Rainhardas Bonkė organizacijos Kristus tautoms bei tarptautinio evangelizacinio tarnavimo įkūrėjas ir vadovas. Tarnavimų centras įsikūręs Frankfurte, Vokietijoje. R. Bonkė ir jo komanda rengia evangelizacines kampanijas ne tik visoje Afrikoje bet ir visame pasaulyje. Evangelijos skelbimą lydi ženklai ir stebuklai. Viename tarnavime apsilanko iki 500 tūkst. žmonių. R. Bonkės knygos išvertos į daugiau nei 100 kalbų. Pasaulyje platinamų jo knygų skaičius jau viršijo milijoną. 14 skyrius Papildomai skaitykite puslapyje "Dievo vardai". Sėklos gyvybė Pasėk Žodžio sėklą ir ji sudygs. Tai Prisikėlimo dėsnis. Žodyje glūdintis gyvybės užsimezgimas arba gyvybės kibirkštėlė yra Viešpaties vardas. Jo vardas yra Dievo Žodžio prisikėlimo elementas, padarantis Bibliją gyva ir veiksminga (žr. Hebrajams 4, 12). Biblija yra Prisikėlimo knyga. Kaip sakoma viename komentare, Šv. Raštai "laikosi" ant Jo vardo. Dievo vardų yra daug. Kiekvienas iš jų yra ne šiaip sau negyva etiketė, bet labai
galingas. Kiekvienas vardas išryškina kokią nors dieviško charakterio pusę.
Išsamesnis susipažinimas su Dievo vardais suteikia supratimo ir tikėjimo.
Kiekvienas iš jų yra lyg jėgainė, kur mes galime prisijungti prie to, kas Dievas
yra. Apie žmones mes sakome, jog jie yra "daug žadantys", nes mes juose įžvelgiame
potencialą. Toks yra ir Dievas. Jo vardai yra pažadai. Jie parodo mums, kas Jame mums suteikia viltį ir ko galime iš Jo tikėtis.
Dievas nėra bevardis Vienas mano kolega evangelistas, vardu Džordžas, nepastebimai įėjo į bažnyčią ir įsitaisė pačiame gale. Vadovas tarė: Paprašysime Džordžą šiandien pravesti maldą. Išgirdęs taip familiariai tariamą savo vardą, evangelistas nepravedė maldos, manydamas, jog bažnyčioje esama kito gerai pažįstamo Džordžo. Nors omenyje buvo turimas kaip tik jis. Tačiau žodis "Džordžas" neišskyrė jo iš visų kitų vyrų, vadinamų Džordžais. Viename mažame miestelyje gyveno keturi pamokslininkai, turintys vienodą pavardę Raitas. (* pavardė "Wright" tariasi taip pat kaip ir žodis "right", kuris reiškia doras, atviras, sąžiningas, garbingas vert. past.) Kad nesipainiotų, žmonės praminė juos taip: vieną pavadino Pastoriumi Doruoju, kitą Pastoriumi Atviruoju, trečią Pastoriumi Sąžininguoju, o ketvirtą Pastoriumi Garbinguoju. Prieš tūkstantį metų Europos gyventojai turėdavo tik po vieną vardą. Išaugus gyventojų skaičiui, prireikė skiriamųjų pavadinimų. Taip žmonės sugalvojo amato pavadinimą paversti pavarde. Taip atsirado Džonas Smitas (angl. "smith" kalvis), Džonas Beikeris (angl. "baker" kepėjas), Džonas Kukas (angl. "cook" virėjas), Džonas Mileris (angl. "miller" malūnininkas). Kartais būdavo naudojamas ir tėvavardis, pavyzdžiui, Džonsonas (Džono sūnus), Džeimsonas (Džeimso sūnus) ir t. t. Biblijos žmonės elgdavosi panašiai pvz., Jokūbas, Zebediejaus sūnus, Barabas, "kažkokio tėvo sūnus" (veikiausiai pavainikis). Tais laikais buvo daug Jokūbų ir Jonų, todėl ir Jėzus pridėdavo jiems pravardes, pavyzdžiui, "Griaustinio Vaikai" (žr. Morkaus 3, 17). Sutikęs Andriejaus brolį Simoną, Jėzus pasakė: "Tu esi Simonas, Jonos sūnus, o vadinsies Kefas" (išvertus tai reiškia: "Akmuo")" (Jono 1, 42). Mes Simoną žinome Petro vardu, kaip vyriausiąjį tarp apaštalų. Vienas iš mūsų skyrelių kalba apie Dievą, kuris save vadina "Aš" arba "Aš ir tik Aš". Jis, Aukščiausiasis viso ko Savininkas, Kūrėjas ir Valdytojas, neturi aiškintis, kas Jis toks yra. Vardas "Aš" pristato Jį kaip patį svarbiausią viso ko Valdovą. Jis pasiskelbia "Aš esu" Jo buvimo nė vienas negali išvengti ar ignoruoti, kaip primenama vienoje psalmėje: "Jei nusileisčiau į pragarą, Tu ten" (Psalmės 139, 8). Galime pamanyti, jog visi ir taip žino, kas Dievas yra ir kad vardas Jam visai nereikalingas. Tačiau žodis "Dievas" nėra asmeninis vardas. Tai tik bendrinis daiktavardis visai klasei apibūdinti. Bet Dievas nepriklauso jokiai klasei. Visgi daugelis žmonių tiki pačiomis įvairiausiomis dievybėmis, ir jie visiškai susipainioję savo supratimuose apie Dievą. Tai dar ne viskas vardai nusako mums, koks dievas Jis yra, ir koks Jis buvo apreikštas žmonėms. Šiuo klausimu, Pirmasis Laiškas Korintiečiams pateikia labai svarbų teiginį: "Ir nors yra vadinamųjų dievų < > daug dievų ir daug viešpačių, - tai mes turime tik vieną Dievą" (1 Korintiečiams 8, 5-6). Toliau skaitykite išsamesnę informaciją. Jis yra Tas, kuris visa sukūrė, Triasmenis krikščionims apreikštas Dievas Tėvas, Sūnus ir Dvasia. Žvelgiant iš mūsų pozicijos, dieviškų Dievo vardų padaugėja, vos tik pradedame apie Jį mąstyti. Jis yra žymiai daugiau nei koks nors dievukas ar deivė, ar visi jie kartu sudėjus. Iš tiesų Jis pats save vadino skirtingais vardais. Didysis Dievo vardas buvo "Jahvė" arba "VIEŠPATS" (tai vieno mūsų knygos skyriaus tema). "JAHVĖ" gaubė Dievo paslaptį, kuri apreikšta Naujajame Testamente tai paslaptis Dievystės pilnatvės: Tėvo, Sūnaus ir Dvasios. Kiekvienas titulas (vardas) (angl title) apibūdina tai, kas suvokiama apie Dievą. Jei du
stebėtojai ką nors stebi, abu susidaro skirtingą to paties dalyko vaizdą. Tai tiesa ir
žvelgiant į Dievą. Kiekvienas žvelgia iš skirtingos (savos) pozicijos. Kiekvienas
žmogus Dievą vertina savitai. Žmonės turi mėgstamiausius vardus, kuriais Jį vadina.
Mes kalbame: "Man Jame labiausiai patinka tas ir tas". Sutikęs Jėzų, Natanielis
spontaniškai sušuko: "Rabi (t. y. Mokytojau), Tu Dievo Sūnus, Tu Izraelio karalius!"
(Jono 1, 49). Kai Marija Magdalietė išvydo Kristų gyvą ir prisikėlusį iš mirusiųjų, jos
tikrieji jausmai prasiveržė tokiais žodžiais: "Rabuni! (Tai reiškia: "Mokytojau")"
(Jono 20, 16). Tikras Viešpaties pažinimas virsta atsidavimu ir garbinimu. Džordžas Herbertas*), nuolankus aristokratiškos kilmės
dvasininkas ir garsus poetas, Karaliaus Jokūbo I favoritas, labai nuoširdžiai mylėjo Viešpatį. Jį labai dažnai
cituodavęs ir Čarlzas Spurdženas**), ypač vieną jo eilutę: Tačiau, aišku, jog Jėzaus vardas yra labiausiai mylimas vardas danguje ir žemėje (žr. Filipiečiams 2, 9-10), tačiau apie tai pakalbėsime kiek vėliau. Vardas "JĖZUS" mūsų mintyse suformuoja aukščiausią ir geriausią Dievo paveikslą iš visų religijų šioje žemėje. Tai galime drąsiai teigti, ir niekas negali to užginčyti. Tai joks ne sentimentas ar smalsumas. Tai, kaip Dievas vadinamas, nušviečia
mums skirtingas Dievybės puses ir yra tiesiogiai susiję su mūsų tikėjimu. Mėgstamiausias Jo vardas Apreiškimo knygoje yra "Avinėlis"
(sutinkamas 29 kartus). Tikėjimas Kristumi kaip Avinėliu yra gelbstintis tikėjimas.
Apreiškimo knygoje yra ir daug kitų Dievą apibūdinančių vardų, pavyzdžiui, vien pirmame skyriuje jų yra vienuolika.
Titulai (vardai) ir frazės Pirmajame Evangelijos pagal Joną skyriuje pateikiama vienuolika skirtingų titulų(vardų). Tai: Žodis, Šviesa, Vienintelis (Viengimis), Jėzus Kristus, Dievo Avinėlis, Dievo Sūnus, Mesijas, Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus, Rabis, Izraelio Karalius, Žmogaus Sūnus. Jis taip pat apibūdinamas ir vardais-frazėmis "Tas, apie kurį Įstatyme rašė Mozė" (Jono 1, 45); "Jis krikštys jus Šventąja Dvasia" (Mato 3, 11); "Tas, kuris eina paskui mane" (Jono 1, 15); "Žmogus, ant kurio pamatysi nusileidžiančią Dvasią" (Jono 1,33). Pastaroji frazė, "Žmogus, ant kurio pamatysi nusileidžiančią Dvasią", buvo ženklas, skirtas tik Jonui Krikštytojui. Tačiau jis reiškė ir kur kas daugiau nei tik Dvasios nusileidimą. Kristus turėjo būti Tas, kuris krikštys Šventąja Dvasia. Štai koks Jis yra ir ne tik Biblijos veikėjams, bet kiekvienam žmogui. Norint išskirti patį aukščiausią (ryškiausią) ženklą, svarbi kaip tik toji savybė kad Jis krikštija Dvasia. Štai ko reikia ieškoti, norint pragmatiško įrodymo. Jei kas nors ir gali būti absoliučiu įrodymu tai yra būtent tai. Jis nėra tituluojamas perdėtais, palankumą pelnančiais ar grandioziniais žodžiais. Jis
apibūdinamas pagal tai, ką Jis daro. Jis krikštija Dvasia. Netikėdami šiuo patyrimu,
daugelis šiandien atmeta vieną didžiausių biblinių mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo
Jėzaus Kristaus dievystės įrodymų. Tai reikia patirti asmeniškai. Vien teologinio pritarimo nepakanka. Krikštas Dvasia nėra nei trivialus (banalus, nuvalkiotas, lėkštas), nei įprastinis, nei atsitiktinis reiškinys. Tai nėra tik paprastas religinis gestas, mus laiminantis rankos mostas. Jis neturi sau lygaus. Nieko į tai panašaus žmonėms nenutinka. Tai išskirtinis Jėzaus Kristaus pažadas, ir tik Jis vienas gali tai suteikti. Tai nuostabus ir svarus įrodymas. Šis patyrimas neabejotinai rodo tiesiai į Tą, su kuriuo turime reikalų. Tai išsprendžia
klausimus. Net ir tokiam "žemiškam" veikėjui kaip "Abejojantis" Tomas po to, kai Jis
buvo krikštytas Dvasia, nebereikėjo tolimesnių įrodinėjimų. Jėzus yra "Krikštytojas
Dvasia". Tai vienas iš nuostabiausių Jo vardų, parodantis, jog tai Jis yra tikrasis "Aš ir
tik Aš", Vienintelis Dievas, tas pats, kuris įkvėpdavo pranašus ir kalbėjo Joelio
lūpomis, sakydamas: "Aš išliesiu savo dvasios ant kiekvieno kūno" (Joelio 2, 28). Jis
pasakė, jog išlies, ir išliejo. Štai koks Jis yra.
"AMEN" Tarp daugelio Viešpaties titulų (vardų) yra vardas "Amen". Pirmą kartą jis sutinkamas Izaijo 65 sk., 16 eil. "Amen (tiesos) Dievas", o paskutinį kartą Apreiškimo knygos 3 sk., 14 eil. "Amen". Šis žodis nėra tik formalus maldos užbaigimas, reiškiantis "viskas" arba "baigta". Iš tiesų Naujajame Testamente nė viena malda nesibaigia žodžiu "Amen". Jis taip pat nereiškia "Klausykite! Klausykite!". Šis žodis žymi užsibrėžtą tikslą, esantį už kieno nors tariamų žodžių, pavyzdžiui maldoje. Dievas toks yra. "Kas laimins krašte, laimins Amen (tiesos) Dievo vardu, ir kas prisieks šalyje, prisieks Amen (tiesos) Dievo vardu" (Izaijo 65, 16). "Tai skelbia amen, ištikimasis ir tikrasis (teisingasis) liudytojas" (Apreiškimo 3, 14). Dievas yra Amen, "ištikimas ir tikras (teisingas)" tam, ką apie save yra pasakęs. Jis turi nekintančio gėrio vardą arba reputaciją. Dovydas meldžiasi, sakydamas, jog Dievas atėjo išpirkti tautos sau, "ir išgarsinti savo vardą. Jis padarė didelių ir baisių dalykų" (žr. 2 Samuelio 7, 23). Po to Dovydas šaukiasi Viešpaties asmeniškos ištikimybės: "Dabar Viešpatie Dieve < > padaryk, kaip pažadėjai. Tegul Tavo vardas būna aukštinamas per amžius" (2 Samuelio 7, 25-26). Dievas neišduos (neišsižadės) pats savęs ir nepraras savo vardo bei reputacijos. Tas pats pasitvirtina ir po daugelio metų. "Tu, Viešpatie, esi Dievas, kuris išsirinkai Abraomą < > Tu darei ženklų ir stebuklų < > Taip Tu įsigijai vardą, kaip yra ir iki šios dienos" (Nehemijo 9, 7; 10). Jis liks ištikimas tam, ko mus apie save mokė. Nehemijas pažinojo Dievą, kurį pažinojo Mozė tą patį nepakitusį Jo charakterį. Šiandien mes pažįstame tą patį Dievą , kurį pažinojo Biblijos žmonės ištikimą, sandoros besilaikantį Dievą. "Tačiau dėl savo vardo susilaikiau, kad jo nepažeminčiau tarp pagonių tautų, kur jie gyveno, kurių akivaizdoje Aš apsireiškiau, žadėdamas išvesti juos iš Egipto krašto" (Ezechielio 20, 9). Tai, ką Jis sukūrė, buvo Jo šlovė. Jis niekuomet savęs neišduoda (neišsižada). Mes dažnai meldžiamės, sakydami: "Viešpatie, pašlovink savo šventą vardą". Mes norime, kad kiekvienas Jį pagerbtų ir pašlovintų. Tačiau iš tiesų tai reiškia: "Patvirtink savo vardą", įrodyk, kas Tu esi. Savo maldoje, kuri užrašyta Jono 17 sk., Jėzus kalbėjo: "Aš pašlovinau Tave žemėje. Atlikau darbą, kurį buvai man davęs nuveikti" (4 eil.). Kristus Jėzus padarė, ką Jis buvo sakęs, ir taip Dievas išliko ištikimas savo tikslams ir pažadams. Dievo vardas kristalizuoja Jo reputaciją. Senajame Testamente Viešpaties vardas yra visuomet Jahvė, o Jahvė visuomet išlikdavo ištikimas tam, ką kalbėjo ir kuo buvo. "Savęs Jis negali išsižadėti" (2 Timotiejui 2, 13). Dievo, kuris yra Amen, nuostata yra paremti, o ne likti abejingu. Kai ateiname pas Jį, Jis šypsosi mums, reaguoja su meile ir sako "Amen". Tas žodis "Amen" reiškia "ištikimas", "tikras", "patikimas". Būdamas "Amen" Dievu, Jis stengiasi suteikti mums užtikrintumą, nuramina mūsų nervingumą ar nuogąstavimus. Jis yra priklausomas. Jis nėra nepastovus. Jis nesikeičia. Jei Viešpats pasikeistų ir nebūtų toks, kaip Jį vaizduoja Biblija, tuomet Biblija būtų visiškai bevertė knyga. Mes nežinotume, koks Jis yra dabar. Mes žinotume tik, koks kadaise buvo žydų Dievas, o mums Jis būtų tik nežinomas dydis X. Tačiau krikščionys žino, jog Jis yra ištikimas ir tikras Biblijos Dievas. Jis toks pat! Jis toks pat! "JAHVĖS" vardai Taip pat skaitykite Pastabos apie dievo vardą ir kitką Yra keletas "JAHVĖS" titulų (vardų), ir kiekvienas jų tapo žinomas per apreiškimą. Mozė žinojo vardą Jahvė, tačiau nepažino jo baimę keliančių, nuostabių gelmių. Abraomas taip pat žinojo Jahvę. Pradžios knygos 27 sk., 20 eil. Jokūbas kalbėjo: "Viešpats (Jahvė), tavo Dievas (Elohim), suteikė man laimės". Kartą Jokūbas pats klausė Jo vardo, tačiau susilaukė tokio atsakymo: "Kam gi klausi mano vardo" (Pradžios 32, 29). Tas vardas buvo Jahvė, ir Jokūbas tai puikiai žinojo. Tačiau Jokūbas panoro sužinoti jo reikšmę. Tas pats nutiko ir Mozei, kai jis klausė Jo vardo. Mozė susilaukė labai paslaptingo atsakymo: "Aš esu, kuris esu" (Išėjimo 3, 14). Tai reiškė, jog, kas Jis bebūtų, tai yra paslaptis. Tačiau tai taip pat reiškė, jog su laiku toji paslaptis bus atskleista ir ja bus pasidalinta su tais, kurie patikės. Įvykis po įvykio žmonės vis daugiau suprato, koks Dievas yra. Jo didingas vardas
"Jahvė" pamažu atsiskleidė, ir nauji apreiškimai atsispindėdavo antrame varde. Su
kiekvienu nauju Jahvės titulu (vardu) atsirasdavo daugiau pagrindo tikėjimui ir tikėjimo augimui.
Jėga varde Mums buvo suteikta privilegija pažinti Jo vardą. Mes turime galimybę ne tik "šauktis Viešpaties vardo", bet ir būti vadinami Jo vardu (žr. Izaijo 43, 7). Jo tauta vadinama Jo vardu, "Viešpaties tauta", taip kaip Izraelis buvo vadinamas "Jahvės tauta". Prieš Mozei sužinant Jo vardą, Viešpats pasakė: "Nesiartink prie šios vietos" (Išėjimo 3, 5). Tačiau Jėzaus vardu mes "artinamės prie Dievo" (Hebrajams 7, 19). Jėzus parodė mums, kokia tai didelė privilegija. Tai jėga ir valdžia. Tai nėra magiška formulė, tačiau kai mes pažįstame kokį nors asmenį, žinome jo stipriąsias ir silpnąsias vietas, mes žinome, kaip reikia su tuo asmeniu elgtis. Biblijos laikais, pasakydami savo vardą, žmonės iš tiesų išduodavo save. Tuomet kiti galėdavo tuo pasinaudoti. Klausti vardo reikšdavo klausti apie to žmogaus charakterį. Kai ateiname pas Dievą, galime ateiti tikėdami, kai žinome Jo vardą. Iš pradžių "Jahvė" buvo tik išskiriantis pavadinimas. Tačiau vėliau, po Jo atliktų darbų, žmonės geriau suprato, ką jis reiškia. Šiame neilgame skyriuje mes neturime galimybių išnagrinėti visus "Jahvės" titulus (vardus), tačiau taip pat negalime praleisti jų pro pirštus.
Šių JAHVĖS titulų gali padaugėti, nes Viešpats yra visa visiems žmonėms. Principas yra toks: "Tebūna tau pagal tavo tikėjimą". Koks yra galutinis Dievo paveikslas nepavyks atrasti nė vienam žmogui žemėje, tačiau tikėjimas tiria didį Dievo gerumą. Geras pavyzdys yra 23 psalmė. Prie kiekvienos jos eilutės yra vardas JAHVĖ. Panagrinėkite tai šiame
skyriuje apie tikėjimą, kuris supažindina su Dievu ir Jo vardais.
Viešpats yra mano ganytojas [Jahvė-Raah] aš nestokosiu. [Jahvė-Jireh]
Jis paguldo mane žaliuojančiose ganyklose, veda mane prie tylių vandenų. [Jahvė-Šalom]
Jis atgaivina mano sielą, [Jahvė-Rofi] veda mane teisumo takais dėl savo vardo. [Jahvė-Tsidkenu]
Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi. [Jahvė-Sabaot] Tavo lazda bei Tavo ramstis nuramina mane. [Jahvė-Mekadešam]
Tu paruoši man stalą mano priešų akivaizdoje, [Jahvė-Nisi] aliejumi man patepi galvą, [Jahvė-Rofi] mano taurė sklidina. [Jahvė-Jireh]
Tikrai, gerumas ir gailestingumas lydės mane per visas mano gyvenimo dienas. [Jahvė-Šalom] Aš gyvensiu Viešpaties namuose per amžius. [Jahvė-Šama]
Dievas pasakė: Aš esu, kuris esu. Jis negali būti kitoks, nei yra. Jis toks pat bet kuriuo metu, kiekvienam, visose situacijose, vietose ir visomis aplinkybėmis. Vardai, kuriuos čia minėjome, skirti paminėjimui tų akimirkų ar įvykių, kai vyrai ar moterys įrodė (patvirtino), koks Jis yra. Ar Jo vardai kada nors gali būti išsemti? "Kaskart sužinau ką nors naujo apie mylinčios Tavo širdies didybę." Ištrauka iš R. Bonkės knygos "Faith: The Link to God's Power" *) Džordžas Herbertas (George Herbert, 1593-1633) anglų dvasininkas, poetas-metafizikas, dvasinės lyrikos autorius, kilęs iš Velso. 1620-28 m. buvo viešu Kembridžo un-to oratoriumi, patraukęs karaliaus Jokūbo I dėmesį. Po Jokūbo mirties (1625), atnaujino susidomėjimą dvasiniais reikalais. Nuo 1630 m. jis buvo dvasininku mažoje Bimertono parapijoje. 1633 m. užbaigė eilėraščių rinkinį Bažnyčia. Jo visi išlikę eilėraščiai yra religiniai. **) Čarlzas Spurdženas (Charles Haddon Spurgeon, 1834- 1892) anglų baptistas, pamokslininkas, griežtai priešinęsis liberalioms ir pragmatiškos to meto tendencijoms. Vienas iškilesnių homiletizmo atstovų protestantizme. 38 m. išbuvo Londono New Park Street Chapel pastoriumi. Turėjo kelis konfliktus su Didžiosios Britanijos baptistų sąjunga, kurią galiausiai paliko dėl nuomonių skirtumų. Parašė nemažai kūrinių: 60 tomų pamokslų, autobiografiją, Biblijos komentarų, eilėraščių, himnų...
Dievo vardai |
