Leonidas Barleta. Gėlė. Vartiklis

Apie autorių

Leonidas Bareta (Leónidas Barletta, 1902-1975) – išeivių iš Italijos kilmės argentiniečių žurnalistas, dramaturgas, rašytojas, realistinės krypties atstovas, savo kūriniuose vaizduojantis paprastų Buenos Airės žmonių gyvenimą. Jo stiliui būdingas savitas stilius, meilė savo personažams. Vidurinės mokyklos nebaigia, 1923 m. veda ir netrukus pradeda dirbti uosto muitinėje. Dokininkų varganas gyvenimas tampa jo eilėraščių ir realistinių kūrinių įkvėpimu – pradedant „Canciones agrias“ („Rūgščios dainos“, 1923). Nuo 1931 m. buvo „Teatro del Pueblo“ direktoriumi; jis net buvo pravardžiuojamas „varpeliu“, nes išeidavo su varpeliu pranešti publikai. Šiame teatre įvyko beveik visų jo pjesių premjeros: „300 milijonų“ (1932), „Žiaurusis Saverio“ (1936), „Negyvenama sala“ (1937) ir kt. 1930 m. pasirodo jo romanas „Karališkasis cirkas“. Buvo nepriklausomų kairiųjų iškilus veikėjas; 1957 m. suimamas operacijos „Kardinolas“ metu kartu su komunistų lyderiais, nuo 1959 m. palaikė Kubos revoliuciją.

Kai salėn droviai įžengė du berniukai, Margarita jų atspindžius išvydo įvairiais aspektais visuose trijuose veidrodžiuose. Už durų atliko žvarbaus vėjo gūsiai, sparčiai genantys praeivius gatvėmis. Tuo tarpu čia, šiapus prekystalio, buvo šilta, o didelės pintinės gėlių skleidė švelnų svaigų aromatą.

Senoji Aurora pasirėmė rankomis į prekystalį ir, pakreipusi į šoną galvą, palinko priekin, tarsi norėdama parodyti, jog šiek tiek neprigirdi. Margarita išgirdo, kaip vienas berniukas liūdnu balsu sulemeno:
- Mums vainiką... baltą...
- Geriau raudoną... – laibu balseliu įsikišo kitas.
- Baltą... – nenusileido pirmasis ir slopiai pridūrė: - Ant kaspino užrašykite: „Nuo klasės draugų“.

Margarita matė veidrodžiuose, kaip berniukas nunėrė galvą paraudusiomis nuo ašarų akimis ir kaip liesame jo kakle ėmė vaikščioti gurklys. Jo draugas, mėgindamas nuslėpti nesmagią savijautą, lygino ir skaičiavo pinigus, kuriuos traukė iš visų savo kišenių.

Kambarin vėl įėjo Aurora, nežiūrėdama į merginą padavė jai popierinį lanką, dirbtinių samanų ir parodė ženklu, jog reikalingas dar vienas vainikas. Margarita, kilstelėjusi galvą, užprotestavo:
- Ponia, jau be dešimt penkios, o penktą aš išeinu. Daugiau nebegaliu.
- Padaryk šį vainiką, ir galėsi eiti, - suniurnėjo senė, stebėdama ją viena akimi.
- Visus pirštus susibadžiau, - pasiskundė mergina, su neapykanta peržvelgusi į kibirus sumerktus glėbius gėlių.

Jai atrodė, kad ant pirštų galų jau nebėra odos. Aitrus sumaigytų pumpurų ir sulūžinėjusių kotelių kvapas, nuvytusios rožės, suverstos ant šlapių grindų, akį rėžiantis gladiolių raudonis ją pykino ir svaigino, o galvoje ji po truputį ėmė jausti skausmą, plintantį nuo tarpuakio.

Margarita apsukinėjo trapius jurginų kotelius vielute, o paskui tvirtino gėles prie popierinio lanko; merginai atrodė, kad ji regi savo motiną, po prijuoste slepiančią savo rankas. Kai pareis namo, įsijungs plytelę, išsivirs kavos ir užvalgys su duona; tai bus visa jos vakarienė.

Vakarais ji geria tik baltą kavą, o paskui klauso, kaip gurgia pilvas. Dvi lovos šalia viena kitos, stalas, trys kėdės, kuklus bufetėlis - tai viskas, ką ji turi. Ant sienos kabo prieš kelerius metus mirusio tėvo nuotrauka; ir dabar jam visai netinka krakmolyta apykaklė. Palei langą ant virvutės, nelyg Čechovo apsakyme, džiūsta skalbiniai. Kambaryje visad jaučiamas pelėsių ir drėgmės kvapas. Ištekėjusi už Fernando, ji paliks šį niūrų kambarį ir susiras kitą – linksmesnį, su langu, palei kurį lizdus suks paukščiai. Bet mamą aplankyti ji ateis kasdien. Tuomet senutę išlaikys jaunesnioji sesuo Asusena, kuriai dabar 12 m. Tik tegu ji niekad neina gėlių parduotuvėn, kur manys rasianti malonų ir lengvą darbą...

Jurginas nukrenta ant grindų ir Margarita, netyčia užmynusi žiedą, pagalvoja: viena mažiau.

Sukdama vielute jurginų kotelius, Margarita galvoja, kai pabaigusi darbą, susitiks su Fernandu, - ir jai pasidaro smagiau. Ji stengiasi dirbti nejudėdama, vien tik sugrubusiomis rankomis, kad nejaustų skausmo nugaroje. Iš nulaužtų kotelių besisunkiantys syvai degina subadytus pirštus. Kai, sukdama vieną jurginą, brūkšteli juo sau per lūpas, atšoka nuo jo lyg kokio žvėries ir nusispjauna.

Senasis laikrodis tingiai išmuša penkis storus dūžius, ir šeimininkė vėl suniurna:
- Kol nebaigsi darbo, neištrūksi. Užbaik vainiką, tada galėsi eiti.

Margarita nuleidžia galvą ir vos nepravirksta. Fernandas lauks jos ant kampo, šniurkščiodama nosimi ir daužydamas rankas į šonus bei šokinėdamas, kad nors kiek sušiltų. Kad ir kaip ji stengėsi, tebuvo apsukusi gėlėmis tik pusę lanko. Smilkiniuose ataidi laikrodžio tiksėjimas. Ko gero, jam nusibos laukti, ir jis nueis. Arba pamanys, kad ji susirgo ir nėjo į darbą. Kad greičiau užbaigtų vainiką, mergina tulžingai sudrasko kelis likusius jurginus.

- Jau viskas, ponia, - sako ji ir, nusirišusi prijuostę, kabina ją ant vinies.
- Iki rytojaus, - atsako Aurora.

Tarsi genama, mergina išbėga į gatvę. Šaltas vėjas degina dar šlapius pirštus, dilgčioja nosį, bet, kad ir stumdoma praeivių abejingais veidais, ji pasijunta geriau; ir galvos skausmas mąžta.

Fernandas tebestovi ant kampo. Margarita neramiai nužvelgia jį, norėdama nustatyti, ar jis labai pyksta. Vaikinas paklausia:
- Kur gi buvai dingusi?
- Matai, jau besiruošiant išeiti, turėjau padaryti dar vieną vainiką, - atsako mergina. Dviese su rože

Jaunuoliai neramiai žiūri vienas į kitą: nė vienas nenori prisipažinti esąs laimingas; priešingai, jie dedasi be galo kenčiantys, nes tik taip supranta meilę. Jie susiglaudžia ir atsargiai žvelgia vienas kitam į akis, kol pasijunta esą tokie patys, kaip visada – tada abu pajunta palengvėjimą, nubraukiantį dienos nuovargį: jų rankos stipriai suspaustos, veidas prigludęs prie veido. Jie vienas iš kito semiasi jėgų tolesniam gyvenimui.

Juodu labai myli vienas kitą - ir, kaip neseniai prisiekė, amžinai. Mergina elgiasi taip, tarsi už valandėlės jų lauktų visiškas išsiskyrimas. Prigludusi prie vaikino krūtinės, ji sumurma:
- Aš baisiai pavargau. O mano subadyti pirštai gelia nuo šalčio.

Jaunuoliai liūdnai susižvalgo. Merginos lūpos skausmingai prasivėrė ir ji nežymiai šyptelėjo. Tuomet švelnumas, susikaupęs jame, pratrūko ir pasklido iš jo akių, iš jo lūpų; vaikinas sušnabždėjo:
- Mieloji... mieloji mano...

Jei dabar jiedu būtų ne gatvėje, jis apkabintų ją, išbučiuotų jos išblyškusias lūpas, sužvarbusius pirštus, plaukus. Pasakytų jai, kad jam labai sunku, nes niekuo negali padėti, ir ji priversta vargti tokiame darbe, bet jis tik pasakė:
- Žiūrėk, ką aš tau atnešiau.

Merginos akys nušvito, ji paėmė rožę, pabučiavo ją ir priglaudė prie skruosto, jausdama nenusakomą žiedlapių švelnumą ir graudų gėlės aromatą.