Višta mitologijoje

Pupa iki dangaus Bean plant, Stem

Jonelis buvo tingus vaikinas, vargšės našlės sūnus. Motina jį pasiuntė į turgų parduoti vienintelę jų karvę. Jis ją iškeitė į kelias margas pupas, kurias jo įpykusi motina išmetė lauk. Kitą rytą jis už durų rado išaugusią milžinišką pupą, kuria jis užlipo į šalį virš debesų. Čia jis sutiko fėją, kuri pasakė jam, kad šiose apylinkėse gyvenantis piktas milžinas nužudė jo tėvą, prieš tai jį apgavęs ir paėmęs jo palikimą. Ji parodė kelią į milžino pilį, kur jis paprašė nakvynės, kur jį priėmė ir paslėpė miela milžino žmona, perspėjusi, kad jos vyras yra kanibalas. Milžinas grįžo ir ėmė valgyti vakarienę, o tada pasigrožėjo višta, dedančia auksinius kiaušinius. Milžinas užmigo ir Jonelis pavogė vištą ir paspruko. Kitų apsilankymo metu jis pavogė milžino pinigines, o galiausiai auksinė arfa sugrojo savaime ir sušuko „Šeimininke!”, kai Jonelis slėpėsi su ja. Milžinas pabudo ir nusivijo jį. Jonelis nulipo pupos stiebu, o kai juo lipo milžinas, nukirto pupą palei žemę, tad milžinas krito ir nusilaužė kaklą.

Havajai: Ugnies paėmimas

Maui nebuvo įprastai gimęs Hina ir Akalana vaikas, o buvo pradėtas, kai vieną dieną, kai jinai užsimanė jūros dumblių ir nuėjo į paplūdimį prie Kaanomalo ir radusi vyro juosmens juostą, ją pasiėmė ir nuėjo miegoti, Iš to gimė vaikas ir buvo pavadintas Maui-a-Akalana ir jos vyras pasakė: „Mes radome mūsų viešpatį“.

Maui pirmas darbas buvo gauti ugnį iš amerikinių laukių (vadinamų „pelkių vištelėmis“) šiems kepant bananus. Hina išmokė jį pagauti mažiausią. Jis rado juos Oahu prie Waianae. Kiekvienąkart jam prisiartinus, jos iškapstydavo ugnį. Kai jam pavyko pagauti mažiausią vištelę, ji bandė atsikalbėdama pradžioje nurodydama taro(valgomosios kolokazijos) stiebą, o po to ti (agavos rūšis) lapą kaip ugnies paslaptį. Būtent todėl ti lapai laikomi šventais, nes Maui bandė trinti juos, bandydamas išgauti ugnį. Galiausiai vištelė pasakė, kad ugnis yra vandenyje (wai) nurodydama medį vadinamą „šventuoju vandeniu“ (wai-mea) ir parodė, kaip jo gauti. Taip Maui gavo ugnį, bet prieš paleisdamas paukštį nutrynė raudoną dryžį ant vištelės galvos, taip atkeršydamas už ankstesnius bandymus jį apgauti.


Vištos religijoje ir mitologijoje

Indonezijoje višta yra svarbi hindu kremacijos apeigose. Ji laikoma blogųjų dvasių kanalu, todėl pririšama už kojos, kad būtų užtikrinta, kad blogos dvasios apeigų metu sueis į vištą, o ne į mirusiojo artimuosius. Vėliau tokia višta parnešama namo ir gyvena įprastai. Hen, Art

Senovės Graikijoje višta paprastai nenaudota aukoms, nes tebebuvo laikoma egzotišku gyvūnu. Tačiau dėl savo narsumo buvo Arijo, Heraklio ir Atėnės atributu. Graikai tikėjo, kad net liūtai bijo gaidžių. Manoma, kad paskutiniai Sokrato žodžiai, kaip mini Platonas, buvo „Kritonai, aš skolingas gaidį Asklepijui; ar prisiminsi sumokėti šią skolą?“ – taip pažymint, kad mirtis tėra vaistas nuo gyvenimo ligos.

Kai Junona [Hera] ėmė girtis savo skaistumu, Venera [Afroditė] nenorėjo su ja ginčytis, bet norėdama parodyti, kad nėra skaistesnės moters už Junoną, papasakojo, kaip ji klausinėjo vištos: „Ar nepasakytum, kiek reikia tau maisto?“ Višta atsakė: „Ką mums duosi, man pakaks, jei leisit kojomis pasikapstyti“. „Kaip dėl saujos kviečių – ar jos pakaktų, kad nereiktų kapstytis?“ „Ach, tai daugiau nei pakanka, tačiau, prašau, leisk man kapstyti“. Venera tarė: „Tai ko reikėtų, kad visiškai atsisakytum kapstymo?“ tą akimirka višta parodė savo įgimtą silpnybę ir pasakė: „Net jei turėčiau pilną kluoną grūdų, aš vis tiek kapstyčiau“. Sakoma, kad Junona nusijuokė iš Veneros anekdoto, nes toji višta perteikė moterį bendrąja prasme. (Ezopas).

Talmudas moko mokytis „paslaugumo draugo atžvilgiu“. Tai gali būti užuomina į tai, kad kai gaidys ranka ką lesama, jis sukviečia vištas.

Žydai popietę prieš Yom Kippur (Susitaikymo dieną) košerinį gyvulį pirma apsuka aplink galvą, o tik tada papjauna per kapparos apeigas. Dažniausiai tai būna višta ar žuvis, nes yra lengvai gaunamos ir pakankama mažos. Aukojamas gyvūnas simboliškai perima visas asmens nuodėmes. Aukos mėsa paprastai atiduodama vargšams. Į apeigas moterys nešasi vištas, o vyrai gaidžius. Nors ir netiesiogiai, gyvūno mirtis primena atgailaujančiam, kad jo gyvenimas yra Dievo rankose.

Naujajame Testamente Jėzus išpranašauja Petrui „Sakau tau, Petrai: dar gaidžiui šiąnakt nepragydus, tu triskart išsiginsi mane pažįstąs“ (Lk 22:34). Ir taip nutinka. Tad gaidys tampa tiek budrumo, tiek išdavystės simboliu. O anksčiau, kalbėdamas apie Jeruzalę, Jėzus save lygina su višta perekšle: „Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus tarsi višta savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!“ (Lk 13:34).

Daugelyje Centrinės Europos pasakų, velnias sprunka sulig pirmu gaidžio užgiedojimu.

Kinijoje višta yra vienas Zodiako ženklų. Taip pat kepta višta kaip religinė auka skiriamas protėvių pagerbimui bei vietos dievams. Ši auka neskiriama dievams-vegetarams (kaip Buda). Vištos auka pateikiama su „rimta“ malda (priešingai kiaulės aukai, pateikiamai šmaikštaujant). Kinų vedybose pagal Konfucijų višta gali būti naudojama pavaduoti sergantį ar negalintį atvykti (pvz., neseniai mirusį) asmenį. Ant vištos vietos uždedamas raudo šilko šalis, o artimas giminaitis laiko rankose vištą per apeigas. Dabar ši praktika sutinkama jau retai.

Laikoma, kad gaidiškąjį drakoną (kokatriksą) išperėjo gyvatė iš gaidžio padėto kiaušinio. Tai būtybė su skiautere ant galvos, blizgančiomis akimis, spygliuoto liežuvio ir gyvatės uodega. Paminimas keliose vietose Biblijoje. 1474 m. gaidys Bazelyje nubaustas myriop, nes padėjo kiaušinį.

Rumunų pasakoje apie Tarandafiru, princesė siekia susigrąžinti senai prarastą vyrą personifikuotų savaitės dienų pagalba. Motina Trečiadienis jai duoda verpstę, kuria ji gali verpti gryno aukso gijas, o motina Penktadienis pasiūlo auksinę špūlę, ant kurios galima vynioti aukso siūlus, o motina Sekmadienis padovanoja aukso vištą su 5 viščiukais, padėjusią 6 auksinius kiaušinius.


Romėnai: būrimas

Romėnai sukūrė savo pranašavimo sistemą, besiremiančią ne laukinių paukščių skrydžiu, o naminiais paukščiais. ... Jie klausėsi gaidžių giedojimo bei vištų kudakavimo: „gallina cecinit“ minimas tarp blogų vestuvėms ženklų (Terence. Phormio 4:30). Juk ir dabar vištos giedojimas tarsi gaidžio balsu kelia šiurpą. Prie vištidės gaidžio giedojimas buvo geras ženklas, o vištos kudakavimas – blogas. Žąsinas irgi sietas su pranašavimu. Estai skyrė paukščius plikomis kojomis ir plunksnuotomis.

Majai: kojotas ir višta Hen, Art

Kadaise ant medžio šakos tupėjo višta ir pas ją atėjo kojotas.
- Atnešiau gerą naujieną. Ar nori išgirsti? – paklausė kojotas.
- Ar tikrai žinai gerą naujieną? – pasitikslino višta.
- Tai apie abu mus, - atsakė kojotas. – Paklausyk: kojotas ir višta gyvena taikiai. Dabar būsime draugais, todėl gali lipti iš medžio. Apsikabinsime geros valios vardan.

Višta tebeklausinėjo, ar tiesa tai, ką kojotas sako:
- Kur buvo patvirtintas susitaikymas, broli kojotai?
- Medžioklės plotuose anapus kalnų. Paskubėk ir lipk žemyn, tad galėsim ir atšvęsim susitaikymo akimirką.
- Anapus kalnų? – perklausė višta.
- Dievas gali paliudyti, kad sakau tiesą. Lipk iš medžio, - spyrė kojotas.
- Gal ir sakai tiesą, broli kojotai. Matau, kad šuo ateina švęsti kartu su mumis, nes tu ir su juo susitaikei. Matau jį netoliese, girdžiu jį artėjant. Jis lekia greitai ir jis atlekia, kad pagriebtų mane, kai dabar tu ir jis susitaikę. Ar girdi, broli kojotai, ar girdi? – klausė višta, kuri buvo labai laiminga, todėl nušoko nuo medžio šakos.

Kojotas išklausė to paaiškinimo ir nubėgo šalin. Jis paspruko, nes višta pasakė, kad atlekia šuo. Višta nenorėjo lipti iš medžio prie kojoto – jis ją būtų suėdęs.

Kojotas ir gudri sena višta – tai ispanai ir jų engiami majų valstiečiai. Jis bando apgauti vištą, kad pateisintų jų engimą. Tačiau ji žino, kad jis meluoja ir nelipa iš medžio. Majų valstiečiai žino, kad nereikia tikėti ispanais.
 


Japonų 'Kodziki'
Vabalai - ryšininkai
Drugelio simbolizmas
Zoologija ir mitologija
Lilita: bjaurumų motina
Tikėjimas gyvenimo prasme
Lietuvių pasaulio sukūrimo mitas
Tolimųjų Rytų pasaulio sukūrimo mitas
Pasaulio tvėrimo mitai (Afrika)
Žvejo ir auksinės žuvelės mįslė
E. Blavatskaja. Kiklopų griuvėsiai
Vaivorykštė: laumės juosta, smakas, straublys
Vienuolyno kapeliono pasakojimas apie gaidį ir vištą, Šantiklerą ir Pertelotę
Šiaurės Amerikos indėnų pasaulio sutvėrimo mitai
Egiptas: Logosas ir pasaulio sukūrimas
Ezoterinės tradicijos riboženkliai
Žvejų dievai arba dievai-žuvys
Filipinų tvėrimo mitai
Vilkolakiai Viduramžiais
Astrologijos kiltis
Papročių paskirtis
Mitologijos puslapis
Religijos puslapis