Filipinų tvėrimo mitai. Vartiklis

Filipinus sudaro daugelis salų, jose gyvena skirtingos etninės grupės, tad jų mitologija labai įvairi,
tačiau egzistuoja tam tikri bendrumai, pvz, tikėjimai dangumi, pragaru ir žmogaus siela.

Prieš tūkstančius metų nebuvo nei žemės, nei saulės ir mėnulio, žvaigždžių, o tik tyvuliavo milžiniška jūra, kuri buvo deivės Magvajenos valdos, o dangų valdė didysis Kaptanas. Magvajena turėjo dukterį Lidagatę, jūrą, o Kaptanas – sūnų Lihanginą, vėją. Dievai sutarė, kad jiedu apsives, kad jūra taps vėjo nuotaka.

Magvajena - Aubrey Miles. GMA Network. AMAYA. 2011

MAGVAJENA – požemių deivė, įsikūnijusi kaip visą pasaulį užėmęs vandenynas. Ji globojo malajų protėvius, kurie priklausė nuo žuvų ir kito jūros maisto, maitinančio jų bendruomenes. Tačiau ji aikštinga ir kartais agresyvi, sukeldama baisias audras, potvynius ir liūtis. Ji vaizduota kaip subrendusi, nuoga moteris, rankoje laikanti kriauklę, o kartais kūdikį, ir lydima kitos deivės (manoma, jos dukters Lidagat’ės) ir žuvų. O kartais tiesiog vandenynu, kurio vandenys siekia visas žemes, kartu su povandeninėmis upėmis. Tai susiję su jos sampratos tampant Požemių deive evoliucija.

KAPTANAS - dangaus dievas, ypatingai garbintas pietinių visajų ir laikytas visų dievų valdovu. Negroso ir kitų pietinių salų visajai laikė, kad aukščiausiasis dievas Kan-Laonas Kaptaną sukūrė pirmuoju savo magiškuoju iškvėpimu. Jis vaizduojamas kaip tvirtas, pajėgus, vidutinio amžiaus vyras. Jis yra impulsyvus ir lengvai supykstantis, o jo baudžiamuoju ginklu yra žaibai. ]

Likalibutano kūnas buvo kaip uola; jis buvo drąsus ir stiprus. Liadlao buvo iš aukso ir buvo nuolat laimingas. Libulanas buvo iš vario ir buvo silpnas ir drovus. O nuostabiosios Lisugos kūnas buvo iš gryno sidabro; ji buvo maloni ir nuolaidi. Jų tėvai jais labai didžiavosi.

Po kiek laiko Lihanginas mirė ir vėjų valdymą perdavė vyriausiajam sūnui Likalibutanui. Netrukus paskui vyrą išėjo ir jo žmona Lidagatė, - ir jau suaugę vaikai liko be tėvų globos, tačiau jais tebesirūpino seneliai Kaptunas ir Magvajena, saugodami nuo visokių blogybių.

Praėjus kiek laiko Likalibutanas, didžiuodamasis savo valia vėjams, panoro gauti daugiau galios ir paprašė brolius padėti jiems užpulti Kaptaną danguje. Pradžioje tie atsisakė, bet kai Likalibutanas užpyko ant jų, draugiškasis Liadlao, nenorėdamas pyktis su broliu, sutiko prisijungti. Abu kartu priverti prisidėti ir bailųjį Libulaną.

Kai buvo pasirengę, visi trys broliai puolė dangų, tačiau negalėjo išlaužti jį saugančių plieno vartų. Tada Likalibutanas išleido stipriausius vėjus, kurie nupūtė vartų staktas. Broliai įsibrovę pro atsivėrusią spragą, tačiau juos pasitiko įpykęs Kaptanas. Jis taip baisiai į juos pažvelgė, kad tie apsisuko ir pabėgo. Tačiau Kaptanas, supykęs dėl išlaužtų vardų, įkandin pasiuntė tris žaibus.

Pirmasis trenkė į varinį Libulaną ir sulydė jį į rutulį. Antrasis trenkė į auksinį Liadlao, kuris taip pat buvo išlydytas. Trečiasis trenkė į Likalibutaną, kurio uolinis kūnas suskilo į daugelį gabalų, kurie sukrito į jūrą. Jis buvo toks didelis, kad jo kūno gabalai liko išsikišę virš vandens ir tapę sausuma.

Tuo metu geroji Lisuga pasigedo brolių ir pradėjo jų ieškoti. Ji nuėjo link dangaus, bet kai ji ji pasiekė išlaužtus vartus, pykčio apakintas Kaptanas taip pat jai trenkė žaibu, nuo ko jos sidabrinis kūnas pažiro į tūkstančius skeveldrų.

Tada Kaptanas nusileido iš dangaus ir perplėšė jūrą, kviesdamas Magvajenę ateiti pas jį, kaltindamas ją sukursčius dangaus užpuolimą. Netrukus pasirodė Magvajenė ir pasakė, kad nieko nežino apie sąmokslą, nes miegojo giliai jūroje.

Po kiek laiko jai pavyko nuraminti Kaptano pyktį. Abu kartu apverkė savo anūkus, ypač mieląją ir žaviąją Lisugą. Tačiau jokia jų galia Kaptano vaikai

nebuvo pajėgi prikelti juos iš mirusiųjų. Tačiau kiekvienam kūnui jie suteikė po nuostabią šviesą, kad tie galėtų šviesti amžinai.

Taip auksinis Liadlao tapo saule, varinis Libulanas – mėnuliu, o tūkstančiai Lisugos skeveldrų – žvaigždėmis. Nusikaltęs Likalibutanas negavo šviesos, tačiau jo kūnas buvo panaudotas žmonių sukūrimui. Kaptunas Magvajenei davė sėklą, kurią toji pasėjo žemėje, kuri iš tikro buvo milžiniško Likalibutano kūno dalimi.

Netrukus išaugo bambukas ir iš vienos jo tuščiavidurės šakos išėjo vyras ir moteris. Jų vardai buvo Sikalakas ir Sikabėja. Jie buvo žmonių rasės protėviais. Jų pirmuoju kūdikiu buvo sūnus Libo, o vėliau jie susilaukė dukters Samanos. Jauniausias sūnus buvo Pandaguanas, turėjęs sūnų Arioną.

Pandaguanas buvo labai protingas ir išrado žuvų gaudyklę. Pirmąja jo sugauta žuvimi buvo milžiniškas ryklys. Kai jį ištempė į sausumą, jis atrodė toks didelis ir aršus, kad jis pagalvojo, kad tai dievas, ir iškart liepė žmonėms garbinti jį. Netrukus aplink susirinko visi ir ėmė dainuoti iš šlovinti ryklį. Netikėtai atsivėrė dangus ir jūra, iš kur pasirodę dievai liepė Pandaguanui mesti ryklį atgal į jūrą ir garbinti tik juos.

Visi labai išsigando, išskyrus Pandaguaną. Jis buvo labai drąsus ir atrėžė, kad ryklys yra toks didelis kaip dievai – ir jei jis sugebėjo jį įveikti, tai gali įveikti ir dievus. Tai išgirdęs Kaptanas trenkė Pandaguanui mažu žaibu, nes neketino jo žudyti, o norėjo tik pamokyti. Tada jis ir Mavajenė nusprendė nubausti žmones juos išblaškydami po visą žemę. Tai padarius, įvairiose žemės vietose gimė daug vaikų ir žemė tapo apgyvendinta daugelyje vietų.

Pandaguanas nemirė. Išgulėjęs ant žemės 30 dienų, jis atgavo savo jėgas, tačiau jo kūnas nuo žaibo tapo pajuodęs, tad ir visi jo palikuonys buvo tamsūs. Jo pirmasis sūnus Arionas buvo perkeltas į šiaurę, tačiau jis buvo gimęs iki tėvo nubaudimo, tad visi jo palikuonys buvo baltaodžiais. Lino ir Samana buvo perkelta į pietus, kur saulė nudegino jų odą kuri tapo ruda. Samano sūnus bei Skalako dukra buvo perkelti į rytus, kur žemė taip mažai davė maisto, kad jie buvo priversti valgyti molį. Nuo to jų vaikai ir vaikų palikuonys tapo geltonos odos spalvos.

Sikalakas ir Sikabėja, pagal visajų mitą

Prieš daugelį metų – taip ilgai, kad žmogaus vaizduotė jau nebegali jos pasiekti – buvo tik jūra. Laikas bėgo, ir niekas negalėjo pasakyti, kur yra dangus, žemė, vėjas ar debesys. Manaulis, oro valdovas, vadovavo likimui pasaulyje.

Pavargęs ir pamatęs, kad nėra kur ilsėtis, karalius Manaulis nusprendė, kad žemė ir dangus turi kariauti. Jiems tam prireikė daug laiko, o kai pagaliau nuo to pavargo, karalius išpūtė visą savo įtūžį, sukeldamas jūroje didžiules bangas.

Manaulis - paukštis Filipinų folklore. Jis minimas „Kalantiau“, šventajame Panajaus salos kodekse, pagal kurį šio paukščio nužudymas baudžiamas mirtimi. O mangianų iš Mirdoro salos ir negrosiečių folklore tai buvo rūstus karalius, kuris, pabėgęs iš įkalinimo, sukilo prieš visus dievus ir buvo Kaptano nubaustas ant jo mėtant uolas, tačiau uolos į jį nepataikė ir sudarė salas, kuriose Manaulis galėjo ilsėtis ir gyventi ramybėje.
O tagalogų tautosakoje sakoma, kad Bathala atsiuntė pranašišką paukštį Manaulį, kad lestų bambuką. Kai jis snapu kaptelėjo bambuką, jis skilo pusiau ir išleido pirmąjį vyrą Malaką ir pirmąją moterį Magandą.

Tada jis iš po vandens ištraukė didžiules uolas – tokias dideles, kad niekas kitas negalėjo jų pajudinti – pakeldamas jas į orą ir numesdamas žemyn. Galiausiai jam pavyko atskirti vėjus ir bangas.

Iš uolų susidarė salos, kurių viena yra Negrosas. Manaulis pagaliau turėjo kur pailsėti, bet karšti saulės spinduliai galiausiai jį išerzino, nes nebuvo nei augalų, nei medžių. Jis įsakė Magvajenai išspręsti šią problemą. Jai prireikė daug laiko, kol ji sugrįžo, o kai sugrįžo, su savimi turėjo spygliuoto bambuko gabalėlį, kurį išmetė į jūrą. Pučiantis vėjas ir jūra nunešė į salą, kur ji sudygo ir užaugo.

Manaulis buvo sužavėtas vietos grožiu, ir čia jis galėjo pailsėti. Vieną dieną, sėdėdamas po šakomis, jis išgirdo balsus, sklindančius iš vieno bambuko stiebo. Jis perplėšė jį snapu, iš kurio iš vieno kamblio išlindo vyras, o iš kito moteris. Vyrą pavadino Sikalaku, o moterį Sikabėja, - ir jie buvo žmonijos protėviai.

Pagal kitą versiją, aukščiausioji dievybė Mako Ako perskėlė bambuko stiebą, iš kurio vienos pusės atsirado vyras. o iš kitos – moteris. Jiedu iškart įsimylėjo vienas kitą, tačiau Sikabėja atsisakė įsileisti Sukalaku, nes abu yra kilę iš to paties stiebo. Jie susitarė pakalbėti su žemės drebėjimų dievu Makalinogu, kuris užtikino, kad viskas gerai ir jie gali apsivesti, nes nėra daugiau žmonių.

O pirmoji mirtis Žemėje įvyko, kai pirmųjų žmonių vaikai Samana ir Libas pagavo didelį ryklį, kuris numirė. Kai tai sužinojo Magvajena, ji labai supyko ir žaibu nutrenkė tuos vaikus.

Šaltinis: John Maurice Miller, Philippine Folklore Stories (Boston: Ginn and Company, 1904), pp. 57-64