Lietuvos istorija

Krikščionybės įvedimas Lietuvoje

Anot F. Engelso, krikščionybės priėmimas yra neišvengiamas, nes kai nacionaliniai dievai nebegali apginti tautos, jie patys nusisuka sau sprandą.

Čia peržiūrėsime išeivių ir ikikarines pažiūras į krikščionybės įvedimą. Daugelį teiginių ir apibendrinimų jie paėmė iš vokiečių ir lenkų istoriografijos, tačiau juos vertino diferencijuotai, o taip pat papildė, išplėtė, modifikavo. Pasinaudoję Vatikano archyvu, jie išleido ir 2 tomų „Relationes Status Diocesium in Magno Ducatu Lituaniae“ (1971, 1978).

Lietuva priėmė krikščionybę vėliausiai Europoje – ir nuo pirmųjų misionierių pasirodymo tas procesas truko apie 400 m., iš jų, prisidengus šiuo tikslu, Teutonų ordino agresija truko apie 200 m.

Pirmieji misionieriai į Kuršių žemę ir Dauguvos žiotis atvyko kartu su vikingais jau 9 a. viduryje, kai popiežiaus legatas šiaurės Europos tautoms buvo šv. Anskarasp1) (ar Anscharijus). 853 m. puolant Apuolęp2), Anskaras buvo Švedijoje, tad jis galėjo dalyvauti ir kuršių pilių puolime. 860 m. jis Kurše netgi įkūrė Piltenės vyskupiją.

Vėliau katalikų misionieriai prūsų ir kitose Pabaltijo žėmėse lankytis dažniau. Galiausiai vienuolis Meinhardasp3), siekdamas pakrikštyti vietos gyventojus, ėmė rinkti karines pajėgas, o popiežius skelbti kryžiaus žygius. 13 a. pradžioje susikūrė du stiprūs kariniai ordinai, kurių aukomis tapo prūsų ir latvių tautos, o lietuviai jiems priešinosi 200 m.

Apie atkaklią kovą liudija ordino metraštininkai, pvz., Petras Dusburgietis:

„1314 Viešpaties metais … tas pats brolis maršalas Henrikas su broliais ir Sembos bei Natangos vyrais žygiavo į Medininkų valsčių … Skatinami karšto tikėjimo ir tvirtai pasikliaudami Viešpačiu, jie iki galo padarė viską, ko buvo ėmęsi mūsų dievo Jėzaus Kristaus garbei. Štai kodėl kitą dieną jie įsiveržė į minėtą valsčių ir per tris mylias į viena bei į kitą pusę jį nusiaubė, degindami ir plėšdami, o nužudę bei paėmę į nelaisvę 700 žmonių, grįžo namo su dideliu grobiu.“

Tai tik vienas puolimas, o jų per metus būdavo kelios dešimtys. Tiems žygiams priešinosi Lietuvos valstiečiai ir bajorai, valdžią ir valstybę gynė jos valdovai. Visi krašto pajėgumai dirbo tik karinės galios stiprinimui. Per nenutrūkstamus mūšius žuvo daug pajėgaus jaunimo.

Kartu ordino vadovai vis atkakliau kišosi į vidaus politiką, naudodamiesi feodalų išdavystėmis, nesutarimais valdžioje. Ypač intrigų rezgimas suaktyvėjo 14 a. antroje pusėje, valdant Jogailai-Kęstučiui ir vėliau Jogailai-Vytautui.

Visa tai vertė Lietuvos valdovus galvoti apie krikščionybės įvedimą, net buvo pabandyta krikštytis (Mindaugas). Katalikybė atėjo per Lenkiją, diplomatinių vedybų keliu – ordino pagalba nepasinaudota ir taip jo politikai suduotas stiprus smūgis. Galiausiai 1410 m. Žalgirio mūšyje palaužta ir jo karinė galia.

Lietuvių krikštas baigėsi Krėvos sutartimi, Jogailos vedybomis su Jadvyga. 1387 m. apkrikštyti aukštaičiai, o po 26 m. – žemaičiai.


Krikščionybė Lietuvoje  

Senoji istoriografija (iki Ž. Onacevičiaus1) ir S. Daukanto) tą kovą aiškino pagonių užsispyrimu išsaugoti pagonybę ir riterių misionieriška veikla. Tiedu istorikai ėmė ordino veiklą vertinti kaip grobikišką. Tas pažiūras toliau vystė ateistinės ir materialistinės pakraipos istorikai (ypač tarybiniais laikais). Ne tokios tiesmukiškos buvo kitos teorijos. Pvz., klerikalinė iki-emigracinė istoriografija už agresyvius veiksmus kaltino tik kryžiuočių ir kalavijuočių ordinus, o popiežiaus kuriją bandė pateisinti. Pvz., J. Steponaitis įrodinėjo, kad popiežius siekė ne nukariauti lietuvius, o tik juos apkrikštyti. J. Stakaustas2) atskleidė ordino intrigas, kai nebuvo klausoma popiežiaus. J. Šležas teigė, kad popiežius Lietuvoje turėjo religinių, finansinių ir politinių tikslų, jis norėjo Lietuvą paversti stipria katalikiška valstybe panaudojant ją kovai su stačiatikybe ir išlaikant politinių jėgų pusiausvyrą Rytų Europoje (susilpninti Rygos vyskupo ir ordino įtaką). Z. Ivinskis3) ordino puolimą teisino kaip šv. Augustino pažiūrų įgyvendinimą („Kryžininkai tikėjo, kad pagonys žemiškųjų gėrybių nepanaudojo Dievo garbei“). Jis rašė, kad kryžiaus žygiai tik vėliau virto grobikiškais, o ordinas trukdęs Lietuvai užmegzti ryšius su Vakarų Europa ir vertęs dėmesį kreipti į rusų žemės. O kiti istorikai tvirtino atvirkščiai – kad tie karai lietuvius supažindino su Europos technika, karybos priemonėmis, feodaliniais santykiais ir katalikiška kultūra.

Išeiviai po karo ėmė švelninti agresijos prieš Lietuvą pagrindą. Anot S. Sužiedėlio4), Lietuva buvo laikoma niekieno žeme, ją skyrė Teutonų ordinui, per kurį ji turėjo būti įtraukta į šv. Sosto imperiją. Ir netgi švenčiant 600 m. krikščionybės įvedimo metines, dėmesys labiau krypo į 1251 m. Mindaugo krikštą. Vyskupas V. Brizgys5) ta proga rašė, kad 1387 m. krikštas buvęs tik pakartotas. J. Dainauskas6) netgi teigia, kad įvedė būtent Mindaugas, tačiau Lietuvoje, atseit, įsigalėjo katarų-bogomilų sekta, kuriai priklausė ir Jogaila. Todėl lietuvius reikėjo antrąkart krikštyti Romos katalikų apeigomis. Ir 1387 m. krikštas esą išgalvotas lenkų, kurių „istorikams nėra lengva atsisakyti to fantastinio mito“. Daug autorių bandė įrodinėti, kad po pergalingo Durbės mūšio Mindaugas neatsimetė nuo katalikybės. O štai J. Jakštas dėl Mindaugo krikščionybės atsisakymo kaltina žemaičius ir jų pasipriešinimą krikštui.

Po Mindaugo valdę kunigaikščiai (pvz., Traidenis) nedraudė vienuoliams pranciškonams ir dominikonams skelbti krikščionybę bei krikštyti. Tad katalikų gausėjo. Vytenio prašymu Rygos arkivyskupas buvo atsiuntęs kelis kunigus katalikų poreikiams tenkinti (ir pagonims krikštyti). Panašiai buvo ir valdant Gediminui. Kaip teigė lenkų istorikai (tarp jų ir Kosmanas7)), pagoniškoje Lietuvoje buvo pakenčiami kiti tikėjimai. Yra faktų ir apie kai kurių prūsų ir lietuvių feodalų pastangas krikštytis (pvz., krikštijosi net Kęstučio sūnus Butautas).

Ypač krikščionybės įvedimui pasitarnavo Algirdas, pas kurį ilgą laiką gyveno Pizos vyskupas, būsimasis popiežius Aleksandras8), su kuriuo artimai draugavo Jogaila (bet abi Jogailos žmonos buvo stačiatikės, o dar prieš Krėvos sutartį Jogaila rengėsi vesti Dmitrijaus Doniškio9) seserį Sofiją ir priimti stačiatikybę).

Buvo istorikų, krašto krikštytojo vaidmenį skyrusiems ne Jogailai, o Vytautui. Tai ypač būdinga vienuoliui marijonui V. Gidžiūnui10), kuris Vytauto kovą su Jogaila laiko siekiu pakrikštyti Lietuvą. Be to, Vytautui skiriami nuopelnai kuriant bažnytinę administraciją ir žemėvaldą, statant naujas bažnyčias (jau neskaitant žemaičių krikšto).

Skiriasi ir požiūris dėl žemaičių priešinimosi krikštui. Atseit, Mindaugas dalį Žemaitijos dovanojo vyskupui Kristijonui11), nes joje buvo labiau išplitusi krikščionybė. Po Žalgirio mūšio jie nesipriešinę krikštui, nes tasai „jiems žadėjo laisvę“. Tarybiniai istorijai sakė priešingai – kad valstiečiai buvo verčiami krikštytis: „Krikščionybės įvedimas buvo naudingas bajorams ir, žinoma, nenaudingas valstiečiams. Todėl bajorai lengvai krikštijosi, o valstiečiai krikščionybės vengė ir, sukildami prieš bajorus, prieš feodalinę valdžią, sukildavo ir prieš bažnyčią“ (J. Jurginis12) ).

Išeivių istoriografijoje ginčytas ir Lietuvos krikštas per Lenkiją. Kun. Vytautas Bagdonavičius teigia, kad ne lenkų kunigai krikštijo lietuvius ir žemaičius, o tie buvę apkrikštyti sąmoningu lietuvio karaliaus sprendimu. Tuo metu atseit dar nebuvo lietuvių lenkinimo, kuris nesusijęs su krikščionybės įvedimu (V. Brizgys,  Z. Ivinskis, V. Daugirdaitė-Sruogienė13), S. Sužiedėlis ir kt.). Bet dar kunigas K. Prapuolenis14) dideliu darbu buvo įrodęs, kad lietuvių lenkinimas per bažnyčias buvo pradėtas jau nuo pat krikščionybės įvedimo. Vilniaus vyskupija buvusi lenkiška iki pat 20 a. pradžios.


Papildymai

p1) Šv. Ansgaras (801-865) – Hamburgo-Bremeno arkivyskupas. Jam buvo pavesta skleisti krikščionybę šiaurės Europoje, tad jis vadintas „šiaurės apaštalu“.

Ankstyvoji Lietuvos istorija neturi rašytinių šaltinių apie tų laikų įvykus, tačiau galima naudotis išlikusiais ir patikimais šalių kaimynių šaltiniais, kuriuose minimi su baltų žemių christianizacija susiję įvykiai. Tai jau 853 m. Rimberto apie Hamburgo ir Brėmeno arkivyskupą Ansgarą parašyta kronika „Vita sancti Anskarii per s. Rimbertum“, kurią parašė jo mokinys, Hamburgo ir Brėmeno arkivyskupo įpėdinis Rimbertas iš Flandrijos. Būdamas aprašomų įvykių amžininkas, jis remiasi gyva istorine medžiaga ir priklauso prie žymiausių viduramžių šaltinių rašytojų. Remdamiesi šiuo šaltiniu galime pateikti hipotezę, kad Ansgaras buvo vienas iš pirmųjų misionierių, įžengusių į Lietuvos žemę. Manoma, kad šis šventasis galėjo aplankyti senąją Apuolės pilį, kuri stovėjo kuršių žemėje.

Per antrąją Ansgaro kelionę į Švediją (apie 850 m.) danai laivais surengę karo žygį į Kuršių kraštą (Chori), kuriame buvo penki miestai. Bet danai buvę nugalėti, didesnė jų dalis žuvo. Tad sužinome, kad kuršiai turėjo penkis miestus, vienas jų buvo vadinamas Apulia. Rimbertas apie tai rašo: „Pagaliau danai, tai žinodami, minėtuoju laiku, kai ponas vyskupas jau buvo nuvykęs į švedų šalį, surinko didelę daugybę laivų ir nuvyko į jų [kuršių – M. D.] tėvynę... O ta valstybė turėjo 5 sritis.“ Juos buvo pavergę švedai, bet kuršiai panorėję laisvės ir sukilę. Tuo metu danai, surinkę daugybę laivų, užpuolė kuršius, siekdami juos pavergti ir apiplėšti. Pažindami švedų žiaurumą, susivieniję kuršiai drąsiai puolė danus, atėmė jų laivus, daugybę aukso, sidabro ir kito turto. Apie tai sužinojęs švedų karalius Olafas, norėdamas išgarsėti ir pavergti kuršius iš naujo, apie 850 m. puolė juos. Tais pačiais metais švedai atnaujino ekspansiją į kuršių žemę – jie atėjo skelbdami tikėjimą. Tarp švedų užpuolikų buvo misionierius ir pamokslautojas Ansgaras, esą jis labai vargdamas kuršių žemėje skelbė krikščionybę.

Ansgaras gimė 801 m. netoli Amjeno miesto Šiaurės Prancūzijoje. Jo tėvai buvo kilę iš kilmingos prancūzų ir saksų giminės, tarnavo imperatoriui Karoliui Didžiajam. Ansgaras vaikystėje nebuvo itin uolus, jis, kaip ir visi vaikai, labiau mėgdavo žaisti nei mokytis. Tačiau šventi sapnai jaunystėje jį pakeitė, paskatino siekti šventumo. Rimbertas minėtos kronikos devintame skyriuje atpasakoja viziją apie įvyksiančią misiją, kurią Ansgaras turės atlikti. Jis atsiduria tarp tikėjimo išpažinėjų, ir jiems pasirodo šviesa. Ją jis atpažino iš ankstesnės rojaus vizijos. Ir vėl išgirdo tą patį balsą, sakantį: „Tavo nuodėmės atleistos.“ Tada Ansgaras paklausė, ką turįs daryti, ir gavo užduotį krikštyti pagonius. Balsas jam sakė: „Eik ir paskelbk tautoms Dievo Žodį.“

Vėliau Ansgaras buvo pripažintas labai talentingu jaunuoliu. 823 m. jis išsiunčiamas į naujai įkurtą vienuolyną Naujojoje Korbėjoje dėstyti teologijos. „Čia jis gauna vienuolyno mokyklos mokytojo ir pamokslininko pareigas, taip pat yra vertinamas kaip magister scolae ir doctor populi, tai titulai, kurie aiškiai parodo jo aukštą dvasinį ir kultūrinį lygį.“

826 m. su juo šv. Ansgaras išvyko Danijon skelbti Kristų.“ Kelionė buvo nesėkminga, nes palydovai nesirūpino jaunaisiais misionieriais. 829 m. Ansgaras antrą kartą siunčiamas į Švediją su misijomis, bet jos taip pat nebuvo sėkmingos. Per kelionę jų laivą apiplėšė piratai. Grįžęs į vokiečių žemes, jis buvo paskirtas į naujai sukurtą Hamburgo vyskupiją, tampa vyskupu.

831 arba 832 m. jis išvyko į Romą, ten popiežius Grigalius IV jam įteikė palijų. „Hamburgo vyskupiją popiežius pakelia į arkivyskupiją, o asmeniškai Ansgarą deleguoja popiežiaus legatu šiaurės kraštams.“ Ansgaras, grįžęs į Hamburgą ir įkūręs naują arkivyskupiją, pradėjo eiti arkivyskupo pareigas. Hamburge jis pastatė katedrą, taip pat įrengė mokyklą ir biblioteką. Iš kitų šalių išpirktus vergus jis leisdavo į mokyklą, kad paruoštų misijoms šiaurėje.

Ansgaras, būdamas 50-ties metų, 852–853 m. dar kartą nukeliavo į Švediją. Tai viena reikšmingiausių jo gyvenimo kelionių į šią šalį, nes tada jis gavo karaliaus Olafo sutikimą christianizuoti švedus. Apie šią kelionę, jos tikslus ir kaip sekėsi Ansgarui susitarti su švedais, sužinome iš minėto šaltinio – Rimberto kronikos.

864 m. pabaigoje jis labai nusilpo ir pajuto artinantis mirtį. Tai jį sukrėtė, jis dar labiau puolė į neviltį, kad negaus kankinio vainiko už kovą prieš pagonis, bet turės kaip sergantis žmogus mirti lovoje. Draugai jo ligą ir ištinkančias nesėkmes mėgino aiškinti kaip kankinystę. Ansgaras nuo ligos mirė 865 m Brėmene.

p2) Apuolė - pirmoji rašytiniuose šaltiniuose paminėta Lietuvos vietovė (dabart. Skuodo rajone). Tai buvo senovės kuršių žemių sostinė, ji minima vikingų sagose ir vėlesnėse kronikose. 853–854 m. Švedijos karalius Olafas su didele kariuomene puolė kuršių miestą, šaltiniuose vadinamą Apulia, kurį gynė apie 15 000 karių (skaičiai perdėti) iš 5 sričių. Devintąją apgulties dieną prasidėjo derybos, apuoliečiai sidabru sumokėjo išpirką, davė 30 įkaitų ir pripažino švedų valdžią. XIII a. pradžioje Apuolė neteko gynybinės reikšmės, įėjo į kuršių Ceklio žemę. Minima 1253 m. Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo kuršių žemių dalybų akte. XVI a. raštuose minima Apuolės vaitystė, priklausiusi Grūstės valsčiui. Apuolėje būta bajorų sodybų

p3) Šv. Meinhardas (m. 1196 m.) – pirmasis Livonijos vyskupas.

Meinhardas gimė Vokietijoje tarp 1134 ir 1136 metų. Apsisprendęs išvyko į misijas Livonijoje. Kaip kapelionas įsėdo į vieną iš Liubeko prekybinių laivų. Išsilaipinęs Rygos įlankoje, paprašė ir Rusijos kunigaikštis Vladimiras jam davė leidimą pamokslauti vietinams gyventojams pagonims.1184 m/ Meinhardas ėmėsi pirmosios bažnyčios statybos Uxkulyje, esančiame Dauguvos pakrantėje.
Meinhardas jau būdamas senyvo amžiaus ir silpnos sveikatos mirė taip ir nepamatęs ilgai lauktos pagalbos, be abejonės, nusiminęs dėl, atrodytų, žlugusios veiklos, kuriai išeikvojo tiek energijos.


Trumpos biografijos

1) Ignas Onacevičius (1780-1845) – lietuvių istorikas, dėstęs Vilniaus un-te (nuo 1818 m.). Buvo kilęs iš Gardino krašto ir baigęs Karaliaučiaus universitetą. 1811 m. atvyko į Vilnių. Dėl intrigų 1828 m. buvo suimtas ir kalinamas Gardine iki 1835 m. Vėliau išvyko i Peterburgą ir ten rašė Lietuvos istoriją, požiūrį į kurią išdėstė konspektuose „Žvilgsnis į senąją Lietuvos istoriją" ir „Žvilgsnis į LDK istoriją". Juose jis atmetė M. Strijkovskio pasakojimą apie Palemoną, kaip netikrą dalyką.
Apie teutonų ordiną mane, kad tai būta vokiečių avantiūristų, kurie po religijos skraiste slėpė makiavelizmą ir nežmoniškumą, siekė kuo daugiau nukariauti žemių, o ne skleisti tikėjimą, buvo pasipūtę ir kupini neapykantos nukariautiesiems, nesirūpino jų švietimu ir buitimi. Dėl vėlyvo Lietuvos krikšto l. Onacevičius kaltino kryžiuočius.

2) Juozapas Stakauskas (1871-1944) – lietuvių kunigas, baigęs Peterburgo dvasinę akademiją (1895). Nuo 1909 m. buvo Panevėžio klebonu, vėliau dekanu. 1919 m. J. Stakauskas paskiriamas Kauno seserų benediktinių vienuolyno Šv. Mikalojaus bažnyčios rektoriumi.
1927-aisiais kun. J. Stakauskas įstojo į marijonus. 1933–1937 metais buvo Marijampolės Šv. Vincento bažnyčios rektoriumi, o 1937–1938 metais – Marijampolės Šv. Mykolo arkangelo bažnyčios klebonu. 1935–1938 metais redagavo laikraštį „Marijampolės parapija“. 1939–1943 metais buvo Lietuvos marijonų provincijos sekretorius. Spaudoje daugiausia rašė labdaros temomis.

3) Zenonas Ivinskis (1908-1971) - Lietuvos istorikas, tyręs Viduramžius. 1932 m. apsigynė filosofijos daktaro disertaciją. 1944 m. pasitraukė į Vakarus; Bonos universitete 1963-71 m. dėstė Rytų Europos istoriją. Parašė nebaigtą „Lietuvos istoriją“ (iki Vytauto mirties), išleistą po mirties.

4) Simas Sužiedėlis (1903-1985) – istorikas, poetas, žurnalistas, pedagogas, visuomenininkas, Ateitininkų federacijos vadas (1952-1963). Po karo pasitraukė į Vokietiją, o vėliau į JAV. 1950-66 m. redagavo „Darbininką“. 1966-78 m. redagavo „Encyclopedia Lituanica“, vėliau žurnalą „Lituanus“.

5) Vincentas Brizgys (1903-1992) - Kauno vyskupas (1940- 1944). Po karo rūpinosi lietuvių klierikų studijomis Romoje. Nuo 1951 m. gyveno JAV. Bendradarbiavo katalikų spaudoje, išvertė teologinių veikalų. Parašė knygas: „Kazimiera Kaupaitė – Motina Marija“ (1982), „Moterystė“ (1947), „Marija danguje ir žemėje“ (1956), „Negesinkime aukurų“ (1959), „Katalikų bažnyčia Lietuvoje 1940–1944 metais“.

6) Jonas Dainauskas (1904-2000) - Lietuvos spaudos darbuotojas, istorikas, publicistas, bibliografas. Po karo pabėgo į Lenkiją, išvyko į Prancūziją, daug rašė lietuvių tremties spaudoje. 1961 m. persikėlė į JAV, dirbo bibliotekininku, aktyviai dalyvavo kultūrinėje ir skautų veikloje. Buvo vienu Lituanistikos tyrimo ir studijų centro Čikagoje kūrėjų. Svarbiausias veikalas - „Lietuvos bei lietuvių krikštas ir 1387-ji metai“ (1991). Rašė Mažosios Lietuvos, daugiausia Karaliaučiaus krašto, politikos klausimais.

7) Marcelis Kosmanas (Marceli Kosman, g. 1940 m.) – lenkų istorikas, Poznanės un-to profesorius. Rašė apie naujųjų laikų kultūrą, diplomatiją, bažnyčios istoriją, Lietuvos ir Baltarusijos istoriją: „Baltarusijos istorija“ (1979), „Reformacija ir kontrrefornacija LDK“ (1973), „Erelis ir persekiojimas: XIV-XX a. lenkų-lietuvių istorija“ (1992).

8) Aleksandras V (Alessandro V, tikr. vardas Peter Phillarges, apie 1339-1410) - antipopiežius (1409 -1410) Vakarų schizmos (1378–1417) metu. Iki schizmos dirbo dėstytoju, pamokslininku ir rašytoju. Per schizmą persikėlė į Lombardją. Stengėsi įveikti Vakarų schizmą ir buvo susirinkimo Pizoje (1409) iniciatoriumi, kur neatvykus abiem popiežiams, buvo naujai išrinktas (trečiuoju).

9) Dmitrijus Ivanovičius (1350-1389) - Maskvos didysis kunigaikštis (1359-1389), Vladimiro didysis kunigaikštis (1362-1389), Naugardo kunigaikštis (1363–1389). 1367 m. Maskvoje pastatydino pirmąjį mūrinį kremlių. Pasinaudojęs suirute Aukso ordoje, nustojo jai mokėti mokesčius. Kilus kariniam konfliktui, 1378 m. sumušė Aukso ordos kariuomenę prie Vožos upės ir 1380 m. Kulikovo mūšyje prie Dono, dėl to pramintas Doniečiu.

10) Vincas Gidžiūnas (1912-1984) - kunigas, pranciškonas, istorikas. 1946 m. apsigyveno JAV. Buvo tretininkų vadovas, įvairių vienuolynų vyresnysis. 1959-1961 m. gyveno Romoje ir dirbo Pranciškonų ordino istorinių šaltinių redagavimo komisijoje. Nemažai laiko praleido Vatikano bibliotekoje rinkdamas Lietuvos istorinę medžiagą. -1984 m. redagavo žurnalą „Šv. Pranciškaus varpelis“. Parašė daug istorinių veikalų bei studijų iš lietuvių vienuolijų (ypač pranciškonų) istorijos. Didžiausias užmojis buvo parašyti veikalą apie Jurgį Ambrozijų (Ambraziejų) Pabrėžą – pranciškoną, lietuvių botaniką ir pamokslininką.

11) Kristijonas Olyvietis (m. apie 1245 m.) – pirmasis Prūsijos vyskupas (nuo 1215–1216 m.), cistersų vienuolis. Vyskupijos centru buvo Olyvos vienuolynas. 1227–1228 m. su Mazovijos kunigaikščiu Konradu įsteigė Dobrynės ordiną kovai su prūsais. 1228 m. jie pasikvietė Teutonų ordiną, kuriam dovanojo Kulmo žemę.

12) Juozas Jurginis (1909-1994) - istorikas, akademikas, spaudos bendradarbis; komunistų veikėjas. Už revoliucinę veiklą kalėjo 1929-34 m. ir 1937 m. Disertacijos „Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje“ (1963) pagrindu išleistas veikalas laikomas vienu didžiausių Lietuvos istorijos pokario metais pasiekimų. Parašė Lietuvos istorijos vadovėlių, Vilniaus (1968) ir Vilniaus universiteto istoriją (2 t., 1976-77).

13) Vanda Daugirdaitė-Sruogienė (1899-1997) - istorikė, pedagogė, visuomeninkė; rašytojo B. Sruogos žmona (nuo 1924 m.).
Gimusi Kaukaze, 1918 m. dėl revoliucijos Rusijoje grįžo į Lietuvą. Po karo pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. persikėlė į JAV. Savo straipsniais išeivių spaudoje skelbė istorijos mokslo žinias: „Liublino unija“, „Žymiausios kunigaikščių Radvilų moterys“, „Seniausi Lietuvos moterų atvaizdai“, „Lietuvos Didžioji Kunigaikštienė Elena 1476–1513“ ir kt. Daug rašė išeivijos kultūrinio gyvenimo klausimais. Spaudai parengė leidinį „Balys Sruoga mūsų atsiminimuose“

14) Kazimieras Prapuolenis (1858-1933) - kunigas, kultūros veikėjas, tautinio sąjūdžio ideologas. K. Prapuolenio tautinė veikla nepatiko lenkams ir iš Mogiliovo kurijos sekretoriaus pareigų 1904 m. jis buvo atleistas. Tada atvyko į Seinus ir įsijungė į kultūrinę veiklą. 1909 m. persikėlė į Kauną ir toliau tęsė tautinę kultūrinę veiklą, tyrinėjo Lietuvos ir Lenkijos istoriją, rinko medžiagą Lietuvos Bažnyčios istorijai. Išleido pora knygelių, kuriose parodė lenkų daromas skriaudas lietuviams. Nuo 1912 m. gyveno Romoje kaip neoficialus Lietuvos atstovas Vatikane ir Šv. Stanislovo bažnyčios rektorius. 1921 m. grįžo į Lietuvą, kur įsteigė Tikybos departamentą. Pasirūpino, kad Palangos bažnyčios bokšte 1931 m. būtų įrengtas modernus laikrodis.

Krėvos sutartis
Vainiko simbolika
Baltai ir Europa
Ordinas prie Lietuvą
Ir šventieji puodus žiedžia...
Heroika prie žilojo Nemuno
Lietuvos metrikos tyrinėjimai
Stačiatikybė: Po Bresto unijos
Laiškas apie įvykius Žemaitijoje
VU 19 a. pradžios kultūrinės idėjos
Požalgirinė Lietuva Europos akimis
M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
Lietuvių senojo tikėjimo pradmenys
Kvietimas Vytautui kovai prieš husitus
Lietuvos protestantai: evangelikai liuteronai
Baltijos kraštai Pršemyslo Otakaro II politikoje
Sebastiano Miunsterio „Kosmografija“ apie Lietuvą
M. Strijkovskio "Kronikos" lietuvių dievai
Lietuvos vardo ir valstybingumo ištakos
Knygų spausdinimas Lietuvoje
Karolio Europa ir jos slinktys
Simpatizavęs laisvamanybei
K. Almenas. Šiaulių mūšis
Liudviko Rėzos biblioteka
Lietuvių kalba užsienyje
Vytauto Didžiojo įvaizdis
Kur gieda angelai...
Latgalos lietuviai
Žemaičių epas
Vėlių metas
Vartiklis