daug paleolito laikų Gravetės kultūros radinių (amžius apie 20 tūkst. m.). Čia rasti (tariamai) seniausi muzikos instrumentai iš kaulo bei nemažai meno kūrinių. Viena apyrankė papuošta seniausiu iš žinomų meandrų4). Ji randasi prie Mezino kaimo Černigovo srityje, Desnos pakrantėse .

4) Meandras - laužytos linijos pavidalo ornamentas, pavadintas pagal senovinį vingiuotos Maendro (dabart. Didžiojo Mendereso ) upės Mažojoje Azijoje (Turkijoje) pavadinimą.

Birutės kalno alkos astronominis kalendorius

Vėlių metas
Žemaičių epas
Vilius Orvydas
Palemono sūnūs
Lietuviai ir kuršiai
Prometėjo pėdsakas
Lietuvių kosmologija
Birutės kalno legenda
Nauja dėl Stounhendžo
Liudviko Rėzos biblioteka
Kalendorius senovės Egipte
Burtai ir tikėjimai Vilniaus krašte
Krikščionybės įvedimas Lietuvoje
Lietuvių senojo tikėjimo pradmenys
Kazimieras: Ir šventieji puodus žiedžia
Kas - čerauninkės, žolininkai ar raganos?
Kuria tarme parašyta pirmoji lietuviška knyga?
Paslaptingoji Žemaitija: Lopaičių piliakalnis
Lietuvos protestantai: Evangelikai liuteronai
M. Strijkovskio lietuvių dievų sąrašas
Pasaulio sukūrimas lietuvių mituose
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Apie žodžio 'Dievas' reikšmę
Kuršiai vikingų epochoje
Langų stiklas Lietuvoje
16 a. kultūros paminklas
Aukštadvario piliakalnis
Palaidoti medžiai
Latgalos lietuviai
Mitologijos skiltis
Vartiklis