Bažnyčios riteriai    

„Jei tikite šviesa, tai todėl, kad yra tamsa; jei tikite džiaugsmu, tai todėl, kad yra nuodėmė; jei tikite Dievu, tada privalote tikėti Velniu“,
Tėvas X, egzorcistas, Notre Dame bažnyčia

Bažnyčia tebėra susirūpinusi vampyrais. Šiandien Inkvizicija yra mokslininkų ir okultizmo tyrinėtųjų organizacija bei pagrindinių vampyrų medžiotojų susirinkimų vieta. Nors oficialiai nepalaikoma Bažnyčios ir pasivadinusi „Leopoldo draugija“, dauguma jos narių tebėra katalikai, o taip pat išlaikė prieigą prie Vatikano bibliotekos lobių.

„Leopoldo draugijos^*) “ vadovas yra Romoje. Tai monsinjoras Ameliano, ilgametis medžiotojas, kurį apmokė jo tėvas (katalikų kunigas). Jis įstengia įveikti vampyrą vien savo tikėjimo galia. Jis mano, kad daugelis medžiotojų jau yra „sugadinti“ šiuolaikinio pasaulio.

Tarp įtakingiausių narių yra dominikonai, kurių įsitraukimas atsekamas iki Inkvizicijos pradžios laikų. Tačiau tikrasis jų dabartinis rūpestis tebėra neaiškus. O jėzuitai yra susiję su „Kristaus asasinais“. Gandai sklinda, kad jie aktyviai medžioja vampyrus, ir jų aukomis kartais tampa visai nekalti bažnyčios nariai.

Vampyrų naikinimas yra pagrindinis karinių ordinų tikslas. Teutonų ordinas įsteigtas 1190 m. Vykdydami akcijas Transilvanijoje jie susidūrė su vampyrais. Viena pagonių grupė praktikavo kraujo kultą. Dievų troškulio numalšinimui buvo aukojami paaugliai.

Jis buvo skirtas ir žmonių apsaugai. Moteriškoji būtybė buvo labai sena ir galinga. Žlugo keli teutonų žygiai. Išlikę gyvi pasakojo apie nuostabią deivę-karę, kuri nusileido į jų gretas žaibo greičiu, plikomis rankomis plėšiančią šarvuotus karius. Legendos apie vampyrus privertė hochmeisterį Salzą nuryti garbės kartėlį ir kreiptis pagalbos į hospitalierius. Keli patyrę hospitalieriai buvo pasiųsti, kad pakonsultuotų teutonus. Vampyrai buvo įveikti, tačiau nemaža kaina. Du hospitalierių kapitonai žuvo bandydami apriboti jos galią, o vienas jų leitenantas suluošintas visam gyvenimui.

Asasinai prieš vampyrus

... ir tom dienom žmonės ieškos mirties ir jos neras…, Apr. 9:6

Ordino nariai neprivalo priklausyti jokiai konkrečiai organizacijai, kadangi kiekvieno ordino besiskirianti filosofija pritraukia skirtingus narius. Nepriklausomi ordinai privalo palikti šalia teologinius skirtumus ir suvienyti jėgas prieš bendrą tikslą.

1094 m. Egipte kilo civilinis karas dėl valdžios varžantis dviem sūnums - ir al-Mustali ir Nizarui. Asasinai (hašašinai) palaikė vyresnįjį Nizarą, kuris šiaurės Persijos kalnų grandinėje įrengė tvirtoves, tarp jų ir Alamutą Elburzo kalnuose bei kitas Sirijoje. Iš jų jie puldinėjo musulmonus ir krikščionis. Dažnai žudė atskirus iškilius asmenis – ir todėl „asasinas“ tapo „žudiko“ sinonimu.

Kai kurios garsios tamplierių ir hospitalierių pilys buvo pastatytos netoli asasinų tvirtovių Sirijoje, tarp jų ir Krak des Chevaliers bei Saone. Tokios galingos karinės galios buvimas greta vertė asasinus mokėti duoklę auksu – ir tai leido beveik šimtmetį jiems kontroliuoti kalnų rajonus.

Tarp asasinų buvo vampyriškoji atšaka – Asamitai. Po kelis metus trukusių derybų buvo įsitikinta, kad asamitai gali būti naudingi kovojant su Kaino krauju. Asamitai dėl savų priežasčių irgi siekė sunaikinti vampyrus.
Galingas vampyras, užsimaskavęs kaip Jeruzalės patriarchas, buvo hospitalierių pasamdytų hašašinų asamitų nužudytas 1214 m, - taip, kad atrodytų, kad tai padarė musulmonai,

Hašašinai padarė didelę klaidą nužudydami Čingis chano sūnų Čagatajų, valdžiusį dalį Persijos. Čagatajus įžeidė izmailitus ir asasinus, uždrausdamas kai kuriuos jų ritualus, naudojant paaukotų gyvulių mėsą. Ir 1256 m. mongolai atkeršijo. Daug asasinų buvo nužudyta ir jų kalnų tvirtovės sugriautos. Bažnyčios riteriai, susilpninti mongolų antpuolių ir tarpusavio vaidų, negalėjo padėti.

Asasinų vadovas Rukn ad-Din Khuršah‘as^**) bandė derėtis su mongolų Munke chanu, tačiau nebuvo priimtas, o pakeliui kartu su palyda nužudytas. Vėliau, suimta jo šeima ir ilgai mirtinai kankinta. Vėliau asasinai ir asamitai 1273 m. buvo pavergti Mameliukų ir kovėsi jų pusėje.

Čia ir dabar

O atstumtasis iš visų atstumtųjų atstumtas labiausiai! Ar žemei dar nesi miręs? Jos garbėms, jos gėlėms, jos auksinėms aspiracijoms? – ir debesys, stori, slogūs ir bekraščiai, - argi jie nuolat nekabo tarp tavo vilčių ir dangaus?
Edgaras Alanas Po. Viljamas Vilsonas

1982 m. Maltoje hospitalierių rasti dokumentai apie suaktyvėjusią vampyrų veiklą Afrikoje. Šv. Jono riteriai sušaukė bendrą sinodą, nusprendusį reformuoti karinius ordinus.

Paskutinį 20 a. dešimtmetį ordinai kovėsi ir apsimokė Afrikos iškyšulio šalyse – Etiopijoje, Somalyje, Kenijoje. 1993 m. buvo priimtas sprendimas persikelti į išsivysčiusias vakarų šalis. Nežymus bendradarbiavimas yra su specialiomis tarnybomis – FTB Special Squad, užsienio reikalų departamentais, žvalgybos tarnybomis ir MI5. Tačiau jos nežino tikrosios ordinų apimties ir galios ir laiko juos Inkvizicijos kariniais daliniais.

Kristaus nuotaka (Bažnyčia) yra nepatikima partnerė. Jos istorija rodo godumą ir sugedimą, daugelis jos veiksmų yra trumparegiai ir siauro akiračio. Schizmos išskaidė jos jėgą. Kai kurias bažnyčias netgi valdo nusikalstamos grupuotės. Aukščiausiuose hierarchijos sluoksniuose sutinkami papirkti asmenys – jie nėra nepriklausomi. Tačiau ji sukaupusi didelius slaptos ir nepaprastai svarbios informacijos kiekius, kuri mirtinai reikalinga.

---

^*) Leopoldo draugija - tariamai inkvizicijos dalis, kuri persekioja ir žudo antgamtiškas būtybes, kadangi mano, kad Apokalipsė bus jau greitai, p tos būtybės yra Antichristo kariai. Ji veikia White Wolf sukurtame vaidmenų žaidime „Tamsos pasaulyje“. Anot jų, jų ištakos Michaelitų slaptame ordine. Jį įkūrė vokiečių dominikonas Leopoldas von Murnau, 1231 m. gavęs popiežiaus Grigaliaus IX leidimą kovoti su antgamtišku blogiu. Tačiau jie persekiojo ir paprastus „eretikus“ (kaip kad albigiečius). 1484 m., popiežiui Inokentui VIII paskelbus „Summis desiderantes affectibus“, jie pasiekė savo veiklos piką, visoje Europoje kovodami prieš tamsos jėgas. Po 18 a. jų įtaka ir galia išblėso. 1908 m. Pijus X juos reorganizavo, leisdamas veikti savarankiškai.

^**) Rukn al-Din Khuršachas (Ruknuddin Hasan, 1230-1257) – 5-asis ir paskutinis nizaritų imamas (nuo 1255 m.). Vedė daug derybų su mongolais ir galiausiai Alamuto tvirtovė 1256 m. buvo perduota mongolams, kad reiškė nizaritų valstybės Persijoje pabaigą [iš tikro, Alamutas 1275 m. buvo atsiimtas nizaritų ir vėl krito 1282 m.]. Kuršachas paprašė leidimo susitikti su pačiu Didžiuoju chanu, tačiau jam atvykus į Mongoliją, Munke chanas užsipuolė su priekaištais ir pareikalavo atiduoti likusias pilis. Grįžtant jis buvo nužudytas.