T. Manas. Nyčės filosofija mūsų patirties šviesoje
1948 m. sausis

Pirma dalis   |   Antra dalis

Thomas Mann. Nietzsche philosophy Jis gimė, kad taptų psichologu, ir psichologija buvo jo dominuojančia aistra; iš esmės, jam pažinimas ir psichologija buvo ta pati aistra, ir niekas taip neliudija apie vidinį šios didžios ir kenčiančios sielos visada gyvenimą kėlusią aukščiau už mokslą, prieštaravimą, kaip jos begalinis prieraišumas prie psichologijos. Nyčė buvo psichologu jau pripažindamas Šopenhauerio tezę, kad ne intelektas gimdo valią, o atvirkščiai, valia gimdo intelektą, kad valia yra pirminė ir viešpataujanti, tuo tarpu intelektas jos atžvilgiu teturi tarnybinį, antraeilį vaidmenį. Intelektas tarsi pagalbinis valios įrankis – pradinis bet kokios psichologinės teorijos, bet kokios psichologijos, savo tikslu reginčios atskleidimą ir „įtarimą“; ir, natūralu, Nyčė, gyvenimo apologetas, krenta į moralės glėbį. Jis įtaria visus „gerumo“ proveržius, juos priskirdamas netikusiems stimulams; o „blogus“ stimulus skelbia geraisiais ir šlovinančiais gyvenimą. Tame ir yra jo „visų vertybių pervertinimas“.

Tai, ką prieš tai vadino „sokratizmu“, „teoriniu žmogumi“, sąmone, istorine liga, dabar gauna trumpą „moralės“ pavadinimą; ir visų pirma „krikščioniškos moralės“, kuri jo vaizduotėje iškyla kaip kažkas be galo nuodinga, pikta, priešiška gyvenimui. Čia būtina priminti, kad moralinis kriticizmas buvo ne tik ir ne tiek individualiu paties Nyčės polinkiu, kiek bendra epochos tendencija. Toji epocha – amžiaus pabaiga, kai Europos inteligencija pirmąkart stojo prieš apsimestinę savo Viktorijos buržuazinio šimtmečio moralę11. Ir arši Nyčės kova prieš moralę ne tik yra sudėtinis elementas bendroje kovoje, bet ir kartais stebina nepaprastai organinio, giminingo artumo su ja bruožais. Negalima nesistebėti artimu Nyčės teiginių eilės panašumu į tuos išpuolius prieš moralę, ne vien efektingais, kuriais maždaug tuo pat metu taip šokiravo ir linksmino skaitytojus anglų estetas Oskaras Vaildas12. Kai Vaildas skelbia: “For, try as we may, we cannot get behind the appearance of things to reality. And the terrible reason may be that there is no reality in things apart from their appearances”13); kai jis kalba apie kaukių tikrumą“ ir apie „melo nuopuolį“, kas jis sušunka: „To me beauty is the wonder of wonders, It is only shallow people who do not judge by apperances, The true mystery of the world is the visible, not the invisible“14); kai jis tvirtina, atseit tiesa – iki tolio lygio individuali sąvoka, kad du žmonęs ją visada vertina skirtingai; kai jis sako: „Every impulse that we strive to strangle broods in the mind, and poisons us... The ony way to get rid of a temptation is to yield it“15) ir „Son’t be led astray into the paths of virtue“16), - mes įsitikiname, kad visa tai galėjo atsirasti po Nyčės plunksna. Iš kitos pusės, kai skaitome pas Nyčę: „Rimtumas, šis nedviprasmiškas sulėtinto medžiagų apykaitos požymis“; „Menas nušviečia melą ir pateisina saviapgaulės valią“; „Mes iš principo linkę teigti, kad, kuo nepriimtinesnis teiginys, tuo jis mums reikalingesnis“; „Nuomonė, kad, atseit, tiesa svarbesnė už regimybę, ne daugiau nei moralinė išankstinė nuostata“ – vėl įsitikiname, kad tarp šių išsireiškimų nėra nė vieno, kurio negalėtų būti Oskaro Vaildo komedijose ir get a laugh in the St James‘s Theatre“17). Kai norėjo Vaildui pasakyti ypatingą pagyrimą, jo pjeses lygino su Šeridano komedija “The School for Scandal”18). Ir pas Nyčę yra daug,kas atrodo kilę iš šios mokyklos.

Žinoma, Nyčės ir Vaildo sugretinimas gali pasirodyti netinkamu, - juk anglų poetas visų pirma žinomas save dendizmu, tuo tarpu Nyčė buvo tarsi šventasis imoralizmo atsiskyrėlis. Ir vis tik Vaildo kankinystė, daugiau ar mažiau savanoriška, jo tragiškas finalas, Redingo kalėjimas19) - visa tai jo dendizmui suteikia šventumo20), kuris – galima neabejoti – Nyčei turėjo sukelti kuo karščiausią užuojautą, skraistę. Nes vienintelis dalykas, taikantis jį su Sokratu, buvo lemtinga cikutos taurė, neprieštaraujant išgerta graikų filosofo, jo herojiškai pasiaukojanti mirtis sukėlusi, Nyčės nuomone, neišdildomą įspūdį graikų jaunimui ir Platonui. Ir dėl šios priežasties Nyčės neapykanta istorinei krikščionybei visiškai nepalietė Jėzaus Kristaus iš Nazareto asmenybės, kurios mirtis ir kryžiaus kančia jam buvo giliausio pamaldumo ir meilės dalyku, pavyzdžiu, kuriuo jis savanoriškai sekė.

Jo gyvenimas buvo svaiginantis ir kankinantis –aukščiausios estetinės prabos lydiniu, kuriame, kalbant mito kalba susiliejo Dionisas ir Nukryžiuotasis. Purtydamas tirsą, jis sudainavo ekstazės sklidiną himną galintam ir puikiam, nemoraliai džiūgaujančiam gyvenimui ir į kovą iškvietė išdžiovinantį protą, kad išgelbėtų gyvenimą nuo nuskurdimo, o tuo tarpu niekas labiau netarnavo kančiai ištikimiau ir labiau atsidavęs nei jis.

„Žmogaus užimama vieta hierarchinėje sistemoje apibūdinama tomis kančiomis, kurias jis įstengia pakelti“. Antimoralistas taip nepasakys. Ir kai Nyčė rašo: „Kalbant apie kančias ir susilaikymus, tai mano gyvenimas paskutiniaisiais metais niekuo nenusileido ankstesnių laikų asketų gyvenimams“, - šiuose jo žodžiuose nėra nieko panašaus į antimoralę. Ne, jis neieško užuojautos, jis išdidžiai sako: „Trokštu kančios, ir tokios sunkios, kokia tegali iškristi žmogaus daliai“. Ir kančia tapo jo savanorišku likimu, sunki šventojo kankinio kančia, ne Šopenhauerio šventasis iš esmės visada jam liko aukščiausiu žmogaus elgesio pavyzdžiu ir būtent jo gyvenimo kelią Nyčė įgyvendino savo „herojiško gyvenimo“ ideale. Kas išskiria šventąjį? Šventasis niekada nedaro tai, kas jam malonu, tačiau visada daro tai, kas jam nemalonu. Būtent taip ir gyveno Nyčė. „Atimti iš savęs viską, ką garbini, atimti pačią galimybę ką nors garbinti... Tu privalai tapti savo paties šeimininku, savo gerumo šeimininku“. Tai yra tasai „šuolis virš galvos“, tasai salto, sunkiausias iš visų, apie kurį kadaise kalbėjo Novalis. Pas Nyčę tame salto (žodis salto pasiskolintas iš cirko žargono, iš akrobatų) visai nesijaučia gracijos; ir jisai niekuo neprimena lengvo šokėjo-profesionalo plasnojimo. Lengvai „plasnoti“ Nyčė niekada nemokėjo, tai visada atrodė labai bejėgiškai ir kėlė nemalonų įspūdį. Nyčei Novalio salto – tai kruvinas savęs varginimas, prakeiktas kūno marinimas, moralumas. Pati tiesos sąvoka pas jį persmelkta askezės, nes tiesa jam tai, kas kelia kančią, ir į bet kokią jam malonią tiesą jis žvelgė nepatikliai. „Tarp jėgų, įaugintų ir įstatytų moralės, - sako jis, - buvo ir teisingumas, tačiau teisingumas galiausiai atsisuka prieš moralę, atveria jos teleologiją, visų jos vertinimų ydingumą...“ Tokiu būdu, Nyčės „imoralizmas“ – tai moralės sutramdymas iš teisingumo užmačių, moralinė prabanga, moralinis išlaidavimas, kurio patvirtinimu tarnauja Nyčės žodžiai apie paveldėtus moralės turtus, kurie, kiek juos beleistum ir bešvaistytum, niekada nesumažėja.

Štai kas slepiasi už visų tų baisių žodžių ir egzaltuotų pranašysčių apie valdžią, prievartą, žiaurumą, politinę klastą, už visko, ko sklidinos jo paskutinės knygos ir į ką taip šauniai išsigimė jo gyvenimo, kaip estetiškai savaime vertingos esybės, ir kultūros, pagrįstos instinktais, negraužiamos jokios refleksijos, teigimas. „Labai dėkingas, - su sarkazmu kartą jis atsakė kažkuriam kritikui, apkaltinusiam jį tuo, kad jis yra už padorių jausmų panaikinimą, - nesupratimas jį giliai užkabino. Dar ko! Juk jo ketinimai buvo patys teigiamiausi, labiausiai gero linkintys, jis puoselėjo svajonę apie kitą, labiau pakylėtą ir išmintingą, išdidesnę ir puikesnę žmoniją ir, jei gali taip išsireikšti, „nieko mintyse neturėjo“, - bent jau mintyse neturėjo „nieko blogo“, nors blogio turėjo daug. Nes visa, kame slypi gelmė, savyje slepia blogį. Giliausią blogį savyje jau turi pats gyvenimas; gyvenimas ne moralės sugalvota pasakaitė; jis nieko nežino apie tiesą“; jis laikosi ant regimybės, meninės apgaulės; jis tyčiojasi iš gerumo, nes savo esme gyvenimas yra užįstatymiškas ir suvaržytas, - ir todėl, - sako Nyčė, - būną jėgos pesimizmas, būną intelektualinis polinkis į tai, kas žiauru,baisu, bloga, į abejonę būties teisingumu, tačiau tai kyla ne iš silpnumo, o iš „būties pilnatvės“, iš „gyvybinių jėgų pertekliaus“. Ir kaip kiekvienas sergąs euforijos būsenoje, jis savanoriškai juos priskiria sau, tą „gyvybinių jėgų perteklių“ ir „būties pilnatvę“, ir aršiai imasi įrodinėti, kad būtent tos gyvenimo pusės, kurios iki šiol buvo atmetamos, ir pirmiausiai atmetamos krikščionybės, - kad būtent jos ir yra gražiausios, labiausiai vertos įtvirtinimo ir pašlovinimo. Gyvenimas aukščiau visko! Tačiau kodėl? Šito jis nepaaiškino. Jis niekada nepagrindė, kodėl reikia dievinti gyvenimą ir kodėl jį reikia palaikyti ir saugoti; jis tik sakė, kad gyvenimas aukščiau už pažinimą, ir, vadinasi, pažinimas suinteresuotas gyvenimo išsaugojimu. Tokiu būdu, gyvenimas, matyt, reikalingas tam, kad būtų ką pažinti. Panaši logika, vis tik manoma, vargu ar gali tarnauti mūsų akyse pakankamu Nyčės liepsningo gyvenimo liaupsinimo pateisinimu. Jei jis būtų laikęs gyvenimą kaip dievo kūrinį, jį būtų galima suprasti ir gerbti jo religinius jausmus, net jei mes patys ir nematome ypatingų priežasčių kristi pasliki priešais pasaulį, po kuriuo padėtas šiuolaikinės fizikos sprogmuo. Tačiau ne, jo supratimu gyvenimas – tai tik grubus ir beprasmis valios valdžiai padarinys, turintis sukelti mūsų palaimingą džiugesį būtent savo beprasmiškumu ir siaubingu jokios moralės nebuvimu. „Avoė!“ – o ne „Osana“ skelbia jis gyvenimu, ir jo šūksnis skamba kaip reta išspaustai ir iškankintai. Jis turi įrodyti, tasai šūksnis, kad žmoguje nėra nieko aukščiau nei biologija, nieko tokio, kas visiškai neištirptų troškime gyventi, nieko, kas jam leistų būti aukščiau už šį troškimą, išsilaisvintų ir jo valdžios ir įgautų kritinio požiūrio į gyvenimą laisvę, tą laisvę kurią Nyčė, tikėtina, ir žymi žodžiu „moralė“, ir kuri, neįnešdama į gyvenimą, tokį mielą jo širdžiai, jokių rimtų pokyčių (gyvenimas dėl to labai jau nepataisomas), vis tik galėtų pasitarnauti jai bent tuo sušvelninančiu paliatyvu, o mūsų sąžinę padarytų labiau nesutariamą, - kuo, būtent, ir užsiėmė krikščionybė. „Už gyvenimo nėra nė vieno stabilaus taško, kuriuo remiantis būtų galima spręsti apie būtį, nė vienos instancijos, prieš kurią gyvenimui būtų gėda“, - sako Nyčė. Vis tik ne? Mums atrodo, kad viena tokia instancija vis tik yra; jei visai nebūtina vadintis morale, tegu tai bus žmogiškoji dvasia, ta žmogaus esmė, kuri pasireiškia kritika, ironija, laisvės troškime, kuri, galiausiai, skelbia nuosprendį gyvenimui. „Gyvenimas neturi teisėjo“. Ar taip? Juk vis tik žmoguje prigimtis ir gyvenimas praauga save pačius, jame jie praranda savo „nekaltybę“ ir įgyją dvasią, o dvasia yra gyvenimo kritinis savęs pačio vertinimas. Ir todėl mūsų žmogaus esmė, gilus žmogiškumas mumyse su gailesčiu ir užuojauta žvelgia į Nyčės išmones apie „istorinę ligą“ ir iškeltą prieš ją „gyvenimo sveikatos“ teoriją, kuri pirmąkart pasirodo pas Nyčę dar tuo laikotarpiu, kai jis galėjo blaiviai spręsti, ir kuri vėliau išsigimsta į bakchiškai nesavą aršumą prieš tiesą, moralumą, religiją, krikščionybę, - prieš visa, kas nors kiek gali pasitarnauti blogio ir gyvenimo žiaurumo pažabojimui. Nyčės filosofiją, kaip man atrodo, labiausiai žudančiai, netgi fataliai paveikė du suklydimai. Pirma jų tame, kad jis ryžtingai ir, reikia manyti, sąmoningai iškraipė šiame pasaulyje egzistuojantį jėgų santykį tarp instinkto ir intelekto, pavaizduodamas taip, kad atseit atėjo baisūs intelekto viešpatavimo laikai ir būtina, kol dar nevėlu, nuo jo gelbėti instinktus. Tačiau tikrovėje, mums tereikia pagalvoti, iki kokio laipsnio daugumos žmonių intelektas, protas, teisingumo jausmas priklausomi ir nuslopinti valios impulsų, neatsakingų polėkių, gobšumo, kad mintis apie intelekto įveikimą instinktų pagalba mums atrodo absurdiška. Iš istorinio požiūrio taško ji buvo pateisinama, nes sukėlė reakciją į padėtį, susidariusią konkrečiu laikotarpiu filosofijoje,kai čia užplūdo filisteriškai savimi patenkintas racionalizmas. Tačiau net ir taip paaiškinta, ši mintis reikalauja paneigimo. Iš tikro, ar kada egzistavo bent mažiausias pavojus žūti pasauliui nuo proto pertekliaus? Ne, nestoti po instinktų ir jėgos vėliava ir neskelbti „anksčiau nepelnytai nustumtas“ gyvenimo puses, aukščiausią gėrį randant nusikaltime (o mano amžininkai turėjo progą įsitikinti nusikaltimo nenaudingumu ir beprasmybe), ne, mums, bent jau iš didingo kilnumo, reiktų palaikyti ir saugoti ir taip jau vos rusenančią proto, dvasios ir teisingumo ugnelę.

Nyčė vaizduoja taip, – ir tuo sukėlė nemažai blogio, - tarsi morali sąmonė, lyg Mefistofelis, grąso gyvenimui savo siaubinga šėtoniška ranka. Aš tai nematau nieko ypatingai šėtoniška mintyje (toji mintis priklauso seniesiems mistikams), kad kada nors materialusis gyvenimas gali ištirpti dvasiniame gyvenime, - nors daug, labai daug vandens nutekės iki to laiko. Gerokai realesne man atrodo gyvybės susinaikinimo mūsų planetoje grėsmė dėl atominės bombos tobulinimo. Beje, ir šis pavojus mažai tikėtinas; gyvybė stebėtinai gyvybinga, - žmonija irgi.

Antrasis Nyčės suklydimas tame, kad jis gyvenimą ir moralę laiko dviem priešybėmis ir tokiu būdu visiškai iškreipia jų tikrą tarpusavio priklausomybę. Tuo tarpu moralumas ir gyvenimas – vientisa visuma. Etika – gyvenimo atrama, o moralus žmogus – tikras gyvenimo pilietis, - gal ir nuobodokas, tačiau naudingas aukščiausiu laipsniu. Prieštaravimas iš tikrųjų yra ne tarp gyvenimo ir etikos, o tarp etikos ir estetikos. Ir, kaip ne kartą pranašavo poetai, ne moralumas, o grožis pasmerktas žūčiai, - ar galėjo Nyčė to nežinoti? „Nuo tos minutės, kai Sokratas ir Platonas ėmė skelbti tiesą ir teisingumą, - kartą jis pasakė, - jie nustojo būti graikais ir tapo žydais ar kažkuo panašiu“. Ką gi, tvirti moraliniai principai padėjo žydams tapti gerais, ištvermingais motinos-gyvenimo vaikais. Žydai per tūkstantmečius pranešė savo religiją ir tikėjimą teisiu dievu ir išgyveno patys, kai tuo tarpu kelio nežinantys estetai ir menininkai, lengvabūdžiai graikai, gana greitai dingo iš istorijos arenos.

F.Nietzsche Tačiau Nyčės priešiškumas žydams paaiškinamas ne rasiniu antisemitizmu, kuris buvo jam visiškai svetimas, o tuo, kad žyduose jis mato krikščionybės lopšį, o šioje jau visai dėsningai, nors ir su giliu pasišlykštėjimu, aptinka demokratijos, Prancūzijos revoliucijos ir jo neapkenčiamų „šiuolaikinių idėjų“, kurias kapoja savo nepatenkintu žodžiu ir kurias žeminančiai vadina bandos gyvulių morale, užuomazgas. Jis vardija: „Krautuvininkai, krikščionys, karvės, moterys, anglai ir kiti demokratai“, - nes „šiuolaikinių idėjų“ tėvyne jis laiko Angliją; o prancūzus viso labo tik jų gynėjais; ir jis apipila keiksmais tas šiuolaikines idėjas; jis niekina jas dėl jų utilitarizmo ir eudemonizmo, už tai, kad aukščiausiu gėriu jos skelbia taiką ir žmonių laimę visame pasaulyje, kai tragiškasis žmogus, žmogus – herojus ir aristokratas – paspiria kojomis šį saldų miesčionišką gėrį, nes jis, aišku, karys, nepalenkiamas savo ir kitų atžvilgiu, pasirengęs aukoti tiek save, tiek kitus. Nyčė kaltina krikščionybę visų pirma todėl, kad ji negirdėtai aukštai iškėlė žmogaus asmenybės reikšmingumą ir taip neleido paversti jos auka. Tuo tarpu, - sako Nyčė, - rasės egzistavimas negali būti užtikrintas be žmonių aukų ir todėl krikščionybės principas nesuderinamas su natūraliosios atrankos principu. Krikščionybė praktiškai visada žemino ir silpnino tą jėgą, tą atsakomybės ir aukštesniosios pareigos suvokimo jausmą, kurie būtini, kad nesusimąsčius aukotum žmonių gyvenimus; per du tūkstantmečius ji tai ir tedarė, kad gniuždė grandiozinę energiją ir didybės dvasią, kurie skirti, „iš vienos pusės, per natūraliąją atranką, o iš kitos pusės – prievartinio milijonų silpnų ir nevykėlių sunaikinimo keliu, sukurti ateities žmogų, ir kurie nesupus ir neišseks dėl to, kad tasai žmogus pasauliui sukels beprotiškas kančias“. Kas gi buvo tie, kurie ne taip senai išdrįso įžūliai kėsintis į tokią didybę, kas palaikė save pakankamai stipriais, kad prisiimtų tokią atsakomybę ir, nesuvirpėję, atliktų „aukštesniąją pareigą“ paaukodami milijonus žmonių gyvenimų? Užsikrėtusi didybės manija miesčioniškos atmatos, padugnės, vien nuo kurių vaizdo Nyčei nieko nelaukiant prasidėtų stipriausios migrenos priepuolis su visais ją lydinčiais reiškiniais.

Jam neteko tai išgyventi. Jam aplamai neteko išgyventi nė vieno karo, išskyrus senamadišką 1870-ųjų kampaniją, kai dar buvo naudojami adatiniai šautuvai, o graižtviniai Šaspo buvo laikomi technine naujove. Štai kodėl savo neapykantoje krikščioniškajai-demokratinei filantropijai ir jos saldiems laimės pasiūlams jis gali užsiimti karo šlovinimu, kas dabar mums atrodo išdykaujančio bernioko pliurpalu. Mintis, kad teisinga mintis suteikia šventumo karui, mums atrodo pernelyg moralia, - ne, teisingas karas suteikia šventumo bet kokiam tikslui. „Įvairių visuomeninė būties formų matu, - rašė Nyčė, - dabar tebėra tie patys kriterijai, pagal kuriuos taika yra kažkuo vertingesniu už karą; tačiau toks požiūris yra anti-biologiškas, jis perteikia gyvenimo nuopuolio išsigimimą... Gyvenimas yra karo rezultatas, - visuomenė – karo priemonė“. Nyčei ir į galvą neateina, kad, galbūt, būtų neblogai iš visuomenės padaryti kažką kita nei karo priemonę. Visuomenė, samprotauja jis, yra gamtos padarinys, atsirandanti, kaip ir pats gyvenimas, iš prielaidų neturinčių nieko bendra su morale, ir stoti prieš jas reikštų išdavikiškai stoti prieš patį gyvenimą. „Atsisakyti karo, - sušunka jis, - reiškia atsisakyti gyvenimu stambiu masteliu!“ Gyvenimo ir kultūros, nes kultūrai būtinas naujų jėgų antplūdis, o tam laikas nuo laiko būtina iš esmės grįžti į barbarystę; ir būtų bergždžia svajonė tikėtis iš žmonių giminės dar ko nors kultūros ir didybės prasme, jei ji pamiršo kariauti. Nyčė niekina bet kokį nacionalinį ribotumą. Tačiau teisė tokiai paniekai, matyt, yra nedaugelio išrinktųjų ezoterine privilegija, nes šovinistinis pasiaukojimo svaigulys ir bet kokia nacionalistinės jėgos manifestacija visada, bet kokioje savo apraiškoje, sukelia Nyčei tokį džiugesį, kad jau neabejojame jo noru nacionalizmo „galingąją iliuziją“ įamžinti „žmonijos padugnių“, masių naudojimui.

Čia reikia paaiškinimo. Patirtis mums parodė, kad esant žinomoms aplinkybėms besąlygiškas pacifizmas liaujasi būti įtartina visuomenine pozicija ir virsta niekšybe, tiesioginiu melu. Daugelį metų Europoje ir visame pasaulyje pacifizmas buvo profašistinių simpatijų maskavimo apvalkalu ir kai 1938 m. Miunchene demokratija, atseit su tikslu išvaduoti tautas nuo karo, pasirašė taiką su fašizmu, tai tikrųjų taikos draugų buvo priimta kaip visiško nuopuolio įrodymas, kurį kada nors patyrė Europos istorija. Taikos draugai norėjo karo prieš Hitlerį arba, tiksliau, pasiruošimo jam, nes jau vien to pasiruošimo stoti prieš būtų pakakę. Ir vis tik, jei pabandysime aiškiai sau parodyti, - o tai padaryti mums nesunku, - kokios baisios visose gyvenimo sferose karo pasekmės, net tada, kai kariaujama vardan žmonijos; jei pagalvosim, kokia didelė jos pūdanti įtaka, kaip lengvai ji išlaisvina egoistinius, antivisuomeniškus, žvėriškus instinktus; jei pabandysim, to, ką išgyvenome, patirtimi įsivaizduoti, bent apytiksliai, tai, kaip atrodytų Žemė po naujo, trečiojo pasaulinio karo, - tai suprasime, kad visos Nyčės fanfaros dėl didžiųjų karo, kaip kultūros saugotojo ir natūraliosios atrankos, funkcijų tėra tik žmogaus, neturinčio supratimo apie, kas yra karas, gyvenančio ilgos ir stabilios taikos ir patikimai apsaugotų bankų indėlių epochoje, sau pačiai nusibodusioje savo nesibaigiančia gerove.

Tačiau, kadangi Nyčė su nepaprasta nuojauta, pranašiškai kalba apie ateinančių siaubingų karų ir konfliktų seriją, numatydamas ateinančio karo „aukso“ amžių, „į kurį būsimos kartos žvelgs su pasigėrėjimu ir pavydu“, - nevalingai kyla mintis, kad žmonijos išsigimimas dar nenuėjo taip toli, kad žmonių giminė dar visai nevirto humaniškumo piktnaudžiavimo kastratu; ir darosi nesuvokiama, kam žmonėse ir su filosofijos pagalba reikia žadinti savęs susinaikinimo siekį vardan „natūraliosios atrankos“? Galbūt, Nyčės filosofija nori morališkai išvalyti kelią į būsimus žvėriškumus, nuslopinti pasirengusios prieštarauti sąžinės balsą? Galbūt, ji siekia pasitarnauti tam, kad žmonija būtų „formoje“, kad pasiruošusi galėtų sutikti savo didžiąją valandą? Gali būti. Tačiau ji tai daro su tokiu pasimėgavimu, kad jei mes ir neįžvelgsime čia numatyto ketinimo mumyse sukelti moralinį protestą, tai mus, bet kuriuo atveju, apims aštriausio skausmo ir gailesčio jausmas matant iškilų ir kilnų protą, kuris su tokiu malonumu tyčiojasi pats iš savęs. Kažkas visai kita, nei rūpestis vyriškumo išauklėjimu prasiveržia tame, kaip mums vardija, aprašo ir rekomenduoja viduramžių kankinimai. Nyčės „išlepėlių paguoda“ ribojasi su niekšybe; jos esmė tame, kad žemesniosios rasės, pavyzdžiui, negrai, tarytum mažiau jaučia skausmą. Kai po to seka „baltaplaukės bestijos“, tos „džiūgaujančios pabaisos“, idealaus žmogaus, kuris „po visų savo barbariškų žygdarbių išdidžiai ir nesigraužiančia sąžine, tarytum po studentiško pokšto, grįžta namo, net neprisimindamas, kaip jis pjovė, degino, kankino, prievartavo“, šlovinimas – tada prieš mus iškyla išbaigtas vaikiškai nesuvokto sadizmo vaizdas, ir mūsų siela su kančia nusisuko nuo jos.

Tiksliausią tokio proto nusiteikimo apibūdinimą pateikė romantikas Novalis, to paties sudėjimo romantikas, kaip ir Nyčė. „Moralinis idealas, - sakė jis, - neturi pavojingesnio priešininko nei galingiausios jėgos ar gyvybinės galios idealas, kurį kitaip dar vadina (labai tiksliai savo esme ir netiksliai minties išreiškimu) estetinės didybės idealu. Šį idealą sukūrė barbarystė, ir galima tik gailėtis, kad mūsų kultūros sulaukėjimo amžiuje jis randa daug pasekėjų, pirmiausia tarp žemų ir silpnų žmonių. Šis idealas vaizduoja žmogų kaip kažkokį pusdievį-pusiau žvėrį, ir silpnieji negali pasipriešinti neįveikiamai traukai, kokią turi tokio sulyginimo užburiantis įžūlumas“.

Geriau nepasakysi! Ar Nyčė žinojo tuos žodžius? Neabejotinai, žinojo. Ir vis tik jie neprivertė jo nutraukti provokacinių išsišokimų prieš „moralumo idealą“, kliedesių išsišokimus, iš anksto beprasmius ir todėl paties Nyčės niekada, iš esmės, rimtais nelaikytais. Tai, ką Novalis vadina estetinės didybės idealu, barbarybės idealu, tai, ką jis vadina pusdieviu-pusiau žvėrimi – visa tai įsikūnijo Nyčės Antžmogyje, kuris vaizduojamas kaip „aukščiausias produktas, sukurtas žmonijos elito ir savyje apimantis naują, stipresnę biologinę rūšį, naują, aukštesnį žmogaus tipą, nuo vidutinio žmogaus besiskiriantį ne tik savo atsiradimo sąlygomis, bet ir egzistavimo sąlygomis“. Tai būsimasis žemės valdovas, tirono idealas, kurio atsiradimą kaip galima geriau skatina demokratija, kurią jis, Antžmogis, tada panaudoja kaip įrankį tam, kad makiaveliškai, po demokratinės terminologijos priedanga, pakeistų egzistuojančias moralės nuostatas savo naujosiomis moralinėmis normomis. Nes Nyčės bauginanti didybės, jėgos ir grožio utopija gerokai mieliau meluoja nei kalba tiesą – juk melui reikia turėti ir protą, ir norą meluoti. Antžmogis – tai žmogus, kuriame „su maksimalia jėga pasireiškia visi būdingi gyvenimo bruožai: neteisybė, melas, eksploatacija“.

Nežmoniškumo riba butų atsikirsti ar atsakyti patyčiomis į Nyčės rėksmingą, iškankintą bravadą, ir jau visai kvaila būtų moraliai ja piktintis. Prieš mus Hamleto istorija, tragiškas likimas žmogaus, kuriam jo žinios buvo nepakeliamos, ir mes pagarbiai ir su užuojauta nusilenkiam jam. „Man atrodo, - kartą pasakė Nyčė, - kad aš kai ką atspėjau aukštesniojo žmogaus sieloje, - gali būti, kad kiekvienas, kas jį atspės, privalo žūti“. Įminimas tikrai tapo jo žūtimi; ir tarp rūsčių jo mokymo pranašysčių taip dažnai prasiskverbia begalo lyrinis kančios garsas, girdisi toks gilus meilės jausmas, toks kartus meilės troškimas – meilės, kuri, tarsi atgaivinanti rasa, atgaivintų išdegintą, bevaisę jo vienatvės dykumą, - kad prieš vaizdą šios beribės kančios, iš tikro vertos „Ecce homo“ vardo, nutyla bet kokia pašaipa ir nurimsta bet koks pasipiktinimas. Tačiau mūsų nuolaidus jausmas norom nenorom užleidžia vietą nejaukumo ir gėdos jausmui, kai nepaliaujami Nyčės pasityčiojimai iš „pavergtosios kastos socializmo“, kurį jis žymi kaip aukštesniojo gyvenimo priešininką, galiausiai įtikina mus, kad Nyčės Antžmogis – tai tik idealizuotas fašistinio vado vaizdinys ir kad pats Nyčė su visa savo filosofija buvo ne daugiau nei fašizmo Europoje ir visame pasaulyje kelio tiesėjas, dvasinis vedlys ir pranašas. Ir vis tik aš linkęs čia sukeisti priežastį ir pasekmę, nes, manau, ne fašizmas yra Nyčės kūrinys, o atvirkščiai: Nyčė yra fašizmo kūrinys; šituo noriu pasakyti, kad Nyčė, iš esmės svetimas politikai, negali būti moraliai atsakingas už fašizmą dėl to, kad savo filosofiniame jėgos teigime jis, tarsi jautriausias matavimo prietaisas, tik pagavo ir pažymėjo pirmuosius gimstančio imperializmo požymius ir, tarsi virpanti seismografo rodyklė, Vakarų pasauliui paskelbė apie fašizmo epochos, kuri mums tapo tikrove ir ja lieka ilgam, nepaisant, kad kare fašizmas buvo nugalėtas, artėjimą.

Nyčei kaip mąstytojui, visa savo esybe susijusiam su buržuaziniu pasauliu ir iš jo kilusiam, aišku, arčiausia turėjo būti fašistiniai, o ne socialistiniai po-buržuazinės epochos elementai, nes paskutiniai – moraliniai, o Nyčė nesuvokė skirtumo tarp moralės bendrai ir buržuazinės moralės. Tačiau jis buvo pernelyg imlus, pernelyg jautrus, kad nebūtų paliestas socialistinių ateinančios epochos vėjų, ko visiškai nenori pastebėti kritikai-socialistai, kuriems Nyčė tėra tik gryniausias fašistas. Visa tai ne taip paprasta, kokios bebūtų gausios ir pateisinamos išvados, pateikiamos pagrindžiant tokį supaprastintą požiūrį. Tiesa, Nyčės skelbiamas herojinė panieka laimei (kurioje jaučiamas kažkas asmeniško ir ką labai sunku pritaikyti politikoje), atvedė jį prie to, kad bet kokį siekį išlaisvinti žmones iš labiausiai žeminančių socialinių ir ekonominių neteisingumų ir panaikinti iš gyvenimo tikrai pašalinamus sunkumus ir kančias jis laikė kaip niekinamą bandos gyvulių liūdėjimą ganyklos, jų žaliosios laimės. Ir neatsitiktinai, žinoma, Nyčės išsireiškimas „baisus gyvenimas“ buvo išverstas į italų kalbą ir pateko į fašistuojančių jauniklių žargoną. Tiesa, žinoma, ir tai, kad Nyčės žavėjimasis nemoralumo grožiu, jo karo ir blogio apologija ir visi jo irzlūs išpuoliai prieš moralę, humaniškumą,užuojautą, krikščionybę – visa tai vėliau rado vietą fašistinės ideologijos pamazgų duobėje; O tokie jo suklydimai, kaip „gydytojų moralė“, nurodanti numarinti ligotus ir kastruoti nepilnaverčius, jo įsitikinimas vergovės būtinumu ir daugelis jo nuorodų apie rasinę higieną, susijusią su biologine atranka, tam tikrų rasinių bruožų vystymas, vedybos – iš tikro įėjo į nacionalsocializmo teoriją ir praktiką, nors mes ir neįsitikinę, kad tai perimta. Jei teisingi žodžiai „iš jų vaisių juos pažinsite“, tada Nyčei nėra pasiteisinimo. Sapnavęsis žmogus-valdovas Špengleriui, kuris santykyje su Nyče buvo tarsi gudri beždžionė, virsta šiuolaikiniu „tikruoju didelio masto žmogumi“, verslininku ir plėšiku, lipančiu per žmonių lavonus, pinigų maišu, ginklų fabrikantu, vokiečių koncerno generaliniu direktoriumi, finansuojančiu fašizmą, - trumpai sakant, Špengleriui Nyčė tiesmukiškai virsta imperializmo globėju, nors tikrovėje jis ir supratimo neturėjo apie tai, kas yra imperializmas. Jei būtų kitaip, ar būtų jis kiekviename žingsnyje dėstęs savo panieką prekeiviams ir pinigų maišams, panirusiems, kaip jis laikė, į savo filisterišką taikumą? Argi būtų jis jiems priešpastatęs kaip priekaištą herojišką dvasią ir kario šaunumą? Nyčės „aristokratinis radikalizmas“ visai nepasiekė supratimo, kad industrializmo sąjunga su militarizmu – tai ir yra imperializmas; nematė jis ir tai, kad karai kyla iš naudos siekio.

Neimsim klysti: fašizmas, užsiimantis minios mulkinimu ir įkūnijantis pačių juodžiausių pradų savivalę, o kultūroje – labiausiai pasigailėtiną miesčioniškumą, kokį kada nors matė istorija, fašizmas savo dvasia negali nebūti visiškai svetimas žmogui, kuriam visa susiveda į klausimą „kas kilnu?“ Fašizmo specifika svetima kūrybinei Nyčės fantazijai, ir kvailiausiu nesusipratimu buvo tai, kad vokiečių biurgerybė supainiojo fašizmą su Nyčės svajonėmis apie barbarystę, turinčia atjauninti kultūrą. Kalbu ne apie nepaprastą Nyčės atsainumą bet kokiam nacionalizmą, ne apie jo neapykantą „reichui“ ir bukai vokiečių jėgos politikai, ne apie jo „europizmą“ ir ne apie pasityčiojimais iš antisemitinių ir kitokių rasistinių kliedesių. Kalbu apie kita, apie tai, ryškėjančiame jo ateities post-buržuazinio pasaulio vaizde socialistinės tendencijos išreikštos ne silpniau nei tos, kurias galėtumėm pavadinti fašistinėmis. Ar ne tai paliudija Zaratustros žodžiai: „Prisakau jums, broliai, būkite ištikimi žemei! Nesėdėkite, panirę su galvą į dangiškų niekų dulkes. Laikykite ją išdidžiai iškėlę, savo žemiškąją galvą, - ji šios žemės pateisinimas ir prasmė!.. Skubėkite, gražinkite į žemę nuo jos atplyšusį kilnumą, - taip, gražinkite ją meilei ir gyvenimui: ir tebūna kilnumas žemės prasme, jos žmogiškąja prasme!“ Čia išreikštas siekis sulieti tai, kas žmogiška ir kas materialu; tai – sudvasintas materializmas, socializmo tendencija.

Nyčės kultūros samprata labai dažnai turi aiškiai išreikštą socialistinį, bent jau ne buržuazinį atspalvį. Jis stoja prieš susvetimėjimą, egzistuojantį tarp išsilavinusiųjų ir neišsilavinusiųjų; ir Vagneris, kurio menu jis žavėjosi savo jaunystės metais, jam visų pirma įkūnijo Renesanso pabaigą, buržuazinės kultūros aukso amžiaus pabaigą ir naujo meno, vienodai skirto tiek ponams, tiek paprastiems žmonėms, gimimą, meno, kuriuo mėgautis gali visos širdys.

Ne apie neapykantą darbininkams, o kaip kartas apie priešingą dalyką liudija jo žodžiai: „Darbininkai privalo išmokti jaustis kareiviais; gyventi ne dėl algos, o dėl padėkos, dėl garbingo atlyginimo. Jie privalo gyventi taip, kaip dabar gyvena biurgeriai; virš jų bus aukštesnioji kasta, vargingesnė, kuklesnė, išsiskirianti savo nereiklumu, tačiau savo rankose sutelkusi valdžią“. Be to, Nyčė pateikia keletą nurodymų, kaip nuosavybę padaryti patrauklesne. „Turi būti atverti visi darbo keliai nedidelio turto įsigijimui, – kalba jis, - tačiau negalima leisti lengvo ir greito praturtėjimo; reikia iš savininkų ir kompanijų atimti visas transporto ir prekybos šakas, užtikrinančias didelių turtų susikrovimą, - tame tarpe ir bankus; tuos, kurie turi per daug, ir kas neturi nieko, reikia laikyti socialiai pavojingais“. Bijojimas „neturinčių nieko“, beturčių, už kuriuos nėra net baisesnio žvėries filosofuojančio smulkiojo buržua akyse, - tai, žinoma, iš Šopenhauerio. Pernelyg didelių turtų pavojingumas – Nyčės atradimas.

Maždaug 1875 metais, t.y. daugiau kaip prieš 70 m., Nyčė, tiesa, be ypatingo entuziazmo pranašauja apie, kaip neišvengiamą demokratijos laimėjimo pasekmę, Europos tautų sąjungos sukūrimą, „kurioje atskiros tautos, gyvenančios geografiškai apibrėžtose sienose, bus tarsi atskiri kantonai su jiems būdingais kantonų įstatymais“. Tokią perspektyvą Nyčė tuo metu piešia tik Europai. Per kitą dešimtmetį jis ją išplečia visam pasauliui visam žemės rutuliui. Jis kalba apie neišvengiamą vieningo viso pasaulio ekonomikos valdymo organo atsiradimą. Jis kviečia visų šalių valdžias „ruoštis vieningo pasaulio perspektyvos įgyvendinimui“. Jis ne perdaug tiki Europa. „Europiečiai iš esmės laiko save aukštesniais žmonėmis pasaulyje. Tačiau azijatai visais atžvilgiais yra galva aukščiau už europiečius“. Beje, jis laiko įmanomu, kad būsimajame pasaulyje dvasinė valdžia priklausys naujam europiečio tipui, kuriame savo įsikūnijimą ras aukščiausioji ankstesnės Europos kultūros dvasinė sintezė. „Viešpatavimas žemėje – anglosaksų rankose. Vokiečiai – tik fermentas: jie nemoka vadovauti“. Jis taip pat numato bendrą vokiečių ir slavų rasės persipynimą, o Vokietiją laiko tik kaip slaviškojo pasaulio prieangį, kaip vartus, atveriančius kelius į panslavišką Europą. Jis įsitikinės Rusijos pasauline svarba. „Valdžia dalijasi slavai ir anglosaksai. Europa – Graikijos vaidmenyje valdant Romai“.

Šis ekskursas į pasaulinės politikos sritį Nyčei buvo visiškai atsitiktinis, jo protas buvo visiškai užimtas kultūros vaidmeniu formuojantis filosofui, menininkui, šventajam – ir tuo labiau nustebina jo išvados. Jo žvilgsnis praninka beveik šimtmetį į priekį ir mato beveik tą patį. Ką šiandien regime mes. Nes pasaulis, pasaulis besikeičiantis ir įgaunantis naują išvaizdą, - pasaulis suvienytas, ir jei žmogus turi labai išvystytą jautrumą, būti kažkuo ypatingai jautriu, reaguojančius į mažiausius dirgiklius, jis visur aptinka, užčiuopia, nurodo tą nauja, kas dar tik gimsta, kas tik dar ruošiasi tapti. Kovodamas prieš mechanistinį pasaulio sampratą, neigdamas priežastinį pasaulio sąlygotumą, klasikinį „gamtos dėsnį“ ir reiškinių pasikartojamumą, Nyčė grynai intuityviai nuspėja šiuolaikinės fizikos duomenis. „Antro karto nebūna“, - sako Nyčė, dėsningumo, pagal kurį tam tikra priežastis turi neišvengiamai sukelti tam tikrą pasekmę, nėra“. Aiškinti įvykius priežastiniu-pasekminiu ryšiu – klaidinga. Tikrovėje, kalbama apie dviejų nelygiaverčių faktorių kovą, apie jėgų pergrupavimą, beje, nauja būsena jokiu būdu nėra ankstesnės būsenos pasekme, o yra kažkas iš esmės skirtingai. Kitaip kalbant, dinamika – ten, kur anksčiau buvo mechanika ir logika. Nyčės „gamtos- mokslo spėlionės“, pasinaudojant Helmholco žodžiais apie Gėtę, savo dvasia tendencingos: jos visada siekia kažkokio tikslo, jos organiškai susiję su jo filosofine valdžios teorija ir jo antiracionalizmu, jie padeda jam įrodyti Gyvenimo iškilimą virš dėsnio, nes dėsnis savyje jau turi savyje „moralumą“. Galima įvairiai dabar žvelgti į panašią tendenciją, tačiau priešais gamtos mokslus Nyčė pasirodė buvęs teisus, - jų „dėsniai“ per tą laiką gerokai nusilpo, kas dabar tapo paprasta tikimybe, o aplink priežastingumo sampratą susikūrė visai nesuprantama painiava.

Nyčės samprotavimai apie fizikos dėsningumus, taip pat, kaip ir visos kitos jo idėjos, išveda jį už buržuazinio pasaulio klasikinio racionalumo ribų į visai kitą pasaulį, kur pats jis, gimęs kitokiose sąlygose, privalėjo jaustis svetimuoju. Jei socializmas nenori užskaityti šios Nyčės paslaugos, turime teisę spėti, kad toks socializmas gerokai arčiau buržuazinio pasaulio, nei pat apie tai mano. Laikas atsisakyti požiūrio į Nyčės filosofiją kaip atsitiktinių aforizmų kratinį: jo filosofija, ne mažiau filosofiška nei Šopenhauerio, yra darni sistema, išsivysčiusi iš vieno grūdo, iš vienos viską persmelkiančios idėjos. Tačiau pas Nyčę toji pradinė, pagrindinė idėja visa struktūra, visa savo esme – idėja estetinė, ir jau vien dėl to jo pasaulio matymas ir jo mąstymas privalo atsidurti neišvengiamame prieštaravime su bet kokiu socializmu. Galų gale gali būti tik dvi pasaulėžiūros, tik dvi vidinės pozicijos: estetinė ir moralinė. Ir jei socializmas – pasaulėžiūra, grindžiama griežčiausiais moraliniais pagrindais, tai Nyčė – estetas, išbaigčiausias, visiškai beviltiškas estetas, kokį tik kada bežinojo istorija, ir jo pagrindinė pradinė pozicija, savyje turinti jo dionisiškojo pesimizmo gemalą, - pozicija apie tai, kad gyvenimas vertas pateisinimo tik kaip estetinis reiškinys, - nepaprastai tiksliai charakterizuoja jį patį, jo gyvenimą ir jo, kaip filosofo ir poeto, kūrybą, kas tik kaip estetinio pobūdžio reiškiniai tegali būti suprasti ir pateisinti, tapti pagarbaus garbinimo dalyku, nes neabejotina, kad jo gyvenimas, visas, apimant savo „aš“ vertimą mitu ir net beprotybė – tai tikra meninė kūryba, ir ne tik dėl išraiškos priemonių, nepaprastai gluminančių, bet ir savo gilumine esme; šis reginys yra sukrečiančios lyriškai tragiškos galios, neatremiamo patrauklumo.

Gana būdinga, tačiau, beje, ir suprantama, kodėl estetizmas tapo pirmąja dvasinio Europos maišto prieš visas buržuazinio amžiaus moralines nuostatas forma. Aš neatsitiktinai greta parašiau Nyčės ir Wilde vardus, - abu jie maištininkai, ir abu maištauja vardan grožio, nors vokietis, judėjimo pionierius, savo maište nuėjo gerokai toliau, ir tai jį lydėjo nepalyginamai gilesne kančia, nepalyginai sunkesnėmis aukomis ir herojišku savęs įveikimu. Man ne kartą teko skaityti pas kritikus-socialistus, daugiausia rusus, kad atskiri Nyčės estetiniai požiūriai ir samprotavimai kartais išsiskiria neįprastu subtilumu, tačiau moraliniuose-politiniuose klausimuose jis – barbaras. Toks padalijimas man atrodo naiviu, nes Nyčės barbarystės šlovinimas – tai vien jo bakchalinio estetizmo audringos pagirios, liudijančios, tarp kitko, apie tai, kad egzistuoja kažkoks artumas, kažkokia neabejotinas ryšys tarp estetizmo ir barbarystės, apie kurią visiems mums nekenktų pamąstyti. 19 a. pabaigoje šis bloga lemiantis ryšys buvo dar nepastebimas, jo niekas nejautė, ir jis niekam nekėlė baimės; žinoma, kad Georgas Brandesas, žydas ir liberalios pakraipos rašytojas, vokiečių filosofo „aristokratiniame radikalizme“ įžvelgė tam tikrą naują niuansą ir net propagavo Nyčės filosofiją specialiose paskaitose, - nenuginčijamas nerūpestingo pasitikėjimo savimi, slenkančio link buržuazinio amžiaus saulėlydžio, liudijimas ir kartu tikras ženklas to, kad garbus danų kritikas į Nyčės barbarystę žvelgė ne ypač rimtai, nelaikė jo „tikroviška“, priėmė jo „cum grano salis“22), - ir, aišku, buvo teisus.

Nyčės estetizmas – tai nesutaikomas viso, kas dvasiška, neigimas vardan gražaus, galingo, begėdiško gyvenimo, kitaip sakant, žmogaus, per giliai sužeisto gyvenimu, savęs neigimas – į jo filosofinius išvedžiojimus įneša kažką „nekasdieniška“, neatsakingą, nepatikimą, kažką suvaidintai aistringa, kažkokią giliausios ironijos natą, kad neišvengiamai suklaidina nepatyrusį skaitytoją. Jo knygos ne tik pačios yra meno kūriniai, - jos reikalauja meno ir iš skaitytojo, nes skaityti Nyčę – savotiškas menas, kur visiškai neleistinas tiesmukiškumas ir grubumas ir kur, priešingai, būtinas maksimalus proto lankstumas, ironijos pajautam neskuba. Priimantis Nyčę paraidžiui, „tiesiogiai“, kas juo tiki, tam geriau jo neskaityti. Su Nyčė reikalai lygiai tokie patys kaip ir su Seneka, apie kurį kažkaip pasakė, kad jį reikia klausyti, tačiau nereikia „nei pasitikėti juo, nei remtis juo“. Jei reikia, štai įrodymai. Tasai, kuris perskaitė „Vagnerio reikalą“, nepatikės savo akimis, kai staiga laiške, Nyčės parašytame 1888 m. muzikantui Karlui Fuksui, štai ką: „Nereikia rimtai priimti to, ką kalbu apie Bizė; su mano skoniu Bizė man nieko nereiškia. Tačiau ironiškos antitezės Vagnerio atžvilgiu jis sugeba sukelti didžiausią įspūdį...“ Štai ir viskas, kas lieka, kalbant „tarp mūsų“, iš „Karmen“ garbei skirto himno „Vagnerio reikale“. Čia yra dėl ko nustebti. Tačiau tai dar ne viskas. Kitame laiške tam pačiam Nyčės adresatui, patarinėdamas, kaip geriausia rašyti apie jį ir jo psichologo, rašytojo immoralisto kūrybą, sako, kad, jį apibūdinant, reikia vengti griežtų „taip“ ir „ne“ ir naudoti tik pačius neutraliausius. „Visai nereikia ir net nepageidautina, - rašo jis, - kad priimtumėte mano gynėjų ar mano priešininkų pusę; priešingai, tam tikros smalsumo, kokį parodo pamačius nežinomą augalą, dalies su ironiškai nepatikimu santūrumu mišinys – štai, kaip man atrodo, toji pozicija, kuri buvo išmintingiausia mano požiūriu. – Prašau atleisti! Tai, žinoma, labai naivu – duoti gerus patarimus, kaip reikia išsipainioti, iš ko išsipainioti neįmanoma...“

Ar žinomas kitas atvejis, kad rašytojas taip keistai būtų perspėjęs žmones dėl savęs? Jis sako apie save: „Mano antiliberalizmas pasiekia piktumą“. „Kyla iš piktumo“ – taip būtų tikriau; iš piktumo, nuo nenumaldomos traukos į provokaciją. Kai 1988 m. mirė Šimto dienų imperatorius, liberalas Fridrichas III, vedęs anglę, Nyčė kartu su visa liberaliąja Vokietija išgyveno nerimo ir prislėgtumo dienas. „Kaip bebūtų, tačiau jis vis tik mums buvo šviesa, tegu ir silpna, ir miksinčia, tačiau laisvos minties šviesa, paskutine Vokietijos viltimi! Dabar prasidės Štiokerių23) karalystė; ką tai reiškia, man visiškai aišku: aš jau iš anksto žinau, kad pirmiausia Vokietijoje uždraus mano ‘Valią valdžiai’…” Nerimas pasirodė buvę veltui – knygos neuždraudė. Liberaliosios epochos dvasia buvo dar stipri, ir Vokietijoje dar buvo galima kalbėti bet ką. Tačiau liūdesys dėl mirusio Fridricho atskleidžia mums Nyčėje esant kažką nelaukta, kažką paprasta, visai ne paradoksalaus, - galėtume pasakyti: slepia tiesą: natūralią inteligento, rašytojo laisvės meilę, be kurios jis, kaip be oro, negali gyventi – ir tada visos estetinės fantazijos apie vergovę, karą, prievartą, žavų žiaurumą staiga pasitraukia kažkur toli, į neatsakingo proto žaidimo ir šaunaus teorizavimo sritį.

Per visą savo gyvenime Nyčė atsidavė „teorinio žmogaus“ anatemai, tačiau pats jis yra gryniausias to „teorinio žmogaus“ pavyzdys par excellence: jo mąstymas yra genijaus mąstymas; ribiškai apragmatiškas, svetimas bet kokiam supratimui apie atsakomybę už žmonėms peršamas idėjas, giliai apolitiškas, jis tikrovėje neturėjo jokio santykio su gyvenimu, jo taip karštai mylimu, karštai ginamu ir visaip aukštinamu gyvenimu: juk jis nė karto net neapsunkino savęs pagalvojimu apie tai, kad įvyktų, jei visi jo pamokslai būtų įgyvendinti ir tapę politine tikrove! To nepadarė ir visi labai išsimokslinę iracionalumo pamokslininkai, kurių po Nyčės Vokietijoje prisiveisė tiek, kiek grybų po lietaus. Ir nenuostabu! Nes ar galėjo būti kas nors artimesnio ir suprantamesnio vokiečio sielai nei Nyčės filosofuojantis estetizmas? Tiesa. Nyčė vokiečius apliejo nemažai savo triuškinančios kritikos žaibų, ir nebuvo, atrodo, nuodėmės, kuria jis nekaltino šių būsimų Europos kultūros žudytojų. Ir vis tik, kas buvo didesniu vokiečiu už jį? Ir argi ne jis savo pavyzdžiu dar kartą pademonstravo jiems visa, kas vėliau jų pasekmes padarė siaubu ir prakeikimu visam pasauliui ir juos pačius atvedė prie katastrofos: romantinį temperamento įkarštį, nenumaldomą potraukį prie visa, kas pilnesnis, beribis, ir, deja, nepagrįstą savo „aš“ atskleidimą, bei, pagaliau, valią, kuri, nebūdama tikslinga, lieka laisva ir švaisto save begalybei. Pagrindinėmis vokiečių nuodėmėmis Nyčė laikė girtuokliavimą ir polinkį savižudybei. Visa, kas pamina intelektą ir atriša afektus, sakė jis, savyje slepia pavojų vokiečiams, „nes vokiečius afektas visada veikia jų nenaudai; jis jiems visada žudantis, kaip girtuoklio. Vokietijoje net entuziazmas neturi tos reikšmės, kokią turi kitose šalyse, nes čia jis bevaisis“. Prisiminkime, ką apie save sako Zaratustra: „Savęs pažinumas yra savęs žudymas“.

Nyčė tapo istorinės reikšmės figūra, ne tik todėl, kad jo vardas susijęs - liūdnai susijęs – su juodosiomis Europos istorijos dienomis (jis turėjo pagrindą vadinti save „piktu likimu“), - čia yra ir kita priežastis. Nyčė savo vienatvę pavertė estetinio pervertinimo tema, o tuo tarpu tikrovėje, nepaisant viso savo gryno vokiško savitumo, priklausė tam plačiam dvasiniam Vakarų judėjimui, mums davusio Kierkegorą, Bergsoną ir daugelį, labai daug ir kuriame įsikūnijo istoriškai neišvengiamas dvasios pasipiktinimas racionalizmu, nevaržomai viešpatausiu 18 ir 19 amžiuose. Tas judėjimas atliko savo istorinę užduotį, nors ne iki galo, nes išspręsti iki galo reiškė iš esmės pertvarkyti žmogaus sąmonę, reiškė ateiti į naują, gilesnį humanizmo supratimą, svetimą patenkintam ribotumui, žyminčiam buržuazijos laikų humanizmą.

Instinkto apgynimas nuo proto ir sąmonės buvo tik trumpalaikė būtina korekcija. Korekcijos, į gyvenimą įnešamos dvasios, arba, jei norite, moralės, turi nepraeinančią reikšmę, jos amžinai lieka gyvenimo poreikiu. Kokia istoriškai ribota, naivia mums šiandien atrodo Nyčės blogiu romantizacija! Turėjome galimybę susipažinti su blogiu visame jo niekingume ir dabar jau jaučiam save esant nepakankamais estetais, kad pabijotume atvirai stoti ginti gėrį ar gėdintis tokių trivialių sąvokų ir sampratų, kaip tiesa, laisvė, teisingumas. Galiausiai estetizmas, kurio vardu laisvamaniai protai sukėlė maištą prieš buržuazinę moralę, pats priklauso buržuazijos amžiui, o šio amžiaus pabaigą vainikuoja ir estetizmo epochos pabaiga, naujos eros atėjimas, moralinių ir socialinių idėjų eros. Estetinė pasaulėžiūra visai nepajėgi susitvarkyti su prieš mus iškilusiomis sudėtingiausiomis problemomis, nors Nyčės genijus nemažai padėjo sukurti pasaulyje naują dvasinę atmosferą. Kartą Nyčė išsakė prielaidą, kad ateinančioje epochoje, kokia jis ją regi, religinės idėjos gali pasirodyti dar pakankamai stipriomis kokios nors estetinio atspalvio religijos, panašios į budizmą, sukūrimą; šioje ateities religijoje nusitrins esamų tikėjimų skirtumai, o mokslas neims, žinoma, prieštarauti prieš naujo idealo pasirodymą. „Tačiau šiuo nauju idealu, - apsidraudžiančiai priduria Nyčė, - bus, aišku, ne meilė žmogui“. Na, o kas, jei būtų būtent taip? Ji galėjo nepanašėti, tokia meilė žmogui, į optimistiškai idilišką meilę „žmonių giminei“, spaudusiai susimylėjimo ašaras 18 amžiuje ir, tiesa, nemažai prisidėjusi moralės ir civilizacijos progresui. Tačiau kai Nyčė paskelbia: „Dievas mirė“, - prisipažinimas, buvęs jam sunkiausia iš visų aukų, - kieno garbei jis tai daro, ką nori išaukštinti, jei ne žmogų? Ir jei Nyčė buvo ateistu, jei jam užteko drąsos būti juo, tai juo buvo iš meilės žmonijai, kad ir kokiu pastoraliniu jausmingumu nebūtų ištariami tokie žodžiai. Nyčė turėjo susitaikyti su tuo, kad mes jį vadiname humanistu, turėjo pakentėti, kad jo moralės kritika mūsų laikoma paskutine Švietimo transformacija. Nes religijos, kuri turėjo, jo nuomone, įveikti dabar egzistuojančių religijų prieštaravimai, negalima kitaip įsivaizduoti kitaip, nei susijusia mintimi apie žmogų, tai yra kaip nudažytą religiniais tonais, religiškai pagrįstas humanizmas, perėjęs daug išbandymų, praturtintas praeities patirtimi, išmatavęs žmoguje visas tamsaus ir demoniško prado prarajas tam, kad dar labiau būtų iškeltas žmogus ir išaukštinta žmogiškos dvasios paslaptis.

Religija – tai pamaldus nuolankumas; pirmiausia, pamaldus nuolankumas paslapčiai, kuria yra pats žmogus. Ten, kur kalba eina apie žmonių bendruomenės pertvarkymą, apie naujų santykių nustatymą, apie tai, kad jo vystymasis būtų suderintas su rodyklės judėjimo istorijos laikrodyje, ten kažkiek naudos atneš tarptautinės konferencijos, techninės priemonės, juridiniai institutai, ir World Government24) taip ir lieka racionalistų utopija.

Pradžioje būtina pakeisti dvasinę atmosferą, kurioje gyvena žmonija; būtina žmonėse sukurti naują jausmą – išdidų suvokimą to, kad būti žmogumi yra ir sunku, ir kilnu; būtina apjungti visus žmones nepašalinant kokios nors vienos dominuojančios, visa persmelkiančios ir nukreipiančios idėjos, kurią kiekvienas suvoktų savyje kaip savo vidinį teisėją. Rašytojai ir menininkai, vis giliau pranikdami į žmonių sielas, apimdami vis daugiau žmonių savo nepastebimu, neįkyriu poveikiu, gali kažkiek padėti sukurti ir įtvirtinti tą idėją. Tačiau jos negalima prakišti pamokslu, negalima dirbtinai primesti žmonėms, - ji turi tapti jiems kažkuo asmeniškai išgyventu, ją reikia iškentėti. Filosofija, ne šaltas abstrahavimas, ne, tai išgyvenimas, kančia, savęs auka žmonijos labui; ir Nyčė žinojo tai ir buvo to pavyzdžiu. Ir nors jo kelias buvo klaidingas ir atvedė jį prie gausybės kvailiausių suklydimų, jo meilė vis tik priklausė ateinančiai ir būsimoms kartoms, taip pat kaip ir mes, kurių jaunystė jam dėkinga tiek už daug, dar ilgai bus prikaustyta žvilgsniu į šį vaizdinį, trapų ir pagarbą keliantį tragizmą, apdovanotą grėsmingais perėjos, skiriančios du šimtmečius, amalais..

< < <  Pirma dalis

Pastabos

10) „Apie prievartą“ (pranc.).

11) Anglijos karalienės Viktorijos (1837-1901) karaliavimas buvo stabiliausiu buržuazinės visuomenės Anglijoje ir kitose šalyse laikotarpiu.

12) „Melo nuopuolis“ (1891) – anglų rašytojo Oskaro Vaildo (Oscar Wolde, 1859-1900), dekadanso atstovo, kūrinys, kuriame meno tikslu skelbiamas „melas, gražių netikrovių perteikimas“.

13) „Kaip besistengtumėm, negalime už daiktų regimybės aptikti jų tikrosios esmės. Ir visas šis siaubas yra tame, kad daiktai, taigi, neturi kitos realybės nei savo regimybė“.

14) „Man grožis – didžiausias iš stebuklų, Tik tušti žmonės sprendžia ne pagal išvaizdą. Ne nematomas, o regimas – štai tikroji pasaulio mįslė“.

15) „Impulsas, kurį bandome nuslopinti, tampa mums tarsi kokiu apsėdimu ir nuodija gyvenimą... Vienintelis būdas atsikratyti nuo pagundos yra atsiduoti jai...“

16) „Nesusiviliokite doros keliu“.

17) „Ir sukelti juoko protrūkį St.Džeimso teatre“.

18) „Paskalų mokykla“.

19) 1895 m. O. Vaildas buvo nuteistas dviem metams katorgos darbų už nusikaltimą moralei. Išėjęs iš kalėjimo paskelbė „Baladę apie Redingo kalėjimą“.

20) Pagal A. Šopenhauerį, šventumą žmogui suteikia niekinamas visa, kas sieja jį su kūniškuoju, žemiškuoju pradu.

21) Adatiniais šautuvais 19 a. viduryje apsiginklavo dalis Europos valstybių. Šiuose šautuvuose užraktas turėjo ilgą ir ploną adatą, kuri lengvai sulūždavo, pradurdama popierinį šovinį. Nuo 1866 m. prancūzų armija pradėjo naudoti graižtvinį šautuvą, išrastą Antuano-Alfonso Šaspo. Savo kovinėmis savybėmis jis gerokai pranoko adatinį šautuvą, kurį naudojo vokiečių valstybės 1870-71 m. franko-prūsų kare.

22) „ne be ironijos“ (lot.).

23) Pastorius Štiokeris Adolfas (Adolf Stoecker, 1835-1909) – vokiečių reakcinių pažiūrų politinis veikėjas ir rūmų kapelionas. Vilhelmo II karaliavimo pradžioje priklausė artimai jo aplinkai.

24) „Pasaulio valstybė“ – kosmopolitinis šūkis išreiškiantis tautų nacionalinio suvereniteto panaikinimą.

< < <  Pirma dalis

Nyčė: Valia mirčiai
L'ombra di Venezia
Nyčės gyvenimo drama
Nyčė: Sukilimas prieš vertybes
Nyčė ir nihilizmo istorinis tapsmas
Apie žmogaus ir antžmogio mirtį
F. Nyčė: Aš ne žmogus, o likimas
Nyčė ir Šopenhaueris apie užuojautą
Paskutinis filosofas: Tik kurdamas esi laisvas!
Ankstyvasis misticizmas: Filonas Aleksandrietis
Z. Froidas. Dostojevskis ir tėvažudystė
Filosofijos atsiradimo istorija
F. Nyčė: Tragedijos gimimas
Kur veda Zaratustros žvėrys
Pasaulis raidėmis ir skaičiais
A. Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų
Nyčė: Prieblandų kumyras
Czeslaw Milosz. Ulro žemė (2 dalis)
Šuolis iš savęs
Egzistencializmas
Filosofijos puslapis
Judafobija