Mažoji Lietuva

Lietuviai ir kuršiai  

Taip pat skaitykite: Kuršiai vikingų epochoje
Paskutinioji kuršininkų karta

Lietuviai senovėje vakaruose ribojosi su kuršiais, kurių kalboje aptinkama ne tik rytinių, bet ir vakarinių baltų bruožų. Dėl stiprios finų įtakos, kuršių kalba turėjo gana stipriai skirtis nuo lietuvių. Kur senovėje ėjo kalbinė riba, galime spręsti iš 13-15 a. dokumentų, kuršių kalbos palikimo vietovardžiuose bei dabartinėje žemaičių tarmėje, o taip pat iš archeologinių duomenų.

Senieji dokumentai gana prieštaringi. Paprastai remiamasi nukariautos kuršių žemės dalybų tarp vyskupo ir Ordino dokumentais (ypač 1253 m. aktu), pagal kuriuos visas Baltijos pajūris nuo Kuršių marių iki dabartinės sienos su Latvija 13 a. viduryje priklausė kuršiams. Išskirtos tokios pietinės kuršių žemių sritys: 1) Pilsotas (kuršiškas pavadinimas, palyg. Kuršių ir latvių pils - pilis ir sata - tvora, kiemas) – šiaurinė Klaipėdos krašto dalis palei Kuršių marias ir Baltijos jūrą (Priekulė, Klaipėda,…); 2) Mėgava (ar Mėguva) – toliau pajūriu į šiaurę (Palanga, Kretinga,...); 3) Duvzarė (lietuviškai būtų Dvižarė, t.y. „Dvišakė“, palyg. kuršių ir latvių zars - šaka) – pakraštėlis ties Šventąja; 4) Kuršiai puola Ryga. V.Bimba Ceklis (lietuviškai, Keklis ar Keklys) – didelė sritis maždaug iki Veiviržėnų, Rietavo, Luokės, Kuršėnų, Papilės. Ceklio rytinė dalis ir turėjo sudaryti kuršių-lietuvių kalbinę ribą. Vis tik pagal vokiečių rašytus aktus vesti etnografines ir kalbines ribas yra rizikinga.

Bet dar mažiau patikimi dokumentai, rašyti vykstant įnirtingoms kovoms su Ordinu, siekusiu žūt būt sujungti abiejų ordinų valdas užkariautu pajūriu. Kovota ne tik ginklu, bet ir diplomatija. Lietuvos valdovai stengėsi įrodyti pajūrio priklausymą Lietuvai ir vokiečių pretenzijų į jį nepagrįstumą. Kita vertus, dėl nuolatinių kovų ir vietos gyventojų nykimo kalbinė riba galėjo būti nei ryški, nei stabili.

Patikimesnis yra vietovardžių tyrinėjimas. Kuršių kalba nuo lietuvių kalbos labiausiai skyrėsi dvibalsiu ei vietoje ie, afrikatomis vietoje minkštųjų k, g, sargiaisias prebalsiais s, z vietoje žvarbiųjų š, ž, trumpųjų i, u platinimu, kai kuriomis priesagomis ir priešdėliais.

Tai matome pavyzdžiuose - ei vietoje ie: Leypiaseme 1253 m. (dabar Liepaičiai), upė Leita, Greimenos intakas, o netoliese ir upė Leitė, Rusnės-Nenumo dešinysis intakas bei Leitalė - Leitės intakas.

Su afrikatomis: Letzime, 1253 m. (dab. Lekemė), kaimas Svencelė (šaknis kaip lietuvių švinkti, švankus), Cecklis, 1253 m. (palyg. su upe Keklys), upė Cedvė (palyg. Kedilės pieva Skuodo raj., šaknis kaip kedenti), upė Čiauša (palyg. Kiauškalnis, šaknis kaip kiaušinis), Ilze, 1253 m. (dab. upė Ilgė), Zelende, 1253 m. (dab. Gelindėnai), Zesele, 1253 m. (dab. Geselai).

Su s, z vietoje š, ž: Satepurwe, 1253 m. (dab. Šatės; yra ir upė Šata, Šatė), Vesete, 1253 m. (dab. upė Viešetė – Ventos intakas), Wieswe, 1253 m. (dab. Viešvėnai, upė Viešvė), Apusinas (du ežerai, palyg. ežerą Apušė), Birsine, 1253 m. (dab. Biržuvėnai), Grese, 1253 m. (dab. Griežė), Sarde, 1253 (dab. Žardė), kaimas Zabikai (palyg. Žabynė, šaknis kaip žabas).

Su praplatėjusiu i (dokumente žymimu e): Pomenie 1253 m. (palyg. Paminijai).

Vietovardžiai su kuršiams būdingomis priesagomis -(a)ng- ir -al- dabar paplitę iš esmės visame žemaičių gyvenamame plote. Užfiksuoti keli vietovardžiai su kuršiams būdingais priešdėliais: Ablinga (prie Endriejavo), Embarė, 1253 m. (prie Salantų), Empilten, 1253 m. (dab. Senoji Įpiltis prie Laukžemės).

Taigi matosi, kad kuršiškų vietovardžių esama vos ne visame dabartinės žemaičių tarmės plote – tad kažkada (labai seniai) čia galėjo būti ir kuršių etnoso. Tai paremia ir žemaičių tarmės tyrinėjimai, kurios, ypač šiaurės vakarų dalyje, ryškus kuršių „užkratas“. Atkreiptinas dėmesys į dvibalsius ėi, ou vietoje ie, uo (pėins, douna), kurių paplitimo riba beveik sutampa su Ceklio rytine riba. Žemaičiai turi žodžių ir su ei, galinčių priklausyti chronologiškai ankstesniam kuršių įtakos sluoksniui (greibti užfiksuota bemaž iki Užvenčio, Kuršėnų, Šakyno). O hiperkorekcijos (kaip „kiesti“ vietoje „keisti“; apie Šakyną) rodo aktyvius kalbinius mainus ir dvikalbystės laikotarpius. Tai rodo ir k, g painiojimas su afrikatomis bei š, ž su s, z (pvz., čiupelis ir kiupelis - „apsileidėlis“; skurlis ir škurlis, ir t.t.).

Vis tik kuršių kilmės leksika gausiausia žemaičių tarmės šiaurės vakaruose. Tai ir priesaga -al- (krūmalis - „krūmelis“), ir kiti kurionizmai (cyrulis - „vieversys“; kūlis - „akmuo“; pylė - „antis“). Matyt čia lietuvių-kuršių sąveika buvo intensyviausia. Ten daugiausia kuršiams priskiriamų elementų randa ir archeologai. Pvz. kuršiški senkapiai paplitę iki Dovilų, Medingėnų, Mažeikių.

13 a. vokiečių invazijos metu daug kuršių žuvo, daug jų išsikėlė ar buvo iškeldinti. Tai liudija gausūs vietovardžiai su Kurš-, išblaškyti po visą Lietuvą, Latviją ir dar toliau. Jų palikimu laikytini ir asmenvardžiai su Kurš-, ilgainiui virtę pavardėmis.

O kraštas virto vos ne dykromis, kurį vokiečių šaltiniai vadina Wildnis - „dykra, dykvietė“ arba lotyniškai solitudo - „tuščia vieta“; desertum - „apleista, negyvenama vieta“. Ten bandė įsitvirtinti su vokiečiais kovojantys lietuviai, bet jų čia labiau pagausėjo tik 15 a., kai nusilpo vokiečių galybė ir ėmė rimti kovos.

Rytinė kuršių dalis, matyt, sulietuvėjo gana anksti; į čia daugiausia kėlėsi kaimynai žemaičiai, - ir žemaičiais ilgainiui imta vadinti gyventojos iki pat Baltijos jūros – tai galėjo įvykti 16 a. yra duomenų, kad paskutinis kryžiuočių magistras Albrechtas, pasiskelbęs pasauliniu kunigaikščiu, 1544 m. ieškojo kursiškai mokančio kunigo Rusnės bažnyčiai.

Visame pamaryje, o ypač arčiau Nemuno žiočių, pastebėta kuršiškų vietovardžių, tik juos nelengva atskirti nuo latviškų, kuriuos į šį kraštą atnešė iš Kuršo atsikėlę latviai, vadinamieji kuršininkai, tebeišlikę Kuršių Nerijoje.

Baltų žygiai laivais (13 a.)

Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą J. Basanavičius paskelbė straipsnį „Kaip lietuvių senovėje vandenimis keliauta“, kurio pabaigoje rašė: „Kad prūsų ir lietuvių būta senovėje gerų marininkų - ne tik iš dainų žinoma. Dar viduramžiais, prieš atsibastant į Prūsų kraštą kryžiuočiams, kurie sunaikino prūsų ir lietuvių kultūrą, jų mokėta vaizba vesti laivais ne tik Nemunu ir kitomis upėmis, bet ir jūrėmis marėmis su tolimiausiais svetimais kraštais“. Tas teiginys paremiamas publikacija apie archeologinius radinius - laivų liekanas: „Atrastasis būtent 1895 m. pas Frauenburgą ant Aismarės (Das Frische Haff) kranto, laivas iš 6 ar 18 a. paeinantis, yra įdėmus kaip savo forma, taip ir didumu: jis turi ilgio 15,30, pločio 2,80 metrų. Kad jūrėmis marėmis vaizbą vedant reikia turėti ir dar didesnių laivų - galima tik spėti“. Taigi iškeltas įdomus, bet sunkiai atsakomas klausimas. Tai matyti ir straipsnio nuorodoje (Sitzungsberichte d. Altertums gegel// Prussia, 1900 Heff 21. S. 67-72), prie kurios yra autoriaus komentaras: „Heideko manymas, kad tai Žuvedijos vikingų laivas, visai klaidingas“. Ir iš tikro, Vokietijoje iki pat šių dienų tvirtai tikima, kad tie laivai yra ne prūsų, o vikingų. Beje, Lenkijoje yra ir nuomonė, kad pagal vikingų pavyzdį laivai buvo statomi ir Prūsijoje (Dundulis B. Baltai ir jūra (iki 13 a.)// Mokslas ir gyvenimas, 1982, Nr. 1, p. 27).

Imtis jūros temos ir taip ją traktuoti J. Basanavičių galėjo paskatinti ir romantinis nusiteikimas (priešistoriniais laikais lietuviai negyveno prie jūros, ir autorius juos sutapatina su kitais, pajūryje gyvenusiais baltais. Išlikę dokumentai apie baltų ryšį su jūra pirmiausia leidžia kalbėti apie karo žygius laivais. Šia tema rašė: a) Henrikas Latvis; b) iki galo neišaiškintas „Eiliuotosios Livonijos kronikos“ autorius; c) Petras Dusburgietis.

Kuršių žygiai

Apie juos rašė Henrikas Latvis. Jo 1227 m. baigta kronika parašyta lotynų kalba ir išversta į lietuvių „Senosios Livonijos kronika, pagrįsta trijų pirmųjų vyskupų darbais“ (1991). Jos prašomasis laikotarpis - 1185-1227 m. Nustatyta, kad jos autorius - latvis, mokęsis Vokietijos vienuolyne ir tapęs kunigu.

Joje aprašytos 1210 m. laivų kautynės jūroje tarp kuršių ir vokiečių: „[...] kada vyskupas su savo piligrimais išvyko į Gotlandą, palikęs Livonijoje visus vyrus su kai kuriais piligrimais, kuršiai, Kristaus vardo priešininkai, netikėtai pasirodė Sąsiausryje (Zundo) prie jūros kranto su aštuoniais piratų laivais. Juos pamatę, piligrimai, išlipę iš savo kogų (coggo, krovininiai laivai plačiais dugnais), susėdo į laivelius gintis nuo pagonių, bet iš neapdairumo kiekvienas laivas skubėjo pirmas pasiekti priešą. Kuršiai iškrovė savo piratiškų laivų nosį (priešakį) ir atgręžė į atplaukiančius, sustatę po du laivus greta ir tarp poros laivų palikę tarpą. Piligrimai, priartėję pirmaisiais savo laivais, pateko į piratų laivų tarpą ir kadangi piligrimų laivai buvo maži, tai jie negalėjo pasiekti priešininko, stovėjusio už juos daug aukščiau. Vienus piligrimus kuršiai užmušė ietimis, kiti nuskendo, dar kitus sužeidė, likusieji buvo priversti grįžti prie kogų ir atsitraukti“. Baltų gentys

Iš šio kautynių aprašymo galima padaryti išvadas, kad: pirma, kuršiai į kautynes stojo turėdami tam tikrą taktiką - laivus išrikiavo poromis palikdami tarpus tarsi spąstus priešo laivams (ar ši taktika buvo pasirinkta atsitiktinai, ar tradiciškai, - iš kronikos nematyti); antra, kuršių laivai savo dydžiu užėmė tarpinę padėtį tarp valties ir kogo.

Kuršiams sekėsi ne visada: „Po kelerių metų į minėtą Gotlando salą atvyko fryzai su piligrimais ir rado čia kuršius su dideliu grobiu ir, staigiai apsupę, mušėsi su jais ir išmušė beveik visus, paėmė keturis piratų laivus su visu turtu ir atgabeno į Rygą; taip pat paėmė daugybę avių, kurių kuršiai buvo prisigrobę krikščionių žemėse“.

Iš šių pasakojimų sužinome, kad kuršiai pasiekdavo Gotlando salą.

Kronikoje kuršiai vadinami piratais, tačiau neturime duomenų, kad jų piratavimas moralės atžvilgiu kuo nors skirtųsi nuo vikingų žygių. Toje pačioje kronikoje kalbama ir apie kuršius, kovojančius laivais Dauguvos upėje, prie Rygos. Galbūt ir ten jie kovojo tokiuose pat laivuose kaip ir jūroje, tačiau tai jau kita tema.

Sembų žygis

Apie jį kalbama „Eiliuotojoje Livonijos kronikoje“ (13 a. pabaiga). Jis įvyko tuoj po Klaipėdos pilies pastatymo. Sembai, sužinoję apie Klaipėdoje (mymmille) iškilusią tvirtovę su niūriais svečiais, nutarę „vykti ten ir nė vieno nepasigailėti“. Pirmiausia išjoję trys žvalgai: vienas drąsuolis su dviem pagalbininkais (aišku, jie vyko nerija). Žvalgai atvykę prie „plačiojo Nemuno“ (mymmille breit - taip čia vadinamas Kuršių marių sąsiauris). Vienas jų paspaudęs žirgą pentinais ir užjojęs ant kalno, nuo kurio buvo matyti pilis. Jis taręs: „Man gaila visų tų krikščionių, kurie ten yra. Man rodosi, kad jie yra akli ir netekę proto, jeigu čia apsistojo. Aš džiaugiuosi, kad mūsų kraštas, kuris vadinasi Semba, turi pakankamai drąsių vyrų, kurie moka kariauti kaip reikiant. Šitą varnų lizdą reikia kuo greičiau sunaikinti“. Žmones, kurie ten yra, reikėsią „pasiųsti mūsų dievams“.

Sugrįžę į Sembą, jie papasakojo, ką matę. Visi nusprendė žygiuoti prie pilies ir kautis su broliais (kryžiuočiais). Buvo parengti laivai. „Po to sembai ėmė leistis į audringą jūrą. Kita karių dalis vykusi mariomis (frische Haff, t.y. taip, kaip dabar vokiečiai vadina Aistmares. Matyt, Kuršių marių vardas nebuvo prigijęs, o gal net nebuvo tada vartojamas – žr. Mažiulis V. Dėl Neringos vardo// Lietuvių kalbotyros klausimai, t. 3, 1966, p. 306). Į sąsiaurį (prie Klaipėdos) susirinkę tiek daug sembų laivų, kad jie sudarę tarsi tiltą, kuriuo buvo galima pereiti. Sembai išlipę iš laivų ir su skydais bei ietimis žengę prie pilies. Tačiau daugelis jų ten netekę gyvybės. Sembai, negalėdami paimti pilies, savo mirusiuosius sudeginę su visais jų ginklais, kad jie ten (aname pasaulyje) galėtų rengti karo žygius, kaip mokė jų tikėjimas. Jie buvę sudeginti kartu su „ietimis, skydais, šarvais, arkliais, šalmais, kuokomis ir kalavijais“. Sužeistieji buvę paguldyti į laivus, ir sembai išplaukę (Livlaendische Reimchronik //Scriptores rerum Livonicarum, - Riga n. Leipzig, 1853. B. 1). Beje, arklių deginimas rodo, kad sembai atvyko ne tik vandenimis, bet ir sausuma.

Mirusiųjų deginimas jūros karo žygyje, manytume, liudija, kad tokie žygiai nebuvo atsitiktinis dalykas, ką patvirtintų ir laivų gausumas, plaukimas abipus nerijos. Tai, kad lauktų rezultatų nedavusioje kovoje nebuvo užmirštos apeigos, ir tai, kad jos buvo atliekamos svetimos genties žemėje, rodo tam tikrą sembų pasitikėjimą savo jėgomis. Juk pilyje įsitvirtinę kryžininkai galėjo sulaukti pagalbos ir iš sausumos, ir iš jūros. Jūros žygių įgūdžių sembai galėjo įgyti kovose su vikingais. Mirusiųjų deginimas priešo pašonėje galėjo įvykti, žinoma ir dėl religijos tvirtumo.

Skalvių žygis

Trečioji baltų gentinė sąjunga, kurios žygis jūra užfiksuotas vokiečių raštijoje, - tai skalviai. Apie tą žygį rašo Petras Dusburgietis savo lotyniškai parašytoje „Prūsijos žemės kronikoje“ (baigta rašyti 1336 m.). Su šiuo žygiu yra susiję trys trečiosios dalies skyriai. Pirmasis „Apie Ragainės pilies užkariavimą“. Kur pasakojama, kaip 1274 m. didžiulė kryžiuočių kariuomenė – „su daugybe brolių ir tūkstančiu vyrų“ atplaukė prie Ragainės pilies ir, nors skalviai gynėsi, pilį užėmė ir sudegino. Antrasis skyrius „Apie Ramijos pilies užkariavimą“ pasakoja, kad ta pati kryžiuočių kariuomenė persikėlė į kitą Nemuno krantą ir užpuolė Ramijos pilį (spėjama, kad tai ankstyvesnis Rambyno pavadinimas), ją sugriovė, vienus žmones paėmė į nelaisvę, o kitus išžudė. Trečiasme skyriuje „Apie Labguvos pilies sunaikinimą“ rašoma: „Šitai išgirdę, skalviai sunerimo iki širdies gelmių, o susirinkę į sueigą genties vyresnieji (...) pradėjo tartis, kaip atkeršyti. Vienu balsu visi nusprendė pasiųsti į žygį 400 rinktinių vyrų, kurie laivais priplaukę brolių pilį Labguvą, staiga ją apyaušryje užėmė (...)“.

Taigi skalviai norėdami pasiekti Labguvą turėjo plaukti šiais vandenimis: Nemunu (nuo Rambyno iki žiočių), Kuršių marių pietrytiniu kampu ir Deimenos upe (iki Labguvos).

Šio žygio aprašymas skatina kelti keletą klausimų, pvz., kur skalviai „su didžiausiu grobiu“ plaukė iš Labguvos - juk galėjo sutikti grįžtančius kryžiuočius (Lukas Davydas rašo, kad kryžiuočiai buvo išplaukę iš Labguvos). O gal skalviai, leisdamiesi į šį keršto žygį, buvo pasigrobę kryžiuočių laivus ir tuo privertę priešą grįžti į Labguvą pėsčiomis. Gal skalviai su grobiu nebegrįžo Nemunu, o saugumo sumetimais išsikėlė kur nors prie Nemuno žiotyno. Įvykių dinamiškumas - kryžiuočių žygis iš Labguvos į Ragainę ir skalvių keršto žygis tuo pačiu keliu į Labguvą - siejasi tam tikru mastu su įvykiais Ragainėje, atsitikusiais prieš pussšimtį metų. Tada ten irgi vandens kelias - Nemunas buvo panaudotas kovai. P. Dusburgietis skyriuje „Apie ilgą vienos pilies apgulą ir vieną nuostabų įvykį“ rašo, kad Ragainės pilį „siaubė didelė rutėnų kariuomenė“. Beje, iki šiol neaišku, kas tie rutėnai buvo - ar rusai, atplaukę iš Nemuno aukštupio, ar Riūgeno salos gyventojai. Bet viena aišku, kad Nemunas prie Ragainės 13 a. buvo ašis, apie kurią sukosi intensyvus gyvenimas. Šį faktą paliudytų ir dar ankstyvesni laikai. Maždaug už dvidešimties kilometrų į šiaurės vakarus nuo Ragainės, prie dabartinių Linkūnų (Rževskoje), prieš Antrąjį pasaulinį karą rastos 6-12 a. kapinės iš keturių sluoksnių, tarsi aukštų. Viršutiniuose sluoksniuose archeologai atkasė daug vikingų kultūros liekanų. Taigi gal šimtas metų iki rutėnų ir kryžiuočių pasirodymo čia stovyklą buvo įsirengę, reikia manyti, vikingai. Ką reiškia toks nedidelis vikingų stovyklos atstumas nuo Ragainės ir šventojo skalvių kalno Rambyno? Gal artima vikingų kaimynystė - draugiška ar priešiška - ir privertė skalvius imtis intensyvios laivybos.

Skalvių žygio operatyvumas, vikingų kapai prie Linkūnų prieštarauja toms teorijoms, kurios anų laikų Skalvą laikė dykra.

Apie baltų ir jūros ryšius plačiau būtų galima sužinoti papildomai panaudojus ir ne vokiečių (skandinavų) raštiją. O straipsnyje panaudota vokiečių raštija patvirtina minėtus J. Basanavičiaus žodžius apie gerus baltų „marininkus“ ir „vaizbą“

.

Trakų pilis
Latgalos lietuviai
Eit mergelė pajūriais
Kuršiai vikingų epochoje
Šiaulių (Saulės) mūšis
Ką pasakoja senas laiškas?
Paskutinioji kuršininkų karta
Aldonos Gediminaitės muzikantai
Ar skaudėjo dantis mūsų senoliams?
Požalgirinė Lietuva Europos akimis
Belgų kronikininkas apie 14 a. Lietuvą
Pajūrio istorija: Klaipėdos kochhauzai
Žydai Lietuvoje: laikų ir įvykių apybraiža
Pirmasis pasaulinis karas ir Mažoji Lietuva
A. Duginas. Naomachija: proto karai
Kodėl jūra ardo Palangos kopas?
Laiškas apie įvykius Žemaitijoje
Seniausias lietuviškas žemėlapis
Traktatas apie dvi Sarmatijas
Barboros Radvilaitės portretas
Knygų spausdinimas Lietuvoje
S. Moravskis iš Ustronės
Ūlos kraštas senovėje
Langų stiklas Lietuvoje
Dzūkijos kopos
Žemaičių epas
Vartiklis