Vatikano II susirinkimas ir pneumatologija

   

Antrasis visuotinis Vatikano susirinkimas įvyko 1962-65 m.; pradėjo Jonas XXIII, o baigė Paulius VI. Priimtos 4 konstitucijos, 9 dekretai ir 3 deklaracijos. Jame buvo svarstomas ir liturgijos peržiūrėjimo klausimas. Viena priimtų konstitucijų iškėlė liturgijos reformos kryptį: „Kiekvienas tikintysis turi būti vedamas į pilnatviškai sąmoningą ir aktyvų dalyvavimą liturgijos šventime. Šitoks krikščionių dalyvavimas […] yra jų teisė ir pareiga, kylanti iš to, ką reiškia Krikštas“.

Konstitucijos:

  • Sacrosanctum Concilium - apie šventąją liturgiją;
  • Lumen gentium - dogmos apie Bažnyčią;
  • Gaudium et Spes - apie Bažnyčios vietą šiuolaikiniame pasaulyje;
  • Dei Verbum dogmos apie dieviškąjį apreiškimą.

Paskutiniu laiku teologinis pneumatologijos aptarimas yra gana gausus. Jai padidintas dėmesys skirtas ir 2-me visuotiniame Vatikano susirinkime. Čia pažvelgsime, kaip jame atspindėtas vienas pneumatologijos elementas – dvasios vaidmuo santykyje su koinonia*) ir tiesa.

Dvasios vaidmuo

Dvasia dažnai minėta konstitucijose Lumen Gentium (50 kartų), Dei Verbum (18 k.) ir Gaudium et Spes (15 k.), bet tik 4 kartus Sacrosanctum Concilium, skelbiančios liturgijos, kaip „“Dvasios skatinimo“, atnaujinimą, LG išreiškiant viltį, kad bažnyčia, „skatinama Šv. Dvasios, niekada nesiliaus atsinaujinti“.

Susirinkimo konstitucijose paliestos 5-ios pneumatologinės temos (iš kurių aptarsime tik pirmas dvi):

  • Dvasia ir koinonia;
  • Dvasia ir tiesa;
  • Dvasia ir Žodis (Logosas);
  • Dvasia ir charizmatinė bažnyčios sandara;
  • Dvasia sąryšyje su kitomis religinėmis tradicijomis.

Dvasia kaip koinonia principas

Pirmiausia koinonia yra bendrystė Dievuje per se.Kitu aspektu, tai dieviškoji Trejybė, per šv. Dvasią įsikūnijusi Jėzuje, kviečianti žmones jungtis asmeninei ir amžinai meilei. koinonia principas išreikštas daugeliu aspektų – paminėsim 5-is, jungiančią Dvasią su krikščionių bendruomene:

  1. Dvasia skirtingus žmones surenka į bendruomenę erdvėje ir laike. LG 7 kalba apie Dvasią, formuojančia krikščionis į Kristaus kūną – su meile ir skatinančia narius priimti Dvasios meilę ir ją skleisti. Kad meilė gali vienyti, primenama, kad po Jėzaus mirties pirmieji krikščionys susitelkė apie Petrą „Šv. Dvasios įtakoje“ (LG 19). Šis Dvasios vaidmuo nenutrūkęs.
  2. Dvasia skatina jungtis į bendruomenę per krikštą taip prisiliečiant prie Kristaus gyvojo kūno (per komuniją) ir tikėti, kad galiausiai visi pažins Dievo slėpinį (LG 6-7, 13). Tai užuomina apie „pasaulyje išsibarsčiusių“ bendruomenių ryšį.
  3. LG 13 kviečia katalikus, atsiliepiant į Dvasios raginimą, grįžti prie ryšio su Kristumi.
  4. Toliau LG ragina katalikus įgyvendinti koinonia struktūriškai, su parapijų vadovais ir kunigais, su vyskupais ir galiausiai su Popiežiumi (LG 22, 28). Dvasia sustiprina struktūrinius saitus.
  5. Ryšis tarp gyvųjų ir mirusiųjų perteikia visų buvimą Dievuje (LG 49), „kad visi ta pačia giesme šlovintų [mūsų] Viešpatį“.

Dvasia ir Tiesa

Kad Dvasia asmenims atskleidžia Tiesą plačiausiai išreikšta LG ir DV. Pažymėtini trys aspektai:

  1. Konstitucijos pabrėžia žmogaus galimybę išgirsti ir suprasti Dievo žodį kaip Dievo Žodį („Tikėjimu, kuris kyla ir palaikomas tiesos Dvasios dėka, Dievo žmonės priima ne [žmonių] žodį, o patį Dievo Žodį. Tai tvirtai be praradimų susiję su tikėjimu, kadaise rodytą šventųjų...“, LG 12). Tai rodo ir tai, kad tikinčiųjų bendruomenė tebeatspindi Dievo Žodį – mat jo girdėjimas nėra pilnas be apčiuopiamos tokio girdėjimo išraiškos.
  2. Dievo žodžio skleidimas istorijos eigoje: „Vedančioje tiesos Dvasios šviesoje, Bažnyčioje apreiškimas yra išsaugotas ir tinkamai paaiškintas“, LG 25. Kiekviename amžiuje tai yra apaštalų įpėdinių atsakomybė (DV 9).
  3. Šv. Raštų sąsaja su tradicija – kai Dvasia padeda tradicijos supratimą ir tolimesnį vystymą (DV 8).

Literatūra:

  1. B. Hinze, ed. The Spirit in the Church and the World, 2004
  2. S. Bergmann. Creation Set Free: The Spirit as Liberator of Nature, 2005
  3. D. Donnelly, A. Denaux, J. Famerée, eds.. The Holy Spirit, the Church, and Christian Unity: Proc. of the Consultation Held at the Monastery of Bose, Italy 2002, 2005
  4. D. Edwards. Breath of Life: A Theology of the Creator Spirit, 2006
  5. D. Goergen. Fire of Love: Encountering the Holy Spirit, 2006
  6. M. Welker, ed., The Work of the Spirit: Pneumatology and Pentecostalism, 2006
  7. K. Kim. The Holy Spirit in the World: A Global Conversation, 2007
  8. V.-M. Karkkainnen, ed. The Spirit in the World: Emerging Pentecostal Theologies in Global Contexts, 2009
  9. D. O'Murchu. In the Beginning Was the Spirit: Science, Religion, and Indigenous Spirituality, 2012

*) Koinonia (iš graikų koinos - bendras) – sąvoka, perteikianti bendruomenę, bendrą dalyvavimą, dalijimąsi dovana. Ji išreiškia tikinčiųjų vienybę Bažnyčioje, Kristaus kūne, komunijoje.


Pneumatologija

Pneumatologija - dvasinių būtybių ir reiškinių nagrinėjimas, ypač dėmesį kreipiant į dvasinį žmonių ir Dievo bendravimo aspektą. „Pneuma“ graikų kalba reiškia „kvėpavimą“, kas metaforiškai nusako nematerialiuosius dalykus ar jų poveikį. Ji skiriasi nuo psichologijos tuo, kad šioji tiria sielą (kiek problemiška ir painioja tai, kad nemažai religinių darinių neskiria dvasios ir sielos).

Psichologijos tyrinėjimų pagrindu yra pažinimas, afektai ir konotacija (o paprasčiau tariant – mąstymas, jutimai ir valia [t.y. motyvai, intencijos, siekiai/norai]). Tai sudaro psichiką, kurioje psichologijos pagrindinis dėmesys yra nagrinėti, kaip kyla, tvarkomos ir priimamos mintys, t.y., kaip apibūdinamas mąstymas: įtikinantis, loginis, išsiblaškęs, be ryšio, tautologinis, simbolinis ar psichopatinis (šizofreninis). Taip ir jutimams, psichologija dėmesį sutelkia į pačius jutimus, kuriuos apibūdina kaip intuityvius, simpatinius, emfatinius, netinkamus, projekcinius, lengvai pakeičiamus, stabilius ar psichopatinius (maniakinius, depresinius). Taip ir dominantys valios veiksmai yra apibūdinami kaip nesąmoningi, silpni, savaiminiai, perdėti, sukelti mąstymo ar jutimų, nustelbiantys mąstymą ar jutimus, psichopatiniai (asmeniškai ar socialiai).

Tuo tarpu pneumatologijos dėmesys yra technikų, mokslo (idėjų konceptualizacijos), poezijos (įkvėpimo), tikėjimo (nuomonės) ir supratimo (žinojimo) klausimai.

Krikščioniškoje teologijoje pneumatologija reiškia Šv. Dvasios studijas (jos asmenį ir veiklą). Jos apima žmogaus gimimo, dvasinių gabumų (charizmų), krikšto, įšventinimo, pranašų įkvėpimo, vietos šv. Trejybėje klausimus.

Trapistai
Milano ediktas
Jėzaus kapas Kašmyre
Ar Žemė yra plokščia?
Visų dienų apmąstymai
Bonifacas VIII. Unam Sanctum
Neteisėti kaltinimai neištikimybe
Šventykla ir žalos telyčios deginimas
A. Martinkus. Adventas ir angelas
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Šiuolaikinė krikščioniška muzika
Sąlyginis tikinčiojo išgelbėjimas
Dar kartą - Žmogaus Sūnus
B. Raselas. Ar yra Dievas?
Kas yra konfesijų matas?
Religiniai ištvirkavimai
Kur gieda angelai...
Ateiviai iš pragaro
Barnabo evangelija
Susanos istorija
Pirmoji šeima
Paikumas
Religijos skiltis
Vartiklis