„Saviėdžiai“ – vertimo mįslė?!  

Anot C. de Bridia „Historia Tartarorum“, imperatoriumi tapęs Čingis chanas, „paskirstė tris kariaunas [eiti kariauti] į tris pasaulio šalis, kad pavergtų visus pasaulyje gyvenančius žmones“ (HT 11).
Mongolai kariaudami pasiekia žinomo pasaulio ribas ir patenka į mitines erdves, kur priversti kautis su neįprastais priešininkais. Viena iš priežasčių, kodėl kariaunos laiku negrįžo, buvo mirties nuosprendžio baimė – mat Čingis chanas buvo įsakęs negrįžti anksčiau nustatyto laiko (HT 18).

Čia panagrinėsime vieną 1247 m. žygio į šiaurines sritis aspektą – apie saviėdžius. Atkreipsime dėmesį, kad:

Mongolų žygis primena ne karinę ekspediciją, o klajonę, nes jie nesikauna nė viena iš šiaurinių tautų^p1). Todėl galima spėti, kad tai kompozicija, paimta iš kažkokio literatūrinio kūrinio, aprašančio panašią pažintinę kelionę į šiaurę;

Nekelia abejonių išgalvotas maršrutas, kuriame minimi „besimaitinantys garais“, o taip pat kanopiniai ir su šuns snukiais žmonės. Tik lieka klausimas, ar tie personažai įkūnija nepažinto realaus pasaulio simbolius ar sukurti dirbtinai;

Kiekviena šiaurės tauta turi pavadinimą. Kaip galima paaiškinti, kad dvi jos „parositai“ ir „samojedai“ (garu sotūs ir saviėdžiai) turi slavišką, o kitos – mongolišką kilmę (ukorkolonai, nochoiterimai - kanopiniai ir šungalviniai). O štai vienrankiai vienkojai, brolio Jono vadinti lotyniškai ciklopedais (apvalakojais), HT įvardinti kaip unipedai (vienkojai). Tad rusiškų, mongoliškų ir lotyniškų terminų painiojimas rodo vertimo buvimą;

Vieninteliam, kuriam žygis į šiaurę sukėlė nuostabą, buvo Vilhelmas de Rubrukas, savo 1255 m. ataskaitoje patikimai aprašantis šiaurinius kraštus. Bet niekas nesugebėjo jam patvirtinti žygio į šiaurę istorijos. O jis, tarp kitko, aptiko, kad ir jokios pabaisiškos tautos ten negyvena – jų nėra net folklore.

Pagal abi pranciškonų versijas, Džuči chano²⁾ vadovaujami mongolai, prie Kalkos sumušę rusus ir komanus¹⁾, pasuka į šiaurę. Anot HT 20-22 (perteikiančios tuos įvykius plačiausiai), mongolų kariauna:
„grįždama į savo žemes, pakeliui užgrobė kelias žemes šiaurėje: bastarchų³⁾, t.y. Didžiąją Vengriją, kuri greta jūros šiaurėje. Nuo tos žemės jie atėjo pas sočius garu [parositus], aukštus, tačiau gležnus ir nestiprius. Su mažu ir apvaliu, į puoduką panašiu pilvu, jie niekada nevalgo rydami, o maitinasi garu, nes vietoje burnos turi nedidelę angą ir, kai puode verda mėsą, maitinasi gaudydami garą per [minėtą] angą. O mėsą ja nesidomėdami išmeta šunims. Taigi jiems [totoriams] šie [žmonės] rūpesčių nekėlė, nes jiems kelia pasibjaurėjimą visa, kas nepaprasta. Po to jie atvyko pas kažkokius [žmones], kurie vadinasi samojedais. Tačiau ir šie jų nedomino, nes jie vargšai ir miškiniai, gyvenantys tik iš medžioklės. Galiausiai atvyko pas vadinamus ukorkolonais. Ukor totoriškai reiškia „jautis“, o kolon - „kojos“: taigi, „jaučio kojomis“, arba jie vadinami nochoiterimais: nochoi reiškia „šuo“, terim - „galva“, taigi „šuns galvomis“. Jų kanopos žemiau kulšnų, o žmogaus galva nuo pakaušio iki pat ausų, tačiau visų veidas visai kaip šuns [snukis], todėl jie ir vadinami pagal savo išsigimusią [kūno] dalį. Jie ištaria du žodžius, o trečią išloja, tad ir todėl gali būti vadinami šunimis. Jie taip pat miškiniai ir bėgdami atitinkamai vikrūs. Ir juos [totoriai] atitinkamai niekina.
Taip grįžę į savo žemę, jie rado Čingis chaną [mirtinai[ nutrenktą griaustinio (analizę apie tai skaitykite >>>>>). Be to, totoriai saviškiams papasakojo, kad buvojo kažkokių žmonių, turinčių tik vieną ranką ir koją, tačiau kuriems niekas negalėjo padaryti žalos dėl jų [judėjimo] spartos ir strėlių galios. Juk vienas įtempia lanką, o kitas iššauna strėlę stipriau, nei be kuri [kita] tauta. Taip pat kalba, kad savo greičiu jie lenkia ne tik kitų šalių gyventojus, bet net ir visus žemės keturkojus. [ ... ] O vadinasi jie unipedais“.

Štai legendiniame uigurų⁴⁾ pasiuntinių kelionės aprašyme (8 a.) minima ir šunų karalystė ir kanopinių sritis^p2). Analogiškai žemes šiauriau kidanių⁶⁾ aprašė ir kinų valdininkas Chu Ciao (10 a.), kurio pasakojimas išliko E. Lun-li⁵⁾ kompiliacijoje (13 a.).
Šiauriau kitanių „gyvena heičeczi, meistriškai gaminantys vežimus su jurtomis. Jie labai gerbia tėvus. Žemės skurdžios, niekas jose neauga [ … ] Toliau į šiaurę gyvena niuti tucziue su žmogaus kūnu ir jaučio kojomis. Jų kraštas dar šaltesnis. Yra Chuluche upė, kurią vasarą ir rudenį dengia dviejų či ledas, o žiemą ir pavasarį ji iššąla iki dugno. Norint atsigerti, ledą tenka tirpdyti inde ant ugnies.
Šiaurės rytuose gyvena vaczecze, kurie vaikšto sutaršytais plaukais ir ant saves u-simeta drobę, tarnaujančią drabužiu. Jodinėja be balnų. Turi didelius lankus, ilgas strėles ir puikiai šaudo. Jei ką nors sutinka kelyje, nužudo ir jo mėsą valgo žalią. [ … ] Toliau šiaurėje yra Gou-go valdos [Šunų]. Jose gyventojai turi žmogaus kūną ir šuns galvą, apaugę tankiais gaurais, todėl nenešioja drabužių. Plikomis rankomis grumiasi su laukiniais žvėrimis. Kalba panaši į šunų urzgimą. [Jų] žmonos kaip įprastiniai žmonės, moka kalbėti kiniškai. Gimę berniukai tampa šunimis, o mergaitės - žmonėmis. Apsivedę gyvena olose, [vyrai su sūnumis] valgo žalią mėsą, o moterys su dukromis maitinasi kaip įprastiniai žmonės. [ … ] Be to, man sake, kad kažkaip kidanai skyrė 20 arklių, per dieną nubėgančių 100 li, ir į šiaurę išsiuntė 10 vyrų, aprūpinę juos sausu maistu. Aš išklausinėjau, ką jie matė, ir gavau tokį atsakymą. Prajoję heičeczi genčių ir I>niuti tucziue žemes, vius metus vyko į šiaurę, aplenkę 43 miestus, kurių gyventojai namus statė daugiausia iš medžio žievės. Kadangi nebuvo jų kalbos vertėjo, valdų, vietovių, kalnų, upių, genčių ir giminių pavadinimai liko nežinomi. Tuose kraštuose lygumose vasarą šilta, o miškais apaugusiuose kalnuose šalta. 33-e mieste atsirado žmogus mokantis tedenių kalbą, ir jo kalbėjimas buvo pakankamai suprantamas. Jis pasakė, kad toji vietovė vadinasi Seliujuisejaniu. Į šiaurę nuo jos būriais šliaužioja gyvatės, bėgioja plėšrūs žvėrys, vaikšto vilkolakiai, tad ten negalima vykti. Po šito pasiuntiniai grįžo atgal. Jie pasiekė šiaurėje esančių šalių ribą”.

Dar priminsime, kad brolis Vilhelmas mongolų dvare pagal kinų vienuolių žodžių užrašė dvi senesnes legendas, o armėnų karalius Chetumas⁷⁾ ten išgirdo apie Šunų šalį. Tad tikėtinas kažkoks bendras šaltinis visiems tiems pasakojimams.

Saviėdžiai

Apie juos abiejose versijose pasakojama labai lakoniškai. Juos sutinka pakeliui žygyje link žemės pakraščio prie jūros. Anot brolio Jono (V.31), palikę parositų kraštą:
„.. jie atvyko pas samojedus. O šie žmonės, kaip kalba, užsiima tik medžiokle; jų palapinės ir drabužiai taip pat tik iš žvėrių kailių. Iš ten vykdami toliau, jie pribuvo į kažkokią žemę prie vandenyno, kur aptiko kažkokias pabaisas, kurių visa išvaizda buvo žmogiška, tik kojos apačioje baigėsi jaučių kojomis, o taip pat jie turėjo žmogaus galvą, tačiau veidas buvo kaip šuns [snukis]. [ ... ] Iš ten jie [totoriai] grįžo į Komaniją, o kai kurie ten gyvena iki šiol“.

IX.20 jis dar kartą išvardija 5-e skyriuje minėtas tautas, kur samojedai yra už bastarchų [9-as skyrius Inocento IV nurodymu parašytas jau grįžus į Lioną].

Pirmiausia imkime pavadinimą - kas galėjo šiaurės miškų medžiotojus pavadinti samojedais („save ėdančiais”). Iš karto atmestini mongolai ir jų kaimynai. Arabų šaltiniuose apie prekiautojus kailiais vardijamos įvairios tautos, bet nėra samojedų. Toks etnonimas sutinkamas tik senovės rusų šaltiniuose aprašant sritis į šiaurės rytus nuo Novgorodo. Mongolai taip toli į šiaurę neužsukdavo. Tai ką reiškia samojedai pranciškonų paminėjimuose?

F. Rišas^p3), o iš paskos ir P. Dafina, kaip ir daugelis kitų tyrinėtojų, samojedus laiko realia tauta, nors pasigirsdavo ir abejonių. Apibendrintą nuomonę išreiškė akdemikas M.P. Aleksejevas⁸⁾:
„Karpinio pasakojimas apie samojedus yra vienas įdomiausių pranešimų bent jau todėl, kad tai vienas pirmųjų samojedų paminėjimas Vakarų literatūroje“.

Brolio Jono paminėjimas leido sukurti teoriją apie pietinę samojedų tėvynę (Sajanų kalnuose arba Jenisiejaus ištakose), iš kur juos išstūmė mongolai. Taip iš konteksto išplėštas atskiras sakinys aiškinamas labai tiesmukiškai. J.B. Simčenko⁹⁾ nuomone brolio Jono pastaba verta dėmesio tuo, kad nurodo samojedų užsiėmimą (medžioklė).

Bet kaip pateikiami samojedai rusų rankraščiuose? Ten jie pasirodo nuo 11 a. kaip nežinoma gentis tolimuose sunkiai pasiekiamuose kalnuose. Trečiojoje „Pasakojimo apie būtuosius laikus¹¹⁾ “ redakcijoje pasakojama apie 1096 m. Giuratos Rogovičo iš Novgorodo kelionę į Jugros žemę¹⁰⁾ ir pateikiamas stebuklas: žemės pakraštyje stūkso iki dangaus iškylantys kalnai, o už jų uždarytos gentys, kalbančios nežinoma kalba, kurios bando nugriauti kalnus, kad iš ten ištrūktų, ir svetimšalių prašo geležinių daiktų mainais į kailius:
„Pasiunčiau vaikiną į Pečiorą, mokančią duoklę Novgorodui. Ir atvyko mano vaikinas pas juos, o iš ten išvyko į Jugros žemę... [...]. Aš gi pasakiau Giuratai: ‚Tai žmonės, uždaryti Aleksandro, Makedonijos karaliaus‘, kaip apie juos sako Metodijus Patarskietis¹²⁾: ‚Aleksandras, Makedonijos karalius, rytų šalyse pasiekė jūrą iki vadinamosios Saulės vietovės, ir ten pamatė nešvarius žmones iš Jafeto giminės, ir jų nešvarą matė: jie valgė visokią bjaurastį, uodus ir muses, kates, gyvates, o mirusiuosius ne laidojo, o suėsdavo, kaip ir moterų persileidimus, ir gyvulius visokius nešvarius. Tai pamatęs Aleksandras ėmė baimintis, kad jie neišplistų ir nesuterštų žemės, tad ir suvijo į šiaurės šalis į aukštus kalnus; ir dievo paliepimu užsivėrė už jų aukštieji kalnai, nesueidami tik per 12-a uolekčių, o ten pastatė varinius vartus ir sutepė sinklitu; ir jei kas panorsta juos paimti, tai negali, nei ugnimi gali sudeginti, nes tokia sinklito savybė: nei ugnis gali jį sudeginti, nei geležis gali jį įveikti. Paskutinėmis dienomis išeis 8 gentys iš Eutribo dykumos¹³⁾, Dievo paliepimu išeis ir šios bjaurios tautos, gyvenančios šiaurės kalnuose‘.“ ^p4)

Šis keistas pasakojimas įgauna prasmę palyginus su Pseudo-Metodijaus, atskleidžiančiu dieviškąjį sumanymą. Egzistuoja įdomių į vientisą vaizdą paminėjimų knygose ir keliautojų įspūdžių susiliejimai. Taip Laurentijaus metraštyje¹⁴⁾ (1114 m. laikui) pasakojama, kaip Ladogoje ant Volchovo kranto praėjus audrai gyventojai randa daugybę stiklinių karolių. Metraštininkas rašo:
„Kai nusistebėjau, jie man pasakė: ‚Tai nenuostabu; dar tebegyvi seniai, keliavę į Jugrą ir Samojediją ir patys matę šiaurės kraštuose kaip nusileidžia debesis, o iš to debesies iškrenta voverytės jaunos, tarsi ką tik gimę, ir užaugę išplinta po žemę, o kitą kartą iš kito debesies iškrenta maži elniukai ir užaugę išplinta po žemę...“

„Žodyje apie Rusų žemės žūtį¹⁵⁾ “ aprašytos žemės ir tautos, su kuriomis ribojasi Rusia. Tame sąraše samojedų nėra, nors autorius apima erdvę nuo Šiaurės jūros („Kvėpuojanti jūra“) iki bulgarų. Iš jo matosi, kad arabų pirkliams kelias nuo bulgarų iki Jugros buvo gerai žinomas. Samojedai neminimi ir 13 a. Didžiojo Novgorodo gramotose. Tai leidžia spėti, kad samojedai buvo priskiriami legendinėms tautoms.

Arabiški 7-ių klimatų aprašymai:

Gyvenamasis Žemės ketvirtis buvo padalintas į 7-is klimatus. Arabų rankraščiuose minima Jugros ir Visu¹⁶⁾ šalys ir kažkokios gentys, gyvenančios dar toliau šiaurėje, bet jos nevadinamos „samojedais“. Anot al-Biruni („Geodezija“):
„gyventojai, esantys už [septinto klimato vidurio], - negausūs ir panašūs į laukinius. Kraštutinis punktas, kur jie bendrai [gyvena] – Jura šalis. Į ją iš Isu [šalies] vyksta 12 dienų, o į Isu iš Bulgaro - 20 dienų. [Jie keliauja] medinėmis rogėmis, į kurias prikrauna atsargų ir kurias tempia arba patys, arba jų šunys, o taip pat kitokiomis [priemonėmis] iš kaulo, kurias prisiriša prie kojų ir su jomis įveikia didelius atstumus per trumpą laiką. Juros gyventojai dėl savo laukiniškumo ir baikštumo prekiauja taip: jie palieka prekes kokioje nors vietoje ir pasišalina iš jos. Taip gvazdikėliais prekiauja ir Lankos, esančios jūroje, gyventojai“

Juros šalies gyventojai, kailius keičiantys į geležies dirbinius, buvo žinomi 12 a. arabų pirkliui al-Garnati¹⁷⁾. Anot arabų, Jugros gyventojai vyksta prie Tamsų jūros, kad į ją sumestų gautus ašmenis (o štai kalnų motyvo nėra):
„... už Visu prie Tamsų jūros yra sritis vadinama Jura. Vasarą diena ten labai ilga, ir kaip kalba pirkliai, saulė nenusileidžia 40 dienų, o žiemą tokia pat ilga būna naktis. Pirkliai sako, kad Tamsos netoli jų ir Juros žmonės eina prie tų Tamsų su fakelais ir ten randa milžinišką medį tarsi didelę gyvenvietę, o jame didelis gyvis, sako, kad tai paukštis. Ir atsineša prekes, ir [kiekvienas] pirklys deda savo turtą atskirai ir jį pažymi, o tada pasitraukia; tada sugrįžta ir randa prekę, kurios reikia jų šalyje. [ ... ] Ir atveža žmonės iš islamo šalių kalavijus, kurios kala Zendžane, Abcharoje, Tebrize ir Istachane ašmenų pavidalu, nepritvirtindami rankenų ir be papuošimų, vien tik geležį, kokia ji išimta iš ugnies. [ ... ] Ir tie kalavijai kaip tik tinkantys vežimui į Jurą. O Juros gyventojai nekariauja, ir jie neturi nei jojamų, nei kinkomų gyvulių – tik dideli medžiai ir miškai, kuriuose daug medaus, o ir sabalų pas juos labai daug, o sabalų mėsą jie valgo. Ir veža pirkliai jiems tuos kalavijus bei karvių ir avinų kaulus, o už juos ima sabalų kailiukus ir iš to gauna didelę naudą. O kelias pas juos žeme, nuo kurios niekada nenutirpsta sniegas“.

Įdomus kalavijų keitimo į kailius motyvas: „Kiekvienam ten gyvenančiam kasmet reikalingas kalavijas, kad jį įmestų į Tamsų jūrą. Ir kai jie meta kalavijus, Alachas jiems iš jūros iškelia žuvį tarsi didelį kalną, kurią persekioja norėdama suėsti kita žuvis, už ją kelis kartus didesnė. Ir gelbstisi mažesnė nuo didesnės, ir artinasi prie sausumos, kol patenka į tokią vietą, iš kurios negali grįžti į jūrą, ir ten lieka. O didžioji žuvis negali pasiekti mažesnės ir grįžta į jūrą.
Išplaukia Juros gyventojai į jūrą laivais ir nupjauna mėsą nuo jos šonų, o žuvis to nejaučia ir nejuda, o jie pripildo namus jos mėsa ir pasikelia ant jos nugaros, o ji tarsi milžiniškas kalnas. Ir lieka ji pas juos kurį laiką, kol jie pjauna nuo jos: kiekvienas į jūrą metęs kalaviją nuo žuvies pasiima savo dalią“.

Pasakojimas apie Alacho prie sausumos atvestą žuvį jau buvo žinomas ir Ibn Fadlanui. Pagal bulgarų karalių, atvykusieji iš Visu pasakoja apie jadžudžus ir madžudžus, kurių gyvenamoji vietovė iš vienos pusės remiasi į kalnus: „Jie nuo mūsų trijų mėnesių [kelio atstumu]. Mus nuo jų skiria jūra, tad jie tame krante. Jie tarsi [laukiniai] gyvuliai, nuogi, basi, [ir kaip gyvuliai] sanguliauja tarpusavyje. Didysis ir galingas Alachas jiems iš jūros jiems atvaro [vieną] žuvį ir kiekvienas jų ateina, su savimi turėdamas peilį, ir atsipjauna nuo jos tiek, kiek pakanka jam ir jo šeimai. Jei jis paims daugiau nei jam pakanka, tai jam ir jo šeimai ims skaudėti pilvą, o kartais jis ir visi mirs. Kai jie paims iš [žuvies], kiek pakanka, ji apsisuks ir panirs į jūrą. Tad jie diena iš dienos [gyvena] taip. Jūra tarp mūsų yra iš vienos pusės, o iš kitų pusių supa kalnai. Taip pat kliūtis juos skiria nuo vartų, per kuriuos jie kadaise išeidavo“.

Anot kito arabų rašytojo Aufi¹⁸⁾, jurai – laukinė tauta, nebendraujanti su žmonėmis ir jų bijantys, tačiau pirkliai iš Bolgaro atvyksta pas juos, nuveža drabužius, druskos ir kitų daiktų; prekių pervežimui naudojamos šunų kinkinių rogės, nes sniego ten tiek daug, kad joks kitas gyvūnas neįgali pravažiuoti ta žeme. Su Juros gyventojai aiškinasi ženklais; iš jų kraštų parveža didesnių ir gražesnių sabalų kailių.

Apie tamsią šalį šiaurėje, kur nėra nei saulės, nei mėnulio, nei žvaigždžių, tačiau turtingos brangiais kailiais, žinojo ir Markas Polas, rašęs, kad „Didžioji Rusia iš vienos pusės ribojasi su ta sritimi“. Marko Polo tyrinėtojas Henris Julas pateikia arabų keliautojo Šihab al-Umari¹⁹⁾ pasakojimą apie „tamsos šalį“:
„pirkliai nekyla [Volga] aukščiau Bolgaro, o iš čia vyksta per Julmano sritį. Iš jos pirkliai patenka į Jugrą, esančią toli šiaurėje. Už jos nėra jokių gyvenimo pėdsakų išskyrus didelę Aleksandro pastatytą tvirtovę, už kurios jau nėra nieko išskyrus tamsą [ ... ] Tai plikų kalnų sritis, kur visad viešpatauja šaltis ir sniegas, kur niekad nešviečia saulė, nėra nei augalų, nei žvėrių. Tie kalnai ribojasi su tamsia jūra, virš kurios visad lyja ir tvyro neįžvelgiamas rūkas; pati saulė niekad nesirodo ir visa šalis visad dengiama tamsos“.

14 a. pradžios rašytojo Ibn-Fadl Alach al-Umari „Pasižvalgymai po įvairias šalis“ perduoda tą pačią legendą: „bulgarų pirkliai vyksta iki Čulyšmano [upės Altajuje], o šių pirkliai vyksta iki Juros žemių, kurie šiaurės pakraštyje. Už jų [jau] nėra gyvenviečių išskyrus didelį Iskanderio pastatytą bokštą tarsi aukštą švyturį; už jo nėra kelio, o [randasi] tik prieblandos. Jo paklausė: ‚Kas per prieblandos pas tave?‘ Jis pasakė: dykumos ir kalnai, kurių nepalieka sniegas ir šaltis; virš jų nepakyla saulė; juose neauga augalai ir negyvena jokie gyvūnai; jie tęsiasi iki pat juodos [tamsios] jūros; ten nenutrūkstamas lietus ir tirštas rūkas ir tikrai niekad nesirodo saulė“.

Hipotezė

Pasakojime kalbama apie miškų gyventojus-žmogėdras. Taip rašoma ir E-Lun-li kompiliacijoje. Terminas „samojedai“ atsirado per rusų vertėją, šiaurės medžiotojus sutapatinusio su jam žinomais samojedais. HT tekste tas žodis užrašytas kaip zamogedi.

„Slaptojoje sakmėje“ kalbama apie Čingis chano įsakymą Subedėjui²⁰⁾ vykti į šiaurę prieš 11 tautų:
„O Subetajų-Baturą jis pasiuntė į žygį į šiaurę, liepdamas pasiekti 11 šalių ir tautų: Kanliną, Kibčautą, Bačžigitą, Orosutą, Mačžaratą, Asutą, Sasutą, Serkesutą, Kešimirą, Bolarą, Raralą (Lalatą), persikelti per vandeningas Idilo ir Ajakso upes, o taip pat nužygiuoti iki pat Kivamen-kermeno miesto“.

Čingis chanas tuo metu buvo Vidurinėje Azijoje, tad žygis už Jajiko²¹⁾ ir Volgos prieš kipčakus ir rusus galėjo būti pavadintas „į šiaurę“, tačiau čia nė žodžio nėra apie samojedus.

17 a. žinios apie samojedus

„Apie nežinomus Rytų šalies žmones“ [greičiausiai 15 a.] rašoma:
„Rytų šalyje už Jugros žemės prie jūros gyvena samojedai, vadinami mangonzėjais. Jie valgo elnių mėsą bei žuvį, o ir tarpusavyje vienas kitą valgo. O jei svečias pas juos užsuks, jie savo vaikus užmuš ir jais svečius pamaitins. O jei kuris jų miršta, ir tą suvalgo. O į žemę nelaidoja.
O žmonės nartūs, neaukšto ūgio, plokščiaveidžiai, nosys mažos, o jodinėja ant elnių. O drabužius dėvi iš sabalų ir elnių. Prekiauja jie sabalais“.

17 a. rusų tekstuose apie samojedus ir ostiakus tokia jų buities detalė kaip žmonių valgymas jau neminima:
„[ ... ] ostiakai ir samojedai neturi įstatymų, tačiau stabus garbina ir jiems aukoja. Valgo žvėrių ir bjaurybių mėsą, ir kraują geria tarsi vandenį, ir žieves valgo. Ostiakų drabužiai yra iš žuvų, o samojedų – iš elnių. O Didžioji Obė įteka į Mangazėjų įlanką. Ši įlanka dvejomis žiotimis tiesiai į šiaurę susilieja su jūra. Ten žmonės gyvena susenę ir niekada saulėje nesušylantys nuo didelio šalčio, o vietos ten nepraeinamos ir nepažįstamos“.
Ir toliau: „[ ... ] tačiau stabus garbina ir jiems aukoja tarsi dievams, stebuklingu gudrumu prižiūrintys savo namus; kai atneša dovanas savo kumyrams, tada prašo to, kuriam atneša, kad duotų kumyras [visa ko] jo namams. [ ... ] Žaliaėdžiai, žvėrių ir bjaurybių mėsą valgantys, ir gyvulių kraują geriantys tarsi vandenį, ir žolę bei žieves valgantys. [ ... ] ostiakai važinėja šunimis, o samojedai - elniais“.

O štai 16 a. „Kazanės istorijos²²⁾ “ skyriuje „Apie pirmąją Kazanės karalystės pradžią“ minimi ir samojedai su šuns galvomis:
„Kadangi visų pirma tose vietose užėjo baisus speigas, o mieste įsiviešpatavo bjaurus caras, savo nedora visiems didelį pyktį sukėlęs. [ ... ] Ir atėjo iš už Kamos upės pikta ir žiauri kalba, bulgarišką nedorą su caru ir vyresniaisiais bei jiems panašiais, su panašiu žiaurumu ir papročiais piktais, su šuns galvomis, samojedai“.

17 a. keliautojas Adomas Olearijus²³⁾ duoda įdomių žinių apie samojedus:
3 kn., 3 sk. Apie šiaurės tautų savybes bei tautas, vadinamas samojedais
[ ... ] tos šalys dėl rūstaus oro, ilgos žiemos ir trumpos vasaros visiškai nederlingos ir ypač netinkamos žemdirbystei (tiek javams, tiek vaismedžiams), tad jų gyventojai nieko nežino apie duoną, tačiau dėl plačiose laukinėse vietose, upėse ir ežeruose laimikių ir žuvų gausos, maitinasi tuo, rengiasi žvėrių kailiais ir jais moka duoklę ir mokesčius didžiajam kunigaikščiui. Kalba, kad puikiausi sabalai, lapės, o taip pat baltųjų meškų kailiai [ ... ] dažnai gaunami iš ten. [ ... ]
Ties samojedais aš stabteliu nuodugniau nei ties kitom šiaurės tautom ir todėl, kad apie jų žemes ypatingų žinių nėra, o taip pat ir todėl, kad pats su jais bendravau ir gavau žinių apie jų gyvenimą. Juk kai aš 1643 m. liepos m. 30-ąją turėjau atvykti į Maskvą į audienciją pas cariškąją didenybę, o prieš tai turėjau laukti Posolske²⁴⁾, kol nenusileis persų pasiuntinys, prieš mane pakviestas į rūmus, atėjo į ten ir du samojedai. Pasiųsti iš savo šalies pas didįjį kunigaikštį kad padovanotų jam kelis šiaurės elnius ir baltų meškų kailius. Ėmiau kalbėtis su jais, nes gerai mokėjo rusų kalbą [ ... ]

Senovės rašytojai nemini, kad jie vadinosi samojedais, o vadinami skitais, ir aš manau, kad dabartinis jų pavadinimas gautas tik iš rusų, jiems patekus į rusų pavaldumą. Kadangi anksčiau jie valgė žmones – net savo draugų po jų mirties mėsą maišė su medžioklės laimikiu ir valgė, kaip apie tai pasakoja Plinijus ir Olajus Didysis – juos ir praminė samojedais pagal rusiškus žodžius ‚sam‘ ir ‚jed‘. Tai mini Gvagninas Moskovijos aprašyme minint Pečioros provinciją. Tas pavadinimas reiškia tą patį ką graikų ‚antropofagai‘ [t.y. žmogėdros], kaip juos vadina Plinijus; panašius dalykus, tarp kitko, pasakoja ir apie brazilus.
Jų šalis visai nesivadina Samogitija (šią aprašinetojai talpina tarp Lietuvos, Lenkijos ir Lifliandijos [t.y. Livonijos], o rusai vadinai Žmudų kraštu [- čia kalbama apie Žemaitiją-] ), o Samoėdija, kurią naujuose žemėlapiuose galima rasti už Sibiro prie kalnų, vadinamų Hiperborėjų kalnais, prieš ir už didžiosios Obės upės, prie Totorių jūros ir Veigato [Veigačo], kaip tą vietą vadina olandai. [ ... ]

Jie gyvena mažose, aklinose, pusiau žemėje pastatytose trobelėse, kurios, kaip jie sako, viršuje užapvalintos ir užaštrintos, viduryje turi angą vietoje kamino, per kurią išlenda žiemos metu. Jų trobos visiškai užklojamos sniegu, kurio, kaip sako, būna daugiau nei dviejų žmonių ūgis, tad niekas jau negali dažnai išeiti ar įeiti. Tačiau jie įsirengia praėjimus po sniegu, kuriais peršliaužia nuo vieno namo prie kito. Kadangi jie tuo metu beveik pusę metų neturi nei saulės, nei dienos, o tik nuolatinę naktį, ir ne namuose beveik niekuo negali užsiimti, taip jie geriau iškenčia orą. Tuo metu apšvietimui jie naudoja žuvų taukus tol, kol negauna saulės šviesos: o būtent – kai saulė vėl pakyla virš lygiadienio linijos ir ima nykti pusiaunakčio žvaigždynai, tada ji liaujasi leistis ir tada pas juos nebūna nakties, tada sniegas ištirpsta, jie vėl išeina ant sausos žemės ir gali apsirūpinti žiemai.

Gali būti, kad kai kurie rašė apie pusiaunakčio tautas, o būtent, kad tarp jų yra žmonių, kurie tarsi kregždės ar varlės, pusę metų, ir būtent žiemą, guli negyvi, o tada atgyja ir vasarą pradeda vaikščioti. Apie tai žr. pas Gvanjiną „Lukamorjos“ aprašyme ir pas Olajų Didįjį. Jie nedirba žemės, jie nieko nežino apie duoną, tačiau vietoj duonos valgo vytintą žuvį, medų ir medžioklės laimikį, kuris, kaip pasakoja, pas juos labai gausus.
Samojedai žemi, plačiais veidais, mažomis akimis ir trumpomis kojomis; jie labai panašūs į grenlandiečius, kurių kai kuriuos mačiau Holštinijoje. [ ... ]

O dėl samojedų drabužių, tai jie pagaminti iš šiaurės elnių kailių. Jie nešioja plačias kepures, vieni jų – iš įvairiaspalvių gelumbės atraižų, gautų iš rusų, o kiti tik iš kailių; nuo kepurių kabo ilgos ausinės, kurias jie susisega ant kaklo. Savo marškinius jie siūna iš jaunų elnių kailių, labai minkštų ir trumpai kirpta vilna. Po marškiniais nešioja šarovarus, o ant viršaus ilgus kaftanus. Prie marškinių ir kaftanų apačioje prisiūtos ilgaplaukės uodegos. Jų auliniai batai irgi iš kailių ir visa jų apranga išversta kailiu į viršų. Siūlai, kuriais jie susiuva savo drabužius, iš gyslų. Nosines jie gaminasi iš žalio medžio, sugremždami jį į smulkias drožles ir skaidulas, tad jos panašios į plonai išskaptuotą ragą ar pergamentą. Jie ima žiupsnį tų drožlių, kurios labai minkštos, ir jomis trina nosį.
Savo kaftanus jie kartais, kai labai šalta, užsideda ant galvos ir leidžia rankovėms kaboti šonuose, kas atrodo labai keistai [prie to] neįpratusiam žmogui. Iš tolo tokių žmonių išvaizda, ypač prie kranto besišvartuojančio laivo, galėjo būti pagrindu kai kuriems senovės rašytojams teigti, atseit egzistuoja žmonės be galvų, tačiau su veidu ant krūtinės, o taip pat, kad buvo žmonių su tokiomis didelėmis kojomis, kad jomis jie galėjo ir užsikloti. Jei iš tikro pasaulyje egzistuotų tokie žmonės, tai manau, apie juos dabar daugiau girdėtume. [ ... ] Labai tikėtina, kad tokiomis palaikytos jų didelės slidės.
Šios tautos anksčiau, būdamos pagoniškomis, garbino saulę ir mėnulį bei įvairius stabus – kaip tai galima sužinoti iš jau ne kartą minėto jūrų kelionės aprašymo. Olandai Veigato [t.y. Jugros] pusiasalyje arba už jo kampo rado pristatytų kelis šimtus grubių ir beformių drožtų stabų: kai jie, išvykdami iš tos šalies, su savimi pasigriebė vieną stabą, tai kažkoks samojedas pasekė paskui juos ir gestais, liudijančiais susijaudinimą, paprašė gražinti jį ir nunešė [atgal] į vietą“.

---

Išnašos

^p1) „Taikus” to įsiveržimo pobūdis ne veltui stebina. Pvz., Markas Polas pateikia legendą apie Tamsos šalį šiaurėje, į kurią totoriai įsiveržė, kad apiplėštų jos gyventojus (5:12.3)

^p2) Bacot J. Reconnaissance en Haute Asie Seplentrionale par cinq envoyes ouigours au VIII siecle // JA, Vol. 254, No 2, 1956

^p3) F. Rišas remiasi Pallas‘o²⁵⁾ „Kelionėmis“, 5 sk.

^p4) Įdomus sugretinimas su šiaurinėje Mongolijoje užrašytu pasakojimu apie Čingis chano užantspauduotas tautas. Taip pat galima palyginti su skandinavų mitu apie šiaurės dvasias rimfursus, nuo centrinių žemių atskirtas aukšta siena, kurią jie nenuilsdami bando sugriauti.

Trumpos biografijos ir paaiškinimai

¹⁾ Komanai - polovcai; taip buvo vadinami Europos ir Bizantijos šaltiniuose.

²⁾ Džučis (1188-1227) - vyriausiasis Čingis chano sūnus, karvedys, pirmasis Aukso Ordos (tuomet Džuči uluso) valdytojas, Batyjaus tėvas. 1207 m. Čingis chanas pasiuntė Džuči nukariauti į vakarus nuo Baikalo gyvenusias tautis, kurios be kovos pasidavė mongolams. Ten buvo įkurtas Džuči ulusas. Paskutiniais gyvenimo metais konfliktavo su tėvu. Džučis palaidotas mauzoliejuje dabartinio Kazachstano Karagandos srityje; jo palaikai atkasti 1946 m.

³⁾ Bastarchai - senovinis europietiškos išvaizdos tautos, gyvenusios Senosios Vengrijos šiaurėje, pavadinimas (baškirai).

⁴⁾ Uigūrai - tiurkų tauta Vidurinėje Azijoje, viena iš Kinijos tautų. Jų gyvenamoji vieta Kinijoje vadinama Uiguristanu arba Rytų Turkestanu. Uigūrai buvo viena iš stepių tautų dabartinės Mongolijos teritorijoje, kuri kartu su kitomis tiurkų gentimis 6 a. įkūrė Tiurkų kaganatą, o 8 a. drauge su giminingais basmiliais ir karlukais įkūrė Uigūrų kaganatą, kuris driekėsi nuo Kaspijos jūros iki Mandžiūrijos. Jame klestėjo manicheizmas. 9 a. viduryje kaganatas patyrė kirgizų genčių invaziją iš šiaurės, todėl dauguma uigūrų jų pasitraukė į dabartinį Uiguristaną. 1759 m. uigūrų valstybės buvo prijungtos prie Kinijos, kai šią ėmė valdyti Čingų dinastija. Tačiau uigūrai labai priešinosi šiam prijungimui, ne kartą vyko sukilimai. Jų separatizmo šaknys labai gilios. Dabar pagrindinis uigūrų tapatybės komponentas yra islamo religija. Vis didėjančią įtaką turi Deobandi judėjimas, pasisakantis už fundamentalesnį religijos išpažinimą. Tačiau Kinijoje su bet kokiomis platesnės autonomijos, ar atsiskyrimo siekiančiomis grupėmis yra kovojama. Todėl „Rytų Turkestano“ pavadinimas laikomas prieštaraujančiu valstybės vientisumui ir paskelbtas nelegaliu.

⁵⁾ E Lun-li - 13 a. Pietų Suno valdininkas, pasiekęs rūmų bibliotekininko padėjėjo pareigas. „Kidanių istoriją“ parašė palieptas imperatoriui Čun-ju.

⁶⁾ Kidanai (kitaniai) - istorinė mongolų klajoklių tauta (pagal kinus – mandžiūrų), gyvenusi Vidinėje Mongolijoje. Tangų dinastijos laikais kidanius pajungė uigurai. 842 m. uigurai išsikraustė iš Mongolijos plynaukštės, ir kidaniai tuo pasinaudoję įsiveržė į uigurų paliktas teritorijas ir užvaldė jas. 947 m. paskelbta Liao valstybė. Kinų imperija ilgai negalėjo susidoroti su kidaniais, todėl 1004 m. pasirašė taikos sutartį ir sumokėjo duoklę. 1042 m. duoklė padidėjo, o 1075 m. kidaniams atidavė dalį savo teritorijos. 1125 m. Liao sunaikino džurdženai. Į Vidurinę Aziją pasitraukusi aukštuomenė įkūrė nedidelę Vakarinio Liao valstybę (1124-1211). Prie Čingis chano jie susimaišė su aplinkinėmis gentimis. Kidanių kalba raštas iki šiol neįskaitomas.

⁷⁾ Hethumas I (1213-1270) - Kilikijos Armėnijos karalius (1226-70). Jo karaliavimo metas pasižymėjo Kilikijos Armėnijos suklestėjimu. Stiprindamas diplomatinius ryšius su mongolais, siuntė pas juos brolį, o vėliau 1253 m. ir pats vyko pas juos. 1270 m. atsisakė sosto sūnaus naudai ir likusius mėnesius praleido vienuolyne.

⁸⁾ Michailas Aleksejevas (1896-1981) – iš Ukrainos kilęs rusų literatūrologas, puškinistas, rusų i rVakarų Europos literatūros sąveikos tyrinėtojas. Nuo 1933 m. Leningrade. Yra parašęs apžvalgą „Sibiras Vakarų Europos keliautojų užrašuose“ (1932-33).

⁹⁾ Jurijus Simčenko (1935-1995) - tarybinis antropologas, etnografas. Tyrinėjo Šiaurės tautas, daugiausia nganasanus, kurių kalbą gerai mokėjo ir rinko jų folklorą. Apie 10 m. praleido ekspedicijose (nuo Čukotkos iki Kolos pusiasalio; ypač Taymyro pusiasalyje, kur 1961-77 m. buvo beveik kasmet).

¹⁰⁾ Jugra - istorinė sritis Šiaurės Urale, už Pečioros upės, kurioje gyveno chantų gentys ir iš dalies mansių gentys. Pavadinimas rusų šaltiniuose naudotas 12-17 a. Jugra geografiškai sutapo su Obės baseinu.

¹¹⁾ Būtųjų laikų pasakojimas - apie 1113 m. senąja bažnytine slavų kalba surašyta Kijevo Rusios istorijos kronika, kurioje minimi tikri ir mitiniai įvykiai nuo biblinio Nojaus sūnų laikų iki maždaug 1110 m. Originalas ir anksčiausi jo perrašai neišliko; apie jį žinoma iš Laurentijaus ir Ipatijaus (Volynės) metraščių. Jame minimos ir pirmosios žinios apie Lietuvą. Ilgai pirmuoju kronikos autoriumi buvo laikomas Kijevo Pečorų lauros vienuolis Nestoras (apie 1056–1114), todėl jis vadintas „Nestoro kronika” (žr. >>>>>).

¹²⁾ Metodijus Patarskietis arba Metodijus Olimpietis (apie 260-312) – krikščionių teologas, rašinių prieš Origeną ir Šv. Rašto komentarų autorius. Apie jo gyvenimą duomenų labai maža ir žinomas daugiausia savo raštais: „Apie prisikėlimą“ ir „Apie sutvėrimą“ nukreipti prieš Origeną, „Apie valios laisvę“ – prieš Valentino mokymą, „Dešimties merginų puota arba apie nekaltybę“ – dialogas, forma primenantis Platono „Puotą“ ir kitais.

¹³⁾ Eutribo dykuma – dykuma Arabijos pusiasalyje; Metodijus Patarskietis ją perkelia į šiaurės rytus, „iš kurios išeina torkai, pečenegai ir polovcai“ – „tarp rytų ir šiaurės“. Biblijos pranašystėse kalbama apie Gideoną, išvijusį „nedoras” tautas į negyvenamą Eutrivo dykumą.

¹⁴⁾ Laurentijaus metraštis - 1377 m. senųjų Rusios kronikų rinkinys, į kurį sudėti neišlikusi „Būtųjų laikų pasakojimo“ seniausia versija ir jo tęsiniai, daugiausiai aprašantys įvykius Šiaurės Rusijoje (Vladimiro-Suzdalės žemėje). Kažkiek žinių pateikia ir apie Lietuvą.

¹⁵⁾ Žodis apie Rusų žemės žūtį - 13 a. sukurtas 1238-46 m. laikotarpio Rusios istorijos aprašas, išlikęs fragmentais iš 15-16 a. nuorašų. Jo sukūrimo pretekstu buvo žinia apie Batyjaus vadovaujamų mongolų įsiveržimą.

¹⁶⁾ Visu - istorinė sritis Volgos Bulgarijos (Kamos baseine) šiaurės rytuose.

¹⁷⁾ Abu Hamid al-Garnati (1080-1170) – arabų keliautojas, islamo misionierius. Mokėsi Aleksandrijoje ir Kaire. Specializavosi islamo teisėje (fikhe). Parašė kelias kelionių knygas: „Magrido stebuklų išdėstymas“, „Dovana protui ir stebuklų parinkimas“. Juose yra duomenų apie Volgos, Dono sritis, Kijevą, chazarus...

¹⁸⁾ Sadid ud-Din Muhammad 'Aufi Bukhari (1171-1242), dar žinomas kaip Nour ud-Din, - persu filosofas, filologas ir rašytojas. Gimė Bucharoje, po mongolų užpuolimo pasitraukė į Indiją. Jis sudarė pirmąją žinomą eilėraščių farsi kalba antologiją „Šerdžių šerdis“ (1220). Sudarė rinkinį „Pasakojimų ir padavimų rinktinė“ (1228), kuriame daugiausia istorinio pobūdžio istorijos.

¹⁹⁾ Šihab al-Umari (1301-1349) – arabų mokslininkas, geografas, istorikas. Mokėsi Egipte, turėjo prieigą prie mameliukų archyvų. Daugelis pateiktos informacijos nėra pas kitus autorius. Parašė enciklopedinį veikalą „Masalik al-absar“.

²⁰⁾ Subudajus (1176-1248) - pagrindinis Čingis chano ir vėliau Ugedejaus karvedys, dalyvavęs nukariaujant 32 valstybes. 1237 m. chanas Ugedėjus pradėjo kampaniją prieš Rusiją, bulgarus ir kipčiakus, o vėliau - Europą. Formaliai už ją atsakingas buvo Batyjus, o kariuomenei vadovavo Subudajus. 1237 m. prie Kaspijos jūros Subudajus įveikė kipčiakų lyderį Bačmaną ir vėliau užkariavo Volgos Bulgariją. Žiemą užpuolė Vladimiro-Suzdalės kunigaikštystę ir Riazanę. 1239 m. užkariauta Černigovo kunigaikštystė. 1240 m. Subudajus netikėtai užpuolė ir įveikė Vladimirą. 1242 m. mirus chanui Ugedejui, Batyjus, Subudajus ir visa kariuomenė pagal paprotį grįžo į Mongoliją.

²¹⁾ Jajikas – senasis Uralo upės pavadinimas.

²²⁾ Kazanės istorija - istorinis pasakojimas, parašytas 1564-66 m., pasakojantis, kaip Ivanas Rūstusis užkariavo Kazanę. Jos autoriumis nurodomas Joanas Akylusis, kaip pats sakęs, 20 m. buvęs nelaisvėje Kazanėje.

²³⁾ Adomas Olearijus (Adam Olearius, 1599-1671) – vokiečių matematikas, geografas, bibliotekininkas. Jis buvo ambasadoriams, siųsto Fridricho III, sekretoriumi pas Persijos šachą ir paskelbė dvi knygas apie tas keliones.

²⁴⁾ Posolsko įstaiga - ambasadorių biuras Rusijoje 1549-1720, tvarkęs santykius su valstybėmis, belaisvių išpirka ir pasikeitimu ir t.t.

²⁵⁾ Peteris Simonas Palasas (Peter Simon Pallas, 1741-1811) – prūsų zoologas ir botanikas, beveik visą gyvenimą dirbęs Rusijoje (1767-1810). 1767 m. Rusijos imperatorė Jekaterina II pakvietė jį į Sankt Peterburgo mokslų akademiją profesoriumi. 1768–1774 m. jis su ekspedicijomis keliavo po centrines Rusijos gubernijas, Pavolgį, Uralą, Vakarų Sibirą, Altajų ir Užbaikalę, kur rinko pavyzdžius. Jis tyrinėjo Kaspijos jūrą, Uralo ir Altajaus kalnus, Amūro aukštupį. Apie savo keliones paskelbė „Kelionės po įvairias Rusijos imperijos provincijas“ (3 t., 1771-76), kur surinkta įvairių sričių, įskaitant geologiją ir mineralogiją, pranešimai, vietinių gyventojų ir jų tikėjimų, aptiktų naujų augalų ir gyvūnų rūšių aprašymai. Vėliau Sankt Peterburge pradėjo kurti „Zoographica Rosso-Asiatica“ (1811-31). 1793–94 m. vėl keliavo pietų Rusijoje, aplankė Krymą ir Juodąją jūrą.
1772 m. Palasui parodė 680 kg masės metalo gabalą, aptiktą netoli Krasnojarsko miesto. Palasas organizavo jo pervežimą į Sankt Peterburgą. Vėlesnis metalo tyrimai parodė, kad tai naujo tipo akmeninis geležies meteoritas. Meteoritą sudaranti medžiaga pavadinta palasitu, o pats meteoritas vadinamas „Krasnojarsko meteorite“ (kartais - Palaso geležimi).

Ką nutyli būgnai?
Klajokliai polovcai
Čingis chano mirtis
Mažoji Indija (Etiopija)
J. Dlugošas. Legnicos kautynės
Umai – lyginamoji charakteristika
Kinijos imperatorius Huang Di
Mankurtas: asmuo be ateities
Trys chano Batyjaus gyvenimai
A. Jampolskaja. Mirtis ir kitas
Apie totorių antplūdį (Vengrijoje)
Sibiras ir pirmieji amerikiečiai
J. Dlugošas. Vengrijos užpuolimas
Jėzuitas Andrius Rudamina Kinijoje
M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
Aleksandras Didysis ir Atlantida
Mūsų krašto keliautojai į Kiniją
Ankstyvojo Vietnamo valdovai
Baikalas piešiniai ant uolų
Sibiro ir šiaurės tautos
Senojo pasaulio ženklai
Vienaragis Kinijos zhi
Šambalos paieškos
Pažintis su chazarais
Lietuviai ir kuršiai
Japonų 'Kodziki'
Beduinas soste
Vartiklis