Umberto Eco.
Fuko švytuoklė


(tekstai ir komentarai)

Turinys

U.Eco biografija

Recencija

Filosofija

Skaitiniai

Fantastika

NSO
 
 
Ankstesni puslapiai:

Požemių pasaulis

Okultizmo mokslai

Asasinai ir tamplieriai

Grafas Kaliostro

Žydų muzikos teorijos

Alchemija

Svastika

Svastikos keliai ir klystkeliai

J.Smith okultizmas

Papildomi puslapiai:


Trumpas įvadas į Kabalą


Merkaba Kabaloje

Kabala ir šviesos knygos


Išsigelbėjimas nuodėme

Seksualumas kabalos požiūriu

Kai dar nebuvo vaivorykštės...


Viduramžių žydų kabala


F. Kafka ir kabala

Gematrijos menas


Sefer Yetzirah
5  Gebura, 34

Bezdelus, Demezmes, Adulex, Metucgayn, Atine, Flex, Uquizuz, Gadix, Sol, Veni cito sum tuis spiritibus.
(Picatrix, Ms.Sloane, 1305, 152, verso) *)

*) Beidelai, Demeimai, Aduleksai, Metukgainai, Atine, Fleksai, Ukvizuzai, Gadiksai, Soli, atėjau greitai su tavo dvasiomis (lot.).

 

[>>>>tolimesnis fragmentas, tesinys: 43 a, Celine]

Indų skilimas. Diotalevis dažnai pasakodavo mums apie vėlyvąją Izaoko Lurijos kabalą, kurioje prarandamas tvarkingas sefirų ritmas. Kūryba, sakydavo jis, tai dieviškojo įkvėpimo ir iškvėpimo procesas, lyg neramus kvėpavimas arba dumplių darbas.
- Didysis Dievo dusulys, - pakomentavo Belbas.
- Pabandyk pats sukurti ką nors iš nieko. Tokį dalyką gali padaryti tik kartą gyvenime. Dievas, norėdamas išpūsti pasaulį taip, kaip pučiamas stiklo indas, turi susitraukti savyje, kad įkvėptų, o po to ilgu švytinčiu šnypštimu išleidžia 10 sefirų.
- Šnypštimu ar šviesa.
- Dievas pučia ir randasi šviesa.
- Priemonių įvairovė.
- Bet sefirų šviesą būtina surinkti į jų švytėjimui atsparius indus, Indai, skirti Keter, Chochma ir Bina, išlaikė jų spindesį, bet žemesniųjų sefirų, nuo Hesed iki Jesod, šviesa ir atodūsis išėjo vienu metu, ir pernelyg galingai, todėl indai sudužo. Šviesos dalelės pasklido po visatą ir iš jų radosi grubi, neapdorota materija.
- Indų dužimas - rimta katastrofa, - sakydavo Diotalevis. - Nėra nieko negyvybingesnio už prieš laiką gimusį pasaulį. Kosmose jau iš pat pradžių turėjo būti kokia nors yda, bet nė išmintingiausi rabinai negalėjo jos išaiškinti. Gal tą akimirką, kai Dievas iškvepia ir ištuštėja, pirminiame inde dar yra likę aliejaus lašelių, materialių nuosėdų, reshimu, ir Dievas iškvepia ant tų nuosėdų. O gal kur nors, susigūžusios pasaloje jau laukė kriauklės - qelippot, griovimo kunigaikščiai.
- Slidūs padarai tie qelippot, - kalbėjo Belbas, - velniškojo daktaro Fu Manču agentai... O kas toliau?
- O toliau, - kantriai aiškindavo Diotalevis, - atėjus Baisiajam teismui, Geburai, dar vadinamai Pachad arba Siaubu - tai sefira, kurioje, anot Aklojo Izaoko, atsiskleidžia Blogis, kriauklės ima realiai egzistuoti.
- Jos gyvena greta mūsų, - tardavo Belbas.
- Apsidairyk, - atsakydavo Diotalevis.
- Veikiau į jas grįžta, - sakydavo Diotalevis. Viskas kyla iš Dievo, per tsimtsum susitraukimą. Mūsų problema - įgyvendinti tiqqun grįžimą, Adomo Kadmono reintegraciją. Tada atstatykime viską subalansuotoje parsufim sandaroje, skliautuose, arba teisingiau, tose formose, kurios pakeis sefiras. Sielos žengimas dangun - lyg ta šilko gija, dievobaimingai intencijai padedanti tarsi apgraibomis tamsoje rasti kelią į šviesą. Taip ir pasaulis, kiekvieną akimirką dėliodamas Toros raides, bando rasti tą savo tikrąją, prigimtinę formą, kuri jam padėtų išsivaduoti iš šios baisios sumaišties.

Tai dabar darau ir aš, šią gilią naktį, apsuptas neįprastos kalnų ramybės. Bet tą vakarą periskope vis dar jaučiausi aplipęs gličiomis seilėmis kriauklių, kurias jutau aplink save - nematomų sraigių, inkrustuotų stikliniuose Muziejaus induose, įsipainiojusių tarp barometrų ir surūdijusių sustingusių laikrodžių smagračių. Mąsčiau, kad jei ir buvo indų dužimas, tai pirmasis įtrūkimas atsirado gal tą vakarą Rio, per apeigas, bet tikrasis sprogimas įvyko tik man grįžus į tėvynę. Lėtas, begarsis, apipylęs visus grubios, neapdorotos materijos purvu, kur kirmėliški padarai atsiveria savaiminiam dauginimuisi.

 

Pastaba:
"Picatrix" minimas tekste ir kita reikšme. Tai Milano draugijos ir jos leidžiamo žurnalo pavadinimas. Būtent nuo šio momento, matyt, prasideda "mistiškoji" sąmokslo dalis.

 

Pilnesnius komentarus 24 skyriui - žr. >>>>>

24

Buvau jau beveik pamiršęs tą bjaurią istoriją, bet prieš dvi savaites keliavau į Montefeltro ir atsidūriau prie San Leo uolos. 18 a. tai, atrodo, buvusi popiežiaus dominija ir popiežius ten įkalinęs Kaliostrą celėje be durų (į ją pirmą ir paskutinį kartą galėjai patekti per skylę lubose), bet su langeliu, pro kurį pasmerktasis tegalėjo matyti dvi kaimelio bažnyčias. Ant gulto, kur miegojo ir mirė Kaliostras, mačiau puokštę rožių. Man paaiškino, jog dar yra maldininkų, atvykstančių į šią jo kančių vietą. Kaip man sakė, vieni uoliausių piligrimų yra "Picatrix", Milano misteriosofinių studijų draugijos, nariai. Draugija leidžia žurnalą, pavadintą - koks išradingumas! - "Picatrix".

Juk žinote, domiuosi tokiomis keistenybėmis, todėl Milane nusipirkau "Picatrix" numerį, iš kurio sužinojau, kad po kelių dienų įvyks įkalinęs Kaliostro dvasios kvietimo šventė. Nuėjau.

<...> "Mediumė - kempinė, fotoplokštelė, jos pasąmonė turėtų būti panaši į lunaparką", - taip man pasakė de Andželis. Tie iš "Picatrix", matyt, ištisus metus jai plauna smegenis ir nėra nieko keisto, kad transo būsenoje mergina viską daro tikrai, neapsimetinėdama, nors ji ir ne viso proto - jai grįžta vaizdai, apie kuriuos anksčiau girdėjusi.


25

Vėliau, naršydamas po jų bute likusius laikraščius, de Andželis radęs žurnalų, panašių į "Picatrix", kuriuose daug straipsnių buvo raudonai pabraukyta. Vienas iš jų - apie tamplierius, kitas - apie rozenkreicerius, gyvenusius pilyje, oloje ar dar velniažin kur.


31

Ar vertėjo perskristi Atlantą ir atrasti Naująjį Pasaulį, pagalvojau, jei tą patį būčiau radęs "Picatrix" klube.


43

Vos tik sužinojusi apie gretimos leidyklos projektą, užsidegė:
- Nuostabu, turiu nepaprastai malonų draugą, buvusį Urugvajaus tupamarą, dirbantį žurnale, kuris vadinasi "Picatrix". Jis visada nusiveda mane į spiritistų seansus. Susidraugavau su pasakišku ektoplazmu, dabar vos tik jis materializuojasi - tuoj reikalauja manęs.

<...> Paminėjus "Picatrix", jį sujaudino ne pulkininko šmėkla, bet tas pernelyg simpatiškas urugvajietis.

 
Komentarai ir paaiškinimai

Reshimu
Įspaudas

Reshimu yra begalinės dieviškosios šviesos nuosėdos, likusios Dievui "susitraukus" tzimtzum metu. Tos reshimu yra gana "silpnos" ir praktiškai "nepastebimos" ("nesančios"). Reshimu gali būti palygintos su vyno aromatu, liekančiu taurėje išpylus iš jos vyną. Pati pirmapradė šviesa paslėpta ir laikoma avir kadmon.

Galimas palyginimas su mestu akmeniu - jį metęs asmuo visiškai atsiskyręs nuo skriejančio akmens. Tačiau jis išlieka su juo, kaip to akmens judėjimas (priežastis). Tai ir ranka, užrašanti gilią idėją - rankos ir jos pirštų judesiai visiškai nesusiję su idėjos turiniu, bet išlieka kaip veiksmas, tą idėją užrašęs.

Reshimu yra suvokimas, kad kažkas "užmiršta" - raginantis ieškoti, susirūpinimas, kad, atseit, Dievas "žaidžia" su savo kūriniu "slėpynes". Užmiršta melodija skamba anapus mąstymo - nors ir negalėdamas prisiminti jos, žmogus jos ieško. Ir kai jis išgirsta naują melodiją (kuria gali būti ir toji), reshimu pasako, kad tai ne ji.

Dažnai reshimu nurodomas kaip Dievo trancendentalios šviesos etapas po pirminio tzimtzum - tarp tikrosios trancendentaliosios šviesos (sovev kol almin, prieš tzimtzum) ir įprastos mums šviesos (memalai kol almin, po tzimtzum). Pasireiškianti kav forma, reshimu yra kaip "visų pasaulių saugotojas" (sovel kol almin). Tai dieviškosios vienybės galia "laikyti" ribotų egzistencijų gausą.

Reshimu yra visų pasaulių "indų", "materijos" šaltinis. Tai pirmasis, absoliučiai abstraktus realybės "kūnas". Taip, kaip kad iš pradžių Adomas buvo sutvertas kaip negyvas kūnas, "žemės dulkės", buvęs tokiu tol, kol Dievas į jo šnerves neįpūtė gyvybės kvapo, taip buvo ir reshimu prieš apsireiškiant kav.

Qellipot
Kriauklelės

Kiekviena sefira yra nesubalansuotą dalį ir jos sukuria pragariškąjį qelippot ("paleistuvių" arba "kriauklelių", vienaskaita, qelippa) medį, augantį žemyn nuo Assiah Malkuth - priešinga kryptimi nei dieviškasis medis. Tai Sutvėrimo atvirkštinė tvarka. Joms vietos atsirado susitraukus En Sof (tzimtzum metu).

Jo atitikmuo yra Tohu (Beformiškumas), Bohu (Tuštuma) ir Chashek (Tamsa) triada. Likę 7 qelippot atitinka 7 pragarus. Tačiau nėra atitikmens Dievo vardui. Qellipot įtaka jaučiama trijuose apatiniuose pasauliuose: Briah pasaulyje kiekviena sefira turi atitinkamą qelippa Velnią, Yetsirah - kiekvienam angelų namui atitinka demonų būrys, Assiah - kiekviena čakra turi pragariškojo būsto atitikmenį.

Reikia skirti tikrąjį ir tariamą blogį. Gebura gali būti suvokiama kaip "blogis" savo žiauriais ir destruktyviais aspektais, tačiau tikroji Gebura esmė yra kaip atsvara lengvabūdiškai Chesed. Klaidinga dinaminės esybės pusę laikyti "gera", o kitą pusę "bloga". Abi jos būtinos balansui išlaikyti neleisti, kad tikrasis blogis liktų be atsvaros. Tokią atsvara kiekvienoje sefiroje yra qelippot. Gebura tokia atsvara yra grynas destruktyvus žiaurumas, be jokios priežasties, tiesiog dėl žiaurumo.

Qellipot kilmę galime suprasti kaip tiesiogines Sutvėrimo pasekmes. Sefiros emanavo viena po kitos. Susikūrus sefirai ir prieš emanuojant kitai, toji sefira buvo nesubalansuota - ji dar neturėjo savo atsvaros, pvz., Chokmah dar neturėjo Binah; ir Chohmah nesubalansuota būsena sudarė galimybę Bohu qelippa susikurti.

Qellipot gali būti siejamos ir su sefira "Daath", kuri net nėra sefira, neturi numerio ir pozicijos sefirų medyje. Ji vaizduojama atskirai Bedugnės centre (tarp Binah - Chokmah bei Gebura - Chesed porų) nesusieta su jokiomis kitomis sefiromis. Daath yra Žinojimas, tačiau pasiekiamas be Supratimo (Binah).

Tiqqun
Pataisymas

Tiqqun Olam reiškia pasaulio pataisymą. Tai pagrindinis žmonijos uždavinys. Jis apima aktyvią ir pozityvią socialinę veiklą keičiant pasaulį. Pasaulio taisymas yra labai pavojinga veikla, nes reikalauja nugalėti blogį bet kuria kaina. Tai viena iš pagrindinių Izaoko Lurijos Aškenazi (1534-1572) įvestų į kabalą koncepcijų (kartu su tsimtsum), kaip kelias susivienijimui su Aukščiausiuoju. Visos žmonijos ištrėmimas perteikiamas Izraelio tautos ištrėmimu, o tiqqun gretinamas su Izraelio uždaviniu "surinkti, kas išblaškyta" (skaitykite Tremtis kaip mistinis langas į laisvę). Lurijos kabalizmas tapo vakarų (arba krikščioniškosios) kabalos pagrindu. Dabar juo remiasi ir aktyviai besireiškiantis (taipogi ir Lietuvoje) M. Laitmanas.

Daugiau apie tiqqun žiūrėkite šiuose puslapiuose:
Didysis darbas
"Didysis sprogimas" ir Kabala

Dr. Fu Manču

Daktaras Fu Manču yra išgalvotas personažas, kinų kilmės niekšelis, pirmąkart pasirodęs Sax Rohmer romanuose. Jis sutinkamas daugelyje filmų ir net televizijos seriale, "Fu Manču nuotykiai" (1956). Keli filmai sukurti apie 1930-uosius, tokie, kaip "Paslaptingasis dr. Fu Manču" (1929) ir "Dr. Fu Manču sugrįžimas" (1930). "Fu Manču kaukė" (1932) su Borisu Kallovu yra geriausias 4-e dešimtmetyje. Fu Manču vardas buvo atgaivintas 7 dešimtmečio seriale, vaidinant Christopher Lee - "Fu Manču veidas" (1965), "Fu Manču nuotakos" (1966), "Fu Manču kerštas" (1967), "Fu Manču kraujas" (1968) ir pagaliau "Fu Manču pilis" (1969). Paskutinis rimtesnis jo pasirodymas filmuose buvo parodijoje "Dr. Fu Manču demoniškasis sąmokslas" (1980), kur jį vaidino Peters Sellers.

"Įsivaizduokite vyrą, aukštą, liesą ir turintį panašumo į katiną, aukštų pečių, Šekspyro kakta ir Šėtono veidu, nuskusta galva, skvarbiomis magnetizuojančiomis akimis - tikro katiniško žalumo. Suteikime jam visą įmanomą rytų rasės žiaurų klastingumą, sukauptą į vieną nepaprastą intelektą, kuriam prieinami visi praeities ir dabarties mokslo pasiekimai... Įsivaizduokite tą bauginančią būtybę ir turėsite daktaro Fu Manču vaizdinį, "geltonąją grėsmę" viename asmenyje",
Sax Rohmer . Klastingasis dr.Fu Manču

Jo charakteris prieštaringas su tam tikra vakarietiško rasizmo doze ir kinų stereotipu.

Picatrix

12 amžiuje kartu su alchemijos vystymusi atgimė ir magija. Viduramžiais ji buvo susijusi su pagonybės likučiais, neturėdama aiškių tiesioginių ištakų. Jos „biblija" buvo, daugiausia, Izidoriaus Seviliečio (apie 560-636 m.) „Etimologijos". 12-13 a. svarbiausi tekstai buvo arabų ir žydų traktatai. „Mokslinė" magijos šaka turėjo paklausą tarp karalių ir kunigaikščių, kas leido jau išvengti bažnyčios persekiojimų. Alfonso Išmintingojo paliepimu išverčiama žydų „Sefer Raciel", o 1256 m. jis inicijavo garsiojo „Pikatrikso" arba Ghayat al-Hakim (Išminčiaus tikslas) vertimą.

Tai arabiškas, priskiriamas Maslama al-Magriti, veikalas, parašytas, greičiausiai, 1047-1051 m. Egipte (arba Andalūzijoje). Jis yra daugelio ankstesnių veikalų santrauka - įskaitant "Secretum secretorum" (Paslapčių paslaptis), priskiriamą Aristoteliui, ir "Liber fructus" (Vaisiaus knyga, kitaip "Centiloquim"), priskiriamą Ptolomėjui.

„Pikatriksas" didelę įtaką padarė Pierre d"Abano, Marsilijui Fičinui ir Henrikui Kornelijui Agripai. Jame aprašomi ryšiai tarp augalų, akmenų, gyvūnų, planetų ir jų panaudojimas magijai, o Hermesas Trismegistas (Triskart didis), pristatomas kaip Saulės kulto Adosentino miesto, buvusio Egipte iki Tvano, įkūrėju. Iš jo pagrindinių idėjų pasisėmė Tomazas Kampanela "Saulės miestui". Hermis pasakoja, kas su juo nutiko:
"Panoręs atskleisti slaptą mokymą ir sutvėrimo paslaptį, atsidūriau niūrioje oloje, tamsioje ir vėjuotoje. Nieko nemačiau dėl miglos joje ir negalėjau degti žvakės dėl stiprių skersvėjų. Tada apsireiškė kažkas nuostabiu veidu ir pasakė: 'Paimk žvakę ir įdėk į stiklo lempą, kuri apsaugos nuo vėjo - ir ji neges. Tada eisim į požeminį kambarį...'"

Tai primena Leonardo da Vinči:
"Pasišiaušusi jūra nešniokščia taip net pučiant šiaurės vėjui... Ir genamas savo deginančios valios, trokštantis išvysti didįjį įvairių nepaprastų vaizdinių, sutvertų išradingos Gamtos, poslinkį, klaidžiodamas tarp šešėlius metančių uolų, atėjau iki didelės olos angos, stovėdamas prieš kurią, nustebęs, nesuvokiantis, kas vyksta.. ir staiga manyje užvirė dvi galios: baimė ir karštas noras; baimė prieš grėsmingą tamsią olą ir aistringas noras pamatyti, ar joje nėra kokios tiesos".


Montefeltro

Montefeltro yra yra kalnuotas rajonas Vidurio Italijos Urbino provincijoje. Pirmąkart, kaip Mona Feretri, paminimas 8 amžiuje rašte, kuriuo Karolis Didysis patvirtina Pepino Žemojo teises Šventajam Sostui. Montefeltro buvo imperijos vikarų (nuo 1135 m.) ir Urbino kunigaikščių (nuo 1213 m.) rezidencija. Žymiausias rajono miestas - Novafeltria.

Pirmasis žinomas Montefeltro vyskupas buvo Agatho, kurio rezidencija buvo San Leo (826). Kiti garsesni vyskupai: Valentino (1173), baigęs katedros statybą; Benvenuto (1219), Benedetto (1390), benediktinų vienuolis ir Spoleto kunigaikštis bei pranciškonas Giovanni Seclani (1413), pastatęs Calamello apaštališkuosius rūmus, kardinolas Filonardi (1549), o taip pat Giovanni Francesco Sarmani, Pennabillio seminarijos įkūrėjas, kai apaštališkasis sostas buvo perkeltas ten iš San Leo, svarbios Popiežiaus valstybių tvirtovės. Prie vyskupo Flaminios Doudi Šv.Sostas vėl buvo perkeltas į San Leo, bet vėliau gražintas į Pennabillį.

San Leo

San Leo yra miestas šalia tvirtovės, įsikūręs ant kalvos, kurią supa aukštos uolos. Namai įsiterpę tarp tvirtovės ir gynybinio bokšto. Jis buvo Montefeltro šeimos nuosavybė nuo 14 a., kai ji valdė ir Urbino miestą. Jis buvo amžinas nesantaikos tarp Montefeltro ir Malatesta šeimų objektas. 1631 m. perėjusi į Bažnyčios priklausomybę, tvirtovė buvo paversta kalėjimu, kuriame iki mirties buvo įkalintas įkalinęs Kaliostras.

Tvirtovė buvo pastatyta kažkur Longobardo laikotarpiu, tačiau perstatyta valdant Federico (apie 1470 m.). Prie jos ranką pridėjo architektas Francesco di Giorgio Martini. San Leo išvengė kitų Montefeltro tvirtovių likimo, kai Guidobaldo kovėsi prieš Valentino (1502 m.).

San Leo rock and fortress

Tupamarai

Tupamarai 7-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo Urugvajaus partizanai, veikę sostinęs Montevideo apylinkėse, vargšams daliję pagrobtus pinigus ir maistą. Judėjimą įkūrė žurnalistas Rašlis Sendikas (miręs 1989 m.). 1971 m. jie pasivadino legendinio inkų sukilėlio prieš ispanus (1777-81 m.), Tupako Amaru, vardu. 1972 m. juos sutriuškino Urugvajaus armija, 1973 m. nuvertusi ir prezidentą Juan Maria Bordaberry. Civilė vyriausybė buvo atstatyta tik 1985 m., kai legalizuotas ir tupamarų judėjimas, bet jau kaip politinė partija. Kaip kairysis judėjimas, tupamarai išliko iki mūsų dienų, 2004 m. padėję kairiesiems laimėti rinkimus.

Ektoplazma

Ektoplazma yra vaiduoklių ir dvasių substancija, atsirandanti jiems materializuojanties. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių „ektos" (išorinė) ir „plasm" (substancija). Jį 1894 m. sukūrė prancūzų prof. Charles Ricket'as, siekdamas paaiškinti mediumės Eusapia Palladino „trečiąją ranką". Ta substancija yra apibūdinama kaip želė ir tąsi, ozono kvapo, dažniausiai balta (pieno spalvos) ir ištekanti iš mediumo burnos, o taip pat ausų, nosies, akių, bambos ir net vaginos - kaip pas Belfasto mediumę Kathleen Golligher. Kai kurie mediumai sakėsi jautę skausmą, kai ją paliesdavo ar apšviesdavo šviesa. Todėl žiūrovams mediumai liepia laikytis atokiau. Ar tai reali substancija, ar apgaulė - nėra vienareikšmiškai išaiškinta.

Saulės miesto autorius

Tomas Kampanela (Tommaso Campanella, 1568-1639) – dominikonų vienuolis, italų filosofas, teologas, astrologas ir poetas. Labiausiai žinomas savo utopija „Saulės miestas“ (1602).

Savarankiška T. Kampanelos mąstysena greitai atkreipė inkvizicijos dėmesį – jį ėmė persekioti. 1593 m., kai jis antrą kartą buvo sučiuptas ir perkeltas į Romos kalėjimą, mėgindamas išsisukti, T. Kampanela griebėsi gudrybės: parašė pora veikalų, kuriuose pasisakė prieš Reformaciją ir palaikė popiežiaus pretenzijas suvienyti visus krikščionis. Didelę savo veikalų dalį T. Kampanela parašė kalėjimuose, kuriuose jis praleido daugiau kaip 33 metus.

Kampanelos pasaulėžiūra savitai jungė tris „naujosios filosofijos“ kryptis: empirizmą, racionalizmą ir misticizmą. Jis tarsi kuria universalų mokslą ant scholastikos gruvėsių. Savo filosofijos šaltiniais jis laiko išorinę patirtį, vidinę prasmę ir apreiškimą. Pradinis pažinimo taškas – pojūčiai (jutimai), kurie įsiminti duoda peną mąstymui, logiškai sutvarkančiam juos ir indukcijos dėka padarančiam išvadas.

„Saulės miesto“ gyventojai gyvena „komunistinėje“ santvarkoje, kurioje viskas bendra, netgi žmonos (tokiomis tampa nevaisingos moterys). Miestą valdo aukščiausiasis šventikas, vadinamas Metafiziku, išrinktas iš išmintingiausių miestiečių. Jam padeda Jėgos (karui ir taikai), Išminties (mokslui ir lavinimui) ir Meilės (auklėjimui, žemdirbystei ir kt., tame tarpe ir tokiomis santuokomis, kuriose gimtų „geriausi“ vaikai) triumfiratas.