Kas tie 19 a. pradžios „Nenaudėliai“

19 a. pradžioje Vilniuje ypač suaktyvėjo visuomeninis gyvenimas; kūrėsi įvairios organizacijos, masonų ložės, gausėjo laikraščių ir žurnalų. VU dėstytojai, mokslininkai, visuomenininkai 1817 m. vasario 11 d. įkūrė „Šubravcų“ („Nenaudėlių“) draugiją (Towarzystwo Szubrawców), leidusią skaitytojų pamėgtą laikraštį lenkų kalba „Wiadomosci brukowe“ (Grindinio žinios). Jų vardas plačiai nuskambėjo – jie buvo demokratai, švietėjiškų idėjų skleidėjai. Tad prie jų prisidėjo ir dalis masonų ložės „Uolusis lietuvis“ narių su Jokūbu Šimkevičiu¹⁾ priešaky, nes laikė, kad ji „visuomenei naudingesnė“. Nariai turėjo slapyvardžius, kuriuos naudojo sueigose – juos turėjo pasirinkti iš lietuvių mitologijos.

Formaliai jam pradžią davė skirtingų pažiūrų – Apšvietos racionalistų ir alternatyvaus pasaulio supratimo - inteligentijos susidūrimas. 1816 m. jaunas VU baigęs chemikas Emanualis Liachnickis²⁾ (1793-1826) susižavėjo F. Mesmero vitalinio magnetizmo teorija ir pradėjo leisti „Pamietnik Magnetyczny Wilenski“ (1816-18). Ši teorija, o ypač praktika (magnetizmo seansai) sudomino vilniečius, tačiau susilaukė ir pašaipų dėl šarlatanizmo. Netgi viename salone buvo surengtas magnetistus pašiepiantis vaidinimas „Barnis ant Žaliojo tilto“. Bet K. Kontrimo patartas, E. Liachnickis neliko skolingas – 1816 m. rugpjūtį išleido 4 psl. laikraštėlį „Grindinio žinios“, jame paskelbdamas feljetoną „Didžiojo X ir mažojo x pokalbis aikštėje prie Rotušės“, o kitame numeryje pašaipūnus pašiepiantį rašinį „Pasivaikščiojimas ant Pilies kalno“.

Satyrinis laikraštėlis, greitai reaguojantis į miesto gyvenimo aktualijas, buvo kaip pat išgraibstomas miestiečių – ir čia įžvalgus masonas K. Kontrimas suvokė jo komunikacinį potencialą ir sutelkė visuomeniškai aktyvius Vilniaus intelektualus ir nuo 1817 m. sausio (nr. 5) jis imtas leisti kaip periodinis laikraštis su nustatyta programa – ir pasiekė 3000 egz. tiražą. Aplink jį susibūrė įžūliai „Nenaudėliais“ pasivadinusi draugija. Jo kodeksas paskelbtas 1817 m. birželį.

Populiarus Vilniuje J. Šimkevičius (1775-1818; Perkūnas), kilęs iš Raseinių pavieto, mokėsi VU, tobulinosi Paryžiuje. Jis parašė kelias knygas apie mediciną, o išgarsėjo „Apie girtuoklystę“ (1818). Buvo masonų reformatorius, filantropas, „žmogus prie juoko“, pagarsėjęs kandžiomis pastabomis apie aristokratus. Jis ir tapo pirmuoju „Nenaudėlių“ prezidentu.

Jį pavaduodavo, o vėliau tapo ir prezidentu Kazimieras Kontrimas (Poklus, požemių dievas), „Nenaudėlių“ kūrimosi metu tebuvęs tik VU bibliotekininko padėjėju (adjunktu) – ir net nebuvo pabaigęs mokslų VU. Buvo dalyvavęs 1794 m. sukilime. Buvo parengęs lietuvių kalbos katedros projektą, tačiau jam nepritarta. Be „Nenaudėlių“, priklausė ir daugybei kitų organizatorių. Tačiau už dalyvavimą filomatų veikloje buvo pašalintas iš universiteto ir ištremtas iš Vilniaus. Vėliau dalyvavo 1831 m. sukilime.
Buvo aktyvus publicistas, redagavo „Dziennik Wilenski“, „Dzieje Dobroczynnosci“, bendradarbiavo „Gazeta Literacka“ – ir būtent jis buvo „Grindinio žinių“ iniciatoriumi.

Tarp „Nenaudėlių“ steigėjų buvo ir spaustuvininkas Juozapas Zavadskis (Sweytestix), kurio spaustuvė išleido nemažai knygų lietuvių kalba. Prisidėjo ir spaustuvininkas Antanas Marcinovskis³⁾ (1781-1855; Patelo), leidybos srityje sukęsis nuo 1815-ųjų bei irgi leidęs periodinius leidinius. Jis pasižymėjo ir žurnalistiniais gabumais.

O jauniausiu steigėju buvo Mykolas Balinskis (Aušlavis, sveikstančiųjų dievas), kartu su istoriku J. Leleveliu įkūręs žurnalą „Tygodnik Wilenski“, kurį redagavo nuo 1816 m. jis parengė darbus apie Vilnių, Akademiją, parašė monografijas apie Barborą Radvilaitę, Joną Sniadeckį ir kt. S. Stanevičiaus teikta informacija apie Žemaitiją pasinaudojo aprašydamas Lietuvos vietoves. „Grindinio žinioms“ rašė satyrinius tekstus su antiklerikalizmo kvapeliu.

Prie „Nenaudėlių“ verta paminėti ir literatūros profesorių Leoną Borovskį (Pergrubi), botaniką Joną Fridrichą Volfgangą⁴⁾ (1776 -1859), lietuvių kalba besidomėjusį matematiką Zakarijų Niemčevskį... O žymiausias vaidmuo teko garsiam mokslininkui Andriui Sniadeckiui (Sotvara, šviesos dievas), bandžiusiam biologijoje pereiti prie bendros teorijos sukūrimo. Jis sudrausmino „Nedorėlių“ draugiją, pagyvino jos laikraštį, nes, turėdamas puikų jumoro jausmą, rašė puikius feljetonus. Prezidentavo nuo 1819 m. iki draugijos likvidavimo 1822-ais.

Jiems priklausė ir tuo metu populiarus poetas Ignas Šidlovskis⁵⁾ (1793-1846; Gulbis, Vilniaus gimnazijos mokytojas. Daugiausia kūrė odes įvairioms iškilmėms: jo poezija rėmėsi klaikiniais kanonais. Dar priklausė jaunasis Juozapas-Julijonas Senkovskis⁶⁾, domėjęsis kalbomis ir orientalistika. 1819 m. baigęs VU, K. Kontrimo surinktų lėšų pagalba išvyko studijuoti arabų, persų, turkų kalbų, buvojo keliose Artimųjų rytų šalyse ir Egipte, parašė nemažai knygų, pasireiškė ir kaip publicistas.

Gana keista buvo „Nenaudėlių“ struktūra, griežtas „kodeksas“. Nariai buvo skirstomi į miestiečius (urbani) ir provincialus (rustikani). Urbanių skaičius buvo ribotas (40 – tam, kad išlaikytų branduolio tvirtumą), rustikanių - neribotas.

Draugijos narys turėjo būti doras, vengti netikusių draugysčių, susilaikyti nuo alkoholio, azartinių žaidimų. Jis trėjo nuolat šviestis, skaityti knygas, kaupti jas bibliotekoje; privalėjo įsigyti istorijos ir geografijos vadovėlius, skaityti bent vieną politinį ar literatūrinį laikraštį, kas 20 d. parašyti (kad ir nedidelį) straipsnelį „Grindinio žinioms“.

„Nenaudėlių“ draugijoje pastebima ir nemažai masoniškos simbolikos. Posėdžių kambario tribūna uždengta kilimu, ant stalo – vandens indas su užrašu aqua fontis, stiklinė, varpelis geografijos ir istorijos knygos, žemėlapiai.vrš durų truputį praskleista užuolaida ž ženklas, kad ne visiems čia galima įeiti. Prie sienos – lentynos su knygomis. Posėdžių metu, kaip ir pas masonus, buvo sėdima su galvos apdangalais, kuriuos nusiimdavo tik prašant žodžio ar kam sakant kalbą. Priimant naujus narius laikytasi griežtų ceremonijų.

Mėgstami atributai buvo ližė ir šluota – su laikraščio leidimu susiję simboliai. Apžergęs ližę „nenaudėlis“ galėjo nuskristi toli niekieno nepastebėtas, o pamatęs ir išgirdęs, ką žmonės kalba, įspūdžius aprašydavo jumoristine forma. Be to, ližė buvo rimties ir tylėjimo simbolis. Szubrawcy

Bajoro ant ližės emblemą sukūrė J. Šimkevičius. 1817 m. kovo 5 d. (nr.13) „Grindinio žinios“ pasirodė su šio „veikėjo vinjete ir užrašu „skrenda, tik skrenda“ (leci a leci), kuris yra iš 18 a. poeto Juozapo Bakos parodijos 1897), kurioje į Vilnių skrenda giltinė. Vėliau šį personažą „prisijaukino“ A. Sniadeckis, vertęs jį keliauti po egzotiškus ir utopinius kraštus, sukuriant satyrinį ciklą „Filosofo dykūno kelionė grindiniu“ (du pirmieji tekstai paskelbti 1818 m.) - taip į Letuvos ir Lenkijos literatūrą įvedant naujo pobūdžio veikėją, panašų į prancūzų flaneur.

Svarbesnės pareigybės draugijoje buvo fundatorius (galintis finansiškai remti laikraščio leidimą), prezidentas, ližės saugotojas, sekretorius, redaktorius ir kiti. Fundatoriumi buvo Trakų pavieto maršalka, turtingas žemvaldys Kazimieras Stravinskis⁷⁾ (Bubilas), vienas Tipografinės draugijos steigėjų.

Ližės – tvarkos saugotojo, pirmojo sveikintojo (priimant naują narį) pareigos teko M. Balinskiui. Jo sveikinimo kalbos buvo spausdinamos ir leidiniuose, su kuriais bendradarbiavo draugija. Jo pavaduotoju buvo L. Šidlovskis, pasakęs nemažai emocionalių ir eiliuotų kalbų. Kalbėtoju (oratoriumi) buvo K. Borovskis. Sekretoriumi buvo Juozas Karčevskis (1781-1835), Trakų paviete turėjęs nedidelį dvarelį; buvęs Vyriausiojo teismo advokatu.

Redaktoriumi buvo agronomas Jonas Boguslavas Rychteris (1787-1854; Sejmi), VU studijavęs matematiką, bet mokslų nebaigęs. Dirbo matininku.

Šubravcų draugija baigė savo veiklą po to, kai Rusijos valdžia uždraudė jų laikraštį ir ėmė persekioti masonų organizacijas. 1830 m. buvo bandoma leisti savaitinį žurnalą Sankt Peterburge nauju „Bałamut Petersburski“ pavadinimu, kuris ėjo iki 1836 m. Jį redagavo Adomas Rogalskis, straipsnius publikavo Juozapas Ignotas Kraševskis, rusų poetai ir rašytojai J. Senkovskis ir F. Bulgarinas.

¹⁾ Jokūbas Šimkevičius (1775-1818) – Vilniaus gydytojas, vienas pediatrijos pradininkų bei blaivybės idėjos propaguotojas, masonas, visuomenės veikėjas, satyrikas, filantropas. Įkūrė pirmąją Rytų Europoje medicinos draugiją, siekiančią skleisti medicinos naujoves tarp gydytojų. Jis buvo pirmųjų modernių teorinės ir praktinės chirurgijos (1806) bei vaikų ligų (1810) vadovėlių autorius, kaulų lūžių chirurginio gydymo, vaikų chirurgijos, ortodontologijos pradininkas tuometinėje Rusijos imperijoje. mokėjo ir rašė keturiomis kalbomis: lenkų (daugiausia), prancūzų, vokiečių ir lotynų. Daug jėgų ir išmonės įdėjo į „Nenaudėlių“ draugijos veiklą, buvo jos pirmuoju prezidentu. 1818 m. dėl sveikatos paliko miestą ir apsigyveno nusipirktame dvarelyje Taukeliuose, netoli Daugailių. kur vienatvėje praleido paskutines savo gyvenimo dienas. Testamentu Taukelių valstiečius atleido nuo baudžiavos.

²⁾ Emanualis Liachnickis (Ignacy Emanuel Lachnicki, 1793-1826) – leidėjas, publicistas, gamtininkas, ekonomistas, visuomenininkas. 1812 m. baigė VU; priklausė šubravcų draugijai (slapyvardžiu Dzidzis Lado), palaikė ryšius su filomatais ir filaretais. Domėjosi magnetizmu. Parašė knygas apie Vilniaus gubernijos statistiką (1817) ir apie pasiutligės gydymą mesmerizmu (1821). Paskutiniais metais susidomėjo geologiniais tyrimais – suorganizavo ir dalyvavo 1825 m. ekspedicijoje Nemunu ieškant naudingųjų iškasenų.

³⁾ Antanas Marcinovskis (Antoni Marcinowski, 1781-1855) – leidėjas ir žurnalistas, masonas, gimęs Radoškovičiuose (dabart. Baltarusija). Mokėsi VU; buvo Vilniaus Spaustuvininkų ir Šubrovcų draugijų organizatoriumi. Redagavo kultūros ir literatūros žurnalą „Dziennik Wileński“ ir „Kurier Litewski“. Parašė satyrą „Mašina valstiečių plakimui“ (1817).

⁴⁾ Johanas Fridrichas Volfgangas (1776 -1859) – farmacininkas, bortanikas. Baigė VU; vadovavo Vilniaus un-to vaistinei (1804-31). VU dėstė farmaciją. Domėjosi įvairiomis mokslo sritimis: medicina, farmacija, farmakologija, chemija, botanika, zoologija. Paskelbė apie 100 mokslinių darbų. Vienas svarbiausių taksonominių darbų yra nepublikuota monografija apie 33 Potamogeton rūšis (rankraštis dingęs). Paliko herbariumą, kurio dalis yra VU ir Ukrainos MA Botanikos institute. Dalyvavo steigiant Vilniaus medicinos draugiją; leido žurnalą „Pamiętnik Farmaceutyczny Wileński“.

⁵⁾ Ignas Šidlovskis (Ignacy Szydlowski, 1793-1846) – poetas, vertėjas, „Tygodnik Wileński“ redaktorius, „Šubravcų“ draugijos narys, romantizmo priešininkas. Gimė dabart. Baltarusijos teritorijoje. Rašė klasikines odes, satyras.

⁶⁾ Juozapas-Julijonas Senkovskis (Józef Julian Sękowski, 1800-1858) – orientalistas, poliglotas, redaktorius, kolekcionierius ir keliautojas. Mokėsi VU, kur klausydamasis J. Lelevelio paskaitų susidomėjo orientalistika. Dalyvavo Šubravcų veikloje. 1820-22 m. aplankė Egiptą, Siriją, Sudaną (Nubiją) ir Etiopiją. Grįžęs dirbo Rusijoje vertėju; buvo Sankt Peterburgo un-to arabų kalbos katedros profesoriumi. Savo nuotykius po rytų kraštus aprašė knygoje „Fantastiniai barono Brambeuso klajojimai“ (1833). Dalyvavo įvairių Rusijos žurnalų leidyboje; pats leido žurnalą „Skaitinių biblioteka“, kuris buvo populiarus to meto Rusijoje (ypač, jos provincijose). Laikomas pseudomokslinės litvinizmo teorijos autoriumi.

⁷⁾ Kazimieras Stravinskis (Kazimierz Strawiński, 1754-1828) – lenkų dvarininkas Trakuose, kariškis, dalyvavęs kampanijoje prie Rusiją.