Umai – lyginamoji charakteristika

Derlingumo deivė Umai, kaip universalioji tiurkų tautų dievybė, buvo kalnų valdovė, medžiotojų, laukinių žvėrių, vaikų ir motinystės globėja. Užfiksuotos dvi dievybės atmainos – Juodoji ir Baltoji Umai, kurių viena atima, o kita suteikia gyvybę. Rytų tiurkų Umai turi antropologinį pavidalą ir pagal kai kuriuos požymius galima spėti ją esant Saulės dievybe ir yra paukščio pavidalo. Baškirų protėvių mitologijoje, išlaikiusioje iki-šamaniškojo laikotarpio elementus, Humai – Saulės dievybė, gulbė, Saulės dukra, paukščių valdovė ir Uralo demiurgo žmona. Jos sesuo Aihylu (Mėnulio gražuolė) yra Mėnulio dukra, antis, povandeninio pasaulio valdovo Šulgano žmona.

Umai yra viena seniausių tiurkų dievybių. Kaip vaikų ir gimdytojų globėjos rolė iki šiol išliko Sajanų-Altajaus, Vidurinės Azijos ir Kazachstano tautose (šorcai, kumandincai, teleutai, chakasus, kazachus, kirgizus, uzbekus). Visose tiurkų tautose taip vadinamos moterų įsčios. Be to, nuriatai taip vadina olą bei motinystės įsčios. Chakasai ir šorcai Umai (Ymai) vadina kūdikio bambą bei sielą iki to momento, kai vaikas tampa santykinai savarankiškas, t.y., liaujasi žįsti motinos pieną ir pradeda vaikščioti bei kalbėti, t.y. jo siela virsta Kut. Laikyta, kad tuo laikotarpiu Umai yra visada greta vaiko, o jei jinai jį palikdavo, Bow of Umay tasai susirgdavo ar net mirdavo. Chakasai tikėjo, kad šeimose, kurių vaikai neišgyveno, apsigyveno Kara-Umai, kurią reikia išvyti padedant šamanui. Kara-Umai atvaizdo niekas neturėjo išvysti. Jis gamintas kaip lėlė iš pačių purviniausių skarmalų ir buvo slepiamas po slenksčiu, o tuo tarpu apsauga lanko su strėle pavidalu buvo pritvirtinama prie lubų sijos. Šorcai Kara-Umai priskirdavo prie aiza piktųjų dvasių, savotiškų „mirties angelų“. Kumandincai Umai-ene garbino kaip vaikų ir suaugusiųjų globėją ir dievybę, padedančią gimdymo metu, palankią žmogui, o taip pat kaip aukštutinio pasaulio dievo Ulgenio dukrą. Teleutai Mei-ene, kaip vaikų gimdymo globėją, įsivaizdavo kaip jauną moterį banguotais sidabriškais plaukais, besileidžiančiais iš dangaus vaivorykšte ir saugančia vaikus auksinio lanko pagalba. Uzbekai tiki, kad Sary-ene padeda gimdyti, išleisdama savo ilgus rausvus plaukus ir jais pridengdama gimdyvę. Pas kirgizus Umai-ene globoja gimdymą ir saugo vaikus; reiškia moters įsčias, tačiau Umai garbinimas dažnai persipina ir vietomis garbinamas kaip ugnies kultas. Iškviesdami ugnį, teleutų ir chakasų šamanai kreipdavosi į Umai arba „motiną-ugnį“. Matyt, tai susiję su moters, kaip namų židinio sergėtojos, funkcija.

Tačiau galimas ir kitas paaiškinimas pagal dangiškąją, Saulės, Umai prigimtį. Jis taikytinas tik Baltajai Umai – ir tai atspindima chakasų tikėjime, kur ji gyvena danguje arba šventykloje aukso durimis ant šventojo Ymai idže kalno, kaipo aukso paukštelis ant beržo aukso lapais, augančio krašte, kur „niekad nevysta žolė“, žievės. Tai atitinka kalną pasaulio centre, tad jo šeimininkė yra, aišku, saulės hipostazė.

Tiurkų įsivaizdavimu Humai yra pasakiška paukšte, kuri suka lizdus ore (Vid.Azijoje laimės paukštė yra „saulės huma“ ir „laimės huma“; o taip pat huma/humai žymi su mirusiųjų pasauliu susiję paukščiai – maitvanagiai: sipai ir grifai. Tai vėl atgarsiai vėl dviejų Umai atgarsis. Taigi šviesioji Umai paukštė simbolizuoja saulę (šviesiaplaukė uzbekų Sary-ene ir rausvaplaukė altajiečių Umai), o juodoji Umai galėjo simbolizuoti mėnulį. Todėl chakasų būstuose ir buvo laikomi Umai ir Kara-Umai amuletai kaip mikrokosmo atvaizdas. Kartu tai perteikia ir pasaulio dvartu tai perteikia ir pasaulio dvilypę prigimtį.

Taip reiktų suprasti ir dvilypę Umai prigimtį iranėnų pasaulyje. Vis tik M.I. Borgojakovas pradiniu Umai vaizdiniu laikė vandens paukštį (antį, gulbę ir pan.), kurio tiurkai neperėmė iš iranėnų. Tai verčia žvilgsnį nukreipti į pietinį Uralą, baškirų epą Worship of Umay (daugiau apie gulbę >>>>).

Baškirų folklore spindulingoji gulbė-mergelė Humai užima ypatingą vietą tik epuose „Ural-Batyr“ ir „Akbuzat“. Paukštė Humai laikoma baškirų promotina, kas atsispindi totemiškame draudime žudyti gulbes, o už tokį nusikaltimas buvo baudžiamas nedelsiant. Pagrindiniu baškirų Humai skirtumu nuo rytinių tiurkų yra tas, kad ji neturi jokių gimdymo ir vaikų priežiūros globėjos funkcijų. Taip pat nėra akivaizdaus ryšio su šamaniška mitologija, todėl nėra fetišų ir kokių nors mobilių Humai atvaizdų, jei atmesime apsauginius Volgos Bulgarijos papuošimus.

Baškirų mitologijoje Humai dažniausiai yra paukščio, in dažniausiai vandens (gulbė, antis, rečiau fantastinė gigantiška paukštė) pavidalo. Epuose Humai saulės Kojaš dukra, o kartu ir saulės pakaitinė, nes savo išskleistais plaukais nušviečia visą pasaulį. Jos motina Kojaš tik paminima, o veiksmas rutuliojasi aplink ją arba sąryšyje su ja. Faktiškai Humai yra laimingos paukščių šalies Samrau šeimininkė. Ji pasižymi nepaprastomis savybėmis, pavyzdžiui, pasiversti gulbe, atverti žemę, ji regi ateitį, yra nemirtinga, jai pavaldus sparnuotas žirgas Akbuzatas, gyvenantis danguje. Būdama Ural- batyro, demiurgo ir šviesiojo panteono dievo, ji turėtų būti laikoma gyvybės ir gyvybinės energijos suteikėja, būti atsakinga už vaisingumą, gerbūvį - Kot‘ą. Tuo galima paaiškinti žmogaus sielos ryšį su antimi arba gulbe (žemės ir gyvybės sutvėrėjomis). Ir iš čia kyla samprata apie moters grožį ir spinduliuojančių akių moterį.

„Ural-batyre“ Humai yra poroje su Aihylu – Mėnulio gražuole. Jų gimdytojai Saulė ir Mėnulis nusakomi kaip pirmoji dieviška pora paukščių valdovui Samrau. Sprendžiant iš kelių mažai pastebimų aspektų, tokių, kaip savo tėvų dubliavimas, slaptas varžymasis ryškumu tarp Saulės (Kojaš) ir Mėnulio (Ai), Aihylu potraukis žemutiniam, tamsiajam pasauliui, ištekėjimas už būsimo jo valdovo, galima kalbėti apie du mitinius antipodus - Saulę ir Mėnulį. O kartu ir artimumą tiurkų Umai, turinčiai dvi hipostazes.

Tuo ir paaiškinamas minėtų personažų susiliejimas Nerkes, povandeninio pasaulio valdytojo Šulgano dukters, vaizdinyje iš „Aknuzat“ epo. Ji suderina saulės ir mėnulio merginų vaizdinius, o taip pat kai kuriuos savo prototipės Humai bruožus (įsakinėja sparnuotam žirgui bei povandeniniams galvijams, pasiverčia aukso antimi, išteka už devų- roplių pasaulį įveikusio herojaus, yra aiškiaregė ir t.t.).

„Akbuzat“ siužetą sudaro Chaubano piršlybos per pilnatį nepaprastai merginai, plaukiojančiai Šulgano ežere aukso anties pavidalu. Aihylu turi nakties šviesulio prigimtį: ji sutverta iš spindulių ir liepsnos, išskleidusi plaukus apšviečia pasaulį, o pasirodymas aukso anties pavidalu įvyksta per pilnatį. Herojui pavyksta pašauti antį ir po trumpų grumtynių abu nugrimsta į ežero dugną į povandeninio valdovo bei anapusinio pasaulio šeimininko rūmus, kur gyvena demonai-slibinai ir protėvių dvasios. Ten herojų imasi globoti sparnuotas žirgas Akbuzatas, kurio pagalba grįžta į žemę, čia atlieka žygdarbius ir pabaigia savo protėvio Ural-batyro kosmologinius darbus – nugali povandeninio Umay, goddes of fertility pasaulio valdovą Šulgan su jo pagalbininkais, o taip pat nusausina Šulgano ežerą taip, kad jis tampa nedideliu. Tačiau prieš tai iš ežero išeina gražuolė Nerkes ir atsiveda nesuskaičiuojamas naminių galvijų bandas. Tad Nerkes turi dvilypę prigimtį ir priklauso tiek viršutiniam, tiek žemutiniam pasauliams, kas įkūnyta jos simbolyje – aukso antyje.

Ši siužeto linija sutinkama daugelyje padavimo apie Šulgano ežerą variantų, o taip pat epe „Zajatuliak ir Chyuchylu“, ir, beje, daugelyje variantų herojus merginą sutinka krante besišukuojančią savo ilgus plaukus. Suomių-ugorų tradicijoje irgi pasakojama apie piršlybas merginai-undinei, šukuojančiai palukus ant vandens telkinio kranto, kuri gali turėti vandens paukščio arba spindulingų akių deivės pavidalą.

Kartu baškirų epuose ir padavimuose pagrindinę vietą turi herojaus kova su povandeninio pasaulio valdovu dėl saulės deivės – jaučių, žirgų šeimininkės. Šio motyvo senumą liudija jo buvimas Vedų mite apie Vaalą; kaip ir paukščio ir moters įvaizdžių sugretinimas Vidurinės Azijos mitologijoje. O Nerkes vaizdinys turi bendrumų su Vedų aušros deive Ušas.

Pastaba: Indijoje Uma naudota ankstyvuosiuose tekstuose įvardijant Parvati, aukščiausiąją deivę, Visatos valdovę, Šyvos žmoną.


Šorcų dvasios – namų globėjos

Šių dvasių atvaizdus gamino moterys. Šios antropomorfinės židinio ir vaikų „globėjos“, giminės protėvės orekener, ene-kiži arba ter-kižiler buvo kiekviename name.

Kai mergina palikdavo tėvų namus, ji jas gaudavo iš motinos ir perveždavo į vyro namus. Giminės dvasios rūpinosi šeimos gerove, giminės pagausėjimu, saugojo vaikų sveikatą, šeimos ugnį. Jei su tomis dvasiomis buvo elgiamasi nepagarbiai, tai jos siųsdavo ligas, todėl ne rečiau nei kartą per metus jas vaišindavo lašiniais ir sviestu. Tie atvaizdai buvo saugojami maišė ar beržo tošies dėžutėje ant krosnies arba po prieangio stogeliu.

Orekenerai buvo supaprastinti žmogaus atvaizdai panašūs į skudurines lėles (15-20 cm ilgio drobiniai maišeliai, prikimšti pakulų, rečiau nuo mirusios šamanės nukirptais plaukais), arba kaip kendyrnos audinio juostelių pavidalu. Dažniausiai jie buvo be rankų ir kojų, kartais be kaklo, nosies, burnos, tačiau būtinai su akimis iš karoliukų. Neretai figūros buvo sujungiamos poromis – vyras ir žmona (o kartais ir po tris ar daugiau). Kai kurios figūrėlėse galima įžvelgti krūtis, įkūnijant moteriškas dvasias. Tor-kižilerai buvo panašios, tačiau turėjo rankų ir galvos apdaro elementus. Matyt orekener, ene-kiži ir ter-kižiler yra skirtingi vietiniai tų pačių dvasių pavadinimai.

Kitą namų dvasių tipą sudarė atvaizdai medžio pagrindu, apsiūti medžiagos gabalu, kurio viršuje karoliukais arba siūlais pavaizduota akys, nosis ir burna. Ant galvos buvo užrišama skarelė arba uždedama nedidelė kepurėlė, o figūrėlės perrišamos juostelėmis. Jie irgi vadinti ter-kižilerais, - netinkamai su jais elgiantis jos galėjo kenkti galvijams ir nuodyti vandenį.

Ypatingą vietą užima Umai, Umai-iče. Jos garbinimas labai senas ir plačiai paplitęs Sajanų-Altajaus tiurkų tautose. Anot šorcų, Umai vienu metu gyvena ir viršutiniame pasaulyje, ir žemėje greta naujagimio. Su laiku Umai kultas nusileido iki šeimos lygio ir jo funkcijos buvo apribotos. Mrasko, Kondomo ir Viršutinio Abakano šorcai (Balyktašo ulusas) kartu garbino ir piktąją Kara-Umai, su kuria siejo kūdikių ligas ir mirtis.

Umai, globojanti vaikus, įkūnijo kūdikio sielą. Žodžiu „umai“ vadino kūdikio sielą nuo jo gimimo iki maždaug trijų metų. Taip vadinta ir kūdikio bambutė. Jos simbolinis atvaizdas – lankas su strėlyte, kiškio kailiuko atraižėle pritvirtintas prie beržo gabalėlio ir pritvirtintas prie jurtos sienos ar pakabintas virš kūdikio lopšio. L. Potapovas rašė, kad jį darė pirmąkart paguldant kūdikį į lopšį (pakvietus šamaną) ir nuimdavo vaikui paaugus, kai jam jau nebereikėdavo lopšio. Greta nakčiai palikdavo ir kedro riešutėlių, kad ją „pavaišintų“ ir pašlakstydavo talkanu.

Mrasko šorcai turėjo ir kitą Umai atvaizdą – mažą beržinį lopšį, išklotą kiškio kailiuku ir perdurta arba strėlyte (berniukui) arba virbalu (mergaitei) ir pritvirtintą prie jurtos sienos. Paprasčiausia apsauga galėjo tarnauti trumputė strėlytė geležiniu antgaliu, padėta į lopšio dugną.

O Kara-Umai atvaizdu buvo žmogaus figūrėlė iš molio, pritvirtinta prie medinės lentelės. Jei šeimoje sirgdavo ir mirdavo vaikai, motina kviesdavo šamaną. Jis priversdavo moterį slapta nuo kitų iš skudurų išvynioti pala kudu načah lėlę, t.y. vaikišką mažo vaiko sielą. Tai buvo daroma paskutinio vaiko mirties metinių naktį. Prieš tai, šamano paliepimu, į upę būdavo įmetamas lopšys, kad kartu su juo į mirusiųjų karalystę išplauktų ir Kara-Umai. Apeigų metu moteris prie krūtinės, tarsi kūdikį, laikydavo lėlę. Pagavęs kokio nors kūdikio Umai, šamanas ją atnešdavo savo būgne, kuriuo užklodavo moterį, priversdama ją gerti pieną arba araką ir daužydamas būgną „įkaldavo“ į moterį atneštą Umai. Tuo metu vaikas, kurio Umai būdavo pavogta, mirdavo. Šamanas liepdavo pagaminti naują kūdikio apsaugą.

Kara-Umai figūrėles stropiai slėpdavo nuo pašalinių akių. Vieni jų užkasdavo po jurta toje vietoje, kur paprastai būdavo lopšys. Kiti lėlę išplukdydavo mažame mediniame karstelyje ant plaustelio.

Antis Luvra
Klajokliai polovcai
Vaivorykštė mituose
Po gulbės sparnu
Čingis chano mirtis
Šorcų religiniai tikėjimai
Indonezijos mirusiųjų kultas
Skandinavų pasaulio sukūrimas
Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Lukianas iš Samosatos. Apie gintarą arba Apie gulbes
Burtai ir tikėjimai Vilniaus krašte
Kas - čerauninkės, žolininkai ar raganos?
Nan Madolis - apleistas paslapčių miestas
Riiti Jokomicu: 4-o asmens požiūris
Šamanizmas: religija ar ritualas?
Gilgamešo-Muromeco sugretinimai
Šinto ir japonų tikėjimai
Iki dangų remiančių kalnų
Sibiro ir šiaurės tautos
Emeriko tyrimai Koloje
Kai dar nebuvo vaivorykštės...
Višta mitologijoje
Karelijos Adomas
Helovyno istorija
Gilgamešo epas
Drugelio simbolizmas
Matriarchatas
Vartiklis