Umai – lyginamoji charakteristika  

Derlingumo deivë Umai, kaip universalioji tiurkø tautø dievybë, buvo kalnø valdovë, medþiotojø, laukiniø þvëriø, vaikø ir motinystës globëja.
Uþfiksuotos dvi dievybës atmainos – Juodoji ir Baltoji Umai, kuriø viena atima, o kita suteikia gyvybæ. Rytø tiurkø Umai turi antropologiná pavidalà ir pagal kai kuriuos poþymius galima spëti jà esant Saulës dievybe ir yra paukðèio pavidalo. Baðkirø^*) protëviø mitologijoje, iðlaikiusioje iki-ðamaniðkojo laikotarpio elementus, Humai – Saulës dievybë, gulbë, Saulës dukra, paukðèiø valdovë ir Uralo demiurgo þmona. Jos sesuo Aihylu (Mënulio graþuolë) yra Mënulio dukra, antis, povandeninio pasaulio valdovo Ðulgano þmona.

Umai yra viena seniausiø tiurkø dievybiø. Kaip vaikø ir gimdytojø globëjos rolë iki ðiol iðliko Sajanø-Altajaus, Vidurinës Azijos ir Kazachstano tautose (ðorcai, kumandincai, teleutai, chakasai^**), kazachai, kirgizai, uzbekai). Visose tiurkø tautose taip vadinamos moterø ásèios. Be to, nuriatai taip vadina olà bei motinystës ásèios. Chakasai ir ðorcai Umai (Ymai) vadina kûdikio bambà bei sielà iki to momento, kai vaikas tampa santykinai savarankiðkas, t.y., liaujasi þásti motinos pienà ir pradeda vaikðèioti bei kalbëti, t.y. jo siela virsta Kut. Laikyta, kad tuo laikotarpiu Umai yra visada greta vaiko, o jei jinai já palikdavo, tasai susirgdavo ar net mirdavo. Chakasai tikëjo, kad ðeimose, kuriø vaikai neiðgyveno, apsigyveno Kara-Umai, kurià reikia iðvyti padedant ðamanui. Kara-Umai atvaizdo niekas neturëjo iðvysti. Jis gamintas kaip lëlë ið paèiø purviniausiø skarmalø ir buvo slepiamas po slenksèiu, o tuo tarpu apsauga lanko su strële pavidalu buvo pritvirtinama prie lubø sijos. Ðorcai Kara-Umai priskirdavo prie aiza piktøjø dvasiø, savotiðkø „mirties angelø“. Kumandincai Umai-ene garbino kaip vaikø ir suaugusiøjø globëjà ir dievybæ, padedanèià gimdymo metu, palankià þmogui, o taip pat kaip aukðtutinio pasaulio dievo Ulgenio dukrà. Teleutai Mei-ene, kaip vaikø gimdymo globëjà, ásivaizdavo kaip jaunà moterá banguotais sidabriðkais plaukais, besileidþianèiais ið dangaus vaivorykðte ir sauganèia vaikus auksinio lanko pagalba. Uzbekai tiki, kad Sary-ene padeda gimdyti, iðleisdama savo ilgus rausvus plaukus ir jais pridengdama gimdyvæ. Pas kirgizus Umai-ene globoja gimdymà ir saugo vaikus; reiðkia moters ásèias, taèiau Umai garbinimas daþnai persipina ir vietomis garbinamas kaip ugnies kultas. Iðkviesdami ugná, teleutø ir chakasø ðamanai kreipdavosi á Umai arba „motinà-ugná“. Matyt, tai susijæ su moters, kaip namø þidinio sergëtojos, funkcija.

Taèiau galimas ir kitas paaiðkinimas pagal dangiðkàjà, Saulës, Umai prigimtá. Jis taikytinas tik Baltajai Umai – ir tai atspindima chakasø tikëjime, kur ji gyvena danguje arba ðventykloje aukso durimis ant ðventojo Ymai idþe kalno, kaipo aukso paukðtelis ant berþo aukso lapais, auganèio kraðte, kur „niekad nevysta þolë“, þievës. Tai atitinka kalnà pasaulio centre, tad jo ðeimininkë yra, aiðku, saulës hipostazë.

Tiurkø ásivaizdavimu Humai yra pasakiðka paukðte, kuri suka lizdus ore (Vid. Azijoje laimës paukðtë yra „saulës huma“ ir „laimës huma“; o taip pat huma/humai þymi su mirusiøjø pasauliu susijæ paukðèiai – maitvanagiai: sipai ir grifai. Tai vël atgarsiai vël dviejø Umai atgarsis. Taigi ðviesioji Umai paukðtë simbolizuoja saulæ (ðviesiaplaukë uzbekø Sary-ene ir rausvaplaukë altajieèiø Umai), o juodoji Umai galëjo simbolizuoti mënulá. Todël chakasø bûstuose ir buvo laikomi Umai ir Kara-Umai amuletai kaip mikrokosmo atvaizdas. Kartu tai perteikia ir pasaulio dvilypæ prigimtá.

Taip reiktø suprasti ir dvilypæ Umai prigimtá iranënø pasaulyje. Vis tik M.I. Borgojakovas^***) pradiniu Umai vaizdiniu laikë vandens paukðtá (antá, gulbæ ir pan.), kurio tiurkai neperëmë ið iranënø. Tai verèia þvilgsná nukreipti á pietiná Uralà, baðkirø epà (daugiau apie gulbæ þr. >>>>).

Baðkirø folklore spindulingoji gulbë-mergelë Humai uþima ypatingà vietà tik epuose „Ural-Batyr“ ir „Akbuzat“. Paukðtë Humai laikoma baðkirø promotina, kas atsispindi totemiðkame draudime þudyti gulbes, o uþ toká nusikaltimas buvo baudþiamas nedelsiant. Pagrindiniu baðkirø Humai skirtumu nuo rytiniø tiurkø yra tas, kad ji neturi jokiø gimdymo ir vaikø prieþiûros globëjos funkcijø. Taip pat nëra akivaizdaus ryðio su ðamaniðka mitologija, todël nëra fetiðø ir kokiø nors mobiliø Humai atvaizdø, jei atmesime apsauginius Volgos Bulgarijos papuoðimus.

Baðkirø mitologijoje Humai daþniausiai yra paukðèio, in daþniausiai vandens (gulbë, antis, reèiau fantastinë gigantiðka paukðtë) pavidalo. Epuose Humai saulës Kojað dukra, o kartu ir saulës pakaitinë, nes savo iðskleistais plaukais nuðvieèia visà pasaulá. Jos motina Kojað tik paminima, o veiksmas rutuliojasi aplink jà arba sàryðyje su ja. Faktiðkai Humai yra laimingos paukðèiø ðalies Samrau ðeimininkë. Ji pasiþymi nepaprastomis savybëmis, pvz., pasiversti gulbe, atverti þemæ, ji regi ateitá, yra nemirtinga, jai pavaldus sparnuotas þirgas Akbuzatas, gyvenantis danguje. Bûdama Ural-batyro, demiurgo ir ðviesiojo panteono dievo, ji turëtø bûti laikoma gyvybës ir gyvybinës energijos suteikëja, bûti atsakinga uþ vaisingumà, gerbûvá - Kot‘à. Tuo galima paaiðkinti þmogaus sielos ryðá su antimi arba gulbe (þemës ir gyvybës sutvërëjomis). Ir ið èia kyla samprata apie moters groþá ir spinduliuojanèiø akiø moterá.

„Ural-batyre“ Humai yra poroje su Aihylu – Mënulio graþuole. Jø gimdytojai Saulë ir Mënulis nusakomi kaip pirmoji dieviðka pora paukðèiø valdovui Samrau. Sprendþiant ið keliø maþai pastebimø aspektø, tokiø, kaip savo tëvø dubliavimas, slaptas varþymasis ryðkumu tarp Saulës (Kojað) ir Mënulio (Ai), Aihylu potraukis þemutiniam, tamsiajam pasauliui, iðtekëjimas uþ bûsimo jo valdovo, galima kalbëti apie du mitinius antipodus - Saulæ ir Mënulá. O kartu ir artimumà tiurkø Umai, turinèiai dvi hipostazes.

Tuo ir paaiðkinamas minëtø personaþø susiliejimas Nerkes, povandeninio pasaulio valdytojo Ðulgano dukters, vaizdinyje ið „Aknuzat“ epo. Ji suderina saulës ir mënulio merginø vaizdinius, o taip pat kai kuriuos savo prototipës Humai bruoþus (ásakinëja sparnuotam þirgui bei povandeniniams galvijams, pasiverèia aukso antimi, iðteka uþ devø-ropliø pasaulá áveikusio herojaus, yra aiðkiaregë ir t.t.).

„Akbuzat“ siuþetà sudaro Chaubano pirðlybos per pilnatá nepaprastai merginai, plaukiojanèiai Ðulgano eþere aukso anties pavidalu. Aihylu turi nakties ðviesulio prigimtá: ji sutverta ið spinduliø ir liepsnos, iðskleidusi plaukus apðvieèia pasaulá, o pasirodymas aukso anties pavidalu ávyksta per pilnatá. Herojui pavyksta paðauti antá ir po trumpø grumtyniø abu nugrimsta á eþero dugnà á povandeninio valdovo bei anapusinio pasaulio ðeimininko rûmus, kur gyvena demonai-slibinai ir protëviø dvasios. Ten herojø imasi globoti sparnuotas þirgas Akbuzatas, kurio pagalba gráþta á þemæ, èia atlieka þygdarbius ir pabaigia savo protëvio Ural-batyro kosmologinius darbus – nugali povandeninio pasaulio valdovà Ðulgan su jo pagalbininkais, o taip pat nusausina Ðulgano eþerà taip, kad jis tampa nedideliu. Taèiau prieð tai ið eþero iðeina graþuolë Nerkes ir atsiveda nesuskaièiuojamas naminiø galvijø bandas. Tad Nerkes turi dvilypæ prigimtá ir priklauso tiek virðutiniam, tiek þemutiniam pasauliams, kas ákûnyta jos simbolyje – aukso antyje.

Ði siuþeto linija sutinkama daugelyje padavimo apie Ðulgano eþerà variantø, o taip pat epe „Zajatuliak ir Chyuchylu“, ir, beje, daugelyje variantø herojus merginà sutinka krante besiðukuojanèià savo ilgus plaukus. Suomiø-ugorø tradicijoje irgi pasakojama apie pirðlybas merginai-undinei, ðukuojanèiai plaukus ant vandens telkinio kranto, kuri gali turëti vandens paukðèio arba spindulingø akiø deivës pavidalà.

Kartu baðkirø epuose ir padavimuose pagrindinæ vietà turi herojaus kova su povandeninio pasaulio valdovu dël saulës deivës – jauèiø, þirgø ðeimininkës. Ðio motyvo senumà liudija jo buvimas Vedø mite apie Vaalà; kaip ir paukðèio ir moters ávaizdþiø sugretinimas Vidurinës Azijos mitologijoje. O Nerkes vaizdinys turi bendrumø su Vedø auðros deive Uðas.

Pastaba: Indijoje Uma naudota ankstyvuosiuose tekstuose ávardijant Parvati, aukðèiausiàjà deivæ, Visatos valdovæ, Ðyvos þmonà.

---

^*) Baðkirai - tiurkø tauta, gyvenanti daugiausia pietø Urale ir jo priekalnëse (Baðkorstano respublika – 1,2 mln. gyv.); viso apie 2 mln. þmoniø. Arabø ðaltiniuose minimi nuo 9-13 a. (juos plaèiai apraðë Ibn Fadlanas). 10 a. kartu su madjarais Uralà paliko ir kelios baðkirø gentys, atsikëlæ á pietø Vengrijà; jø centru buvo Keratas (apie baðkirus Vengrijoje raðë al-Masudi). 13 a. Uralo baðkirus uþkariavo mongolai, vëliau jie tapo mongolø kariais. 16 a. viduryje ásiliejo á Rusijos imperijà. Ivanas Þiaurusis á jø atmintá áëjo kaip „baltasis caras“, taèiau valdþià paëmus Romanovams, jø padëtis pablogëjo, jie keletà kartø sukilo.
Turi europidø ir mongolidø rasiø bruoþø; kalba tiurkø kalboms priskiriama baðkirø kalba. Tradiciðkai vertësi klajokline gyvulininkyste, uþsiimë þemdirbyste; nuo 16–19 a. tapo sëslûs. Tradicinis patiekalas – biðbarmakas. Tradicinë gyvenvietë – aûlas. Baðkirø tikëjimas buvo ðamanistinis, taèiau 10-13 a. priëmë sunitø pakraipos islamà. Jø epai („Ural-batyr“, „Akbuzat“, ...) iðlaikë senosios indoiranënø ir senovës tiurkø mitologijos elementø. Literatûros iðtakos siekia 11 a.

^**) Chakasai (save vadina chakastarai arba madarlarais) - tiurkø kilmës Sibiro tauta (dar vadinami Jenisiejaus totoriais), gyvenanti daugiausia Rusijos Chakasijos Respublikoje (per 65 tûkst.), taip pat Krasnojarsko kraðte (apie 4500) ir kitur. Priklauso mongolidø rasei. Laikomi kilæ ið Jenisiejaus kirgizø. Sësliais tapo 18-19 a. Tradiciðkai verèiasi pusiau klajokline gyvulininkyste – augina arklius, avis, galvijus. Taip pat uþsiima þemës ûkiu (pvz., mieþiø auginimu). Tradiciðkai iðpaþásta ðamanizmà, turi poþeminiame pasaulyje gyvebnanèiø demonø sistemà. Kalba priklauso tiurkø ðeimos uigurø grupei. Yra iðlaikæ herojinius epus („Altyptyg nymach“ ið 30 tûkst. eiluèiø apie tris didvyriø kartas), yra iðlikusios jø akmeninës tvirtovës. 

^***) Michailas Borgojakovas (1930-1983) – chakasø kalbininkas, intensyviai nagrinëjæs chakasø kalbà ir jai skyræs daugybæ publikacijø (pagrindinis darbas – monografija „Linksniø vystymasis ir jø svarba chakasø kalboje“, 1976). Uþsiëmë ir pedagogine veikla Abakano pedagoginiame inst-te.

---

Ðorcø dvasios – namø globëjos

Ðiø dvasiø atvaizdus gamino moterys. Ðios antropomorfinës þidinio ir vaikø „globëjos“, giminës protëvës orekener, ene-kiþi arba ter-kiþiler buvo kiekviename name.

Kai mergina palikdavo tëvø namus, ji jas gaudavo ið motinos ir perveþdavo á vyro namus. Giminës dvasios rûpinosi ðeimos gerove, giminës pagausëjimu, saugojo vaikø sveikatà, ðeimos ugná. Jei su tomis dvasiomis buvo elgiamasi nepagarbiai, tai jos siøsdavo ligas, todël ne reèiau nei kartà per metus jas vaiðindavo laðiniais ir sviestu. Tie atvaizdai buvo saugojami maiðë ar berþo toðies dëþutëje ant krosnies arba po prieangio stogeliu.

Orekenerai buvo supaprastinti þmogaus atvaizdai panaðûs á skudurines lëles (15-20 cm ilgio drobiniai maiðeliai, prikimðti pakulø, reèiau nuo mirusios ðamanës nukirptais plaukais), arba kaip kendyrnos audinio juosteliø pavidalu. Daþniausiai jie buvo be rankø ir kojø, kartais be kaklo, nosies, burnos, taèiau bûtinai su akimis ið karoliukø. Neretai figûros buvo sujungiamos poromis – vyras ir þmona (o kartais ir po tris ar daugiau). Kai kurios figûrëlëse galima áþvelgti krûtis, ákûnijant moteriðkas dvasias. Tor-kiþilerai buvo panaðios, taèiau turëjo rankø ir galvos apdaro elementus. Matyt orekener, ene-kiþi ir ter-kiþiler yra skirtingi vietiniai tø paèiø dvasiø pavadinimai.

Kità namø dvasiø tipà sudarë atvaizdai medþio pagrindu, apsiûti medþiagos gabalu, kurio virðuje karoliukais arba siûlais pavaizduota akys, nosis ir burna. Ant galvos buvo uþriðama skarelë arba uþdedama nedidelë kepurëlë, o figûrëlës perriðamos juostelëmis. Jie irgi vadinti ter-kiþilerais, - netinkamai su jais elgiantis jos galëjo kenkti galvijams ir nuodyti vandená.

Ypatingà vietà uþima Umai, Umai-ièe. Jos garbinimas labai senas ir plaèiai paplitæs Sajanø-Altajaus tiurkø tautose. Anot ðorcø, Umai vienu metu gyvena ir virðutiniame pasaulyje, ir þemëje greta naujagimio. Su laiku Umai kultas nusileido iki ðeimos lygio ir jo funkcijos buvo apribotos. Mrasko, Kondomo ir Virðutinio Abakano ðorcai (Balyktaðo ulusas) kartu garbino ir piktàjà Kara-Umai, su kuria siejo kûdikiø ligas ir mirtis.

Umai, globojanti vaikus, ákûnijo kûdikio sielà. Þodþiu „umai“ vadino kûdikio sielà nuo jo gimimo iki maþdaug trijø metø. Taip vadinta ir kûdikio bambutë. Jos simbolinis atvaizdas – lankas su strëlyte, kiðkio kailiuko atraiþële pritvirtintas prie berþo gabalëlio ir pritvirtintas prie jurtos sienos ar pakabintas virð kûdikio lopðio. L. Potapovas raðë, kad já darë pirmàkart paguldant kûdiká á lopðá (pakvietus ðamanà) ir nuimdavo vaikui paaugus, kai jam jau nebereikëdavo lopðio. Greta nakèiai palikdavo ir kedro rieðutëliø, kad jà „pavaiðintø“ ir paðlakstydavo talkanu.

Mrasko ðorcai turëjo ir kità Umai atvaizdà – maþà berþiná lopðá, iðklotà kiðkio kailiuku ir perdurta arba strëlyte (berniukui) arba virbalu (mergaitei) ir pritvirtintà prie jurtos sienos. Paprasèiausia apsauga galëjo tarnauti trumputë strëlytë geleþiniu antgaliu, padëta á lopðio dugnà.

O Kara-Umai atvaizdu buvo þmogaus figûrëlë ið molio, pritvirtinta prie medinës lentelës. Jei ðeimoje sirgdavo ir mirdavo vaikai, motina kviesdavo ðamanà. Jis priversdavo moterá slapta nuo kitø ið skudurø iðvynioti pala kudu naèah lëlæ, t.y. vaikiðkà maþo vaiko sielà. Tai buvo daroma paskutinio vaiko mirties metiniø naktá. Prieð tai, ðamano paliepimu, á upæ bûdavo ámetamas lopðys, kad kartu su juo á mirusiøjø karalystæ iðplauktø ir Kara-Umai. Apeigø metu moteris prie krûtinës, tarsi kûdiká, laikydavo lëlæ. Pagavæs kokio nors kûdikio Umai, ðamanas jà atneðdavo savo bûgne, kuriuo uþklodavo moterá, priversdama jà gerti pienà arba arakà ir dauþydamas bûgnà „ákaldavo“ á moterá atneðtà Umai. Tuo metu vaikas, kurio Umai bûdavo pavogta, mirdavo. Ðamanas liepdavo pagaminti naujà kûdikio apsaugà.

Kara-Umai figûrëles stropiai slëpdavo nuo paðaliniø akiø. Vieni jø uþkasdavo po jurta toje vietoje, kur paprastai bûdavo lopðys. Kiti lëlæ iðplukdydavo maþame mediniame karstelyje ant plaustelio.

Antis Luvra
Klajokliai polovcai
Vaivorykðtë mituose
Po gulbës sparnu
Èingis chano mirtis
Krisas: grësmingas ginklas
Naimanës Anos istorija
Ðorcø religiniai tikëjimai
Indonezijos mirusiøjø kultas
Skandinavø pasaulio sukûrimas
Ðiaurës þvaigþdës prie Lenos
„Saviëdþiai“ – vertimo máslë?!
Kai dar elniai ið dangaus krisdavo
Poetinë Kalistrato Þakovo mitologija
Lukianas ið Samosatos. Apie gintarà arba Apie gulbes
Burtai ir tikëjimai Vilniaus kraðte
Kas - èerauninkës, þolininkai ar raganos?
Riiti Jokomicu: 4-o asmens poþiûris
Ðamanizmas: religija ar ritualas?
Gilgameðo-Muromeco sugretinimai
Ðinto ir japonø tikëjimai
Iki dangø remianèiø kalnø
Sibiro ir ðiaurës tautos
Emeriko tyrimai Koloje
Kai dar nebuvo vaivorykðtës...
Prometëjo pëdsakas
Viðta mitologijoje
Karelijos Adomas
Helovyno istorija
Gilgameðo epas
Drugelio simbolizmas
Matriarchatas
Vartiklis