Lietuviai ir kuršiai    

Taip pat skaitykite: Kuršiai vikingų epochoje
Paskutinioji kuršininkų karta

Lietuviai senovėje vakaruose ribojosi su kuršiais, kurių kalboje aptinkama ne tik rytinių, bet ir vakarinių baltų bruožų. Dėl stiprios finų įtakos, kuršių galba turėjo gana stipriai skirtis nuo lietuvių. Kur senovėje ėjo kalbinė riba, galime spręsti iš 13-15 a. dokumentų, kuršių kalbos palikimo vietovardžiuose bei dabartinėje žemaičių tarmėje, o taip pat iš archeologinių duomenų.

Senieji dokumentai gana prieštaringi. Paprastai remiamasi nukariautos kuršių žemės dalybų tarp vyskupo ir Ordino dokumentais (ypač 1253 m. aktu), pagal kuriuos visas Baltijos pajūris nuo Kuršių marių iki dabartinės sienos su Latvija 13 a. viduryje priklausė kuršiams. Išskirtos tokios pietinės kuršių žemių sritys: 1) Pilsotas (kuršiškas pavadinimas, palyg. Kuršių ir latvių pils - pilis ir sata - tvora, kiemas) – šiaurinė Klaipėdos krašto dalis palei Kuršių marias ir Baltijos jūrą (Priekulė, Klaipėda,…); 2) Mėgava (ar Mėguva) – toliau pajūriu į šiaurę (Palanga, Kretinga,...); 3) Duvzarė (lietuviškai būtų Dvižarė, t.y. „Dvišakė“, palyg. kuršių ir latvių zars - šaka) – pakraštėlis ties Šventąja; 4) Kursiai puola Ryga. V.Bimba Ceklis (lietuviškai, Keklis ar Keklys) – didelė sritis maždaug iki Veiviržėnų, Rietavo, Luokės, Kuršėnų, Papilės. Ceklio rytinė dalis ir turėjo sudaryti kuršių-lietuvių kalbinę ribą. Vis tik pagal vokiečių rašytus aktus vesti etnografines ir kalbines ribas yra rizikinga.

Bet dar mažiau patikimi dokumentai, rašyti vykstant įnirtingoms kovoms su Ordinu, siekusiu žūt būt sujungti abiejų ordinų valdas užkariautu pajūriu. Kovota ne tik ginklu, bet ir diplomatija. Lietuvos valdovai stengėsi įrodyti pajūrio priklausymą Lietuvai ir vokiečių pretenzijų į jį nepagrįstumą. Kita vertus, dėl nuolatinių kovų ir vietos gyventojų nykimo kalbinė riba galėjo būti nei ryški, nei stabili.

Patikimesnis yra vietovardžių tyrinėjimas. Kuršių kalba nuo lietuvių kalbos labiausiai skyrėsi dvibalsiu ei vietoje ie, afrikatomis vietoje minkštųjų k, g, sargiaisias prebalsiais s, z vietoje žvarbiųjų š, ž, trumpųjų i, u platinimu, kai kuriomis priesagomis ir priešdėliais.

Tai matome pavyzdžiuose - ei vietoje ie: Leypiaseme 1253 m. (dabar Liepaičiai), upė Leita, Greimenos intakas, o netoliese ir upė Leitė, Rusnės-Nenumo dešinysis intakas bei Leitalė - Leitės intakas.

Su afrikatomis: Letzime, 1253 m. (dab. Lekemė), kaimas Svencelė (šaknis kaip lietuvių švinkti, švankus), Cecklis, 1253 m. (palyg. su upe Keklys), upė Cedvė (palyg. Kedilės pieva Skuodo raj., šaknis kaip kedenti), upė Čiauša (palyg. Kiauškalnis, šaknis kaip kiaušinis), Ilze, 1253 m. (dab. upė Ilgė), Zelende, 1253 m. (dab. Gelindėnai), Zesele, 1253 m. (dab. Geselai).

Su s, z vietoje š, ž: Satepurwe, 1253 m. (dab. Šatės; yra ir upė Šata, Šatė), Vesete, 1253 m. (dab. upė Viešetė – Ventos intakas), Wieswe, 1253 m. (dab. Viešvėnai, upė Viešvė), Apusinas (du ežerai, palyg. ežerą Apušė), Birsine, 1253 m. (dab. Biržuvėnai), Grese, 1253 m. (dab. Griežė), Sarde, 1253 (dab. Žardė), kaimas Zabikai (palyg. Žabynė, šaknis kaip žabas).

Su praplatėjusiu i (dokumente žymimu e): Pomenie 1253 m. (palyg. Paminijai).

Vietovardžiai su kuršiams būdingomis priesagomis -(a)ng- ir -al- dabar paplitę iš esmės visame žemaičių gyvenamame plote. Užfiksuoti keli vietovardžiai su kuršiams būdingais priešdėliais: Ablinga (prie Endriejavo), Embarė, 1253 m. (prie Salantų), Empilten, 1253 m. (dab. Senoji Įpiltis prie Laukžemės).

Taigi matosi, kad kuršiškų vietovardžių esama vos ne visame dabartinės žemaičių tarmės plote – tad kažkada (labai seniai) čia galėjo būti ir kuršių etnoso. Tai paremia ir žemaičių tarmės tyrinėjimai, kurios, ypač šiaurės vakarų dalyje, ryškus kuršių „užkratas“. Atkreiptinas dėmesys į dvibalsius ėi, ou vietoje ie, uo (pėins, douna), kurių paplitimo riba beveik sutampa su Ceklio rytine riba. Žemaičiai turi žodžių ir su ei, galinčių priklausyti chronologiškai ankstesniam kuršių įtakos sluoksniui (greibti užfiksuota bemaž iki Užvenčio, Kuršėnų, Šakyno). O hiperkorekcijos (kaip „kiesti“ vietoje „keisti“; apie Šakyną) rodo aktyvius kalbinius mainus ir dvikalbystės laikotarpius. Tai rodo ir k, g painiojimas su afrikatomis bei š, ž su s, z (pvz., čiupelis ir kiupelis - „apsileidėlis“; skurlis ir škurlis, ir t.t.).

Vis tik kuršių kilmės leksika gausiausia žemaičių tarmės šiaurės vakaruose. Tai ir priesaga -al- (krūmalis - „krūmelis“), ir kiti kurionizmai (cyrulis - „vieversys“; kūlis - „akmuo“; pylė - „antis“). Matyt čia lietuvių-kuršių sąveika buvo intensyviausia. Ten daugiausia kuršiams priskiriamų elementų randa ir archeologai. Pvz. kuršiški senkapiai paplitę iki Dovilų, Medingėnų, Mažeikių.

13 a. vokiečių invazijos metu daug kuršių žuvo, daug jų išsikėlė ar buvo iškeldinti. Tai liudija gausūs vietovardžiai su Kurš-, išblaškyti po visą Lietuvą, Latviją ir dar toliau. Jų palikimu laikytini ir asmenvardžiai su Kurš-, ilgainiui virtę pavardėmis.

O kraštas virto vos ne dykromis, kurį vokiečių šaltiniai vadina Wildnis - „dykra, dykvietė“ arba lotyniškai solitudo - „tuščia vieta“; desertum - „apleista, negyvenama vieta“. Ten bandė įsitvirtinti su vokiečiais kovojantys lietuviai, bet jų čia labiau pagausėjo tik 15 a., kai nusilpo vokiečių galybė ir ėmė rimti kovos.

Rytinė kuršių dalis, matyt, sulietuvėjo gana anksti; į čia daugiausia kėlėsi kaimynai žemaičiai, - ir žemaičiais ilgainiui imta vadinti gyventojos iki pat Baltijos jūros – tai galėjo įvykti 16 a. yra duomenų, kad paskutinis kryžiuočių magistras Albrechtas, pasiskelbęs pasauliniu kunigaikščiu, 1544 m. ieškojo kursiškai mokančio kunigo Rusnės bažnyčiai.

Visame pamaryje, o ypač arčiau Nemuno žiočių, pastebėta kuršiškų vietovardžių, tik juos nelengva atskirti nuo latviškų, kuriuos į šį kraštą atnešė iš Kuršo atsikėlę latviai, vadinamieji kuršininkai, tebeišlikę Kuršių Nerijoje.

Trakų pilis
Latgalos lietuviai
Eit mergelė pajūriais
Kuršiai vikingų epochoje
Šiaulių (Saulės) mūšis
Ką pasakoja senas laiškas?
Aldonos Gediminaitės muzikantai
Paskutinioji kuršininkų karta
Ar skaudėjo dantis mūsų senoliams?
Požalgirinė Lietuva Europos akimis
Laiškas apie įvykius Žemaitijoje
Žydai Lietuvoje: laikų ir įvykių apybraiža
Pirmasis pasaulinis karas ir Mažoji Lietuva
Kodėl jūra ardo Palangos kopas?
Seniausias lietuviškas žemėlapis
Traktatas apie dvi Sarmatijas
Barboros Radvilaitės portretas
Knygų spausdinimas Lietuvoje
S. Moravskis iš Ustronės
Ūlos kraštas senovėje
Langų stiklas Lietuvoje
Dzūkijos kopos
Žemaičių epas
Vartiklis