Pirmasis pasaulinis karas ir Mažoji Lietuva. Vartiklis: Voruta

Šio šimtmečio pradžioje politinė konfrontacija Europoje sustiprėjo ir subrandino Pirmąjį pasaulinį karą. Karą tarpusavyje 1914 m. liepos 19 d. pradėjo ir dvi imperijos - Rusija ir Vokietija, nors 1914 m. sausio 14-18 d. ir buvo pasirašiusios tarpusavio sutartį, kurioje buvo nustatyta tarp šių imperijų siena, ėjusi per Lietuvos etnines žemes. Užbėgant įvykiams už akių galima teigti, kad tai buvo savotiškas Molotovo-Ribentropo pakto prototipas.

Pirmasis pasaulinis karas lietuviams atnešė daug nelaimių. Mažojoje Lietuvoje 1914 m. rugpjūčio 2 d. paskelbta visuotinė mobilizacija. Rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais, nesulaukusi rimtesnio pasipriešinimo, nes vokiečiai puolė belgus ir prancūzus, rusų kariuomenė užėmė visą Mažąją Lietuvą, kur jie elgėsi kaip laukiniai: degino sodybas, šaudė civilius gyventojus, varė žmones į nelaisvę ir kita.

Jau karo pradžioje Lietuvos inteligentija ėmėsi aktyvių diplomatinių žygių. Pirmomis karo savaitėmis Vilniaus lietuvių visuomenės buvo priimta ir Rusijos vyriausybei per Dūmos narį M. Yčą^*) 1914 m. rugpjūčio mėn. perduota „Lietuvių deklaracija“, kuri vėliau pradėta vadinti „Gintarine deklaracija“. Iš deklaracijos turinio aišku, kad karo pradžioje buvo tikima rusų pergale ir siekiama, kad Mažoji Lietuva, vadinta Rytų Prūsija, būtų priskirta Lietuvai. Deklaracijoje Rytų Prūsija įvardijama kaip Žemaitijos dalis ir siekiama pabrėžti, kad tai lietuvių etninė žemė, kurią būtina sujungti su Didžiąja Lietuva. Rusija tikėjosi laimėti karą ir ruošėsi Europos pertvarkymui. Lietuvai caras buvo numatęs suteikti autonomiją pagal 1667 m. Andriusovo taikos sutartimi nustatytas ribas (Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Suvalkų gubernijas ir Karaliaučiaus sritis). Rugsėjo mėnesį rusai nužygiavo iki Mozūrijos, tačiau patyrę pralaimėjimą buvo priversti trauktis.

Karo metu Vilniuje paspartėjo politinės minties brendimas. Buvo suorganizuotas „Lietuvių Centras“, kuriame dalyvavo visos partijos, išskyrus socialdemokratus. "Lietuvių Centras" nutarė susisiekti su Amerikos lietuviais ir duoti jiems suprasti, kad iš karo laukiama laisvos Lietuvos. Vilniaus „Lietuvių Centro“ veiklos programa buvo išdėstyta laiške, kuris 1914 m. spalio mėn. buvo išvežtas per Suomiją į Švediją ir išsiųstas į Ameriką. Štai jo fragmentas:

Europos karui prasidėjus, ėmėm svarstyti karo iškeltąją situaciją ir galimas josios išeitis. Priėjome nuomonės, kad dabartis atskleidžia žmonijai vieną įdomiausių istorijos lapų, kad šioks ar kitoks karo galas turėsiąs žymiai pakeisti Europos išvaizdą ir dargi josios psichologiją... Visa tai turėdamas galvoje, Centras nutarė:

iškelti Lietuvos "čielybės" idėją, būtent: sujungimą Mažosios Lietuvos su Didžiąja ir, žinoma, išskyrimą Suvalkų gub. iš kol kas fiktyvios Lenkų karalystės;
aiškinti Lietuvos istoriją ir etnines ribas plačiai, nes diplomatija - tai derybos, reikės lygtis, taigi grynai mokslinis ribų apsisprendimas netinka, istorijos ir ekonomijos turi būti paisoma;(...)" Karui baigiantis Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sujungimas į vieną valstybę ypač buvo akcentuojamas užsienio lietuvių organizacijų, pavyzdžiui:

1917 06 08-16 Petrapilyje vykusio lietuvių seimo rezoliucija;
1917 09 20-28 Kijeve vykusio Rusijos tautų kongreso rezoliucija;
1917 10 18-20 Stokholme vykusios antros lietuvių konferencijos deklaracija;
1917 11 28-30 Voroneže vykusio lietuvių suvažiavimo deklaracija ir kitų forumų dokumentuose. Po karo mintį apie prisiglaudimą prie Didžiosios Lietuvos, nors ir okupuotos Vokietijos, jau atvirai reiškė Prūsų Lietuvos atstovai.

Tilžėje 1918 m. lapkričio 16 d. įvyko Prūsų Lietuvos lietuvių suvažiavimas, kuris išrinko tokios sudėties Prūsų Lietuvos Tautinę Tarybą: J. Vanagaitis, V. Gailius, M. Jankus, M. Deivikas, M. Banaitis, A. Smalakys, K. Paura, M. Lymantas, D. Kalniškis, Fr. Sūbaitis, K. Kiupelis, J. J. Arnašius, J. Lėbartas, L. Deivikas, J. Užpurvis, J. Gronavas, M. Mačiulis, E. Bendikas, M. Reidys, V. Didžys, J. Juška, M. Klečkus, J. Margis. Tokias pat tautines Tarybas buvo sukūrusios dauguma kaimyninių tautų. (2 lentelė). Prūsų Lietuvos Tautinė Taryba 1918 m. lapkričio 30 d. priėmė Aktą apie prisiglaudimą prie Lietuvos Respublikos. Akte konstatuojama: "Atsižvelgiant į tai, kad viskas, kas yra, turi teisę gyvuoti, ir į tai, kad mes Lietuviai čionai Prūsų Lietuvoj gyvenantieji sudarome šito krašto gyventojų dauguomenę, reikalaujame mes, remdamiesi ant Vilsono Tautų paties apsisprendimo teisės, priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos. Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada visas savo jėgas už įgyvendinima minėtojo siekio pašvęsti. Tilžėje, lapkričio 30 d. 1918 m." Analogiškus dokumentus buvo priėmusios ir kaimyninių tautų Tautinės Tarybos.

Prūsų Lietuvos Tautinė Taryba, kartu su jai pritariančiomis politinėmis organizacijomis, Tilžės Akto nuostatas išdėstė 1919 m. sausio 9 dienos kreipimesi "Nuolankus prašymas Lietuvių Prūsijoje gyvenančių į Sąjungininkų valdžias bei į Poną Prezidentą Wilsoną". (1 pav.) Jis buvo įteiktas Paryžiaus Taikos konferencijai bei JAV ir Santarvės valstybių vyriausybėms. JAV prezidentas Vilsonas paskyrė komisiją, kuriai vadovavo istorijos prof. Frank Goliker'is. Komisija 1919 m. pateikė prezidentui ataskaitą apie atkuriamos Lietuvos valstybės sienas, kurios apėmė ne tik Klaipėdos kraštą, bet ir dalį Mažosios Lietuvos kairiajame Nemuno krante su Tilžės miestu (2 ir 3 pav.). Paryžiuje, Taikos konferencijoje, Europos valstybių teritorinius klausimus sprendė Centrinė teritorinių reikalų komisija, kuri padarė daug klaidų, nesugebėjo suvokti ir išspręsti daugelį teritorinių problemų. Lenkijai Taikos konferencijoje atstovavo Lenkų reikalų komisija, kuriai pirmininkavo Jules Cambon. Ji Taikos konferencijos pradžioje siekė Mažosios Lietuvos prijungimo prie Lietuvos Respublikos, o po to Lietuvos Respublikos prijungimo prie Lenkijos. Vėliau, įsitikinusi, kad Lietuva priešinasi prijungimui prie Lenkijos, ji pakoregavo savo nuostatas ir reikalavo, kad nuo Vokietijos atskiriamą Klaipėdos kraštą globotų Santarvė.

Vokiečių valdžia jautė netikrumą dėl Prūsijos ateities ir tikėjosi radikalių Paryžiaus Taikos konferencijos sprendimų. Vokiečių valdžios Prūsijoje nuostatas 1919 m. vasario 28 d. laiške Lietuvos Vyriausybei išdėstė dr. Vilius Gaigalaitis^**). Štai laiško turinys:

Tilžėje 28 02 1919. Ekscelencija

Vakarinė Vokietija griūna būtinai. Veik būs vien badas bei kraujai. Rytprūsija stojasi ant savo kojų. Vokietijos valdžia sutinka, kad Rytprūsija pati save gelbėtųsi. Taigi Rytprūsių vadovai nori stoti su Lietuva į artimus santykius, nori draugiškai su Lietuva gintis prieš bolševikus. Rytprūsių kariuomenė yra dabar apčystyta nuo bolševikiškų elementų, nes miestiečiai atstatyti ir labiausiai vyrai žemininkai iš Rytprūsijos pavadinti. Jie nor kovoti šalia lietuvių. Ginklų bei municijos bus gana pargabenama. Vėliaus nor Rytprūsija prilaikyti artimus prieteliškus ir ekonomiškus santykius bei sąryšius su Lietuva. Ji skiriasi nuo Vokietijos, regis iki Vyslo. Rytprūsija laukiasi po nusprendimais Taikos konferencijos. Dėl pasitarimo apie šitas propozicijas sumanė Rytprūsiečių vedėjai, kai Lietuvos valdžios atstovai atvažiuotų į Karaliautį, arba jeigu taip geriaus atvažiuos Rytrpūsių įgaliotiniai į Kauną ir darys suderėjimus su Lietuvos valdžia. Aš laikau šitas propozicijas per labai svarbias ir prašau man veik žinę duoti, kur pasikalbėjimai galėtų atsibūti. Gal man telegrafiškai žinią duokit, nes priegada didė ir laikas trumpas. Pavelykite Ekzėlencija Jums išreikšti mano aukštą pagarbinimą.

Dr. Gaigalaitis

Aš paslab su vietininku Rytprūsijos Oberprezidentu tuos dalykus apkalbėjau.

Nesugebėjusi kaip reikiant suvokti Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos reikalavimų, 1919 07 28 Paryžiaus Taikos konferencija Taikos sąlygų 99 st. Mažąją Lietuvą padalino į dvi dalis. Nuo Vokietijos atskyrė tik Klaipėdos kraštą (2848 km²), kuris 1920 m. sausio 9 d. perduotas Antantės kontrolei, o apie likusią Mažąją Lietuvą dokumente net neužsimenama. Konstatuota tai, kad Paryžiaus taikos konferencijos sąlygų 99 str. inicijavo būtent Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos Aktas. Apmaudu, kad konferencijoje ne visiškai buvo atsižvelgta į Akto reikalavimus ir ne visa Mažoji Lietuva buvo atskirta nuo Vokietijos.

Po Paryžiaus Taikos konferencijos nuostatų paskelbimo Mažosios Lietuvos Tautinė Taryba siekė lietuvninkams palankaus jų realizavimo, todėl persikėlė į Klaipėdą. Tuo metu pakeisti Paryžiaus konferencijos nuostatas į palankesnes lietuviams nebuvo jokių galimybių, bet buvo tam tikra tikimybė, kad jos, susijusios su Klaipėdos kraštu, gali būti realizuotos ne lietuvių naudai, nes Lietuva, kaip valstybė, dar nebuvo Europos bendrijos pripažinta, o Lenkija ieškojo išėjimo prie Baltijos jūros ir pretendavo į Klaipėdos uostą. Į Klaipėdos uostą taip pat pretendavo Latvija ir net Rusija.

Paryžiuje, 1920 m. sausio 9 d. Vokietija ir Antantės valstybės pasirašė susitarimą dėl Klaipėdos krašto perdavimo Antantei.

^*) Martynas Yčas (1885-1941) - teisininkas ir politikas, publicistas, redaktorius, leidėjas, pirmasis nepriklausomos Lietuvos finansų, susisiekimo bei prekybos ir pramonės ministras, vienas pirmųjų Lietuvos bankininkystės ir pramonės kūrėjų. Nuo 1900 m. mokėsi įvairiose Rusijos mokymosi vietoje, į Lietuvą grįžo 1911 m. 1912 m. išrinktas Kauno gubernijos atstovu Rusijos IV Valstybės Dūmoje. 1912 m. Biržuose įsteigė spaustuvę, kur iki 1915 m. buvo spausdinamas ir jo su kunigu P. Jakubėnu redaguotas „Biržų kalendorius“. Prasidėjus pasauliniam karui 1914 m. lapkričio 21 d. Vilniuje įkūrė Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti, buvo išrinktas jos Centro komiteto pirmininku. Vokiečiams okupuojant Lietuvą, M. Yčas su dalimi Centri komiteto pasitraukė į Peterburgą, kur globojo per 100 tūkst. pabėgėlių ir tremtinių iš Lietuvos. Po bolševikų perversmo 1917 m. buvo suimtas, bet pabėgo ir grįžo į Lietuvą. 1918 m. lapkričio 11 d. – pirmosios Laikinosios Lietuvos vyriausybės finansų ministras. Buvo vienas pirmųjų Lietuvos bankininkų, padėjęs kloti šalies ekonomikos pamatus. Kartu su kitais 1922 m. įsteigė Lietuvių evangelikų reformatų draugiją, buvo jos pirmininkas. Jo kūrybinę bibliografiją sudaro per 200 originaliosios kūrybos bei vertimų tomų.

^**) Vilius Gaigalaitis (1870-1945) - Mažosios Lietuvos politinis, visuomenės ir kultūros veikėjas, evangelikų kunigas (nuo 1900 m.), teologijos daktaras. 1900-19 m. kunigavo Ramučių, Priekulės, Katyčių parapijose, kartu atliko ir mokyklų inspektoriaus pareigas, dalyvavo politiniame gyvenime. Per Pirmąjį pasaulinį karą rūpinosi Rusijos imperijos kariuomenės Mažojoje Lietuvoje paimtais belaisviais lietuviais. Po Klaipėdos krašto atskyrimo nuo Vokietijos 1919 m., už lietuvybės gynimą turėjo pasitraukti į Kauną. 1925-33 m. Lietuvos evangelikų liuteronų konsistorijos prezidentas, priešinosi Klaipėdos krašto vokietinimui. 1925-36 m. vienas Evangelikų teologijos fakulteto Kauno VDU steigėjų, Teologijos fakulteto docentas, 1927-28 m. fakulteto dekanas, iki 1936 m. Naujojo Įstatymo katedros vedėjas, nuo 1929 m. profesorius. 1941 m. emigravo į Vokietiją, kur gyveno prižiūrimas policijos. Lietuviškoje ir vokiškoje spaudoje paskelbė straipsnių bažnytinėmis ir visuomeninėmis temomis; parašė 25 knygas bei knygeles.
Daugiau apie jį skaitykite straipsnelyje Lietuvos protestantai: Evangelikai liuteronai...

Eil. Nr.	Tarybų pavadinimai	Rinkimo vieta	Išrinkimo data
1.	Lenkijos Regentų Taryba	1916 m.	1918 11 10
2.	Ukrainos Centrinė Taryba (Rada)	1917 m.	1917 12 25
3.	Petrapilio Taryba (atstovavo rusams) Petrapilis	1917 03 12	1917 03 12
4.	Lietuvos Taryba Vilnius	1917 09 19-22	1918 02 16
5.	Lietuvių Tautos Taryba Rusijoje Voronežas	1917 11 16-19
6.	Latvių Tautos Taryba Valka	1917 m. gruodis	1918 11 18
7.	Baltarusijos Tautinė Taryba (Rada)	1917-1918 m.	1918 03 25
8.	Prūsų Lietuvos Tautinė Taryba Tilžė	1918 11 16	1918 11 30