Vabalai - ryšininkai
Taip pat skaitykite Kultūrinė entomologija
Gamta pilna daugiakojų laipiojančių ir skrajojančių vabzdžių ir vabalų. Daugelyje kultūrų jie buvo laikomi "informatoriais". Pvz., Britų Kolumbijoje esanti Kvakiutlių gentis visus geliančius vabzdžius laiko protėvių palikuonimis, kurie įkąsdami perduoda galią, siunčia žinutę ar skatina veikti. Kanados Montagnė gentis musę, vadinamą Didžiuoju Kandikliu, laiko žuvų Viešpačiu, kuris privalo pasirodyti visada, kai tik žuvis ištraukiama iš vandens. Jei ji įkanda žvejui, tai priminimas, kad jinai buvo saugoma. Pietų Amerikos Aravako indėnai garbina juodąją skruzdę. Jos įkandimas yra geras ženklas. Ir bendrai, seniausiose (ir indėnų) bendruomenėse buvo būdingas vienos rūšies savybių (ar galių) perdavimas žmogui.
Šiomis dienomis vabzdžių, kaip ryšininkų, reikšmė yra prarasta, nes visuomenėje vyrauja tendencija vabzdžius (ten, kur jų didelė sankaupa) laikyti daugelio nepatogumų priežastimi. Tačiau jie išlieka mūsų sapnuose, kur padeda atskleisti pasąmonės lygį. Kai jie nori kažką pranešti (atskleisti), jie seka paskui mus, lipa ant mūsų, kanda ar gelia. Ir niekas negali sutrukdyti jiems atlikti jų misiją. Jie nė motais mūsų baimės. Ir jie dažnai pasirodo, kai mes būnam dakalti. Štai kokį sapną susapnavo moteris, ilgą laiką kentusi nesutarimus darbe ir namuose ir nieko nedarusi, kad kažkas pasikeistų:
Nuėjau į knygyną, kur pardavėja mane palydėjo į vidurį. Ten buvo stiklinė patalpa, kurios viduje nuo lubų kabojo žmogaus dydžio kokonai. Kai kurie jų buvo sudžiūvę, nes jų šeimininkai buvo žuvę. Staiga iš vieno išlindo milžiniško dydžio vikšras. Jis buvo labai alkanas, - ir aš žinojau, kad jis nori suėsti mane. Aš traukiuasi nuo jo, slenkančio link manęs
Tai yra kvietimas veiksmui - atskleisti įkalintas energijas, būtinas pasikeitimui ir aktyvesniam gyvenimui. Jis alkanas, nes trokšta transformuotis į drugį.
Vabzdžiai dažnai praneša apie pusiausvyros sutrikimus bei netvarką. Kai garsi daržininkė Michaelle Small Wright (vystanti augalų ir gyvūnų, tarp jų ir vabzdžių, dvasingumo idėjas) nesugebėjo išsitekti dienotvarkėje (susitikimų ir rašinių), ji susapnavo, kaip vabalai užpuolė Briuselio kopūstų daigus. Kai reikalai susitvarkė, iš sapnų išnyko ir vabalai.
O ką darome mes? Pesticidais ir kitais nuodais naikiname ryšininkus. Nuo pat organinės žemdirbystės laikų yra žinoma, kad subalansuotoje sistemoje (ja nėra monokultūra) augalai patys "kviečiasi" vabzdžius, - kai suserga ar miršta. Kai vabzdžių kiekis neatitinka įprastinio balanso (pvz., Dzūkijos rykštė - mašalai ar miškų siaubas - erkės), tai tiesioginis įrodymas, kad sistemoje kažkas "ne taip".
Laumžirgis ant žiedoIndėnai tikėjo, kad nesudėtinga kūrinija yra skirta kūrybinių ir dieviškųjų galių poveikiui mums ir visai Visatai perduoti. Amžiais drugiai, plaštakės, musės ir žiogai (sparnuotieji) atnešdavo mirusiųjų žinutes. Jie jas neša ir dabar - tik deja, jei ją atneša musė ar tarakonas, mes jų nepriimame, o dažnai ir nužudome "laiškininką" (arba sprunkame tolyn nuo jo).
Kai kuriose gentyse vabzdžiai laikomi Kūrėjais. Smėlėtojo ežero Kry genties globotojai yra moskitai (mašalai). Juodakojų indėnų gentis susikūrė, kai moskitų debesys beveik nužudė vyrą, o po to jam perdavė savo rūšies galią ir nurodymus, kaip kurti bendruomenę.
Navadžo Didžioji Musė buvo mokytojas tarpininkavęs tarp dievų ir žmonių - kaip šventosios dvasios balsas. Ji nutūpdavo ant rankos ar ausies, kad duotų patarimus. Jų pasakojimuose veikia ir cikada.
Afrikos Ahanti gentis lenkė galvą prieš musių dievą. Pietų Amerikos Luiseno gentis garbino Mėlynąją musę, kuri sutvėrė ugnį jų mylimojo globėjo Wigot'o laidotuvių apeigoms. Kaip deivių apraiška visame pasaulyje garbino plaštakes. Panamos Kuna indėnai garbino Morpho drugį vadindami jį Žaižaruojanti Didžioji Mėlynoji Ledi - ji dažnai vaizduojama spalvinguose keramikos dirbiniuose glaudžiame ryšyje su šventąja gyvate. Actekų dievybė Itzpapolotl'is, kurio sparnai nusagstyti obsidianu, yra įamžintas actekų kalendoriuje. Senovės meksikiečiai šlovino drugelius kaip meilės ir grožio dievus iš kurių kiaušinėlių auga laimė.
Dauguma žmonių, kurie niekada nesusimąstė apie jų ryšį su vabzdžiais, neretai turi vieną ar kelias vabzdžių rūšis, kurios "trukdo jiems gyvenimą". Jie arba bijo jų, arba keikia juos, arba jaučia pasibjaurėjimą jais, arba neapkenčia jų. Tai rūšys, turinčios didžiausią poveikį jiems. Stiprūs jausmai byloja apie artimą ryšį. Neigiama nuostata reiškia, kad reikia padaryti šešėlinį darbą. Visų tautų mitai rodo, kad atnaujinimas ateina iš tų sričių, kurias sąmonė neigia ar atmeta. Visose senosiose kultūrose vabzdžiai buvo tapatinami su atsinaujinimu: gimimu, mirtimi, transformacija ir atgimimu.
Judėjų-krikščionių religija atmetė ir demonizavo vabzdžius (kelis jų palikę kaip šviesos nešėjus, o likusius pavertusi blogio simboliais). Pvz., filistiniečiai turėjo musę-dievą Belzebubą, sielų vedlį, gydytoją ir pranašą. Jo vardas kilo iš Baal (Viešpats) ir zebub (dūzgimas), taigi, garso musei skrendant. Judėjų-krikščionių religija šį dievą pateikia kaip sugedimo ir griovimo simbolį vadindama jį "mėšlo krūva". Musės laikomos gyvuoju blogio nuodėmės ir maro įsikūnijimu (Išėjimo knyga: Bet tą dieną Aš atskirsiu Geseno kraštą, kuriame gyvena mano tauta. Ten nebus musių, kad žinotum, jog Aš esu visos žemės Viešpats.). Musėms pakenkė jų ryšis su mirusiųjų pasauliu.
Tačiau tie, kurie yra susipažinę su senosiomis apeigomis ir eina tikru dvasiniu keliu, žino, kad destrukcija, skausmas ir mirtis yra antroji augimo ir atsinaujinimo pusė. (skaitykite Tibeto Mirusiųjų knygą). Sėklos kevalas turi plyšti, kad išaugtų daigas; vikšras turi virsti lėliuke, kad iš jos galėtų išlysti spalvingas drugelis. Kas tinka gamtai, tas tinka ir mūsų psichikai.
Ar tarakonas išgyvena be galvos?
Pasaulyje aptinkama per 4000 tarakonų rūšių. Tiesa, mūsų namuose apsigyvena nedideli, iki 1,6 cm ilgio šviesai rudi prūsokai arba (rečiau) stambesni juodos ar rudos spalvos juodieji (rytietiški) tarakonai. Viso namuose įsikuria apie 20 rūšių.
Tarakonai stebina gajumu: atsiradę dar dinozaurų laikais, sakoma, kad jie išgyventų net per branduolinį karą. Dar kalba, kad jie gali gyventi be galvos ir pasirodo, kad tai ne pokštas! Begalviai tarakonai gali išgyventi keletą savaičių!
Tiesa, jie ne vieninteliai tokie yra ir daugiau tai sugebančių vabzdžių. Išsiaiškinus, kodėl jie tai gali, galima suprasti ir kodėl to negali žmonės, kurie netektų kraujo, jiems nukristų kraujospūdis ir sutriktų deguonies ir maisto medžiagų tiekimas į audinius, žmonės tiesiog mirtinai nukraujuotų. Be to žmonės kvėpuoja per nosį ir burną, o tai valdo smegenys. Be galvos žmogaus kūnas negalėtų ir maitintis.
O tarakonų kraujotaka kitokia. Kad žmogaus kraujas galėtų tekėti didžiuliu tinklu su siauručiais kapiliarais, reikia nemažo spaudimo. Tarakonų kraujotakos sistema paprastesnė, mažiau kapiliarų, tad ir didelio kraujo slėgio nereikia. Nutraukus tarakonui galvą, jo kaklas gali užsitraukti dar iki krešėjimo tai nekils net kraujavimo.
Be to, tarakonai kvėpuoja per kvėptukus (mažas skylutes, esančias visame kūne). Kvėpavimo nereguliuoja smegenys ir nereikia, kad kraujas išnešiotų deguonį kvėptukai tiekia orą betarpiškai į audinius per vamzdelių-trachėjų sistemą. Beje, jie gali išgyventi nekvėpuodami iki 40 min.
Taip pat tarakonai yra poikilotermikai (t.y. šaltakraujai) ir nenaudoja energijos pastoviai kūno temperatūrai palaikyti, todėl jiems santykinai reikia mažiau maisto kūno funkcijoms palaikyti. Pasimaitinę vos kartą, jie gali gyventi ištisas savaites.
Jie, kaip ir nemažai kitų vabzdžių, turi nervinius mazgelius (ganglijus), esančiais nervinio audinio sankaupomis kiekiename kūno segmente. Jie gali valdyti pagrindines funkcijas, pvz., refleksus. Taigi organizmas gali funkcionuotu ir be smegenų, užtikrindamas paprasčiausius veiksmus: judėti, reaguoti į prisilietimus ir pan.
Atskirai gyvuoti gali net ir galva judinti ūsus kelias valandas, kol išseks energijos atsargos. Vis tik tarakonų kūnas į galvą siunčia didelį jutiminės informacijos kiekį; be šios informacijos smegenys nesugebėtų normaliai funkcionuoti. Pvz., tarakonai turi puikią atmintį, bet jų mokymas bus bergždžias, jei truks kokių nors kūno dalių. Begalvis tarakonas neabejotinai nėra protingiausias, tačiau jis yra gyvas!?
Taip pat skaitykite:
Lietuvos drugiai
Višta mitologijoje
Kultūrinė entomologija
Vilkolakiai Viduramžiais
Zep Tepi - pirmasis laikas
Vorų pramotė pagrobė ugnį
Indėnus nuo potvynių saugojo ... skruzdėlės
Vaivorykštė: laumės juosta, smakas, straublys
Demonologija ir anglų folkloras
Indonezijos mirusiųjų kultas
Kamštis skruzdės galva
Astrologija ir visuomenė
Filipinų tvėrimo mitai
Zoologija ir mitologija
Mitai apie vaivorykštę
Helovyno istorija
Mitologijos skyrius
Religijos skiltis
Atlantidos puslapis
Pasaulio sukūrimas
Vartiklis