Popiežiaus Martyno V¹⁾ laiškas LDK Vytautui,
kuriame įkalbinėjama dalyvauti kryžiaus žygyje naikinant eretikus Bohemijoje

Sveikinu mieliausią sūnų kilnųjį vyrą Vytautą, Lietuvos imperatorių ir pan.

Jūsų aukštenybei remiant mūsų pasiuntinius ir legatus, mes vis dažniau rodome į žmonių giminės priešo atneštų klaidų ir erezijų, kurios apėmė Bohemiją²⁾, išnaikinimą.

Tikrai, mano žudo laikas, mane baudžia už mūsų nuodėmes ir nėra sugrįžimo prie išgydančios doktrinos – negalim iki šiol išsivalyti, nors to nenumaldomai siekėme. Tačiau tie, didžiuodamiesi savo iškrypimu, laukia ne geriausių laikų, tarsi katalikų tikėjimo priešai niekina Šventąjį Viešpatį, - tad niekas neturi atidėlioti poveikio priemonės tai didžiausiam šventvagiškam marui³⁾, kad kuo greičiau būtų paskirta gydomoji priemonė.

Tad mes, budėdami dieną ir naktį, susirūpinę šiuo dėmesį traukiančiu reikalu, kad krikščioniški valdovai susieitų kartu Kristaus darbų priešų išvijimui ir stotų užtarnautu atpildu prieš didįjį užkratą.

Mes į Vokietiją ir kitas šalis siunčiame garbingą brolį Jordaną, Albanijos vyskupą, siunčiam kardinolo iš Ursino, mūsų Šventojo Sosto pasiuntinio, žodį.

Kartu su tavimi, su kitų krikščioniųkų valdovų pagalba ir palankumu šie netikiai eretikai, tie niekingi žemdirbiai bus galutinai išmesti iš Viešpaties vienuogyno, tos kiaulės, apie kurias pernelyg ilgai kalbama.

Todėl mes kviečiame jūsų aukštenybę, kuri visad buvo katalikų tikėjimo gynėju ir palaikytoju, ir randame paguodą Viešpatyje.

Iš tikro pilnai tavimi pasitikime dėl to prakeiksmo, audžiam viltį išimtinai dėl tavęs visiškam ir kuo greičiausiam eretikų išnaikinimui, reikia juos prakeikti visa širdimi ir pagal jėgas nuversti į pragarą, ir tu ateisi padėdamas su savo stačiatikių tikėjimo užtarėjo skydu.

Yra daug dalykų, kurie pritinka karaliui atlikti, tačiau iš visų [jų] nėra svarbesnio, nei tikėjimo reikalai, nei atpildas prieš Dievą už eretikų sutramdymą, už katalikų tikėjimo gynimą ir tikrųjų [tikėjimo] gynėjų įkvėpimą.

Štai ką tau visada galima aistringai daryti ir dėl ko tave visad seks šlovė. Tačiau tavo šiuose šauniuose veiksmuose šlovė taip skaisčiai spindės, kuria tu galėsi, tarsi tūkstančių žvakių šviesa, kurių neužpučia laikas, apšviesti amžinybę.

Tačiau be šių, o taip pat kai kurių kitų, mes siunčiame savo nuncijų, kad jis pristatytų tavo malonybei [šį laišką]. Mielą sūnų Jakobino de Rubeis, kuriam tu įsakysi duoti patarimus žodžiais, pilnai juo pasitikėdamas.

Įduota Romoje Šventosios Apaštališkosios Bažnyčios 1426 metų vasario pirmą dieną.

Pastabos:

¹⁾ Popiežius Martynas V (Oddo di Colonna, 1368-1431) – Romos katalikų popiežius (1417), kurio išrinkimas užbaigė Vakarų schizmą (1378-1418). 1420 m. kovo 1 d. paskelbė bulę, pradėdama kovą su husitais.

Lietuvos santykiai su Apaštalų Sostu buvo sutrikę 1422 m., kai Vytautas parėmė čekų husitus.

²⁾ Bohemija dabartinėje Čekijoje.

³⁾ Čia taip vadinama husitų erezija, apėmusi Čekiją sudeginus Janą Husą (1369-1415). Jos esmė tame, kad pasauliečiai, kaip ir dvasininkai, norėjo gauti komuniją duona ir vynu (iki tol galėję tik duona). Tai išsiliejo į husitų karus (1419-1434). Nors galiausiai husitai buvo nugalėti, jie pasiekė, kad pasauliečiai gali komuniją duona ir vynu, t.y. Romos bažnyčia įteisino ereziją.
Žr. Viduramžių prabudimai: J.Husas ir Jeronimas

---

Priedas. Mečislovas Jučas. Vytauto santykiai su apaštalų sostu//
Lietuvių Katalikų mokslo akademijos metraštis, t.29, 2006  (ištrauka)

Husitų iniciatyva siekti sąjungos su Lenkija ir Lietuva kilo po pirmojo kryžiaus žygio prieš juos 1420 m. liepos 14 d., kai jie įveikė šimtatūkstantinę imperatoriaus kariuomenę. Imperatorius Zigmantas I¹⁾ buvo prašęs Jogailos paramos prieš husitus 1420 m. liepos 5 d., t.y. dar iki kryžiaus žygio. Prašymą pakartojo ir 1420 m. lapkričio 1 d., t.y. jau po pralaimėjimo. Bet ir čekai pasiūlė Jogailai Čekijos karaliaus karūną. Jogaila atsisakė (bent taip rašo J. Dlugošas). 1421 m. rugsėjo 1 d. popiežius pagyrė Jogailą „už [Viklifo sekėjų] paklydėlių sugrąžinimą į Romos Bažnyčios paklusnumą" (pro reducione Wyclefistarum ad obedienciem Romane ecclesie). Toliau jis rašė:
„ir kad kokių nors paliaubų su minėtais eretikais nepradėtų, kad ir kaip norėtų su tavimi sudaryti, nebent pirmiau į katalikų tikėjimą jie atsiverstų" (nee aliqua pacta ineat cum dictis hereticis, si qua forsan velint tecum facere, nisi prius ad fidem catholicam convertantur). Čekijos karūnos siūlymo ar atsisakymo nuo jos nėra. Tėra tik užuomina ir perspėjimas Jogailai. Jogaila čekams nei oficialiai pritarė, nei sutiko siųsti savo vietininką. Matyt, tam pasipriešino aukštieji lenkų dvasininkai. Bet jis neišvengė atsakomybės prieš popiežių dėl to, kad perleido šį reikalą Vytautui ir jo vietininkui Jogailos brolio Kaributo sūnui Žygimantui²⁾. Lenkijos parama husitams buvo tučtuojau pagarsinta Europoje. 1421 m. vasario 28 d. imperatorius rašė Brandenburgo markgrafui Fridrichui ir perspėjo jį išvengti giminystės su Lenkijos karaliui. Esą karalius ragina Vytautą ginti čekų eretikus: „Ir, kaip visur šnekama, Vytautas ketina jiems padėti ir su jėga veikti prieš mus, galvoja prieš Dievą ir krikščionybę ir mus siekia išstumti iš Čekijos karalystės" (Und als die gemeyn red ist, der Witold meynet in hu Iff e zu tun und sich myt macht wider uns zusetzen, und in beylegen, wider got und Cristen glawben, und uns als eynen kunig der croim Bohem zudrücken). 1421 m. rudenį ir Romą pasiekė žinios apie Jogailos ir Vytauto pasitarimus su husitais. Įvykiai klostėsi greit. 1422 m. pradžioje Žygimantas Kaributaitis dar buvo kažkur Lietuvos gilumoje, o balandžio 21 d., pasiskelbęs Čekijos ir Mozūrijos vietininku Vytauto vardu, iš Krokuvos su 5 tūkst, samdinių ir savanorių nužygiavo į Čekiją ir paskelbė imperatoriui karą. Vytautas įsakė Lenkijos kariuomenei būti pasiruošusiai paremti Žygimantą jo žygio metu

1422 m. kovo 5 d. Vytautas iš Trakų pasiuntė popiežiui laišką ir išdėstė savo poelgio priežastis. Griežti veiksmai prieš husitus, pasak jo, neduos rezultatų - „nei kalavijas, nei persekiojimas atgrasinti negalės" (nec gladius neque persecutio terrere poterant). Husitai raštu ir per legatus jam pranešę, kad nori paklusti Apaštalų Sostui. Todėl jis rašė: „mano galioje šviesųjį Žygimantą kunigaikštį, mano brangiausią vaikaitį, žodžiais įpareigojau pabaigti šį reikalą ir ta intencija kaip tik Jo Šventenybės nuncijus Antonijus Zeno savo laišku Jo Šventenybę visapusiškiau informavo" (sub potentia mea illustrem Sigismundum ducem, nepotem meum carissimum, illorsam decrevi transmirtere in hune finem et ea intentione prout Antonius Zeno nuntius S.V. per literas suas S.V. latius informavit). Vytautas, matyt, buvo prikalbėjęs A.Zeno veikti kartu ir gavęs jo pritarimą.

1422 m. liepos 10 d., būdamas Drohičine, Vytautas parašė laišką vokiečių kunigaikščiams. Jis pakartojo, kad siekiąs atversti čekus į tikėjimą. Karo su Ordinu išvakarėse jis rašė, kad imperatorius nori atimti iš jo tėvų paveldėtas žemes: „mūsų paveldėtas žemes ir dominijas prieš Dievą ir teisingumą stengėsi nuo mūsų atitolinti [atimti]" (terras hereditarias nostras et dominia contra deum et iusticiam nisus est a nobis alienare). Taigi Vytautas jau atviriau išdėstė kovos prieš imperatorių ir jo globojamąOrdiną tikslus.

Kaip Vytauto poelgį ir jo pasiaiškinimus įvertino popiežius? Martynas V iš Romos Kurijos į iškilusią husitų problemą žvelgė viduramžių dvasia: husitai privalo arba besąlygiškai paklusti Romos Katalikų Bažnyčiai, arba jie karine jėga turi būti sunaikinti. Bet popiežius jau žinojo apie kryžiaus žygio prieš husitus nesėkmę ir imperijos galios silpnumą. Tad jis kreipėsi į Vytautą. Pirmas jo laiškas - brevė - datuotas 1422 m. balandžio 13 d. „Ponui Aleksandrui, Lietuvos kunigaikščiui" (viro Alexandra duci Lituanie). Popiežius perspėjo Vytautą dėl jo ryšio su čekų eretikais: „ne tik patari čekų eretikams, bet ir paėmei juos į savo globą". Popiežius rašo, kad neįtikėtina kataliko kunigaikščio tokia klaida. Jis ragina Vytautą saugoti krikščionių religiją ir nesiderėti su Konstancos bažnytinio Susirinkimo pasmerktais eretikais, kitaip galįs sulaukti kryžiaus žygio. Tą pačią dieną popiežius parašė ir imperatoriui; jį taip pat ragina ginti tikėjimą ir praneša, kad siunčia pas jį kardinolą Brandą organizuoti tikinčiųjų į kovą ne tik prieš eretikus, bet ir prieš „jų užtarėjus bei gynėjus" (fautores et defensores eorum) ir „dvasiniu bei pasaulietiniu kalaviju sujungti" (spirituali et temporali gladio confundare). Jogaila ir Vytautas laiške nepaminėti, bet ir taip aišku, kas tie eretikų gynėjai. 1422 m. gegužės 21 d. rašte Jogailai popiežius jau rėmėsi faktais: Vytautas priėmė savo globon čekų eretikus, daro krikščionybei didelę gėdą, kelia naujo karo grėsmę ir žemina savo vardą59. Rašte Vytautui popiežius buvo dar griežtesnis. Matyt, jis jau turėjo Vytauto 1422 m. kovo 5 d. pasiaiškinimą. Tos pačios dienos laiške kardinolui Brandui jis rašo, kad Vytauto pasiaiškinimo jis nelaiko teisingu.

Antrasis popiežiaus laiškas Vytautui rašytas Romoje 1422 m. birželio 20 d. Jame teigiama: „iš tavo laiško ir pasiuntinio neabejotinai supratę tavo norus ir sumanymus juos priimti j savo globą ir teikti jiems pagalbą dar labiau nustebome ir nuliūdome, nes tuo žingsniu <.. .> didelę ir baisią naujieną neši krikščionijai ir žymiai didesnį kraujo praliejimą". Popiežius toliau rašo, kad be Vytauto paramos čekai būtų greičiau priversti grįžti į Bažnyčią. „Neįtikina mūsų tavo teiginys, jog nori juos ginti dėl to, kad jie išsižadėtų klaidų ir grįžtų į Bažnyčią, nes jie pasirengę viską pažadėti ir įsipareigoti, kad gavę tavo paramą plėstų tarp valdovų nesantaiką, sumaištį". Popiežius, įtaręs tikrąjį Vytauto siekį, perspėja: „Nemanyk, kad Romos [imperijos] elektoriai ir vokiečių kunigaikščiai leis tau užvaldyti čekų karalystę, nors [jų] karalius Zigmantas ir tylėtų. Sumanaus kunigaikščio akyse čekų karūna neturi turėti tiek patrauklumo, kad dėl jos remtum eretikus, užgrobtum svetimą valdžią ir sukeltum karą krikščionijoje". Ir toliau abejoja Vytauto argumentais: „Veltui įrodinėji, kad nenori plėsti savo valdų, teikdamas jiems pagalbą, kad nori juos atvesti į tiesos kelią". Popiežius klausia Vytautą, kodėl tokiu atveju jis neina išvien su legatu ir krikščionių kunigaikščiais, o traukiasi nuo jų. Pagaliau popiežius jau įsakmiai perspėja Vytautą: „Mes, kaip Kristaus vietininkai žemėje, gindami tikėjimą nuo eretikų, skelbsime tau kryžiaus žygį". Vis dėlto susipratęs švelnina grasinimą: „Nemanome, kad, padaręs krikščionijai tiek daug gerų darbų, panorėtum sutepti ir paniekinti [juos] savo ambicija".

Galiausiai popiežius parodo savo luomo kategoriškumą: „pažadai eretikams yra nuodėmės". Dėl paskutinio Vytauto rašto punkto – prašymo atšaukti popiežiaus skelbtus procesus ir laiškus prieš husitus – popiežius atsako taip: „tai jokiu būdu negali būti taikoma atviriems eretikams, pasmerktiems Konstancos sinodo; žinau, kad vokiečių kunigaikščiai siekia juos ginkluota jėga sunaikinti"; „tegu jie visiškai pasiduoda mūsų legato sprendimui". Baigiamas laiškas tokiu įsakmiu reikalavimu: „Paskutinį kartą tave įpareigojame ir primename, kad remdamas eretikus nesiektum visos krikščionijos pražūties". 1422 m. lapkričio 19 d. popiežius rašo Vytautui dar vieną laišką. Jame vėl kartojama, kad sunku suprasti kataliko kunigaikščio elgesį, kai ėmęs globoti ir gelbėti čekus. „Mes, - rašo popiežius, - iškėlėme švento kryžiaus vėliavą ir pakvietėme krikščionių tautas į pagalbą. Tuo tarpu tavo giminaitis Žygimantas žygiuoja į čekų miestus ir pilis ir vienijasi su eretikais, o tai yra ne kas kita, kaip kova prieš Dievą". Popiežius reikalauja, kad Vytautas per 2 mėnesius atšauktų iš Čekijos Žygimantą, kitaip „daugiau toleruoti negalime" (amplius tollerare non possumus), - pagrasina Martynas V.

Apie tai 1422 m. lapkričio 25 d. popiežius praneša ir imperatoriui, kurio prašymu ir buvo pateiktas šis popiežiaus reikalavimas. Taigi Martynas V plačiai išplėtė akciją prieš Jogailos ir Vytauto ryšius su husitais. Jo rūpestis dėl husitams teikiamos paramos išreikštas ir 1422 m. rugsėjo 8 d. laiške Gniezno arkivyskupui Mikalojui Trombai bei jam pavaldiems vyskupams: „Eretikų globa yra įžeidimas ir skatina naujus ginčus tarp krikščionių valdovų. Bažnyčia nieko negaus iš tos paramos husitams. Kristus įsakė būti su juo iki pasaulio pabaigos. Molinos žmogžudystę vykdo tie jos sūnūs, kurie gudriai apsimesdami jai kenkia. Popiežiaus ryšiai su kardinolu Brandu rodo ypatingą Kurijos dėmesį ne tik Čekijos, bet ir Lenkijos-Lietuvos valstybės įvykiams. 1422 m. gegužės 21 d. popiežius praneša kardinolui, jog perspėjęs Vytautą „nenueiti į jokią draugystę" (ut nuliam faceret amiciciam) su eretikais. 1422 m. birželio 6 d. popiežius rašo kardinolui paneigdamas Vytauto ir jo šalininkų teiginį, kad Vytautas Čekijoje veikęs su popiežiaus žinia ir valia. Laiške imperatoriui popiežius rašė, jog iš kardinolo Brando sužinojęs, kad imperatorius pageidavęs iš jo „apibrėžtu laiku" ir ultimatyviai pareikalauti iš Vytauto nustoti globoti husitus. Tatai popiežius ir padarė. Tapo akivaizdu, rašė Eva Malečinska, kad Vytauto parama husitams baigsis susirėmimu ne tik su imperatoriumi, bet ir su popiežiumi. Vytautas, pasak šios autorės, husitų programai ir planams nepritarė. Jis parėmęs husitus tik dėl politinių motyvų. Zenonas Ivinskis šiuos motyvus išreiškė aiškiau: Vytauto parama husitams buvo kerštas imperatoriui už Vroclavo sprendimą. Bronius Dundulis Vytauto pareiškimą apibūdino kaip norą sutaikinti husitus su Bažnyčia tik išoriniu motyvavimu arba politinių tikslų, nukreiptų prieš imperatorių, priedanga. Martynas V „buvo griežtai priešiškas Vytauto planams ir idėjoms".

[ ... ]

1422 m. liepos 14 d. Volbože Jogaila paskelbė karą Ordinui. Karas su Ordinu truko du mėnesius - nuo 1422 m. liepos 14 d. iki 1422 m. rugsėjo 27 d. [ ... ]

Melno taikos ratifikavimas įvyko 1423 m. kovo 31 d. Kezmarke. Susitikime dalyvavo imperatorius Zigmantas ir Lenkijos karalius Jogaila. Vytauto ten nebuvo. Bet taikos sutarties akte šalia lenkų ponų Lietuvai atstovavo Podolės vaivada Jurgis Gedygaudas ir Lietuvos kancleris Mikalojus Sapienskis. Jogaila kalbėjo ir Vytauto vardu. 1423 m. liepos 10 d. popiežius jau džiaugėsi įvykusia taika. Dar prieš šį susitikimą - 1423 m. vasario 18 d. popiežius buvo įpareigojęs legatą Ferdinandą pasistengti, kad imperatorius ir Jogaila priimtų palankią Ordinui taiką (bonam equam et racionabilem pacem prefatis magistro fratribus ordini suo procures). Tą patį jis rašė ir imperatoriui. Po šio akto Jogaila ir Vytautas labai greit atsiribojo nuo husitų. Jau 1423 m. kovo mėn. Vytautas aiškino čekams, kad jie prašę jo globos, bet jis norėjęs ne pats tai padaryti, o savo vardu - „ad vos vice nostri mitteremus". Vytautas teigė, kad jie „iš pačių valkatų ir visai krikščionybei prieštaraujančių narių privalo laisva valia pasitraukti ir liautis veikę" (ab istis erroneis et toti christianitati contrariis articulis sponte debuissetis dessistere et cessare). Vytautas paneigė jiems duotą pažadą, jei jie nenorėsią paklusti imperatoriui. 1424 m. balandžio 24 d. Gardine jis paskelbėhusitams karą.

Antra vertus, 1423 m. rugpjūčio 28 d. popiežius atleido Vytautui ir jo kariams už kaltes kare prieš Ordiną. 1423 m. gruodžio 1 d. popiežius suteikė indulgenciją Vytautui ir jo 15-kai patarėjų, o 1424 m. vasario 14 d. ir 1425 m. sausio 28 d. pakvietė Vytautą į karą prieš husitus. 1423 m. kovo 30 d. imperatorius atšaukė visus savo raštus, kuriuose jis kaltino Jogailą. 1424 m. kovo 17 d. iš Romos popiežius rašė imperatoriui, kad jo pageidavimu vėl paskelbė kryžiaus žygį prieš husitus. Prie vokiečių esą jungiasi Danija, Austrija, Moravija. Bet kryžiaus žygio dalyviai vėl laiku nesusirinko. 1425 m. popiežius rašė Vytautui, jog jis tikįs, kad padės užbaigti karą prieš husitus, pašaipiai primindamas: „Nenorėk, kad apie tave kalbėtų, jog esi greitesnis kariauti su krikščionių vienuoliais, negu su netikėliais eretikais". 1426 m. vasario 25 d. popiežius paprašė Jogailą, kad jis pats asmeniškai dalyvautų žygyje prieš husitus. Tą pačią dieną popiežius rašė ir Vytautui - „Kristuje mylimam sūnui" ir „įžymiam katalikų tikėjimo gynėjui" kviesdamas prisidėti prie pražūtingos eretikų sektos sunaikinimo; atsakymą paprašė parašyti nuncijui Jokūbui de Rubeis. Iš tos 1425-1426 m. popiežiaus iniciatyvos galima manyti, kad jis perkėlė kovos su čekais naštą nuo imperijos Lenkijos ir Lietuvos valstybei. Tačiau nėra duomenų, kad Jogaila ir Vytautas būtų dalyvavę karuose su husitais.

---

¹⁾ Zigmantas I Liuksemburgietis (1368-1437) - Vengrijos, Vokietijos ir Čekijos karalius, Romos imperijos imperatorius (nuo 1433 m.). Zigmantas buvo viena Konstanco susirinkimo (1418), pabaigusio popiežių skilimą, varomųjų jėgų, tačiau, 1419 m. tapęs Čekijos karaliumi susidūrė su atkakliu husitų pasipriešinimu, prieš juos surengdamas 5 kryžiaus žygius. Jis Vytautą ir Jogailą priėmė į savo sukurtą Drakono ordiną. 1413 m. spręsti Lietuvos ir Vokiečių ordino teritorinių ginčų siuntė savo atstovą Benediktą Makrą, kuris priėmė Lietuvai palankų sprendimą, bet pats Zigmantas 1420 m. priteisė Žemaitiją Vokiečių ordinui.

²⁾ Žygimantas Kaributaitis (m. 1435 m.) - Lietuvos kunigaikštis, Algirdo vaikaitis, Dmitrijaus Kaributo sūnus.
Čekų husitams 1422 m. pasiūlius Vytautui ir Jogailai Čekijos sostą, Vytautas Žygimantą Kaributaitį nusiuntė į Prahą savo vietininku. Ten jis paskelbė karą pretendentui į Čekijos sostą Šv. Romos imperijos imperatoriui Zigmantui I, o tuo pasinaudoję Jogaila ir Vytautas paskelbė karą Zigmanto I sąjungininkui Kryžiuočių ordinui. 1423 m. Kaributaitis iš Čekijos buvo atšauktas, bet 1424 m. savavališkai į ją grįžo (ir išbuvo ten iki 1434 m.) pasiskelbdamas husitu. Rėmė Švitrigailą ir jo kovą su Lenkija bei Žygimantu Kęstutaičiu. Pabaisko mūšyje (1435) buvo sužeistas, mirė nelaisvėje.

Krėvos sutartis
Ordinas prie Lietuvą
Vytauto Didžiojo įvaizdis
Ką pasakoja senas laiškas?
K. Almenas. Šiaulių mūšis
Lietuvos metrikos tyrinėjimai
Laiškas apie įvykius Žemaitijoje
Jogailos laiškas Konradui Ciolnerui
M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
Belgų kronikininkas apie 14 a. Lietuvą
Baisogala: mažo miestelio didelė istorija
Viduramžių prabudimai: J.Husas ir Jeronimas
Sebastiano Miunsterio „Kosmografija“ apie Lietuvą
Baltijos kraštai Pršemyslo Otakaro II politikoje
M. Strijkovskio "Kronikos" lietuvių dievai
Karolio Europa ir jos slinktys
Palemonas, jo sūnūs ir Lietuva
Stačiatikybė: Po Bresto unijos
Paskutinioji kuršininkų karta
Konspiracija: Kryžiaus žygiai
Kryžiaus žygis į tyrus
Galičo Rusia, 1140-1240 m.
Kernavės tyrinėjimai
Naugardas ir Lietuva
Apie Rygos įkūrimą
Vilnius po senovei
Legnicos kautynės
Trakų pilys
Vartiklis