Palaidoti medžiai. Vartiklis

Dubysos slėnyje, netoli Ariogalos, kur upė daro staigų posūkį, upės paplautame griūvančiame krante, 2-3 m gylyje, kyšojo medžių liekanos. Kaip jos ten atsidūrė? šiekšta

Tokių medžių galima pamatyti upių graužiamuose krantuose, pelkėse, kuriose jie tūno ne taip giliai, kartais vos metro storio durpių sluoksniu uždengti. Prie upių jie giliau, dažnai užkloti smėliu, beveik visada juodos spalvos („juodžemiu“). Dažnai tai būna ąžuolų stori kamienai, kitąkart su storų šakų kyšuliais, kelmų kerplėšomis. Tokių medžių daug randama Dysnos lygumos paupiuose, prie Dubysos, Nacionaliniame parke prie Ginučių, Nemuno žemupyje. Prie upių jų dažniausia ten, kur tėkmės lėtos, upių vagos ilgą laiką sąnašavo. Pvz., žemupiuose, Nemuno delčioje...

Jų kamienai juodi, nes gulėjo vandenyje, kur nepriėjo oras (deguonis), reikalingas puvimui. Kitaip būtų senai surirę... Juos kai kas vadina „juodaisiais ąžuolais“, Dysnos paupiuose – šiekštomis (po kuriomis žvejai tykodavo vėgėlių, vėžių). Meistrai iš sveikų kamienų daro įnagiams kriaunas, drožia statulėles, mažmožius, naudoja baldams. Šiekštų mediena apdirbimui labai patogi, išimta iš vandens minkšta, o išdžiūvus kieta.

Poledynmetyje, kuris trunka 20 tūkst. m., keitėsi ir žemės paviršius, ir klimatas. Tai ypač matosi pajūryje. O paleogeografijos požiūriu tie medžiai neseni, jie yra 6-4 tūkst. m. senumo sluoksniuose. Spėjama, jog tada climates mūsų krašte buvo sausesnis; ten, kur dabar pelkės, augo miškai, netgi ąžuolynai, liepynai ir kt. Maždaug prieš 4 tūkst. m. klimatas padrėgnėjo, ėmė daugiau lyti, pakilo gruntinių vandenų lygis, upės tapo vandeningesnės. Daugelis tų miškų tapo apsemti, suvirto į liūnus. Ilgainiui virš jų susitvenkė pelkės, užsiklojo durpės. Slėniuose buvo kiek kitaip; ten upių tėkmės, klydinėdamos nuo vieno šlaito iki kito, užpylė juos nešmenimis (smėliu), kuriame buvo daug pjuvenų, liudijančių, jog klimatas buvo šiltas, tarpo žolės ir kita augmenija.

Povandeninis Baltijos miškas

Klaipėdos un-to mokslininkai iš „Brabander“ škunos skenuodami Baltijos jūros dugną prie Juodkrantės 9 km nuo kranto surado sritį su nuskendusių senovinių medžių likučiais, kurių amžius 9-10 tūkst. m. Medžiai augę ledynmečio pabaigoje prie Joldijos jūros laikotarpiu, preborealio pabaigoje lėkštoje molingoje pakrantėje, sudarė mišką ir ten gyveno žmonės, o kai Baltijos jūra formavosi tirpstant ledynams (o gal prasiveržus į vandenyną), vanduo pagaliau užpylė mišką ir jo apylinkes. 2002 m. čia 27 m gylyje buvo rasti trys virš smėlio iškilę 0,5–1,5 m aukščio medžių kelmai su šaknimis. Kito reliktinio pušų miško iš mezolito pabaigos pėdsakai 2003 m. buvo aptikti ties Melnrage (Klaipėda), apie 3 km nuo kranto smėlėtame su dideliais akmenimis jūros dugne, 14,5 m gylyje. Per dešimtmetį Klaipėdos un-to sonaru išžvalgė 30 kv. km jūros dugno plotą ir jau suskaičiavo apie 300 medžių kelmų ir kamienų. „Visi jie kritę tiksliai iš vakarų į rytus. Toks įspūdis, kad čia buvo kažkoks uraganas ar cunamio banga, kuri visą tą mišką akimirksniu išvertė, paskui greitai kylantis vanduo jį užliejo ir užkonservavo. Jei kurį laiką jie būtų gulėję sausumoje, būtų supuvę“, - aiškino prof. V. Žulkus. O 2016 m. pagaliau rasti ir pirmieji žmogaus veiklos požymiai - akivaizdžiai išilgai skelti medžiai, kurie buvo sukasti ir formavo kažkokią tvorą. Taip pat jūros dugne surasta ir buvusių ežerėlių liekanų su durpių klodais.

Tailando šiaurėje rasta iškastinių medžių, prilygstančių aukščiausiems šių dienų raudonmedžiams. Ilgiausias suakmenėjęs rąstas siekia 72,2 m - taigi prieš maždaug 800 tūkst. metų tasai medis drėgname atogrąžų miške iškilo daugiau nei 100 m. Atrodo, kad tie medžiai buvo glaudžiai susiję su šiandien tebe gyva rūšimi Koompassia elegans, priklausančiai tai pačiai šeimai kaip pupos, žirniai ir robinijos – taigi ne su šiuo metu augančiomis aukščiausių medžių rūšimis (Australietišku eukaliptu) ir Kalifornijos sekvojomis, pasiekiančiais 130 m aukštį. O Tailande šiais laikais aukščiausi medžiai siekia tik iki 60 m.

Įdomi ir šių medžių atradimo istorija. Nedidelę didelio suakmenėjusio rąsto dalį prieš keliolika metų kaimo gyventojas aptiko Tako provincijos Ban Tako rajono saugomame miške. Apie atradimą buvo pranešta Nacionalinio parko laukinės gamtos ir augalų apsaugos departamentui, todėl jų pareigūnas išėjo ištirti pranešimo ir apžiūrėti apylinkes. Tada rąstas buvo iškastas iki 21 metroilgio nepasiekiant jo galo. Buvo atvežtas radaras ir nustatyta, kad žemėje tebėra dar 30 m galas. Buvo rasta lėšų iškasti visą medį. Šiuo metu iškasti 7 iš 9 atrastų suakmenėjusių kamienų, daugiausia 2005-ais. 2006 m. parkas pervardintas Suakmenėjusio miško parku.

Įšakniję istoriją...

Jei teko kada stovėti lietui lyjant po kerotais sengirių medžiais, tada turite suprasti, kad medžiai gerokai svarbesni nei manome. Jau mokykloje sužinojome kai kuriuos svarbius faktus – kad medžiai mums suteikia gyvybės palaikymą, nes per fotosintezę orą praturtina deguonimi. Be jų Žemė būtų negyvenama; ir su spartėjančiu miškų nykimu ji vėl gali tapti negyvenama.

Ir vis tik mes retai pastebime juos. Gal dėl to, kad jie nejuda, ir, tarytum, todėl nekelia mums pavojaus. O gal dėl jų marginalizacijos Vakarų požiūriu – ką Michael Marder‘is²⁾ „Filosofo augale“ (2014) perteikė kaip filosofijos savipratą. Nuo pat Sokrato, pirminiu filosofavimo tikslu laikyta sielos išgelbėjimo iš kūniško sugadinimo klausimas. O juk medžiai (ir imant plačiau, augalai) kaip tik simbolizuoja kaitą, nuo gimimo iki mirties – tai, nuo ko mes norime save atskirti.

Ir net kai filosofai dėmesį nukreipia į gyvybės procesų supratimą, jie dažniausiai ignoruoja medžius arba juos nustumia į paribį. I. Kantas „Sprendimo galios kritikoje“ (1790) medžius laiko ‚savi-organizuojančiais‘, tačiau ne gyvais - nes, atseit, jie neturi pagrindinės gyvybės charakteristikos: troškimų. Hans Jonas¹⁾ „Gyvybės fenomene“ (1966) teigia, kad augalai neturi savo „pasaulio“, nes negali būti priešpastatyti savo aplinkai; kitaip, augalų-aplinkos santykis yra sudarytas iš „supančios materijos ir veikiančių jėgų“.

Rievės Bet, kita vertus, antropoceno laikotarpio medžiai, kartu su žmonėmis, yra svarbiausi biogeocheminių ciklų veikėjai, veikiantys aplinką taip, kaip to negali daryti gyvūnai.

Medžiai yra ilgiausiai mums žinoma egzistuojanti gyvybės forma – ir laiko, ir geografinę istoriją įsimena savo kūnuose. Geriausiu to pavyzdžiu yra medžių rievės, pagal kurias galime atkurti praeities klimatą. Tačiau be rievių dar yra medienos cheminė sudėtis, kalbanti apie aplinkos sąlygas. Pvz., ¹³C izotopo kiekis nurodo, kaip kito iškastinio kuro deginimas, t.y. atspindi industrinės pramonės vystymąsi.

2018 m. vasarį „Nature“ paskelbtame tyrime, mokslininkai tyrė sitkinių eglių (Picea sitchensis), augančių Kempbelo salose (piečiau Naujosios Zelandijos), žievę ir aptiko ¹⁴C piką 1965 m. – tai rodo šių izotopų padidėjimą atmosferoje po 6-7 dešimt. atliktų branduolinių sprogdinimų. Tai, anot mokslininkų, žymi antropoceno pradžią.
Bet, tiesą sakant, gyvūnų kūnai irgi saugo istoriją – ypač kaulai ir dantys; tačiau ta istorija yra integratyvi, t.y. ji nėra chronologinė. Geriausiai chronologiškai istoriją įsimena žuvų smulkučiai ausies kaulai, otolitai, kurie metų bėgyje auga skirtingu greičiu, suformuodami sluoksnius, analogiškus medžių rievėms – ir jų cheminė sudėtis leidžia nustatyti žuvų migraciją ir maistą.

Papildomos informacijos suteikia ir medžių forma, kuri susidaro priklausomai nuo aplinkos sąlygų (auga tankiai, ar pavieniui). Geru pavyzdžiu yra bonsai.

Be to, medžiai nėra vien receptyvūs ir pasyvūs aplinkos atžvilgiu. Jie gali stipriai veikti savo aplinką. Paimkime milžinišką kauri medį (Agathis australis), augantį Naujosios Zelandijos šiaurėje. Jo nukritę lapai sudaro storą humusingą sluoksnį. Su laiku jame esančios rūgštys gali skatinti iš dirvos visų maistinių medžiagų pašalinimą – taip po medžiu sukuriant nederlingą rūgščia dirvą, kurioje augmenija smarkiai skiriasi nuo augančios kaimynystėje. Dideli medžių plotai (kaip Amazonės baseine) įtakoja aplinką gerokai didesniu masteliu.

Taigi, medžio ir aplinkos ryšys gali būti labai tamprus – jis gali būti apibūdintas terminu iš M. Marder‘io knygos „Augalų mąstymas“ (2013), synekdochinis (kurio dalis išreiškia visumą) [jam augalo veikla perteikė visos gamtos veiklą]. Tad skirkim medžiams didesnį dėmesį – nes ne tik jie priklausomi nuo mūsų, bet ir mes priklausomi nuo jų.

¹⁾ Hansas Jonas (Hans Jonas, 1903-1993) – vokiečių žydų kilmės amerikiečių filosofas egzistencialistas. 1933 m. emigravo į Angliją, vėliau kariavo už Izraelio nepriklausomybę (1948). 1949 m. persikėlė į Kanadą, vėliau JAV. Rašė apie religijos ir gnosticizmo istoriją, atsakomybių etiką, technikos ir medicinos (bioetikos) filosofiją. Stipriai įtakotoje M. Heidegerio, knygoje „Gyvybės fenomenas“ bando sintezuoti materijos filosofiją su mąstymo filosofija.

²⁾ Michaelis Marderas (Michael Marder) – filosofijos profesorius Baskų un-te. Užsiima fenomenologija. Daugelis jo darbų susiję su augalais juos traktuojant kaip turinčius tam tikrą subjektyvumo formą.