5 skyrius. PRADINIS IR GALUTINIS IŠGELBĖJIMAS Pradinis išgelbėjimas tai akimirka laike, kai žmogus patiki ir pradeda pasitikėti Jėzumi Kristumi dėl savo asmeninio išgelbėjimo ir tą pat akimirką gauna išgelbėjimo dovaną. Tą akimirką žmogus pereina iš dvasinės mirties į gyvenimą, iš tamsos į šviesą ir iš šėtono valdžios patenka po Dievo valdžia (Jn 5:24; Apd 26:18; 1 Jn 3:14). Žmogus taip pat yra išlaisvinamas iš nuodėmės valdžios (Jn 8:32-36; Rom 6:22). Gaudamas amžinąjį gyvenimą jis paskelbiamas teisiu Dievo akivaizdoje ir padaromas Dievo sūnumi dėl savo tikėjimo Kristumi (Rom 3:22; Gal 3:26). Galutinis išgelbėjimas tai įėjimas į Dievo karalystę tuo metu, kai žmogus miršta fiziškai, būdamas teisiojo padėtyje, arba būna dvasinis, kai grįžta Jėzus. Vadinasi, šią akimirką krikščionis yra kažkur tarp atsivertimo praeityje ir įėjimo į karalystę ateityje, manydamas ir vildamasis, jog ištvers iki galo. Kitais žodžiais tariant, nors dabar jis ir turi amžinąjį gyvenimą, jis taip pat yra kelyje, vedančiame į (amžinąjį) gyvenimą (Mt 7:14 palyginti Mt 25:46), ir turi galimybę nuklysti į šalį (1 Tim 6:10, 21; 2 Tim 2:18; 2 Pt 2:15), nusisukti (Jn 6:66, 1 Tim 5:15), atkristi (Lk 8:13; Mt 11:6; 26:31) ir pan. Tiesą sakant, nusisukimas nuo Viešpaties minimas gan dažnai (Mt 24, 10; 2 Tes 2:3; 1 Tim 4:1; 2 Tim 4:4). Taigi, brangus skaitytojau, net jei ir esi krikščionis, šis baisus dalykas gali nutikti ir su tavimi, jei nesistengsi tam užkirsti kelio, kaip sako Raštas. Jei mūsų ištvermė tikėjime būtų vien tik Dievo reikalas, tai praeityje nė vienas krikščionis nebūtų sudaužęs savo tikėjimo laivo ar kaip nors kitaip atkritęs nuo tikėjimo, kadangi Dievas visuomet viską daro tobulai ir nenori, kad kas nors pražūtų (2 Pt 3:9). Išeina, jog tavo laisva valia ir įsipareigojimai (pareigos) Dievo dalykų atžvilgiu po pradinio išgelbėjimo yra svarbūs faktoriai, nulemiantys kur kas daugiau nei tik tavo atlygį bei poziciją karalystėje. Kaip apibūdinamas krikščionis Kaip Biblija apibūdina krikščionį, esantį tarp pradinio ir galutinio išgelbėjimo? Ar krikščionio gyvenimas dabartiniu momentu (dėl malonės) gali leisti krikščioniui ramiai atsipalaiduoti, prisėsti, vaikytis pasaulio malonumų ar net vėl pradėti gyventi pagal savo nuodėmingą prigimtį ir būti kūnišku krikščioniu, nepakenkiant jo asmeniniam įėjimui į Dievo karalystę? Ar tiesa, kad šventieji žemėje yra mažiau saugūs nei šventieji danguje? Biblija kalba, jog krikščionis šiame gyvenime yra:
Be aukščiau išvardintų vardų krikščionys dar palyginami su druska, kuri gali prarasti savo sūrumą (Mt 5:13; Lk 14:34, 35); mergelėmis, kurių žibintuose gali pasibaigti aliejus ir jie gali užgesti (12 eil.). Gale kvailosios mergaitės išgirs Jėzų sakant: "Aš jūsų nepažįstu" (Mt 25:1-13). Taip pat neturime pamiršti, jog dabartiniu metu mes esame išmėginami (Jok 1:12) ir mums prisakyta būti ištikimiems visame kame, kad nenukentėtume nuo antrosios mirties (Apr 2:10, 11) arba ugnies ežero (Apr 21:8). Darosi aišku, kodėl Viešpats prisako mums: "Stenkitės įeiti pro siaurus vartus. Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs" (Lk 13:24). Graikų k. žodis "stenkitės" vartojamas tęstiniu laiku. Beje, šis žodis graikiškai skamba agonizomai iš jo mes turime žodį "agonija". W. E. Vine savo komentaruose šią vietą apibūdina taip: Stengtis taip, kaip per varžybas, siekiant prizo, tikslo siekimui pajungiant ir įtempiant kiekvieną nervą. Šiuo metu krikščionys yra priešo teritorijoje Krikščioniui nevalia pamiršti, jog dabar jis gyvena priešo zonoje. Velnias, kuris yra šio amžiaus (pasaulio) dievas (2 Kor 4:4), šio pasaulio kunigaikštis (Jn 12:31; 14:30; 16:11) yra suktas priešas. Mes jo teritorijoje, ir jam tai nepatinka. Mes jam trukdom. Mūsų vertybių sistema ne tik priešinga jo sistemai, bet ir destruktyvi jam. Jis kol kas nėra ugnies ežere ir vaikšto po visą žemę, ieškodamas, ką galėtų praryti (1 Pt 5:8). Mums prisakyta priešintis jam (1 Pt 5:9). (Pastaba: Dievas nepasipriešins už mus, mums prisakyta patiems priešintis su Jo pagalba.) "Kunigaikštis, valdantis ore" (Ef 2, 2) niekad nesiliauja gundęs mūsų į nuodėmę ir stengiasi mus apgauti. Kelias vedantis į gyvenimą yra sunkus (Mt 7:14), nes jame daug spąstų, pinklių, suklupimo akmenų ir pan. Krikščionis nuolat perspėjamas apie realų dvasinį pavojų, galintį sutrukdyti patekti į karalystę (Gal 5:19-21; Heb 3:12-14; 1 Jn 2:24-25; Apr 22:19), jam be paliovos įsakoma budėti dvasioje (Mt 10:17-22; 16:6 palyginti su 2 Pt 3:17), prisakyta nebūti drungnam, kad nebūtų išspjautas iš Kristaus kūno (Apr 3:15-16) ir pan. Mums taip pat patariama neduoti vietos velniui (Ef 4:27), vengti bet kokio pikto/blogio (1 Tes 5:22), išlaikyti save tyrus (1 Tim 5:22) nuo stabų (1 Jn 5:21), nuo susiteršimo šiuo pasauliu (Jok 1:27). Taip pat žinome, jog blogos draugijos gadina gerus papročius (1 Kor 15:33). Mūsų mintys turi koncentruotis į tai, kas siekia toliau už kapo, ne į žemiškus dalykus (Kol 3:1-2). Mes neturime mąstyti apie tai, kaip tenkinti savo nuodėmingos prigimties geidulius (Rom 13:14). Be to, gyvybiškai svarbu visuomet laikyti sąžinę švarią, kaip tai darė Paulius (Apd 24:16). Paulius rašo, jog tie, kurie taip nesielgė, galiausiai sudaužė savo tikėjimo Kristumi laivą (1 Tim 1:19-20). Mes taip pat perspėjami saugotis netikrų mokytojų, kurie iškraipo Dievo tiesą ir moko pagal klausytojų nuodėmingus pageidimus (Apd 20:30; 2 Tim 4:3-4). Šie mokytojai netgi gali atrodyti labai teisūs (Mt 7:15; 23:28; 2 Kor 11:13-15; 2 Tim 3:5). Atminkite, jog net ir velnias gali cituoti Raštą (Mt 4:6) ir užsimaskuoti šviesos angelu (2 Kor 11:14). Sudėtingesnis amžinojo gyvenimo paveikslas Amžinasis gyvenimas yra Dievo dovana (Rom 6:23). Jis brangesnis už mūsų kūno narius (Mk 9:43-48), už mūsų santuoką (1 Kor 7:15), didelius turtus (Mk 10:21-22), mūsų fizinį gyvenimą (Mt 10:28), visą pasaulį (Mk 8:36) bei mūsų asmeninius siekius bei tikslus (Lk 9:24). Jn 17:3 Jėzus amžinąjį gyvenimą (zoe aionios) prilygina Dievo pažinimui. Kitaip tariant, iš tiesų pažinti Dievą šia prasme ir reiškia turėti amžinąjį gyvenimą ir būti pažintam Jo. Kitur randame, jog amžinąjį gyvenimą galima rasti tik Jėzuje (1 Jn 5:12 palyginti su Jn 14:6). Tačiau yra ir kitų aspektų, kuriuos reikia žinoti. Daugelis šių dienų krikščionių žino tik šias vietas apie amžinąjį gyvenimą. Tačiau yra ir kitokių vietų. Gerai yra išstudijuoti visas Rašto vietas su žodžiu "amžinasis gyvenimas", kuris kartais vadinamas tiesiog "gyvenimu" (Mt 7:14; Mk 9:43; 1 Tim 6:19; 2 Tim 1:1; 1 Jn 5:12). < > Įprastinės Rašto vietos: Jn 3:16, Jn 6:47, Jn 5:12-13. Šios eilutės nurodo, jog mes turime amžinąjį gyvenimą tą momentą, kai tikime Kristumi ir tai žinome tuo metu. "Keistosios" Rašto vietos: Dan 12:2; Mt 25:46; Mk 10:30; Rom 2:7; Gal 6:8-9, Tit 1:2, Tit 3:7, Jd 21. Taip pat Jn 6:27, 12:25; Rom 6:22; 1 Tim 6:12; 1 Jn 2:24-25; 3:15. Amžinas gyvenimas (zoe aionios) yra viltis (Tit3:7), kuri dar tik bus nupjauta (Gal 6:8-9) ateinančiame amžiuje (Mk 10:30). Ją pjaus tik tie, kurie be paliovos daro gera (Rom 2:7), kurie nepavargsta ir nepasiduoda (Gal 6:9). < > Beje, Gal 6:7-9 nekalba, kad žmogus pjaus užmokestį, atlygį ar apdovanojimą ten aiškiai teigiama, kad bus pjaunamas arba amžinas gyvenimas, arba sunaikinimas. Tai priklauso nuo to, kur mes sėjame. Įeiti į gyvenimą tai įeiti į Dievo karalystę Skaitykite Mk 9:43-48 Apie pradinį ir galutinį išgelbėjimą kalba ir pats Jėzus. Turtingas jaunuolis jo klausė: "Ką
daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?" (Mt 19:16; Mk 10:17; Lk 18:18). Parengė Rūta Rušinskienė
Monoteizmas |
