Laplasas kaip žmogus. Vartiklis

Iškilios teorijos turi savo žavesį ir jų pateikimas turi būti atitinkamas. Joks svarbus elementus neišsprūsdavo iš Laplaso dėmesio.

Negalima sakyti, kad Laplasas neturėjo temperamento – tai buvo „žiemos saulės šalta ugnis“. O astronomas Arago buvo nepaprastai gyvas ir užsidegantis. Tarp jų būtinai turėjo kilti kivirčų – ir juos galime atsekti iš Arago biografijos. Laplasas kaip Ilgumų komisijos pirmininkas gerai pažinojo jaunąjį Arago, dalyvavusį daugelyje ekspedicijų. Tasai dažnai buvojo Laplaso namuose, žinojo jų aplinką, tačiau su Laplasu nesutarė, tačiau kritikuoti negalėjo, nes Laplasas iš vyriausybės parūpindavo visa, ko reikia ekspedicijoms – tame tarpe pasirūpindamas ir dalyvių materialine padėtimi.

Draugo Puasono patartas ir tarpininkaujant man palankiam Laplasui įstojau į observatoriją. Laikiau save laimingu ir didžiavausi, kai Turnono gatvėje pietavau pas didįjį geometrą. Mano protas ir širdis buvo nusiteikę stebėtis ir gerbti visa, ką bepamatyčiau pas žmogų, atskleidusį amžiną Mėnulio netolygumą, leidusį pagal palydovo judėjimą paskaičiuoti Žemės suplojimą, traukos jėga paaiškinusio Jupiterio ir Saturno netolygumus ir visa kita. Tačiau nusivyliau, kai ponia Laplas kartą priėjo prie vyro ir pasakė: „Man drauge, duokite man raktą nuo cukraus“.
Po kelių dienų kitas atvejis mane dar labiau sukrėtė. Laplaso sūnus rengėsi egzaminui į Politechnikumą ir kartais aplankydavo mane observatorijoje. Per vieną tokių apsilankymų aš jam paaiškinau begalinių trupmenų metodą, kuriuo Lagranžas nustatydavo skaitinių lygčių šaknis. Jaunuoliui patiko tas būdas ir jis užsidegęs papasakojo apie jį tėvui. Niekad neužmiršiu tėvo pykčio po tokių sūnaus žodžių. Laplasas apipylė priekaištais jį ir mane. Niekada taip nuogai ir šlykščiai nebuvo išsakomas pavydas! Ach, tariau sau, senovės žmonės teisingai silpnybes priskirdavo tiems, kurie antakių krustelėjimu judindavo Olimpą¹⁾.

Netrukus pasklido gandai, kad Arago nori išrinkti į Akademijos narius astronomijos sekcijoje; Laplasas įkalbinėjo Arago atsisakyti tos garbės iki tada, kai 5-riais metais vyresniam Puasonui atsiras vakansija matematikos sekcijoje. Be to Laplasas, neneigdamas Arago darbų svarbos ir reikšmingumo, manė, kad tai tik viltis ateičiai, ir pasisakė prieš. Tuo metu Laplasas buvo didelis autoritetas ir su juo pasiginčyti tegalėjo Lagranžas, kuris ir mestelėjo: „Bet jūs pats, pone de Laplase, buvote išrinktas į Akademijos narius, kai dar nieko reikšminga nebuvote atskleidęs, ir tuo metu dar tik teikėte viltis. Jas pateisinote savo didžiais atradimais vėliau“. Lagranžui Laplasas nieko neatsakė, tik tarė, kreipdamasis į visus: „O aš vis tik manau, kad akademiko vardas turėtų laukti jaunojo mokslininko priekyje, skatindamas jo energiją“. Į tai vienas dalyvių jam pastebėjo: „Jūs su jaunaisiais mokslininkais norite elgtis kaip kai kurie vežėjai su arkliais, pakabindami šieną taip, kad arklys jį matytų, bet negalėtų pasiekti. Viskas paprastai baigiasi tuo, kad vargšas arklys netenka jėgų...“

Galiausiai Laplasas nusileido ir balsavo už Arago. O netrukus Arago Akademijoje įgavo tokią įtaką, kad jam pasipriešinti negalėjo ir pats Laplasas: „Garsusis geometras norėjo, kad vakansinė vieta astronomijos sekcijoje atitektų Nikolei²⁾. Pažindamas Nikolę kaip tuščią žmogų, buvau prieš tai, ir renkamasis patyrė nesėkmę“. Netrukus Nikolė pabėgo į Ameriką ir Ilgumų komisija išbraukė jį iš narių. Ir tas Nikolė skleidė savo mistinius pasakojimus apie Mėnulio žmones, kuriuos tarytum Gerosios vilties iškyšulyje matė Džonas Heršelis [ apie tai rašoma >>>>> ].

Kitas nutikimas susijęs su Ž. Furjė

P. Laplasas, vertindamas žinių apie Gamtą esmę, rašė: „Į esamą Visatos būvį mes turime žiūrėti kaip į pasekmę ankstesnio būvio ir kaip priežastį būsimojo. Protas, kuris kiekvienu momentu išmanytų apie visas veikiančias jėgas ir santykinę visą gamtą sudarančių esmių padėtį, jei tik jis dar būtų toks didelis, kad pajėgtų atsižvelgti į visa tai, viena formule aprėptų didžiausių Visatos kūnų ir mažiausių atomų judėjimą. Dėl nieko jis neabejotų, ir ateitis, kaip ir praeitis, jam būtų aiški“ (tai kitas „Esė apie tikimybes“ citatos vertimas – deterministinio požiūrio pavyzdys; toks Protas vėliau imtas vadinti Laplaso demonu).

išrinkimu Mokslų akademijos sekretoriumi. Laplasas gerbė Furjė, tačiau iš Furjė kalbos nesimato jo didelio palankumo Laplasui. Arago pasakoja: garsusis geometras ant abiejų bilietų užrašė tą patį vardą Furjė ir juos susukęs sumetė į skrybėlę ir tarė kaimynui: vieną jų suplėšysiu, o kitą įmesiu į urną, ir taip pats nežinosiu, kam atidaviau balsą.

Tai Laplaso gudravimų pavyzdys. Tokiu jis buvo „kasdienos rūpesčiuose“. Smulkmeniškas, bet ne piktas, pasirengęs daug padaryti dėl jam atsidavusio žmogaus, kas geriausiai matosi santykiuose su Buvaru, kuris buvo kilęs iš šveicarų, ganė karves Alpėse ir užsižiūrėdavo į žvaigždes – tai jį iš piemens pavertė astronomu. Buvaras atvyko į Prancūziją, kur, savo laimei, susipažino su Laplasu. 1794 m. Laplasas pasitraukė į kaimą netoli Meliuno ir paniro į dangaus mechanikos studijas, tačiau vienu metu negalėjo užsiimti teorija ir daryti paskaičiavimus. Naivusis Buvaras pasisiūlė atlikti skaičiavimus. Laplasas jam buvo dėkingas ir pasistengė, kad tasai taptų Akademijos nariu ir gautų neblogai aprūpintą padėtį. Jis sudarė daugybę Mėnulio, Jupiterio, Saturno ir Urano lentelių.

Įdomus ir Laplaso santykis su visiškai nuo jo skirtingu Baiji, nekaltai nuteisto myriop 1793 m. Laplasui tapus ministru, tą pačią dieną vakare jis paprašė pirmojo konsulo skirti Baiji našlei 2000 frankų pensiją. Tasai sutiko ir liepė skirti pensiją pusmečiui į priekį. Kitą rytą Suedjero gatvėje sustojo karieta, iš kurios išlipo ponia Laplas su kapšu, užlipo laiptais ir įėjo į varganą būstą.

Kitas epizodas susijęs su Baiji nutiko 1793 m. Maliune³⁾ tada tvyrojo visiška ramybė. O kad būtų dar ramiau, Laplasas gyveno ne savam name, o vasarnamyje ant Senos kranto. Savo namą jis ketino perleisti Baiji šeimai, kurie mielai priėmė tą pasiūlymą ir išvyko iš Nanto. Tuo metu Laplasą pasiekė gandai, kad Revoliucijos karių divizija pasirengusi į žengti į Meliuną. Laplaso žmona suskubo parašyti poniai Baiji, kad tasai nesumąstytų vykti į Meliuną, tačiau nuslėpė tikrąją priežastį, o aiškino, kad jų namas prie Senos ir jame drėgna. Tai nepadėjo ir po kelių dienų po sodą pasivaikščioti išėję Laplasai išvydo ateinančius Balji. Laplas nusiminusi sušuko: „O dieve, jūs nesupratote laiško esmės!” Baiji ramiai atsakė: „Ne, ją gerai supratau; žinau, kad mane suims, tačiau tegu tai nutinka namie, o ne kelionėje – nenoriu, kad mane vadintų benamiu“.

Po kelių dienų Laplasas išvažiavo, nes ten negalėjo rimtai dirbti, o prie pat išvažiavimą jo žmona su kūdikiu ant rankų kalėjime aplankė suimtą Baiji ir rimtai įkalbinėjo apie pabėgimo galimybę. Baiji liko ramus ir pakeitė pokalbio temą – ėmė kalbėti apie vaikų auklėjimą ir linksmai bėrė anekdotus apie išlepintus vaikus.

Žinoma, kokią pagarbą Laplasas jautė Gausui. Iš turimų faktų galima numanyti, kad jis rūpinosi ir Gauso materialine padėtimi, kuri neretai buvo ne kokia. Prancūzams įsiveržus į Vokietiją, Napoleonas paėmęs nemažą kontribuciją iš nuskurdusios Vokietijos, ketino skirti Gausui 2000 frankų. Tuo metu Gausas ką tik buvo paskirtas Getingeno observatorijos direktoriumi, tačiau dar negavęs algos. Vis tik jis nė akimirkai nesusimąstęs atsisakė priešo dovanos, nenorėdamas pasinaudoti savo apiplėštų piliečių turtu. Sužinojęs tai, Laplasas rašo Gausui, stengdamasis įtikinti, kad siūlomi pinigai prancūziškos kilmės. Gausas nenusileidžia. Vis tik malonu matyti, kaip patriotizmas netrukdo Laplasui rūpintis Gausu, o dar maloniau suvokti, kad patriotizmas neleidžia Gausui pasinaudoti tuo rūpesčiu.

Parodysime Napoleono požiūrį į mokslinius Laplaso veikalus, kurį jis išsakė įvairiu metu. X metų vandemjero 27 d., gavęs „Dangaus mechanikos“ tomą, generolas Bonapartas rašo autoriui: „Pirmuosius šešis mėnesius, kuriais galėsiu laisvai tvarkytis, skirsiu jūsų puikaus kūrinio skaitymui“. Čia šeši mėnesiai panaikina bet kokios formalios padėkos požymius, nes parodo, kad Napoleonas suprato dalyko sudėtingumą.

XI metų frimero 5 d. minėtos Laplaso knygos skaitymas Napoleonui sukėlė tokią išraišką: „Nuoširdžiai gailiuosi, kad reikalai nutolino mane nuo mokslo dirvonų; galiu tik norėti, kad ateities kartų žmonės, skaitydami ‚Dangaus mechaniką‘, neužmirštų tos pagarbos, kurią savo sieloje jaučiu autoriui“.

XIII metų prerialio 15 d., jau tapęs imperatoriumi, Napoleonas rašo iš Milano: „Man atrodo, kad ‚Dangaus mechanika‘ nušviečia mūsų amžių“. Ir galiausiai, 1812 m. rugpjūčio 12 d. gavęs „Tikimybių teoriją“, rašo iš Vitebsko: „Buvo laikai, kai galėjau rasti galimybę perskaityti jūsų ‚Tikimybių teoriją‘, tačiau dabar priverstas tik išreikšti malonumą, kurį visad pajaučiu, kai į pasaulį išleidžiate naują kūrinį, pakeliantį mokslą ir aukštinantį naciją. Matematinių mokslų platinimas, vystymas glaudžiai susijęs su valstybės klestėjimu“.

Apie Laplasą, nors jo nuopelnai niekam nekėlė abejonių, rašė ir kalbėjo nedaug, netgi lyginant su kitais matematikais. Tad ypač vertingi matematiko Bio⁴⁾ prisiminimai, kuriuos jis išsakė 1850 m. vasario 5 d. Mokslų akademijos posėdyje. Ji parodo ir tą organinį ryšį, siejantį jau žinomus mokslininkus su pradedančiaisiais.

²⁾ Žanas Nikolė (Joseph Nicolas Nicollet, 1786-1843) – prancūzų geografas, astronomas ir matematikas. Jis žinomas Viršutinės Misisipės baseino žemėlapio sudarymu (paskelbtas 1843 m.), į kur surengė tris ekspedicijas. O prieš išvykstant į JAV, buvo Liudviko Didžiojo licėjaus matematikos profesoriumi, o taip pat astronomu Paryžiaus observatorijoje kartu su P. Laplasu.

³⁾ Maliunas - pagrindinis Seno ir Marno departamento miestas, esantis šiauriniame Fontenblo miško pakraštyje, 45 km į pietryčius nuo Paryžiaus. Per 40 tūkst. gyv., kurie vadinami maliunais. Viduramžiais, romėnams žinomas kaip Melodunum, buvo mėgstama Kapetingų rezidencija. Didesnė miesto dalis sugriauta Antrojo pasaulinio karo metu. Jo apylinkėse išliko vienas geriausių prancūziško baroko pavyzdžių – Vo-le-Vikontas.

⁴⁾ Žanas-Batistas Bio (Jean-Baptiste Biot, 1774-1862) – prancūzų mokslininkas, fizikas, geodezininkas ir astronomas; akademikas. Prisidėjo vystant optiką, magnetizmą ir astronomiją. Jis nustatė meteoritų esmę (kad jie atskridę iš kosmoso) skrisdamas oro balionu ir tyrė šviesos poliarizaciją. Kalio tartratas pirmąkart atrastas vyno statinėje Irane; jo fizikines savybes 1832 m. ištyrė Ž.-B. Bio. Jo garbei pavadintas mineralas biotitas, o taip pat krateris nematomoje Mėnulio pusėje.