Umai lyginamoji charakteristika
Derlingumo deivė Umai, kaip universalioji tiurkų
tautų dievybė, buvo kalnų valdovė, medžiotojų, laukinių žvėrių, vaikų ir motinystės globėja.
Užfiksuotos dvi dievybės atmainos Juodoji ir Baltoji Umai, kurių viena atima, o kita suteikia gyvybę. Rytų tiurkų Umai turi antropologinį pavidalą
ir pagal kai kuriuos požymius galima spėti ją esant Saulės dievybe ir yra paukščio pavidalo. Baškirų*) protėvių mitologijoje,
išlaikiusioje iki-šamaniškojo laikotarpio elementus, Humai Saulės dievybė,
gulbė, Saulės dukra, paukščių valdovė ir Uralo demiurgo žmona. Jos sesuo
Aihylu (Mėnulio gražuolė) yra Mėnulio dukra, antis, povandeninio pasaulio valdovo Šulgano žmona.
Umai yra viena seniausių tiurkų dievybių. Kaip vaikų ir gimdytojų globėjos
rolė iki šiol išliko Sajanų-Altajaus, Vidurinės Azijos ir Kazachstano tautose (šorcai, kumandincai, teleutai, chakasai, kazachai,
kirgizai, uzbekai). Visose tiurkų tautose taip vadinamos moterų įsčios. Be to, nuriatai taip
vadina olą bei motinystės įsčios. Chakasai ir šorcai Umai (Ymai) vadina
kūdikio bambą bei sielą iki to momento, kai vaikas tampa santykinai savarankiškas, t.y., liaujasi žįsti motinos pieną ir pradeda vaikščioti
bei kalbėti, t.y. jo siela virsta Kut. Laikyta, kad tuo laikotarpiu Umai yra visada greta vaiko, o jei jinai jį palikdavo,
tasai susirgdavo ar net mirdavo. Chakasai tikėjo, kad šeimose, kurių vaikai neišgyveno, apsigyveno Kara-Umai, kurią reikia išvyti padedant šamanui.
Kara-Umai atvaizdo niekas neturėjo išvysti. Jis gamintas kaip lėlė iš pačių purviniausių skarmalų ir
buvo slepiamas po slenksčiu, o tuo tarpu apsauga lanko su strėle pavidalu buvo pritvirtinama prie lubų sijos.
Šorcai Kara-Umai priskirdavo prie aiza piktųjų dvasių, savotiškų mirties angelų. Kumandincai Umai-ene
garbino kaip vaikų ir suaugusiųjų globėją ir dievybę, padedančią gimdymo
metu, palankią žmogui, o taip pat kaip aukštutinio pasaulio dievo Ulgenio
dukrą. Teleutai Mei-ene, kaip vaikų gimdymo globėją, įsivaizdavo kaip jauną
moterį banguotais sidabriškais plaukais, besileidžiančiais iš dangaus
vaivorykšte ir saugančia vaikus auksinio lanko pagalba. Uzbekai tiki,
kad Sary-ene padeda gimdyti, išleisdama savo ilgus rausvus plaukus ir
jais pridengdama gimdyvę. Pas kirgizus Umai-ene globoja gimdymą ir saugo
vaikus; reiškia moters įsčias, tačiau Umai garbinimas dažnai persipina ir
vietomis garbinamas kaip ugnies kultas. Iškviesdami ugnį, teleutų ir chakasų šamanai
kreipdavosi į Umai arba motiną-ugnį. Matyt, tai susiję su moters, kaip namų židinio sergėtojos, funkcija.
Tačiau galimas ir kitas paaiškinimas pagal dangiškąją, Saulės, Umai
prigimtį. Jis taikytinas tik Baltajai Umai ir tai atspindima chakasų
tikėjime, kur ji gyvena danguje arba šventykloje aukso durimis ant šventojo
Ymai idže kalno, kaipo aukso paukštelis ant beržo aukso lapais, augančio krašte,
kur niekad nevysta žolė, žievės. Tai atitinka kalną pasaulio centre, tad jo šeimininkė yra, aišku, saulės hipostazė.
Tiurkų įsivaizdavimu Humai yra pasakiška paukšte, kuri suka lizdus ore
(Vid.Azijoje laimės paukštė yra saulės huma ir laimės huma; o taip pat
huma/humai žymi su mirusiųjų pasauliu susiję paukščiai
maitvanagiai: sipai ir grifai. Tai vėl atgarsiai vėl dviejų Umai atgarsis.
Taigi šviesioji Umai paukštė simbolizuoja saulę (šviesiaplaukė uzbekų
Sary-ene ir rausvaplaukė altajiečių Umai), o juodoji Umai galėjo simbolizuoti
mėnulį. Todėl chakasų būstuose ir buvo laikomi Umai ir Kara-Umai
amuletai kaip mikrokosmo atvaizdas. Kartu tai perteikia ir pasaulio dvilypę prigimtį.
Taip reiktų suprasti ir dvilypę Umai prigimtį iranėnų pasaulyje. Vis tik
M.I. Borgojakovas pradiniu Umai vaizdiniu laikė vandens paukštį (antį, gulbę
ir pan.), kurio tiurkai neperėmė iš iranėnų. Tai verčia žvilgsnį nukreipti į pietinį Uralą, baškirų epą
(daugiau apie gulbę >>>>).
Baškirų folklore spindulingoji gulbė-mergelė Humai užima ypatingą vietą tik
epuose Ural-Batyr ir Akbuzat. Paukštė Humai laikoma baškirų promotina,
kas atsispindi totemiškame draudime žudyti gulbes, o už tokį nusikaltimas
buvo baudžiamas nedelsiant. Pagrindiniu baškirų Humai skirtumu nuo rytinių
tiurkų yra tas, kad ji neturi jokių gimdymo ir vaikų priežiūros globėjos
funkcijų. Taip pat nėra akivaizdaus ryšio su šamaniška mitologija, todėl nėra
fetišų ir kokių nors mobilių Humai atvaizdų, jei atmesime apsauginius Volgos Bulgarijos papuošimus.
Baškirų mitologijoje Humai dažniausiai yra paukščio, in dažniausiai
vandens (gulbė, antis, rečiau fantastinė gigantiška paukštė) pavidalo. Epuose
Humai saulės Kojaš dukra, o kartu ir saulės pakaitinė, nes savo išskleistais
plaukais nušviečia visą pasaulį. Jos motina Kojaš tik paminima, o veiksmas
rutuliojasi aplink ją arba sąryšyje su ja. Faktiškai Humai yra laimingos
paukščių šalies Samrau šeimininkė. Ji pasižymi nepaprastomis savybėmis,
pavyzdžiui, pasiversti gulbe, atverti žemę, ji regi ateitį, yra nemirtinga,
jai pavaldus sparnuotas žirgas Akbuzatas, gyvenantis danguje. Būdama Ural-
batyro, demiurgo ir šviesiojo panteono dievo, ji turėtų būti laikoma gyvybės
ir gyvybinės energijos suteikėja, būti atsakinga už vaisingumą, gerbūvį -
Kotą. Tuo galima paaiškinti žmogaus sielos ryšį su antimi arba gulbe
(žemės ir gyvybės sutvėrėjomis). Ir iš čia kyla samprata apie moters grožį ir spinduliuojančių akių moterį.
Ural-batyre Humai yra poroje su Aihylu Mėnulio gražuole. Jų gimdytojai
Saulė ir Mėnulis nusakomi kaip pirmoji dieviška pora paukščių valdovui
Samrau. Sprendžiant iš kelių mažai pastebimų aspektų, tokių, kaip savo tėvų
dubliavimas, slaptas varžymasis ryškumu tarp Saulės (Kojaš) ir Mėnulio (Ai),
Aihylu potraukis žemutiniam, tamsiajam pasauliui, ištekėjimas už būsimo jo
valdovo, galima kalbėti apie du mitinius antipodus - Saulę ir
Mėnulį. O kartu ir artimumą tiurkų Umai, turinčiai dvi hipostazes.
Tuo ir paaiškinamas minėtų personažų susiliejimas Nerkes, povandeninio
pasaulio valdytojo Šulgano dukters, vaizdinyje iš Aknuzat epo. Ji
suderina saulės ir mėnulio merginų vaizdinius, o taip pat kai
kuriuos savo prototipės Humai bruožus (įsakinėja sparnuotam žirgui bei povandeniniams galvijams,
pasiverčia aukso antimi, išteka už devų-roplių pasaulį įveikusio herojaus, yra aiškiaregė ir t.t.).
Akbuzat siužetą sudaro Chaubano piršlybos per pilnatį nepaprastai
merginai, plaukiojančiai Šulgano ežere aukso anties pavidalu. Aihylu turi
nakties šviesulio prigimtį: ji sutverta iš spindulių ir liepsnos, išskleidusi
plaukus apšviečia pasaulį, o pasirodymas aukso anties pavidalu įvyksta per
pilnatį. Herojui pavyksta pašauti antį ir po trumpų grumtynių abu nugrimsta į
ežero dugną į povandeninio valdovo bei anapusinio pasaulio šeimininko rūmus,
kur gyvena demonai-slibinai ir protėvių dvasios. Ten herojų imasi globoti
sparnuotas žirgas Akbuzatas, kurio pagalba grįžta į žemę, čia atlieka
žygdarbius ir pabaigia savo protėvio Ural-batyro kosmologinius darbus nugali povandeninio
pasaulio valdovą Šulgan su jo pagalbininkais, o taip pat
nusausina Šulgano ežerą taip, kad jis tampa nedideliu. Tačiau prieš tai iš
ežero išeina gražuolė Nerkes ir atsiveda nesuskaičiuojamas naminių galvijų
bandas. Tad Nerkes turi dvilypę prigimtį ir priklauso tiek viršutiniam, tiek
žemutiniam pasauliams, kas įkūnyta jos simbolyje aukso antyje.
Ši siužeto linija sutinkama daugelyje padavimo apie Šulgano ežerą variantų, o taip pat epe Zajatuliak ir Chyuchylu, ir, beje, daugelyje
variantų herojus merginą sutinka krante besišukuojančią savo ilgus plaukus.
Suomių-ugorų tradicijoje irgi pasakojama apie piršlybas merginai-undinei, šukuojančiai
palukus ant vandens telkinio kranto, kuri gali turėti vandens paukščio arba spindulingų akių deivės pavidalą.
Kartu baškirų epuose ir padavimuose pagrindinę vietą turi herojaus kova su
povandeninio pasaulio valdovu dėl saulės deivės jaučių, žirgų šeimininkės.
Šio motyvo senumą liudija jo buvimas Vedų mite apie Vaalą; kaip ir paukščio
ir moters įvaizdžių sugretinimas Vidurinės Azijos mitologijoje. O Nerkes vaizdinys turi bendrumų su Vedų aušros deive Ušas.
Pastaba: Indijoje Uma naudota ankstyvuosiuose tekstuose
įvardijant Parvati, aukščiausiąją deivę, Visatos valdovę,
Šyvos žmoną.
*) Baškirai - tiurkų tauta, gyvenanti daugiausia pietų Urale ir jo
priekalnėse (Baškorstano respublika 1,2 mln. gyv.); viso apie 2 mln. žmonių. Arabų šaltiniuose minimi nuo 9-13 a.
(juos plačiai aprašė Ibn Fadlanas). 10 a. kartu su madjarais Uralą paliko ir kelios
baškirų gentys, atsikėlę į pietų Vengriją; jų centru buvo Keratas (apie baškirus Vengrijoje rašė al-Masudi).
13 a. Uralo baškirus užkariavo mongolai, vėliau jie tapo mongolų kariais. 16 a. viduryje įsiliejo į Rusijos imperiją.
Ivanas Žiaurusis į jų atmintį įėjo kaip
baltasis caras, tačiau valdžią paėmus Romanovams, jų padėtis pablogėjo, jie keletą kartų sukilo.
Turi europidų ir mongolidų rasių bruožų; kalba tiurkų kalboms priskiriama baškirų kalba. Tradiciškai vertėsi klajokline
gyvulininkyste, užsiimė žemdirbyste; nuo 1619 a. tapo sėslūs. Tradicinis patiekalas bišbarmakas. Tradicinė gyvenvietė aūlas.
Baškirų tikėjimas buvo šamanistinis, tačiau 10-13 a. priėmė sunitų pakraipos islamą.
Jų epai (Ural-batyr, Akbuzat, ...) išlaikė senosios indoiranėnų ir senovės tiurkų mitologijos elementų. Literatūros ištakos siekia 11 a.
Šorcų dvasios namų globėjos
Šių dvasių atvaizdus gamino moterys. Šios antropomorfinės židinio ir vaikų globėjos, giminės
protėvės orekener, ene-kiži arba ter-kižiler buvo kiekviename name.
Kai mergina palikdavo tėvų namus, ji jas gaudavo iš motinos ir perveždavo į vyro namus. Giminės
dvasios rūpinosi šeimos gerove, giminės pagausėjimu, saugojo vaikų sveikatą, šeimos ugnį. Jei su tomis
dvasiomis buvo elgiamasi nepagarbiai, tai jos siųsdavo ligas, todėl ne rečiau nei kartą per metus jas
vaišindavo lašiniais ir sviestu. Tie atvaizdai buvo saugojami maišė ar beržo tošies dėžutėje ant krosnies arba po prieangio stogeliu.
Orekenerai buvo supaprastinti žmogaus atvaizdai panašūs į skudurines lėles (15-20 cm ilgio drobiniai
maišeliai, prikimšti pakulų, rečiau nuo mirusios šamanės nukirptais plaukais), arba kaip kendyrnos audinio
juostelių pavidalu. Dažniausiai jie buvo be rankų ir kojų, kartais be kaklo, nosies, burnos, tačiau būtinai su
akimis iš karoliukų. Neretai figūros buvo sujungiamos poromis vyras ir žmona (o kartais ir po tris ar
daugiau). Kai kurios figūrėlėse galima įžvelgti krūtis, įkūnijant moteriškas dvasias. Tor-kižilerai buvo panašios, tačiau turėjo rankų
ir galvos apdaro elementus. Matyt orekener, ene-kiži ir ter-kižiler yra skirtingi vietiniai tų pačių dvasių pavadinimai.
Kitą namų dvasių tipą sudarė atvaizdai medžio pagrindu, apsiūti medžiagos gabalu, kurio viršuje
karoliukais arba siūlais pavaizduota akys, nosis ir burna. Ant galvos buvo užrišama skarelė arba uždedama
nedidelė kepurėlė, o figūrėlės perrišamos juostelėmis. Jie irgi vadinti ter-kižilerais, - netinkamai su jais
elgiantis jos galėjo kenkti galvijams ir nuodyti vandenį.
Ypatingą vietą užima Umai, Umai-iče. Jos garbinimas labai senas ir plačiai paplitęs Sajanų-Altajaus tiurkų
tautose. Anot šorcų, Umai vienu metu gyvena ir viršutiniame pasaulyje, ir žemėje greta naujagimio. Su laiku
Umai kultas nusileido iki šeimos lygio ir jo funkcijos buvo apribotos. Mrasko, Kondomo ir Viršutinio Abakano
šorcai (Balyktašo ulusas) kartu garbino ir piktąją Kara-Umai, su kuria siejo kūdikių ligas ir mirtis.
Umai, globojanti vaikus, įkūnijo kūdikio sielą. Žodžiu umai vadino kūdikio sielą nuo jo gimimo iki
maždaug trijų metų. Taip vadinta ir kūdikio bambutė. Jos simbolinis atvaizdas lankas su strėlyte, kiškio
kailiuko atraižėle pritvirtintas prie beržo gabalėlio ir pritvirtintas prie jurtos sienos ar pakabintas virš kūdikio
lopšio. L. Potapovas rašė, kad jį darė pirmąkart paguldant kūdikį į lopšį (pakvietus šamaną) ir nuimdavo
vaikui paaugus, kai jam jau nebereikėdavo lopšio. Greta nakčiai palikdavo ir kedro riešutėlių, kad ją pavaišintų ir pašlakstydavo talkanu.
Mrasko šorcai turėjo ir kitą Umai atvaizdą mažą beržinį lopšį, išklotą kiškio kailiuku ir perdurta arba
strėlyte (berniukui) arba virbalu (mergaitei) ir pritvirtintą prie jurtos sienos. Paprasčiausia apsauga galėjo
tarnauti trumputė strėlytė geležiniu antgaliu, padėta į lopšio dugną.
O Kara-Umai atvaizdu buvo žmogaus figūrėlė iš molio, pritvirtinta prie medinės lentelės. Jei šeimoje
sirgdavo ir mirdavo vaikai, motina kviesdavo šamaną. Jis priversdavo moterį slapta nuo kitų iš skudurų
išvynioti pala kudu načah lėlę, t.y. vaikišką mažo vaiko sielą. Tai buvo daroma paskutinio vaiko mirties
metinių naktį. Prieš tai, šamano paliepimu, į upę būdavo įmetamas lopšys, kad kartu su juo į mirusiųjų
karalystę išplauktų ir Kara-Umai. Apeigų metu moteris prie krūtinės, tarsi kūdikį, laikydavo lėlę. Pagavęs kokio
nors kūdikio Umai, šamanas ją atnešdavo savo būgne, kuriuo užklodavo moterį, priversdama ją gerti pieną
arba araką ir daužydamas būgną įkaldavo į moterį atneštą Umai. Tuo metu vaikas, kurio Umai būdavo
pavogta, mirdavo. Šamanas liepdavo pagaminti naują kūdikio apsaugą.
Kara-Umai figūrėles stropiai slėpdavo nuo pašalinių akių. Vieni jų užkasdavo po jurta toje vietoje, kur
paprastai būdavo lopšys. Kiti lėlę išplukdydavo mažame mediniame karstelyje ant plaustelio.
Antis Luvra
Klajokliai polovcai
Vaivorykštė mituose
Po gulbės sparnu
Čingis chano mirtis
Krisas: grėsmingas ginklas
Naimanės Anos istorija
Šorcų religiniai tikėjimai
Indonezijos mirusiųjų kultas
Skandinavų pasaulio sukūrimas
Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Saviėdžiai vertimo mįslė?!
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Poetinė Kalistrato Žakovo mitologija
Lukianas iš Samosatos. Apie gintarą arba Apie gulbes
Burtai ir tikėjimai Vilniaus krašte
Kas - čerauninkės, žolininkai ar raganos?
Riiti Jokomicu: 4-o asmens požiūris
Šamanizmas: religija ar ritualas?
Gilgamešo-Muromeco sugretinimai
Šinto ir japonų tikėjimai
Iki dangų remiančių kalnų
Sibiro ir šiaurės tautos
Emeriko tyrimai Koloje
Kai dar nebuvo vaivorykštės...
Prometėjo pėdsakas
Višta mitologijoje
Karelijos Adomas
Helovyno istorija
Gilgamešo epas
Drugelio simbolizmas
Matriarchatas
Vartiklis