Apipjaustymas. 8 dienos svarba. Vartiklis

Apipjaustymas nurodomas Biblijoje, kai Dievas liepia Abraomui: „Kiekvienas vyriškis iš jūsų, sulaukęs 8 dienų, bus apipjaustytas“ (Pr 17:12). Tačiau ten nepaaiškinama, kodėl tai reikia daryti aštuntąją dieną. Tas priesakas taip pat randamas „Paršat Tazria“, aptariant moters nešvarumą pagimdžius: „Kai moteris pastoja ir pagimdo vyriškos lyties kūdikį, ji būna nešvari 7 dienas, kaip kad būna menstruacijų metu. Aštuntą dieną jo apyvarpės odelė turi būti apipjaustyta. Ji turi likti kraujo apsivalymo būsenoje 33 dienas; ji turi nesiliesti prie jokių šventų daiktų ar įžengti į šventą vietą tol, kol jos apsivalymas nepasibaigs“ (Kun 12:2-4)

Klasikiniuose komentaruose duodami trys galimi paaiškinimai (sociologinio, medicininio ir dvasinio pobūdžio). Talmude to veiksmo priežasties aiškinimai sukasi apie vedybinių ryšių sustiprinimą. Ir vienintelė priežastis remiasi minėtu semichut parshiot, laukimu, kol moteris apsivalys. Tokį paaiškinimą siūlė ir rabinas Simeonas bar Johajus: „Kad nė vienas nedžiūgautų, kol tėvas ir motina liūdi“ [nes negali būti kartu]. Circumcision by Signorelli

Įdomu, kad gemara nurodo priežastį, stiprinančią vyro ir moters ryšį. Ši baraita pateikiama rabino Meir vardu: „Nes jis priprato prie jos ir pavargo nuo jos; tad Tora sako, palik ją nešvaroje 7 dienas, - ir ji vėl malonins vyrą tarsi būtų pirmąkart po vedybine anklode“ [Niddah 31b].

Kitą paaiškinimą duoda rabinas Yudan bar Pazi: „Nes Švenčiausiasis, tebūnie pašlovintas, suteikia jam savo malonę, palaukdamas, kol jis sustiprės. Juk Aukščiausiasis, tebūnie pašlovintas, yra gailestingas žmonėms, taipogi ir gyvūnams. Iš kur tai žinome? Iš [Jo] žodžių: '[Gimus veršiukui, ėriukui ar ožiukui]…tik nuo 8 dienos [jie bus malonūs kaip ugnies atnaša]'“ (Kun 22:27).

Trečią aiškinimą siūlo Leviticus Rabbah'as, „Paršat Emor“, atseit, naujagimis turi praleisti vieną Šabą: „jie pasiliks 7 dienas prie savo motinos“ (Kun 22:27). Rabinas Joshua iš Sakhnin'o sako rabino Levi vardu – tai tarsi karalius išleidžiantis įsaką, kad nė vienas nebus priimtas tol, kol nepareikš pagarbos poniai. Taip ir Švenčiausiasis sako, neduokite man atnašos, kol jis negyveno savaitę, nes per 7 dienas būna Šabas, ir neapipjaustykite be Šabo.

Tą fragmentą aiškina rabinas Samuel Yaffe Ashkenazi ("Yefe To`ar"):
"Šabą nurodo kaip Ponią [matrona], kaip kad sakome apie Šabo karalienę. To pasažo esmė tame, kad Šabas mus moko apie pasaulio atsinaujinimą ir Dievo viršenybę virš žemiškųjų būtybių – ir tikėjimas tuo turi ateiti pirmiausia. Tad bet kieno atnaša Viešpačiui be tikėjimo apie Jo [daromą] pasaulio atnaujinimą yra bergždžias religinis veiksmas. Taigi ir sakoma, kad turi praeiti Šabas, kol bus daroma atnaša ar apipjaustymas"

Tik pirmasis (sociologinis) aiškinimas tiesiogiai remiasi Tora ir jam turėtų būti suteikiama pirmenybė, kaip ir daro Babilono Talmudas. Bet kodėl tada M. Maimonidas remiasi "Midrash Rabbah", mininčiu naujagimio silpnumą: "gimę jie silpni, tarsi dar būtų įsčiose" (Vadovas sunkiems dalykams 3:49). Tenka priimti rabino Barukh ha-Levi Epstein paaiškinimą iš "Torah Temimah", kad Maimonido laikmečiu moters nešvarumas nebuvo aktualus, nes susilaikymas nuo vedybinių santykių buvo ne 7, o 12 dienų.

Medicininę priežastį palaiko ir medicininiai tyrimai, rodantys, kad naujagimio kraujo krešėjimo galimybės maksimumą pasiekia 8 dieną. Tad ankstyvas apipjaustymas didintų nukraujavimo pavojų [žr. šia tema A. Steinberg'o "Žydų medicininę etika", 3 dalis].

Vėliau išryškėjo tendencija į dvasinį aiškinimą. Rabinas Ephraim'as Lunčas^*) „Kli Yakar“ akcentuoja naujagimio nešvarumą. Jis aiškina, kad moters menstruacinis nešvarumas yra dėl nuodėmės Edeno sode. Be jos žmogus būtų tarsi Dievo angelas, pakilęs aukščiau nei 7 planetos. Visi gamtiški dalykai susiję su skaičiumi 7, o visi dvasiniai yra aukščiau gamtinių ir todėl susiję su 8. Kadangi motina lieka nešvari 7 dienas, tiek nešvarus yra ir kūdikis. Tuo metu jis ir negali būti apipjaustytas.

Rabinas Judah Loew'as (Maharal) „Tifereth Israel“ sk.1-2 aiškina, kad pasaulis buvo sukurtas per 7 dienas, o kas aukščiau gamtos priskiriama skaičiui 8. Neapipjaustyto žmogaus būsena simbolizuoja [neišbaigtą] Gamtą, kuri pataisoma apipjaustant – ir tai daroma 8 dieną, kuri yra jau už gamtiškumo.

Ir rabinas Samson Raphael Hirsch'as aštuonetą laiko dvasinių dalykų simboliu:
„Septynių nešvaros dienų laikotarpis turi praeiti. Žmogus skiriasi nuo kitų tvarinių, neturinčių pasirinkimo laisvės (sutvertų per 6 dienas) ir yra asmenybė, turinti pasirinkimą (septintąją), tačiau tą dovaną gavo tik dėl sandoros su Dievu (apipjaustymą). Tad aštuntąją jis gimsta vėl, ne tik kaip Žmogus, bet ir kaip Žydas. Tad 8 diena yra grįžimas į pirmą dieną tik aukštesniu lygiu... Tada gamtos dėsnio jėga, atsiskleidusi motinoje ir sūnuje gimimo metu, sukelia motinos 7 dienų trukmės nešvarumo laikotarpį – ir dėl šios priežasties reikalaujama,… kad praeitų 7 dienos iki atliekant apipjaustymą“.

^*) Abraomas Mozė Lunčas (1854-1918) – iš Lietuvos (Kauno) kilęs žydų kilmės Palestinos publicistas, redaktorius, Talmudo žinovas. Į Jeruzalę išvyko 14 m. amžiaus (1869). Čia iš ješivos buvo pašalintas už „eretiškų knygų skaitymą“. Palestinoje įkūrė leidyklą, kurioje spausdino pažintines istorines, geografines knygas apie Palestiną. Su Israel Dow Frumkin’u įkūrė pirmąją Jeruzalės biblioteką. Gyvenimo pabaigoje apako, tačiau tęsė savo tyrinėjimus. 1904 m. išleido kritinį Jeruzalės Talmudo leidimą.

Apipjaustymas - ritualinis arba chirurginis varpos galvutę dengiančios odos raukšlės (apyvarpės) pašalinimas. Jis gali būti atliekamas skirtingais tikslais: religiniais (pasišventimas Dievui), medicininiais, nacionaliias (priklausomybė tautai, kaip pas žydus), socialiniais (įšventinimas, seksualumo Ir seksualinių praktikų reguliavimas). Paprastai terminas taikomas vyrams, nors yra ir moterų apipjaustymas.
Chirurginė operacija taikoma, pvz., esant fimozei, kai dėl susiaurėjusios apyvarpės angos, apyvarpė neatsismaukia nuo varpos galvutės. Tampa sunku šlapintis, apyvarpės maišelyje gali susidaryti akmenų arba prasidėti uždegimas (balanopostitas).
Kai kurioms tautoms apipjaustymas yra būdinga ritualinė operacija. Pietinėse šalyse gyvenančių tautų (musulmonų, judėjų ir kt.) paprotys, matyt, yra susijęs su higiena: karšto klimato sąlygomis dažnas apyvarpės ir varpos galvutės uždegimas dėl tarp jų susikaupusių liaukų sekreto (smegmos). Taip pat, smėliui patekus už apyvarpės, žmogų kankindavo dideli skausmai.
Judaizme Brit milah - religinė ceremonija, skirta berniukų apyvarpės apipjaustymui. Izraelyje kiekvienas žydų berniukas, sulaukęs 8 dienų amžiaus, turi būti apipjaustytas – taip vykdomas Dievo nurodymas Abraomui. Filonas Aleksandrietis tai bandė paaiškinti higienos sumetimais. Žydams ne kartą draudė tai daryti – pirmąkart tai įvyko (kiek žinoma) 2 a. pr.m.e., kai apipjaustymą žydams uždraudė sirų karalius Antiochas IV Epifanas už tai skirdamas mirties bausmę. Iš romėnų ir graikų autorių (Strabono, Tacito ir kt.) kūrinių aiškėja, kad antikiniais laikais apipjaustymas laikytas barbarišku aktu.

104. Mat kolchai, atrodo, yra egiptiečiai. Man kilo tokia mintis, kai tik juos pamačiau ir nieko apie tai dar nebuvau išgirdęs iš kitų. Susidomėjęs tuo dalyku, klausinėjau ir vienus, ir kitus. Pasirodo, kolchai geriau prisimena egiptiečius, nei egiptiečiai kolchus.

Egiptiečiai tvirtino, kad kolchai kilę iš Sesostrio¹⁾ kariuomenės. Taip maniau ir aš, nes jie tamsiaodžiai ir garbanotais plaukais. Bet tai, žinoma, nieko nereiškia, nes tokių yra ir daugiau. Bet štai kas svarbu: iš visų tautų tik kolchai, egiptiečiai ir etiopai jau nuo senų senovės apipjausto savo gėdingąsias dalis.

Mat finikiečiai ir Palestinos sirai prisipažįsta apipjaustyti išmokę iš egiptiečių, o sirai, gyvenantys prie Termodonto ir Partenijo upių²⁾, taip pat makronai, jų kaimynai, sakosi tik neseniai apipjaustymą įsivedę iš kolchų. Tik šios gentys apipjausto – ir visai taip, kaip egiptiečiai. Kai dėl egiptiečių ir etiopų, tai negaliu pasakyti, kurie iš kurių perėmė šį paprotį. Atrodo, kad abeji apipjausto jau nuo labai seniai. Kad kitos tautos šito išmoko iš egiptiečių, yra toks svarbus įrodymas: finikiečiai, palaikantys ryšius su Helada, tuo atžvilgiu nebeseka egiptiečiais ir naujagimių neapipjausto.

5 a. pr.m.e. gyvenęs „istorijos tėvas“ nemini nei žydų, nei Judėjos, tačiau neabejotinai turėjo omenyje juos, kai sakė, kad sirai Palestinoje praktikuoja apsipjaustymą.

¹⁾ Sesostris: moksle nėra vieningos nuomonės del Sesostrio identifikacijos (gal tai Sesostris III, 1878-1841 m. pr.m.e.). Herodotas Sesostriui priskiria kitų faraonų darbus. Beje, Jozefo Flavijaus bandymai „Žydų senovėje" tapatinti Sesostrį su faraonu Šišaku, vadovavusiu karo žygiui prieš Judėjos karalių Rehabeamą, nekelia pasitikėjimo. Žr. 1 Kar 14:31:
„Tuo tarpu Saliamono sūnus Rehabeamas tapo Judo karaliumi. Jis buvo 41-ių metų, kai pradėjo karaliauti ir karaliavo 17 metų Jeruzalėje. ... Penktaisiais karaliaus Rehabeamo metais Egipto karalius Šišakas užpuolė Jeruzalę. Jis pagrobė ir Viešpaties Namų, ir karaliaus rūmų turtus. Viską paėmė, Jis pagrobė net Saliamono padarytus auksinius skydus. Užtat vietoj jų karalius Rehabeamas padarė varinius skydus ir patikėjo juos rankoms sargybos pareigūnų, saugančių karaliaus rūmų duris“.