Jonas Auksaburnis. Apie Susaną

Noriai išpildome savo žodinę pareigą jums: nors ir ne viską, ką privalom, tačiau atiduosim, ką turim. Mes ketintume atiduoti ir daugiau, tačiau susiduriame su kliūtimis dėl žodžio skurdumo, todėl vietoje daug atiduodame mažai. Beje, jei kas iš jūsų nežymią mūsų pamokslo dalį panors palyginti su mūsų širdies ketinimais, tai palyginime su pareiga neras ten trūkumų, nes mūsų užsidegimas kompensuos tai, ko trūksta žodžiuose. Juk ir Dievas, kai mato nežymias vargetos aukas bei gausias gėrybes, jas priima vienodai, o neretai vargetos aukojimus vertina labiau, nes žvelgia ne į pinigų sumą, o širdies siekį. To, kas pasakyta, įrodymu yra pasakojimas apie vargšę našlę, bažnyčiai paaukojusią dvi leptas; Viešpaties akyse jos niekinga Susanna by Lovis Corinth, 1890 auka buvo gerokai vertingesnė nei auksą metusių turčių aukos, nes Dievui nereikia pinigų, kadangi jis [ieško] nuoširdžios ir tyros širdies. Štai ir mes iš nuoširdžios širdies gelmių, tarsi gyvos Dievo brangenybių skrynios, panaudodami mums duotą Dievo žodį, atiduosime savo žodžio pareigą.

Prisimenu, žadėjau jums papasakoti kaip bendrą pamokymą apie palaimintos Susanos ištikimybės žygdarbį, žadėjau būtent vakar, kai prieš mus Juozapas kovėsi su egiptiete ir mums parodė ištikimybės žygdarbį. Štai tegu ir Susana pasirodo šiame visuotiniame reginyje, kurį ir Dievas, ir angelai, ir vyrai, ir žmonos stebi; tegu pasirodo ir mums duoda pamoką, kaip jauniausioms iš žmonų reikia už ištikimybę kovoti iki pat mirties. Žinoma, toji palaimintoji Susana, būdama kilmingos kilmės, nuo mažų dienų buvusi namų prieglobstyje, žavi savo grožiu ir išsiugdžiusi tyrus jausmus, kai jos jaunystės grožis sužydėjo, buvo susaistyta teisėtos santuokos saitais. Ir tada, laikydamasi vedybų paslapties savo vyro atžvilgiu, ji nekreipė savo žvilgsnių į palaidą jauno ir svetimo grožio troškimą, neatvėrė savo ausų paleistuvingų dainų skambesiui, neplėtė šnervių uosdama jaunuolių drabužius persisunkusį kvapą, jokiems savo jausmas nedavė valios, kad širdyje saugoma ištikimybė, paveikta stiprių potraukių, nepakryptų į malonumų pusę. Juk didesnę nuodėmių dalį pagimdo sielos jausmai. Mūsų siela, tarsi mergina kokioje nors pilyje, ramiai buvoja mūsų širdies centre, o ją, tarsi tarnaitės, aptarnauja penki jausmai. Kokie jausmai? Rega, skonis, uoslė, klausa ir lietimas. Ir štai, jei joks jutimas negenda ir nenuklysta, tai ir siela lieka tyra ir nekalta; jei nutinka, kad rega, likusi be prievaizdo, susižavi jaunatvišku grožiu ir stiprus aistros proveržis pro akis praninka į širdį, tada siela, apimta gašlumo audros, skęsta nuodėmėje, jos ištikimybė subyra su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis. Panašų atvejį patyrė Danielius ir jį perteikė taip: Patekau į gilius vandenis, ir bangos mane skandina (Ps 69:3). Panašiai ir klausa, pasidavusi maloninantiems garsams, į juos sutelkusi visą mąstymą, paveikia sielą. Skonis, apsirijimu ir gausiu vynu skatinantis girtuoklystę bei paleistuvystę, tvirkina sielą. Uoslė, susijusi su pertekliniu jaunuolių kvapu, į nuopuolį traukia ir sielą. Taigi, siela – panašiai, kaip kuri nors mergina pasiduoda kvailų tarnaičių įtakai, - kaitinama jutimų, atsiduodama nesusilaikymo nuodėmei. O nuodėmė, apvaldžiusi visus jutimus, tarsi vagis slapta prasibrauna į širdies slaptavietes, o tada, pranikusi, visiškai ją apnuogina iš ištikimybės apdarų ir apvagia.

Tačiau toji palaimintoji suko į šalį savo žvilgsnius, klausą, uoslę, skonį, lietimus, slėpė savo išvaizdą, eiseną, ir, tiesiogine prasme, buvo uždaras sodas, užantspauduotas šaltinis (Gg 4:12). Būtent vynuogyną, kurio niekas negali apiplėšti, priminė palaimintoji, skleidusi ištikimybės aromatus, ir buvo panaši į šaltinį, užantspauduotą tikėjimu, iš kurio joks piktadaris negali pavokti ištikimybės grožį. Aistra jai užsiliepsnojo du tautos seniūnai, jau išrinkti vadovauto bendruomenei ir kiekvienas jų, ėdamas aistros ugnies, gėdinosi vienas kitam atskleisti slaptą širdies liepsną. Ir štai kartą kiekvienas jų slapta vienas nuo kito nuėjo pasižvalgyti į Susaną; susitikę ir iškamantinėję vienas kitą, jiedu prisipažino dėl priežasties, atvedusios šičia; tada, sudarę sąjungą dėl nuodėmingo reikalo, jie kruopščiai aptarė piktą užmačią ir ėmė laukti momento, kai galės užtikti Susaną vieną. Taip nutiko, kad vieną dieną Susana, kaip įprasta, išėjo į vyro sodą, kad išsimaudytų karštą dieną; ir kai ji pasiuntė tarnaites, kad tosios atneštų muilo, seniūnai iškart puolė prie jos, sugriebė ją tarsi vilkai avį, norėdami numalšinti gašlumo ugnį, ir Susana atsidūrė viena tarp dviejų liūtų, niekas negalėjo jai padėti, nei tarnaitė, nei vergas, nei artimasis, nei draugas, nei kaimynas, - jei nebūtų iš viršaus tai stebėjęs Dievas, tas nematomas Liudininkas, kuris galėjo, aišku, pačioje pradžioje sutrukdyti seniūnų pasikėsinimą, tačiau leido vykti grumtynėms, kad atskleistų slaptą Susanos dorą ir ištikimybę ir parodytų seniūnų nesusilaikymą, o kartu ir visoms žmonoms duotų didžią pamoką Susanos žygdarbio pavidalu. Didinga buvo kova, didžios grumtynės laukė Susanos, didesne nei Juozapui. Juk tasai, būdamas vyru, grūmėsi su viena moterimi, o šioji, būdama žmona, turėjo du vyrus-priešininkus. Didis ir nuostabus tai buvo reginys: moteris grūmėsi prieš du vyrus, - tačiau dar nuostabesniu jis pasirodys, jei atkreipsite dėmesį, kur įvyko užpuolimas: sode, kur ir žaltys gundė Ievą. Taigi, kai viskas buvo parengta kovai, atsivėrė dangus, nuaidėjo trimitas, atsiskleidė arena; kovos organizatorius iš viršaus stebėjo grumtynes ir angelai palinkę stebėjo; žaltys veikė nusikalstamai, o tikėjimas padėjo ištikimai žmonai. Abi pusės labai rūpinosi pergale: seniūnai tuo, kad nepralaimėtų moteriai, o Susana – kad nepražudytų savo ištikimybės; ten demomai rengė apdovanojimą už pergalę, o Susanai angelai rengė apdovanojimą už skaistybę. Laiko Susaną piktadariai ir pirmiausia žodžiais rungiasi su ja. Ką gi jie sako? Mes – tautos seniūnai, mums patikėti įstatymai, mes turime valdžią regzti ir spręsti. Čia niekas nepamatys: „Štai, sodo vartai uždaryti, niekas negali mūsų matyti. Mes norime tavęs! Sutik ir atsiduok mums! O jei nesutinki, mes liudysime prieš tave, sakydami, jog tu išsiuntei savo tarnaites Susanna by Salomon Koninck, 1649 dėl to, kad su tavimi buvo jaunas vyriškis“ (Dan 13:20-21). Ir pažiūrėk, kiek apsunkinimų supo Susaną: šmeižtas dėl nesusilaikymo, mirties baimė, paskelbimas visai tautai, vyro ir artimųjų neapykanta, namiškių nusivylimas, ir – vienu žodžiu – visų namiškių pasipiktinimas. Tačiau niekas negalėjo paveikti ištikimosios nusistatymo: jos širdyje gyveno Dievo viltis. Ir ji kalbėjo, atsidusdama: „Patekau į spąstus! Nes jei tai darysiu, man bus mirtis; jei to nedarysiu, neištrūksiu iš jūsų rankų. O vis dėlto geriau man patekti į jūsų rankas, negu nusidėti Viešpaties akyse“ (Dan 13:22-23). Deja, man, tuose, kuriuos laikiau piemenimis, matau vilkus; ką laikė užuovėja nuo audrų, tas sudaužo mano laivą. Neišniekinkite mano ištikimybės, aš neužtrauksiu gėdos savo tėvams, nenuplėšiu garbės savo šeimai, nenuliūdinsiu savo tėvo, nesugriausiu savo vedybū nepadoriomis kalbomis su jumis: man priimtinesnė nekalta mirtis, neteisingas melas. Man vyras yra ne tik kūniškame susilietime, bet ir dvasios nuostatoje, ir savo tėvų bruožus visada savyje išlaikysiu. Bijokite Dievo, reginčio jus, gėdinkitės čia esančių angelų, pagalvokite, ką darote, prisiminkite įstatymą, kurį gerbiate ir kuris skelbia netrošk žmonos artimo savo (Pak 5:21). Tai tariusi, ji suriko, kviesdama liudininkus jų prievartai, kartu su ja suriko ir seniūnai; atbėgo Susanos vergai ir tarnaitės ir pamatė su ja du seniūnus. Kai seniūnai išdėstė savo paaiškinimą, tarnai buvo pritrenkti iš gėdos, nes nieko panašaus jie niekad nebuvo girdėję apie Susaną (Dan 13:27). Ryte įvyko didelis susirinkimas: turėjo įvykti teismo nuosprendis arba apvainikavimas. Susirinko visi žmonės – vyrai, moterys, vaikai; vėl prasidėjo vaidinimas; apačioje žmonės nežinojo, ko liudininkai jie yra, o danguje angelai žinojo visą esmę. Atėjo seniūnai, sklidini nedorų minčių; pašaukia Susaną, kaip anie manė gėdai ir mirčiai, o kaip teisiojo Teisėjo nuspręsta – gyvenimui ir amžinajai šlovei. Ir „visų žmonių akivaizdoje jie įsakė: „Pašaukite Joakimo žmoną, Hilkijo dukterį Susaną“. Ji buvo pašaukta ir atėjo, lydima savo tėvų, vaikų ir visų savo giminių.“ (Dan 13:29). Ir atėjo Susana, kaip privalėsianti mirti už ištikimybę, giliai dūsaudama ir liūdinti, ne dėl to, kad jai lemta mirti, o dėl to, kad suteršė vardą prieš tėvus, kad užtraukė gėdą giminei, nes nebuvo nė vieno liudininko sode. Daugelis apverkė ją, - draugai, pažįstami, tėvai, kaimynai; vyras buvo nuliūdęs, namiškiai nusiminę, o ji pati sukrėsta; liūdna, apsiverkusi, liūdinti, kietai suspausta širdimi stovėjo prieš susirinkimą. Reginys buvo visuotinis – ir Dievas, ir žmonės, ir angelai [dalyvavo jame]. Pakyla abu seniūnai, tie vilkai piemenų apdarais, uždeda ant jos rankas, ir žaltys-šmeižikas kalba jų lūpomis. Ką jis sako? „Mums bevaikščiojant vieniems sode, įėjo ši moteris su dviem tarnaitėmis. Ji uždarė sodo vartus ir atleido tarnaites. Tuomet jaunas vyriškis, kuris buvo ten pasislėpęs, atėjo pas ją ir gulėjo su ja. O mes buvome sodo kampe ir, matydami tokį nusikaltimą, bėgome prie jų. Nors mes ir matėme juos gulinčius, bet vyro nutverti nepajėgėme, nes jis buvo už mus stipresnis. Jis atsidarė vartus ir paspruko. Betgi mes nutvėrėme šitą ir klausėme, kas buvo tas jaunas vyriškis. Ji atsisakė mums pasakyti. Visa tai mes liudijame“. Kadangi jie buvo žmonių seniūnai ir teisėjai, visa bendrija jais patikėjo ir pasmerkė ją mirti. (Dan 13:36-41). Ir nuvedė Susaną mirti, ir niekas neužtarė, niekas nebuvo liudininku, išskyrus vieną Dievą. Jis leido tai įvykti, kad abi pusės reikalą atliktų iki galo, nedorėliai savo blogį ir šmeižtą, o palaimintoji Susana savo ištikimybės tvirtumą – iki savo mirties. Matai, iki kokio lygio leidžia Dievas? Jis palieka teisuolius išbandymuose, išbandydamas tarsi auksą žaizdre, kaip pasielgė ir su Abraomu. Izaokas buvo vedamas viešam sudeginimui, aukuras buvo parengtas, malkos sukrautos, o avies niekur nesimato. Ima tėvas peilį, o avies nėra; iškelia ranką smūgiui, ir tik tada Dievas savo žvilgsniu sustabdo jo ranką. Tai pasakiau, kad kiekvienas mūsų, kai susiduria su gundymais, kad ir kaip arti mirties būtų, nepamestų vilties dėl Dievo pagalbos, o jos lauktų iki mirties. Štai ir Susaną jau vedė mirti ir niekur nebuvo pagalbos. Kai ji pamatė, kad pagalba iš žmonių neįmanoma, jis savo mintis nukreipia į tikrąjį liudytoją danguje, nemiegančią Akį, ir sušunka: „Amžinasis Dieve! Tu žinai visas paslaptis ir žinai visa pirmiau, negu įvyksta.

Tu žinai, kad jie melagingai liudijo prieš mane. Argi aš turiu mirti, nors nepadariau nieko, ką šie prieš mane prasimanė?!“ Viešpats išgirdo jos šauksmą. Kai ji buvo vedama mirti, Dievas pažadino vieno jaunuolio, vardu Danielis, šventąją dvasią, ir jis sušuko didžiu balsu: „Aš esu nekaltas dėl šios moters kraujo!“ Tuomet visi žmonės atsisuko į jį, klausdami: „Ką tu nori šiais žodžiais pasakyti?“ Atsistojęs tarp jų, jis atsakė: „Nejau jūs esate tokie kvaili, Izraelio vaikai?! Nejau pasmerksite mirti Izraelio dukterį, neištyrę ir nepažinę, kas tiesa? Grįžkite į teismo vietą, nes jie melagingai prieš ją liudijo“. Visi žmonės sugrįžo paskubomis. Tuomet seniūnai jam tarė: „Ateik, sėskis su mumis ir pasakyk mums, ką tu manai, nes Dievas tau davė seniūno amžiaus dovaną“. O Danielis kreipėsi į juos: „Atskirkite šiuos du toli vieną nuo kito. Aš juos apklausiu“. Kai jie buvo vienas nuo kito atskirti, jis pašaukė vieną iš jų ir kreipėsi į jį: „Tu pasenai skendėdamas nedorume! Pasivijo tave nūnai nuodėmės, kurias darei praeityje, skelbdamas neteisingus nuosprendžius, pasmerkdamas nekaltus ir išteisindamas kaltuosius, nors Viešpats sakė: 'Nekalto ir teisaus nežudysi!' Taigi dabar, jei tu tikrai matei šią moterį, pasakyk mums, po kokiu medžiu matei juos myluojantis?“ atsakė: „Po mastikmedžiu. „Iš tikrųjų! – atkirto Danielis. – Tavo melas kris ant tavo galvos! Dievo angelas jau paėmė iš Dievo nuosprendį ir perskels tave per pusę!“ Tuomet jis paliepė pavesti jį į šalį ir atvesti kitą. „Kanaano palikuoni, ne Judo, – tarė jam Danielis, – grožis tave suvedžiojo ir gašli aistra ištvirkino tavo širdį! Susanna by Guercino, 1617 Taip jūs elgėtės su Izraelio dukterimis, – bijodamos jūsų, jos atsiduodavo jums. Bet ši Judo duktė negalėjo pakęsti jūsų nedorumo. O dabar pasakyk man, po kokiu medžiu užklupai juos myluojantis?“ Jis atsakė: „Po ąžuolu“. ;„Iš tikrųjų! – atkirto jam Danielis. – Ir tavo melas kris ant tavo galvos! Dievo angelas laukia, laikydamas kalaviją rankoje, perkirsti tave per pusę ir sunaikinti judu abu!“ Visa bendrija pratrūko džiaugsmo šauksmais ir šlovino Dievą, kuris išgelbsti juo pasitikinčius. Paskui jie atsisuko prieš tuos du seniūnus, nes jų pačių žodžiais Danielis buvo įrodęs, kad jie buvo melagingai liudiję. Jie nubaudė seniūnus bausme, kurią seniūnai norėjo primesti savo artimui. Elgdamiesi pagal Mozės įstatymą, juos užmušė. Taip nekaltas kraujas buvo tą dieną išgelbėtas (Dan 13:45-62).

Ir išsipildė ką sakė Dovydas Susanos atžvilgiu: Glaudžiuosi prie tavęs, tavo dešinė mane palaiko. O tie, kurie stengiasi pražudyti (t.y., nedori seniūnai), težengia į žemės gelmes. Tegu juos kalavijas sudoroja, tebūnie jie šakalų grobiu (nes Dievo angelas su kalaviju jų laukia, kad juos perkirstų). Bet karalius džiaugsis Dievu; visi kurie Dievu prisiekia, džiūgaus, nes melagių lūpos bus užčiauptos (t.y, meluojančios seniūnų lūpos) (Ps 63:9-12). Tada tėvų sielvartas virto džiugesiu; vyra džiūgavo šlovindamas Dievą; giminės džiaugėsi, kaimynai linksminosi, visi namiškiai triumfavo, ir – vienu žodžiu – šventė tapo visuotine: ir Dievui, ir angelams, ir žmonėms. Ar moters kūne regėjai vyro sielą? Ar regėjai moters ištikimybę, kurią atmintis saugos amžinai? Toji moteris pašlovinta prieš žmones, pakylėta prieš angelus, apvainikuota Dievo; ją mėgdžiokite, žmonos, kad su ja ir jūs užsitarnautumėte Dievo garbės Jėzuje Kristuje, Viešpatyje mūsų, kuriam šlovė ir valdžia per amžius amžių. Amen.

Susanos istorija
Kruvinoji Meri
Bažnyčia ir seksualumas
Smyrno bažnyčios enciklika
Elena: Konstantino motina
Pagrindinė sofijalogijos problema
Reformacija: Katerina Luther
Monika: Augustino motina
Karpokratiečiai ir nuodėmingoji laisvė
Augustinas. Apie Susaną ir Juozapą, skelbiant ištikimybę
Ortodoksų bažnyčia; filioque prieštaravimas
Kristaus dieviškumo pagrindimas šv.Jono rašiniuose
Dvasininkų smaginimosi istorija
Viduramžių prabudimai. Katarai
Adomas ir Ieva: nuopuolis
Apie Šv.Trejybės paieškas
Kodėl kovo 8-oji?
Šv.Teresa iš Avilos
Apmatai: Moralumas
Apsinuoginę kvakeriai
Monothelitizmas
Judo laiškas
Angelai
Filosofijos puslapis
Biblijos skiltis
Vartiklis