Konfesijos: kas yra jų matas? Vartiklis

Mes gyvename visuomenėje, kurioje ilgą laiką buvo skleidžiamas melas, ir dabar, žlugus komunizmo idėjoms, Lietuva ir visos buvusios Sovietų Sąjungos tautos trokšta tiesos. Dievas yra Tiesa ir Jis pasiruošęs ją žmonėms atskleisti. Tiesos troškimas - būtina sąlyga, norint ką nors pažinti.

Juokas – reikalas šventas…
“… kas turi linksmą širdį, tam visuomet šventė”, Patarlių 15:15

Rytinė Malda

Brangus Dieve,
Lig pat šios akimirkos viskas klostėsi tiesiog nuostabiai.
Aš nieko neapkalbėjau, neskleidžiau paskalų ir sutramdžiau savo nirtulį.
Aš nebumbėjau, nebuvau savanaudis, egoistas ir priekabiautojas.
Dėl to labai džiaugiuosi.

Tačiau po poros minučių, Viešpatie, aš išsirisiu iš lovos. Ir nuo tos akimirkos, kai tik pakilsiu, man greičiausiai reikės neišpasakytai didelės Tavo pagalbos.

Ačiū ir amen.

Šiandien krikščionybė susiskaldžiusi į daug skirtingų konfesijų (konfesija – lot. confessio “išpažinimas”). Kyla klausimas: kokia yra tikroji krikščionybė? Su šiuo klausimu siejasi ir kiti, ne mažiau reikšmingi. Kas yra Bažnyčia? Kas yra krikščionys? Kokia krikščionybės istorija, kada ji prasideda? Kokia jos pabaiga, ir iš viso ar jinai baigsis?

Norėčiau pateikti tokį palyginimą. Tarkim, jog krikščioniškos konfesijos - tai įvairūs, labai vienas nuo kito besiskiriantys pastatai. Kiekvieno pastato gyventojai savo statinį laiko tikruoju ir skelbia, kad būtent jų namą suprojektavo žymus architektas. Tačiau architekto, kuris galėtų pasakyti, kuris pastatas pastatytas pagal jo projektą, nebėra. Tokiu atveju belieka vienintelė išeitis - ieškoti brėžinių, planų. Statinius palyginus su brėžiniais, nesunku nuspręsti, kuris iš pastatų tikrasis.

Ar šiandien yra išlikęs projektas, kuriuo remdamiesi galėtume kalbėti apie "pastatų" - konfesijų artumą originalui? Taip, yra. Tai Naujasis Testamentas. Šiandien žmonija turi krikščionybės projektą, Bažnyčios brėžinius. Jie - Naujajame Testamente, ypač Apaštalų darbų knygoje, apaštalų laiškuose bažnyčioms.

Kiekvienas, nuoširdžiai pradėjęs studijuoti Apaštalų darbus, pamatys, kad šių dienų krikščionybė, suvokiama bendrąja prasme, smarkiai skiriasi nuo savojo originalo. Žiūrint į daugelį šiandieninių krikščioniškų konfesijų, sunku rasti bent dalinį panašumą, lyginant jas su pradiniu projektu. Ir, kaip bebūtų keista, kuo labiau konfesijos skiriasi nuo to projekto, tuo įnirtingiau jų lyderiai stengiasi įrodyti, jog būtent jų bažnyčia yra "tikroji"! Tačiau nuoširdūs tikintieji stengiasi grįžti prie ankstyvosios Bažnyčios, nes tik tada pasiekiamas ir jos veiklos rezultatas: išsilieja Dievo jėga, keičianti kiekvieno žmogaus, o po to ir visos tautos gyvenimą.

< … > Pagrindinių dėsningumų suvokimas per istorinę Bažnyčios prizmę tikrai padės budėti dvasioje ir deramai kovoti šauniąją tikėjimo kovą. Bažnyčios istorijos pažinimas ne tik leidžia žymiai aiškiau suprasti šiandieninę krikščionybės panoramą, bet ir padeda rasti savąją vietą bei paskirtį Dievo planuose - savo pašaukimą. Įsisavinus dvasines priežastis, kurios apsprendė krikščionybės istorijos procesus, ateina pranašiškas patepimas ir per Šventąją Dvasią bei Dievo žodį mes galime numatyti istoriją į priekį.

Išmintingiausias visų laikų žmogus, karalius Saliamonas, kalba, jog dėsniai, sąlygojantys daugelį žmonijos raidos reiškinių, yra tie patys ir nuolat kartojasi. ,,Vėjas pučia į pietus ir gręžiasi į šiaurę; pučia šen ir ten, sukdamasis aplinkui, ir grįžta į savo kelius... Kas buvo, tas pat vėl bus, ir kas įvyko, tas pat vėl įvyks - nieko naujo po saule. Jei kas yra, apie ką sakoma: ,,Žiūrėk, tai naujas dalykas„, tai yra jau buvę amžiuose, kurie buvo pirm mūsų„ (Ekleziastas 1, 6. 9 - 10).

Parengė Giedrius Saulytis
Ištrauka iš knygelės “Ankstyvoji krikščionybė”

2099 m. spalio 4 d., sekmadienis

- Ei, Mazukta!
- Na ko tau dabar?!
- Ateik, žvilgtelk, man kažkas nepavyksta…

Demiurgas Mazukta priėjo prie Šambambukli ir pažvelgė jam per petį:
- Na ir kas čia?! - Treniruoklis, - paslaugiai paaiškino demiurgas Šambambukli. - Dievo simuliatorius. Nusprendžiau pradžioje pasitreniruoti, o jau po to…
- Aha, supratau, - nutraukė Mazukta. – O kas nepavyksta?
- Va kas, - Šambambukli bakstelėjo pirštu. – Sukūriau naują tikėjimą, geriausią, kokį galėjau sugalvoti, pasiunčiau pranašą su misija, pradėjau rinkti vienminčius, rodžiau stebuklus, pamokslavau… Tačiau niekas neprisijungė. Štai, vos tuziną pasekėjų pavyko pritraukti, o ir tai kai kurie man kelia abejonių. Kas čia ne taip?
- Na, na, - išsiviepė Mazukta. – Pats geriausias, humaniškiausias, pažangiausias tikėjimas, ar ne?! Žinom, žinom, pro tai jau praėjom!? Kokie jo pagrindiniai postulatai? Meilė artimam savo, beatodairiška tarpusavio pagalba, pakantumas ir t.t. ir pan.?!
- Na taip…
- Ir daugiau nieko? Jokių ypatingų nurodymų dėl tikėjimo ir tėvynės priešų?!
- Nėra… O kokie galėtų būti nurodymai?
- Pavyzdžiui, išvirti juos verdančiame aliejuje arba paskandinti fekalijose, - kodėl gi ne?! Deginti, karti, atversti į tikrąjį tikėjimą? Nieko tokio pas tave nėra?
- O reikėtų?
- Būtinai!!!
- Bet, klausyk! Aš bandau įkūnyti pačius šviesiausius ir geriausius pradus, o tu siūlai…
- Gerai, gerai, supratau. Negadinsime tavo reputacijos. Tegu lieka pats taikingiausias tikėjimas. Tada parašyk… hm… na, štai! – parašyk, kad kiekvienam tikratikiui būtina kovoti su pelkių uodais ir nuo jų išvalyti visą žemę. Juk tai kilnus tikslas?!
- Na... taip...
- Rašyk!

Šambambukli greitai surašė naują pamokslą ir paleido jį į pasaulį.

- Neįtikėtinai! – sušuko jis, pažvelgęs į rezultatus. – Beveik milijardas pasekėjų! Kaip tai pavyko?!
- O tai visai paprasta! – pasišaipė Mazukta. – Žmonėms būtina ką nors naikinti vardan meilės, gėrio ir šviesos. O jau ką laikysime pelkių uodu ar jam prijaučiančiam – tai tik asmeninis reikalas, ar ne?
Tu čia visai ne prie ko!?