Daisonas prieš Daisoną

H. Altovo apsakyme „Devynios minutės“ (1964) aprašoma, kaip tolimoje ateityje į namus grįžta žvaigždėlėkis. Fotoninis variklis atsuktas į Saulės sistemos pusę. Tad ekipažas nemato nei Saulės, nei gimtosios Žemės. Pasibaigus stabdymui ir išjungus variklį, žmonės susirenka valdymo kabinoje, kad pagaliau pažvelgtų į savo namus. Tačiau Žemės ten nėra! Reikia įsivaizduoti žmones, kai jie supranta, kad jų namų daugiau nėra! Tik po kelių minučių vienas narys susivokia, kad, galbūt, žmonės išmoko sugaudyti visą į Žemę krentančią matomą ir ultravioletinę šviesą. Ir tada visi pagalvojo apie infravaizdą – šiluminiai spinduliai vis tiek turi ištrūkti į išorę, nes kitaip sutriks šiluminis planetos balansas. Ir astronautai infraraudonųjų spindulių diapazone pagaliau išvysta Žemę.

Panašią idėją po 4 m. pasiūlė F. Daisonas. Ir iš čia išvada – jei išsivysčiusios civilizacijos įsirengtų Daisono sferas, turėtume matyti neįprastas rausvas žvaigždes, o iš to galėtume spėti, kad turime „proto brolių“. Taip ir susikūrė nauja astrofizikinių stebėjimų kryptis – astroinžinierinės veiklos pėdsakų paieška.

F. Daisonas (1923-2020) gimė Anglijoje. Tėvas Džordžas buvo muzikantas, o motina Liusė – teisininkė. Tačiau Frimenas nuo ankstyvos vaikystės skaitė enciklopedijas ir fantastiką. Jo sesuo Alisa pasakojo, kad jis nuolat ant popieriaus užrašinėjo kažkokius skaičiavimus. 1947 m. įstojo į JAV Kornelio un-tą, kur susipažino su R. Feinmanu, užsiimančiu kvantine mechanika ir dalyvaujančiame JAV „atominiame projekte“. Kitas projekto dalyvis E. Fermi tai apibūdino:
„Tai buvo graži fizika“. Tačiau graži fizika nuvedė į grėsmingo ginklo sukūrimą. Dar gerai, kad kvantinė fizika leido sukurti ne tik atomines bombas, bet ir branduolines elektrines, ledlaužius, izotopus, panaudojamus ir medicinoje... Frymanas Daisonas

Tad ar verta stebėtis, kad maištingasis F. Daisonas būsimiems tyrimams pasirinko kvantinę fiziką, kuri 5-ojo dešimtm. pabaigoje buvo dar toli nuo užbaigimo. Buvo neaišku, kaip sąveikauja įkrautos dalelės, kaip jos skleidžia ir sugeria fotonus. Kaskart sudėtingų lygčių skaičiavimuose fizikai gaudavo labai dideles reikšmes – vadinamuosius singuliarumus. Kvantinė mechanika veikė, o kvantinė elektrodinamika trypčiojo vietoje. Ir jei problemos nebūtų pavykę išspręsti, dabar neturėtume nei išmaniųjų telefonų, nei greitaveikių kompiuterių ir daugelio dabar jau įprastų dalykų.

Laimei R. Feinmanui 1949 m. į galvą šovė maištinga „Feinmano diagramų“ idėja. Diagramos buvo gana sudėtingos, tačiau jose dingo singuliarumai. Tačiau mažai kas galėjo „įsikirsti“ į „Feinmano diagramas“ – ir vienu iš tų nedaugelio buvo F. Daisonas, kuris ne tik suprato jas, bet ir sugebėjo įtikinti fizikus-teoretikus jų gilia prasme. Kvantinė elektrodinamika išsijudino ir pradėjo sparčiai vystytis. O R. Openheimeris jam pasiūlė vietą Prinstono Pažangių tyrimų inst-te.

F. Daisonas sudalyvavo unikaliame „Oriono“ projekte – kosminio laivo su branduoliniu varikliu sukūrimo. Tuo metu jis jau buvo įsitikinusiu visiško branduolinio nusiginklavimo šalininku. Ir projektas buvo nutrauktas, nes 1961 m. buvo pasirašytas susitarimas visų branduolinių bandymų (taigi, ir kosmose!) uždraudimui. F. Daisoną turėjo kankinti prieštaringi jausmai!?

Vėliau F. Daisonas paskelbė nemažai darbų iš kietų ir skystų, vadinamųjų kondensuotųjų, kūnų srities. Jų aprašymui be kvantinės mechanikos neišsiversi. O prisiminęs jaunatvišką susidomėjimą matematika, paskelbė kelis straipsnius iš skaičių teorijos ir topologijos. Tačiau grynai teoriniai tyrinėjimai jį ne ypač traukė. Viena praktine jį sudominusia problema buvo klimato tyrinėjimai. Jis buvo aktyviu dar vienos nelauktos idėjos propaguotoju. Tai buvo perėjimas prie „žaliosios evoliucijos“ atsisakant „pilkosios“ pramonės. Jis suprato, kad nieko nepavyks padaryti be politikų ir finansininkų palaikymo įgyvendinant biotechnologines technologijas. Bet dar ir dabar „genetinis konstruktorius“ tebekelia visuomenėje apokalipsines nuotaikas.

2006 m. jis išleido knygą „Mokslininkas kaip maištininkas“, kurioje yra tokie žodžiai: „Mokslo progresas dažnai vykdomas remiantis neteisingomis teorijomis, kurios vėliau taisomos. Geriau klysti, negu abejoti“. Buvo, kad klydo ir F. Daisonas, tačiau jis nebijojo daryti klaidas.

Ir būtent dalyvaudamas „Orion“ projekte, jis pagalvodavo, kaip kosmose aptikti išsivysčiusių civilizacijų pėdsakus kosmose. Tuo metu Dž. Kokoni ir F. Morisonas pasiūlė jų signalų ieškoti 21 cm ilgio banga (žr. >>>>>). Atsirado OZMA projektas. Ir F. Daisonas prisiminė vaikystėje skaitytą O. Stepldono „Žvaigždžių sukūrėją“ (1937 m.; apie jį žr. >>>>>), - su daugeliu naujų idėjų apie Visatos sandarą, tarp kurių buvo ir tokia: „Kiekvieną saulės sistemą supa šviesos gaudyklių, fokusuojančių žvaigždės energiją protingam panaudojimui, tinklas“. Šią idėją F. Daisonas ir panaudojo savo skaičiavimuose ir 1960 m. žurnale „Science“ paskelbė straipsnį „Dirbtinių darinių prie žvaigždžių paieška infraraudonajame diapazone“. Idėja įgavo kūną. Daisonas rašė ne apie vientisą sferą, o daugybę „elementų, besisukančių aplink žvaigždes skirtingomis orbitomis ir surenkančių jų šviesą“. Tie elementai nuo žvaigždės nutolę atstumu, maždaug lygiu Žemės orbitai ir esantys milžiniškais įrenginiais, - dešimčių, o tai ir šimtų tūkstančių kilometrų dydžio. Jų tiek daug, kad jie praktiškai surenka visą žvaigždės šviesą. Nežemiečiai apsigyvenę vidinėje, į žvaigždę nukreiptoje „elementų“ pusėje, nes negalima visos energijos fokusuoti į planetą, nes ji greitai išgaruotų.

Tokių elementų gamybai reikia daugybės „statybinės medžiagos“ – iš kur ją paimti?! Stepldonas pasiūlė, o Daisonas jį palaikė: reikia panaudoti stambios planetos medžiagą. Tačiau energijos tvermės dėsnio nepavyks apeiti – juk sunaudojama energija niekur nedingsta – galiausiai ji virsta šilumine energija, kuri išspinduliuojama į kosminę erdvę, nes kitaip gyvos būtybės neišgyventų dėl perkaitimo. Ir tai vyks infraraudonajame diapazone. Tad ir reikia ieškoti „neįprastų“ žvaigždžių, kuriose dominuotų infraraudonoji dalis (sfera nėra vientisa, tad žvaigždė irgi iš dalies būtų matoma).

Ir vienu pirmųjų gautas fantasto Polo Andersono*) atsiliepimas. Jis laikė idėją puikia, tačiau visiškai nerealizuojama – daugiausia dėl ekonominių ir evoliucinių priežasčių. Daisonas jam atsakė, kad tai būtų ne vientisa sfera, o iš atskirų elementų sudarytas darinys, o ir panašaus objekto atradimas dar nereikštų, kad ten randasi nežemiška civilizacija, nes tam gali būti daugybė natūralių priežasčių (pvz., žvaigždę supa dujų ar dulkių diskas). Ir jis nelabai norėjo, kad toji koncepcija būtų siejama su jo vardu – bet ar kas jo klausė?!


*) Polis Viljamas Andersonas (Poul William Anderson, 1926-2001) – amerikiečių rašytojas fantastas, rašęs fentezi ir istorinius romanus, apsakymus. Baigė fiziką, o rašyti pradėjęs dar studentavimo laikais („Rytdienos vaikai“, 1947 m. kartu su F.N. Waldrop’u, kurį po 10 m. išplėtė iki romano „Prieblandų pasaulis“, 1961 m., tačiau jau neminint F. Voldropo), atsidėjo kūrybai. Pirmasis romanas – „Amžių saugykla“ (1952). Pats jis geriausiais savo kūriniais laiko „Smegenų banga“ (1954), „Priešiškos žvaigždės“ (1958), „Tau nulis“ (1970), „Laivas milijonui metų“ (1989). Pasirašinėjo ir pseudonimais.
Jo garbei pavadintas asteroidas 7758.

Erdvės formos
Laiko fenomenas
Kelių kartų laivai
Fermi paradoksas
Manipuliacijos šviesa
Oriono projekto mirtis
Kvantinio pasaulio katinai
Juodųjų skylių paradoksai
Ko neįmanoma įsivaizduoti?
3-iojo tūkstantmečio mokslas
Nežemiškų civilizacijų paieškos
Ar visad tai paramokslinės idėjos?
Kaip vyko didysis perėjimas iš nieko į būtį?
Gamtos mįslė ar nežemiškos civilizacijos buveinė?
Šiuolaikinė fizika: į tiesą panašus mitas?
Tamsioji materija ir erdvės plyšimas
Nuo Quanta prie Qualia
Vieningo lauko teorija
Pasaulis yra netikras
E. Veiras. Kiaušinis
Ar tai mokslas?
Vartiklis