Islamo vystymasis

Izmailitų istorija  

Papildomai skaitykite:
Šiitai Korane
Šiitai, sufi ir kiti
Imamo Ali kalifatas
Imamai ir Hasano įpėdinis
„Kalnų Senis“: Sayyidna Hasan Bin Sabbah

Sunku paprastam žmogui, norinčiam sužinoti izmailizmo istoriją, skaityti „Noorum Mobin*) “ tekstus gudžrati arba urdu kalbomis.

Pirmapradžiai islamo priešininkai buvo Beni Omayaa, vėliau tapę musulmonais. Jie neapkentė Beni Hašem klano, ypač Beni Fatima, islamo Pranašo šventosios šeimos. Taip ir Beni Fatima giminaičiai Abasidai, Abba palikuonys, tapo priešininkais dėl materialinės naudos. Išžudyta tūkstančiai Beni Fatima žmonių, įskaitant daugelį imamų ir jų pasekėjų.

Save iškėlęs kalifas Mua'wiya kaltino Hazrat Ali per pamokslus. Prisistatydamas sirams šv.Pranašo artimu giminaičiu ir teisėtu įpėdiniu, Muawiya paskelbė Ali islamo priešu. Propaganda ir papirkimais jis pakilo iki pranašo lygio. Garsus sunitų istorikas al-Tabari**) pateikia, kaip Egipto musulmonai į Muawiya kreipėsi „Ya Rasoolallah“ (Alacho pasiuntiny).

Išstoję prieš Omejadus, Abasidai prisistatė kaip Beni Fatima šalininkai, bet, įgavę galios, virto priešininkais. Savo teises jie grindė ryšiais su imamais Wafi, Mehdi, Hadi, Hakem Hasan Ala'Zikrihis Salaam laikmečiu. Kai liovėsi meluoti, panaudojo Ithna'šeri liniją. Abasidų kalifas Mammoon aštuntuoju imamu paskelbė Ali Reza bin Musa kaip savo Vali-Ahed, bet vėliau jį nužudė.

Marco Polo, 1273 m. kirtęs Iraną, izmailitus pateikė kaip asasinus. Alamutas buvo sugriautas prieš 17 m., bet jis pasakojimas apie jį, Kalnų senį ir Rojaus sodą girdėjo iš piemenų ir klajoklių.

Druze yra izmailitų atšaka, atskilusi po imamo Hakem mirties. Savo centrą įsteigė Libano kalnuose, šių dienų Sirijoje. „Kalnų senis“ yra įprastinis kreipinys į jų Šeik-ul-Aqi.

Turėdami savo imperijas, kurios gyvavo per 350 m. - 190 m. AH Afrikoje ir 170 m. AH Irane, jie nieko nevertė tapti izmailitais. Tačiau savo pasišventimu tarp jų pasižymėjo Hasan bin Sabbah,  Naser Khusrao, Ali bim Mohammed Salihi, Ghazi Jawhar, Abu Abdulla al-Šii ir Ibn Haušab'aas. Izmailitai visada išreiškė savo meilę imamui Zaman'ui.

Pranašo Mahometo protėviai

4-sis Mahometo protėvis buvo Abd Monaf'as. Jis buvo Kvurayšų genties***) ir karių vadas. Jis taip pat rūpinosi piligrimais, šv. Kaba priežiūra ir „valstybės“ gerove.

Jo sūnus Hašem turėjo sūnų Abdul Muttalib, Mahometo senelį ir imamą Mowla Ali. Kitas Abd Monaf sūnus Abd Šams turėjo sūnų Omayya. Muawiya buvo Omayya anūkas.

Pagalbininkais jis paėmė sūnų Hašem ir dėdes Abdul Daar bei Abdul Uzza. Abd Šams neužėmė posto dėl savo neatsakingo elgesio. Tad šis neapkentė Hašem.

Hašem vėliau užėmė tėvo vietą, kas dar labiau suerzino Abd Šams, kuris visuomenėje neužėmė aukštos padėties, nebuvo pakankamai gerbiamas ir neturėjo garbingo sūnaus. Hašem sūnus Abdul Muttalib buvo labai gerbiamas visoje Arabijoje ir vadinamas „Sayyidul Batteha“ (Mekos slėnio viršininkas). Korane yra malda skirta Beni Hašem.

Tuo tarpu Abd Šams sūnus Omayya buvo bastūnas, nuodėmingas ir nesąžiningas. Dažnas arabas net negalvojo apie tai, ką jis išdarinėjo. Vieną savo žmonų ištekino už sūnaus Omru, ir iš šios santuokos gimė Abu Mo'eet.

Beni Hašem šeimos įtaka stiprėjo plečiantis islamui. Beni Omayya neteko jokių šansų su ja varžytis. Priešprieša ėjo iš kartos į kartą: Abd Šams ir Omayya buvo prieš Hašem, Harab bin Omayya prieš Abdul Muttalib, Abu Sufya'n bin Harab prieš Pranašą Mahometą ir Abu Talib ir jo sūnų Hasan, Yezid bin Muawiya prieš Husain bin Ali, Marwa'n bin Hukam (Yezido sūnėnas ir ketvirtasis Omayyad kalifas) prieš Zainul Abedi'n bin Husain ir t.t.

Hašem mirė 510 m. Jo brolis Muttalib, Dosnusis, rūpinosi šeima ir "valstybe" apie 10 m., kol 520 m. tėvo vietą užėmė Abdul Muttalib bin Hašem'as. Šis turėjo kelis vaikus, tarp kurių garsūs Abu Talib, Abdula, Hamza ir Abba. Jauniausias Abdullah buvo Pranašo Mahometo tėvas. Jis vedė Amena. 570 m. balandžio 20 d., 52 m. iki hidžra, gimė Mahometas. 6 m. amžiaus neteko motinos. Abdullah mirė 579 m., ir Mahometu ėmė rūpintis Abu Talib, tapęs Kvurayšų genties vadu (skaitykite apie Mahomedo jaunystę).

Islamo pradžia

25 m. amžiaus Mahometas vedė turtingą 40 m. amžiaus našlę Khadija binti Khuwailad. 40 m. amžiaus meditacijos kalnuose metu jis patyrė pirmą apreiškimą (skaitykite daugiau apie tą įvykį). Mahometo paskelbimas Alacho pranašu visiškai įsiutino Beni Omayya, kurie sakė: "Beni Hašem valdo visose arabų pasaulio srityse, o dabar dar nori, kad juos garbintume". Tad jie visais būdais kenkė Beni Hašem, o atskiru atveju Abu Talib.

Koraiš žmonės iš pradžių juokėsi iš Pranašo, bet vėliau ėmė persekioti jo pasekėjus. Emažai mokinių rado prieglobstį pas krikščioniškąjį Abisinijos karalių. Mirus Abu Talib ir Khadija persekiojimai sustiprėjo. Nesitikėdamas sėkmės tarp Mekos gyventojų, Mahometas persikėlė į Tayef, bet ir jo gyventojai jį išvijo apmėtydami akmenimis. Jam teko grįžti į gimtąjį miestą, kur jis kurį laiką gyveno ilsėdamasis ir retkarčiais pamokslaudamas. Jo pastangos buvo nukreiptos į piligrimus. Jam pavyko patraukti kažkiek žmonių iš Yathrib, miesto už 200 mylių į šiaurę nuo Mekos. Jis vėliau tapo Medina-tun Nabi, Pranašo miestu, tapusiu islamo sostine.

Hidžra

Kai Mekoje gyventi pasidarė per sunku, Pranašas persikėlė į Mediną. Ketvirtadienį Rabi-el-Awwal 8-ąją 13-ais pranašavimo metais (622 m. rugsėjo 24 d.) jis atėjo į Quba, miestelį Medina pakraštyje, kur pastatė pirmąją mečetę. Po 14 d. atvyko į Medina. Tai Hijratun Nabi, Pranašo kelionė. Nuo šio įvykio skaičiuojama islamiškasis kalendorius. Anksčiau pirmąją Moharram dieną arabai švęsdavo Naujus metus. Pagerbdami šią tradiciją Mowla Ali pasiūlymu (prie kalifo Omaro) musulmonai savo hidžra erą pradėjo tą pačią dieną, t.y. mėnesiu ir 8 d. anksčiau nei buvo tikroji hidžra. Medina musulmonai žinomi kaip Ansar, padėjusieji, o atėję iš Meka – Muhajireen, pabėgėliai.

Kautynės

Priešininkai Mekoje nusprendė pulti Mediną. Pirmosios kautynės įvyko 2 A.H. Ramadano 2-ąją (624 m. kovo mėn.) prie Badar, netoli Medina. Mūšyje buvo sumušta apie 1000 Abu Sufiya'n karių būrys – pabėgo palikus nelaisvėje 70 ir tiek pat užmuštų. .

Tada Abu Sufiya'n surinko didelę armiją ir 3 A.H. metais vėl puolė Mediną. Jie atvyko į Abwa kaimą, kuriame buvo palaidota Pranašo motina. Abu Sufiya'n siūlė iškasti kapą ir paimti kaulus ir kerštaujant juos parodyti Pranašui, bet vyresnieji jį sugėdino.

Mažesnis musulmonų būrys su jais susikovė prie Ohod Shawwal 8-ąją. Po atkaklaus mūšio priešai atsitraukė. Musulmonai puolė plėšti stovyklą, kas leido Abu Sufiya'n pulti iš užnugurio ir nužudyti daugelį geriausių karių, tame tarpe Hazrat Hamza, Pranašo dėdę. Hinda, Abu Sufiya'n žmona ir Muawiya motina, iš jo krūtinės išplėšė kepenis ir juos suvalgė. Buvo sužeistas ir pats Pranašas. Bet užpuolikų nuostoliai buvo per dideli, kad jie pultų Medina ir jie grįžo į Meką.

Kovos tęsėsi ir jų metu Beni Omayya neteko geriausių karių. 8 A.H. Ramazano 10 d. (630 m. sausis) Pranašas įžengė į Meką nesutikdamas pasipriešinimo. Abu Sufiya'n šalininkai tapo musulmonais, nes neturėjo kito pasirinkimo. Vėliau kalifo Omaro ir Osmano remiami jie vėliau gavo valdžią ir įkūrė Omayyad karalystę.

Pranašo įpėdinis

10 A.H. (632 m.) paskutinį mėnesį Pranašas Mahometas atliko paskutinę hadžą. Ceremonijoje dalyvavo šimtai tūkstančių musulmonų. Grįždamas jis 10 A.H. Zil-Hidža 18 d. (632 m. kovo 15-ąją) atvyko į Ghdir-e-Khom. Jam Alachas nurodė padaryti svarbų pranešimą. Jis paliepė Bila'l bin Riyah paliepė skubiai surinkti žmones.

Pranašas susirinkimui priminė jų pareigas. Jis sakė: "Po savęs palieku du svarbius dalykus: Alacho knygą ir savo palikuonis. Šiedu niekada neturi nutolti. Jais sekdami nenuklysite į klystkelius." Jis pasišaukė Ali ir paskelbė: "Tiems, kurie laikė mane savo Mokytoju, Ali irgi yra jų Mokytojas". Pabaigoje jis pakėlė rankas garbindamas ir tarė: "O Alache, mylėk tuos, kurie myli Ali ir neapkęsk tų, kurie jo neapkenčia ir padėl tiems, kurie padeda Ali".

Pirmasis ištikimybę Ali parodė Omaras, kurį pasekė Abu Bakr'as ir kiti. Maždaug po 2,5 mėn. 63 m. amžiaus Pranašas 11 A.H. Rabi-el-Awwal 1 d. (632 m. gegužė) mirė Medinoje. Kai Pranašas mirė žmonos Aišos namuose, jo artimiausi bendražygiai, kartu su Abu Bakr ir Omaru, nelaukė, kol jis bus palaidotas ir išvyko, kad išrinktų kalifą savo nuožiūra. Ali nuplovė Pranašo kūną ir, aprengęs tais pačiais drabužiais, kuriuos dėvėjo, palaidojo kambaryje iškastame kape.

Tuo metu apie 300 Ansaro ir Kvurayšų genties atstovų susirinko viešojoje salėje. Omar diplomatijos dėka jie kalifu išrinko Abu Bakr'ą. Tikratikiai pasiliko su Ali ir jie vadinami šiitais. Jie buvo kankinami ir persekiojami, bet nesvyravo.

Kalifas buvo kaip šalies valdytojas, o ne religinis valdovas. Ir arabai atsisakė mokėti zakatą Abu Bakr, kuris išžudė tūkstančius, kad įtvirtintų savo valdžią. Jis, kaip Pranašas, norėjo būti ir valdytoju , ir dvasiniu vadovu. Bet Pranašas buvo skirtas Aqlacho, o ne išrinktas. Ali buvo paskirtas Pranašo ir Beni Hašem'as laikėsi ramiai ir neprisiekė ištikimybės Abu Bakr'ui iki Sayyidah Bibi Fatima mirties 11 A.H. Džamadi-el Thani 3 d. (632 m. rugpjūtis).

Taip pat apie islamo vystymąsi po Mahometo mirties 
skaitykite šiame puslapyje 

Kalifas Omaras

Trumpai, tik apie 2,5 m., tevaldęs Abu Bakr mirė 13 A.H. Džamadi-el Thani 22 d. (632 m. rugpjūtį). Savo įpėdiniu paskyrė Omarą. Tais laikais nebuvo rinkimų – jis tarėsi tik su dviem asmenimis: Psman bin Affan'u ir šio sūnėnu Abdur Rehman bin Auf'u.

Omar valdė griežtai ir išplėtė islamo valstybės ribas. Jis padarė daug pakeitimų valstybės bei religijos srityse. Jis palaikė Beni Omayya. Muawiya paskyrė užkariautos Sirijos valdytoju. Per 10 m. buvo užkariauta Iranas, Irakas, Egiptas, Palestina, Armėnija ir t.t., bet niekur valdytojais neskirta hašimitai.

Po 10,5 m. valdymo jis mirė 23 A.H. Zil-Hijja 26 d. (644 m.). Prieš mirtį jis paskyrė 6-ių Medina kilmingųjų komitetą, kad vieną jų išsirinktų kalifu: Ali bin Abi Talib, Abdur Rehman bin Auf, Osman bin Affan'as, Zubair bin Awwam, Saad bin Abi Wakas ir Talha bun Abdulla. Saad'as buvo Osmano pusbrolis, o Zubair – sūnėnas. Hazrat Pmar puikiai žinojo, ką išrinks šis komitetas.

Abdur Rehman iš pradžių paprašė, kad Ali pažadėtų, jei būtų išrinktas kalifu, sekti Koranu, Pranašo tradicija ir Abu Bakr bei Omar politika. Ali atsakė, kad seks Koranu ir Pranašo tradicija bei savo nuomone. Abdur Rehman pasisuko į Osman ir pakartojo prašymą. Šis iškart sutiko ir buvo paskelbtas kalifu. Jis buvo vyriausias Omayya anūkas ir Muawiya pusbrolis. Beni Omayya įtaka sustiprėjo. Omar žinojo, ką daro. Jis anksčiau buvo sakęs Abdullah bin Abba, kad Beni Hašem yra per daug turėti ir Religinę pirmenybę bei kalifatą.

Kalifas Osmanas

Osmanas buvo senas ir silpnas. Jis į visus postus paskyrė nekompetetingus giminaičius. Tačiau neatleido kritikos ir daug Pranašo ir Ali bendražygių buvo kankinta ir ištremta: Abdullah bin Masoud, Ammar bin Yaser, Malik Oštaras, Zaid bin Sohan Abdi, Adi bin Hatim, Kaab bin Abdullah, Abu Zar Ghifari ir kt.

Tauta sukilo prieš jį ir 35 A.H. Zil-Hijja 18 d. (656 m.) jį nužudė savame name. Prieš tai buvo apoe 40 d. kalintas. Tris dienas jo kūnas gulėjo kraujo klane. Sakoma, kad didžiausiu Osmano priešu buvo Aiša, jauniausia Pranašo žmona ir tarp žudikų buvo Talha ir Zubair'as.

Arabų imamatas (600-750)

Po Osmano mirties kalifo nebuvo 3 dienas. Mowla Ali atsisakė užimti postą, tačiau žmonės norėjo jo.

Ali gimė 600 m. Kaaboje. Niekas iki tol dar nuo Abraomo nebuvo gimęs Alacho namuose. Jo motina Sayyida Fatima sakė, kad jis gimęs nei rėkė, nei atsimerkė. Jis atsisakė maitintis 3 dienas, kol neatvyko pranašas Mahometas ir paėmė ant rankų. Jis atsimerkė ir nusišypsojo pranašui, kuris tada kyštelėjo savo liežuvį į jo burną. Nuo tada jie liko draugais iki pranašo mirties. 602 m. jis vedė Fatimą, pranašo dukterį, kuri mirė 632 m., 75 dienos po tėvo mirties.

Ali nebuvo pralaimėjęs jokio karo ar mūšio, nors kovėsi visuose (išskyrus Tabuko mūšį, kai liko Medinoje kaip regentas). Jo fizinė jėga buvo nepaprasta. Jis nuo vyrių nukėlė sunkias Khybero tvirtovės duris tiesiog trenkdamas ranka į jas. Vėliau jų neįstengė nuo žemės atkelti 7 stiprūs vyrai. Ali tai paaiškino savo dieviška galia.

Mahometo misija, ko gero, būtų žlugusi be Ali kardo. Imkim Badaro mūšį. Tūkstančiai gerai ginkluotų priešų puolė Mediną. Ten tebuvo 313 kariai, teturėję tik 7 kardus. Dauguma tebuvo ginkluoti medinėmis ietimis ar geležinius virbus. Keli tebuvo ginkluoti tik kupranugarių šlaunikauliais. Pranašas buvo sunerimęs. Jis krito kakta į dulkes iš šaukėsi Alacho pagalbos. Ir apie pusė stiprių priešo karių pagulbė vienas Ali. Jis pats nepuolė, o jį puolančius nukirsdavo vienu kirčiu.

Hazrat Ali kalifu tapo 656 m. ir iškart atleido korumpuotus Osmano skirtus valdytojus ir pradėjo griežtus pokyčius varganų žmonių naudai. Netrukus laimėjo Kupranugario mūšį, Sifino mūšį Sirijoje, Nahrwano mūšį. Tačiau karas su sukilėliais nesibaigė. Abi pusės rengėsi naujam mūšiui, tačiau Muawiya nenorėjo antrąkart pralaimėti ir pasiuntė žudiką, nužudžiusį Ali 661 m. per maldą Kufa mečetėje. Jis palaidotas Nadžafe.

Hazrat Hasan ibn Ali

Žmonės kalifu išrinko vyriausią Ali sūnų Hazrat Hasaną, tačiau jis po 5 mėn. atsisakė posto Muawiya naudai, nes vengė tęsti kraujo liejimą, o ir jo kareiviai nebuvo lojalūs - Muawiya siuntė šnipus, kad sėtų paniką tarp karių. Muawiya pažadėjo pensiją Hasanui, po savo mirties perduoti kalifatą Beni Hašemui, tačiau sulaužė visus savo pažadus ir 671 m. nunuodijo Hasaną.

Omayyadų kalifatas

Muawiya tapo pirmuoju islamo imperatoriumi. Jis įkūrė plačią ir stiprią imperiją ir valdė 19 m. Jis valdė prievarta ir daugelis Beni Hašemo šalininkų buvo nukankinti ir nužudyti. Prieš mirtį savo įpėdiniu paskelbė sūnų Yazidą. Jis mirė 680 m. Yazidas buvo labai žiaurus ir klastingas. Yazido įpėdiniu buvo jo sūnus Muawiya II, atsisakiusio posto po kelių mėnesių. Vėliau buvo dar keli Omayyadų kalifai.

Omayyadai iki 750 m. užkariavo daug šalių ir išplėtė islamo ribas nuo vakarinės Kinijos ir pietų Rusijos iki Pirėnų kalnų Ispanijoje ir Atlanto vandenyno Afrikoje.

Imamas Husainas

Huseinas, jaunesnysis Mowlana Ali sūnus, tapo tėvo įpėdiniu. Visi izmailitai ir šiitai imamu laiko jį, o ne vyresnįjį brolį Hasaną.

Huseinas gimė 626 m. Medinoje ir iškart po gimimo duotas į Pranašo rankas, kuris įkišo liežuvį į jo burną. Imamu tapo 661 m. ir (po tėvo nužudymo) gyveno ramų ir asmeninį gyvenimą nesikišdamas į politikos reikalus tais įtampos pilnais laikais. Įtampa dar labiau buvo padidėjusi kai Muawiya nunuodijo jo brolį Hazrat Hasaną.

Kalifas Muawiya įpėdiniu paliko žiaurų ir girtuokliaujantį Yezidą, nesirūpinantį religijos reikalais. Huseinas ir kiti įtakingi lyderiai atsisakė jį pripažinti, tad susilaukė prievartos. Tačiau iš Irako atėjo daug prašymų persikelti į Kufą – ir Huseinas, atsižvelgdamas į aplinkybes, sutiko. Prieš tai jis nuvyko į Meką. Yezidas į mMeką pasiuntė žudikus, tačiau imamas užbaigė visas apeigas ir išvyko į Irako sostinę Kufą.

Jis suprato, kad jam lemta būti nužudytu Kerbala mieste dykumoje. Jis aukojo savo gyvenimą, kad išgelbėtų islamą, kuris, kaip religija, tuo metu au buvo užmestas, Koranas skaitomas jo nesuprantant. Yezidas pasiuntė 4000 karių prieš šimtą Huseino pasekėjų. Imamas nuudytas savo palapinėje 680 m. Jie kovėsi drąsiai – ir sako, kad ant imamo kūno rasta 320 žaizdų. Jo galva, kaip ir Jono Krikštytojo, buvo nukirsta ir nunešta Yezidui, kuris juokėsi ją matydamas ir mušė per lūpas rykšte. Jo senelė Hinda suvalgė pranašo dėdės Harrat Hamsa, žuvusio Ohodo mūšyje, kepenis.

Imamas Zainulas Abedinas (658-713)

Kerbaloje stebuklingai išgyveno tuo metu sirgęs 22 m. amžiaus Huseino sūnus Zainulas Abedinas, kuris i tapo Huseino įpėdiniu. Jis gimė 659 m. valdant seneliui Mowla Ali. Jis gyveno tyliai, mokydamas ir melsdamasis. Jam gyvenant mirė 4-i Omejadų valdovai, o jį, jau 80-metį, 713 m. nunuodijo kalifas Abdula Malikas (668—715). Omejadai pavydėjo jam žmonių rodomos pagarbos.

Imamas Mahometas el-Baqir‘as

Imamu tapo 38 m. amžiaus Z. Abedino sūnus, gimęs Medinoje 677 m. valdant Muawiya. Jis buvo patrauklus ir stiprus. Rudi tankūs plaukai, juodos akys, minkštas balsas lankytojams atimdavo žadą. Jis visad buvo apsuptas gerbėjų ir studijuojančių, siekiančių gauti žinių po rytinės maldos. Tai buvo kasdienė rutina – šimtai žmonių stengėsi dalyvauti tose rytinėse „sesijose“.

Jis su sūnumi imamu Džafer es Sadiq‘u daug dirbo kovodomi prieš ateismą ir klaidingą Korano supratimą. Tarp jo mokinių buvo daug garsių sunitų teisininkų. Jo imamato metu mirė 4-i Omayyadų valdovai. Imamas gyveno paprastą gyvenimą, dalinosi maistu su tarnais ir vergais, garsėjo svetingumu.

Pasakojama, kad kartą jo aplankyti atėjo poetas Abdullah Ansari. Jį imamas priėmė šiltai. Poetas paprašė leisti pasveikino imamą eilėmis. Leidimas buvo duotas. Kai jis baigė, imamas nuėjo į kitą kambarį ir atnešė pilną krepšį sidabrinių monetų, kurį atidavė poetui. Šis paprašė imamo padeklamuoti kitą eilėraštį. Imamas Baqir šypsodamasis leido ir davė antrą krepšį monetų. Tai pasikartojo ir trečią kartą. Tada laimingas poetas išėjo.

Baqir‘as turėjo 6 sūnus ir dvi dukteris. Mirė nunuodytas 57 m. amžiaus 732 m. ir buvo palaidotas Medinoje.

Toliau skaitykite: Šachas Karimas Aga Chanas: gyvasis imamas


*) Nurum Mubin („Šventoji Dievo styga“) – 1936 m. išleista Ali Muhammad Jan Muhammad Chunara (1881–1966) knyga apie izmailitų istoriją iki 1975 m. Jos parašymą 1919 m. paskatino Aga Khan III. Parašyta gudžaratų kalba (daugiausia naudojama Indijoje), nes ji dominuojanti kalba Indijos izmailitų Khodža bendruomenėje. Joje pateikiama izmailitų imamų ir pirų (šventųjų) biografijos, aprašant daugelį jų atliktų antgamtiškų darbų. 1940 m. knyga išversta į urdų kalbą.

**) Al-Tabari (839–923) – persų istorikas, teologas, islamo žinovas; džariri (džariritų) mokyklos įsteigėjas. Išgarsėjo veikalais „Korano komentarai“ ir „Pranašų ir karalių istorija“, tačiau rašė ne tik istorijos, bet ir poetikos, leksikografijos, gramatikos, etikos, matematikos ir medicinos temomis.

***) Kuraišų gentis - istorinė arabų gentis, 440-550 m. užvaldžiusi Meką ir šv. Kaaba šventyklą. Iš jos Benu Hašemitų klano kilo pranašas Mahometas, daugelis kalifų, imamų ir ankstyvojo islamo svarbių asmenų; jai priklauso ir Omajidų giminė. Vis tik nemažai kuraišų pradžioje buvo nusistatę prieš Mahomedą – iki masinio islamo priėmimo apie 630-uosius. Genties pradininku laikomas Fihr ibn Malikas (apie 208 m.) pravarde Kuraišas.BR> Taip pat žr. >>>>>

Literatūra:

  1. A.S. Picklay. History of the Ismai'ilis.
  2. Naorji M.Dubasia. The Aga Khan and his Ancestors.

Musulmonų brolijos
Imamo Ali kalifatas
Šiitai, sufi ir kiti
Mahdi: Paskutinysis šviesuolis
Pranašas Mahometas: islamo pradininkas
Asasinai, šiitai-izmailitai;
"Kalnų Senis" - Sayyidna Hasan Bin Sabbah
Islamo pakraščiai: Ispanijoje ir Indijoje
Jėzus Kristus musulmonams
40 an-Navavi chadisų
Imamai ir Hasano įpėdinis
Istorikas Al-Masudi
Pranašų nenuodėmingumas
Kaaba Mekoje
Filosofijos skyrius
Mitologijos skyrius
Religijos skiltis
Vartiklis