|
Ironiškas puslapis
Jurgis Kunčinas. Vaidmuo mylimajai
Apie autorių >>>>> Pagaliau išslaptinus įsisenėjusias Valstybės paslaptis, gan netikėtai paaiškėjo, kad tautinė dramaturgija merdi. Visi nujautėm, kad ten kaži kas negerai, bet vylėmės, kad ji dar ramstosi ramentais, šlubuoja, bet eina pirmyn. Ne. Pasirodo, merdi. Nei premjerų, nei tampymosi už atlapų dėl kokios naujos koncepcijos. Net paskalų apie tai, kodėl A gavo Marijos Stiuart, o B tik jos kambarinės vaidmenį, negirdėti. Gausios ir išmintingos lietuvių teatro kritikės narsto Lady Macbeth ar Ofelijos kaulelius, visai pamiršę Driežų Katrę, nelaimingą suicidę Veroniką ar net tą padūkėlę iš Grušo pjesės apie džiazą ir velnią, pamiršau jos gražų vardą. Lietuvių dramaturgai negirdi net atvirų įžeidinėjimų. Kai lietuvių režisūros tėvas Neronas Geležinis per radiją viešai paskelbė, jog ligi šiol geriausioji lietuviška drama tebeesanti Julijos Žemaitės pjesė Trejos Devynerios, atsiprašau - Trys mylimos, nė vienas nenusirovė plaukų ir nešoko nuo rampos į nežinomybės bedugnę. Ką gi, nutariau, atėjo mano eilė, išmušė, taip sakant, valanda. Bet prieš sėsdamasis prie rašomosios mašinėlės, nutariau pasikalbėti su šalies moterimis - ko jos pageidautų naujajame mano šedevre? Juk be ryškaus moters paveikslo, charakterio net geriausias veikalas pasmerktas fiasco ir avietėms vietoje Oskarų ar bent Kristupų... Vienu prisėdimu parašiau kone šimtą originalių laiškų žymiausioms lietuvių politikėms, aktorėms, verslininkėms, daktarėms, psichologėms,
akušerėms, visoms nesenstančioms Mis Lietuva. Gavau kelis šimtus atsakymų su vertingais pasiūlymais, patarimais, netgi įsakmiais
nurodymais, ką turėčiau vaizduoti ir kas turėtų atlikti XXI amžiaus lietuviškosios Jeane d`Ark vaidmenį. Politikės reikalavo politinės
revoliucinės pjesės, verslininkės - ko nors apie muitininkus ir pasienio policiją, namų šeimininkės prašė atskleisti neigiamus lietuvio
vyro bruožus buityje. Supratau, kad vienoje pjesėje visų šių reikalavimų jokiu būdu nepatenkinsiu, kad ir kaip stengčiausi ir plėšyčiausi.
Nukabinau nosį, nuleidau rankas, bet ūmai prisiminiau savo mylimąją, kuri meno srityse pasižymėjo tiesiog fenomenalia intuicija, lapės uosle, nors buvo beveik neraštinga ir rūkė cigaretes be filtro. - Klausyk, Bete, - tariau jai, gulinčiai hamake, parištame ant kaštono šakos ir į žydrą tėviškės dangų pučiančiai baltą dūmą. - Klausyk, jei tu, atsiprašau, būtum artistė, na, aktorė, kokį vaidmenį norėtum suvaidinti? Betė išpūtė dar vieną dūmą, užsikosėjo, niauriai pažvelgė į mane ir pabėrė kokį tuziną iš bendrojo išsilavinimo pažįstamų herojų moterų. Vien didvyrės, karalienės arba didžiai emancipuotos europietės. Nė vienos lietuvaitės. Nei Birutės, nei Barboros... - Ne, - atsidusau. - Tu manęs nesupratai. Aš kalbu apie tautinę rolę. Gal, sakykim, norėtum suvaidinti kokios partijos ar sektos lyderę? Lombardo direktorę? Moterį plėšikę? Įžymią fizikę ar chirurgę? - Nenorėčiau, - vyptelėjo Betė. - Paduok man Činzano. - O gal, - neatlyžau, - tau patiktų šaunios gatvės merginos vaidmuo? Žinoma, - skubiai pridūriau, - finalinėje scenoje ji pamiltų dorą lakūną ar laivo kapitoną ir pati stotų į doros kelią? - Fe, kaip banalu! - paleido į mane tuščią Činzano butelį Betė. - Kaip nuvalkiota! Tu verčiau suvis nieko nerašyk. - Betgi lietuvių dramaturgija dvesia! - sušukau. - Pats Neronas Geležinis per radiją pranešė! - Tegul dvesia! - pasisūpavo hamake Betė. - O kuo tu čia dėtas? Juk gali nerašyti? Gali. Tai ir nerašyk! Kodėl jos tuomet nepaklausiau, pats nežinau. Bet juk mane tą pačią popietę atlankė Moterų režisierių asociacijos antroji viceprezidentė Džiuljeta Ū. Ir Moterų teatro kritikių valdybos narė Marija S. Abi dar jaunyvos moterys įtikino mane, kad tik aš galįs iš kapo duobės pakelti mūsų vargšę dramaturgiją. Žadėjo nemokamą paramą, paliko kalną metodinės literatūros ir padovanojo dirbtinės odos antrankovius, kad alkūnės nuo rymojimo nebrigztų. Verčiau būtų padovanoję barettą su vienu šoviniu, bent ruletę būčiau pažaidęs. Vos abi tos harpijos išėjo, įpuolė Betė, apsivijo mano kaklą savo kietomis kaip plienas rankomis ir sualsavo: - Rašyk! Apie mane! Sutinku! Pirmąjį variantą parašiau per dvi dienas ir tris naktis. Betė, degalinės savininkė, klasta ir meile demaskuoja itin stambią kontrabandininkų gaują, priremia prie sienos benzino mafijos vadovą ir išteka už simpatiško policijos majoro Antano. Betė perskaitė, šėrė man antausį ir rankraštį suplėšė. - Tu kvailys, - pareiškė ji. - Tautai reikia ne pasakų! Rašyk toliau! Antrasis variantas pasakojo apie intelektualią merginą, kuri, atsisakiusi svaiginančios karjeros Švedijoje, grįžta į Skaudvilę ir gydo (visai nauju metodu!) protiškai atsilikusius alkoholikų vaikus. Finale - išteka už vieno visiškai pasveikusio debilo. - Tu ne tik kvailys, bet ir mulkis! - šiukšliadėžėn nukeliavo ir šis variantas. Kituose keturiolikoje variantų Betė vaidintų psichologinę patarėją ekstremaliais valstybinių krizių atvejais, topmodelį, o ir lietuvių žvalgybos rezidentę Estijoje, džiunglėse gyvenančią ir su beždžionėmis susidraugavusią lietuvių kilmės rašytoją, galop laiškininkę, baleto žvaigždę ir t.t. ir t.t. Finale jos visos, žinoma, išteka už padorių, materialiai apsirūpinusių, alkoholiu bei tabaku nepiktnaudžiaujančių ir malonių pažiūrėti lietuvių tautybės katalikų. Visus variantus Betė negailestingai suniekino. - Kodėl tu, vargšeli, manai, kad lietuvei moteriai būtina ištekėti? Ir dar už tokių visai bekraujų tipų kaip tavieji majorai, departamentų direktoriai, teatro sufleriai ar politiniai apžvalgininkai?! - Ką aš žinau, - gūžtelėjau. - Moterys juk turi silpnybę tekėti... - Ne visos! - suriko Betė. - Aš, pavyzdžiui, niekad už tavęs netekėčiau! Rašyk apie mane! Tokią, kokia iš tikrųjų esu! Taip gimė pjesė Moteris, kuri nenorėjo ištekėti. Visuose trijuose veiksmuose Betė supasi hamake, geria Činzaną ir rūko cigaretes be filtro. Dabar jau galiu pasakyti ir jų markę. Tai Player`s Navy Cut. Ji taip ir neišteka, nors per visą pjesę prie hamako tik ir sukinėjasi vyriškiai - karininkai, komisarai, juvelyrai, valkatos, boksininkai. Netgi ne visi lietuviai - čia sutiksime ir buriatą, suomį, čigoną, lenką ir tarzaniško sudėjimo negrą. Visus be išimties Betė šiurkščiai atstumia, vos šiems pareiškus ketinimą ją vesti. Štai ir premjera. Laurai, ovacijos, nominacijos, šlovė. Žinoma, ir gražūs, dideli pinigai. Gastrolės nuo Nord Capo iki Sicilijos. - Vesk mane, - sukuždėjo Betė apsvaigusi nuo mano šlovės, - Vesk! - Niekados, - ramiai atsakiau. - Juk pjesėje tu atstūmei visus. O ir man sakei - vedybos - tai meilės kapas!
Dirbtinis protas? | |
