Interviu su Ravu Laitmanu. Vartiklis

O Aš atversiu jums pasaulį
A. Bukonto interviu su Ravu Laitmanu// Sandora (2000 m. vasaris?)

Michaelis Laitmanas (Michael Laitman, g. 1946 m.) - „Bnei Baruch“ kabalos studijų centro, skirto kabalos mokymui ir žinių apie ją skleidimui, įkūrėjas (1991). Gimęs Vitebske (Baltarusija). Po studijų dirbo Chematologijos tyrimų centre Leningrade. 1974 m. pavyko išvykti iš Rusijos į Izraelį, kur dirbo Izralio Oro pajėgose. Ten sutiko kabalistą Baruchą Šalomą Ašlagą (Jehudos Ašlago sūnų) ir 1979-91 m. (iki pat šio mirties) praleido su juo. Daugelio (per 40) kabalistinių knygų autorius: „Lyg nendrių ryšulėlis“, „Vadovas į Naaująjį pasaulį“, „Egoizmas prie altruizmą globaliame pasaulyje“, „Integralios visuomenės psichologija“ ir kt.

Golemas, anot Viduramžių legendos, gyveno tiktai dieną, kai rabinas įkišdavo jam į burną raštelį su magiškais ženklais, išlaisvinančiais slaptas visatos galias. Tačiau kartą vakare, rabinui pamiršus ištraukti iš Golemo burnos raštelį, tasai įsiutęs nurūko per getą, griaudamas viską savo kelyje. „Nuo to laiko kartą per trisdešimt trejus metus Golemas keletui dienų vėl pasirodąs gete ir tada jame ima dėtis baisūs dalykai..."
(skaitykite Ar androidas gali tapti žydu?)

Knygos apie Golemą išėjo tuo metu, kai Europa visuotinai žavėjosi mistika ir stengėsi kuo skubiau įsitraukti į slaptas žydų minties studijas. Tačiau bandymai išversti Kabalą žlugo, o tie reti kabalistai, kurie tuomet gyveno Vokietijoje, Čekijoje ir Lenkijoje, kategoriškai atsisakė prisileisti ką nors iš svetimtaučių prie gilių Toros paslapčių. Viena, ką tada suprato po visų nesėkmingų pastangų Vakarai, buvo tai, kad iš tikro esama pasaulyje minčių sistemos, prasiskverbusios į visatos mįsles daug giliau nei krikščioniškasis ezoterizmas, indų joga ar visos kitos mistikos pakraipos.

Šiandien, kaip ir prieš daugelį šimtmečių, Kabala apsupta legendų miglomis, pro kurias labai sunku įžvelgti esmę. Apie ją - pokalbis su garsiu Izraelio kabalistu, daugiatomio veikalo „Kabala. Slaptas žydų mokslas“ autoriumi Michaeliu Laitmanu jo darbo kabinete Bnei Brako mieste.

- Atrodo, kad dabarties žmogui, suformuotam totalitarinėje visuomenėje, Kabala asocijuojasi tik su mistikos dulkėmis apnešta numerologija...

- Taip. Daug kas neskiria Kabalos nuo Talmudo. Talmudas žydams - savotiškas įstatymų sąvadas, smulkiai sutvarkyta instrukcija visiems kasdienybės atvejams: čia reglamentuoti santykiai su tėvais, vaikais, žmona, namais, žeme, daiktais... O jeigu kalbėsime apie žmogaus sąsajas su dvasinėmis kategorijomis, tai jos apibūdintos kitoje knygoje – „Zohar‘e“ (Švytėjimas). Tačiau ši patirtis žydų išminčių buvo įslaptinta ir saugoma ateities kartoms. Tiktai maždaug prieš tris šimtus metų „Zohar“ knyga buvo atrasta ir, pasirodo, per visus tuos saugojimo metus reti kabalistai, perduodantys ją iš kartos į kartą, iš mokytojo - mokiniui, jos tekstą nuolat papildydavo. Ši knyga prieinama daugeliui tapo tik atėjus skirtajai dienai.

- Beveik du tūkstančius metų - tik rinktiniai išminčiai. Dabar šiek tiek daugiau žmonių, besistengiančių suvokti toje knygoje perteiktą informacijos sąvadą. Tačiau šio mąstymo gelmės tokios, kad į jas panirti - visais laikais retų žmonių skirtis. Juk Talmudas ir „Zohar“ kalba iš esmės apie vieną ir tą patį dalyką: kaip žmogus turi gyventi. Tačiau kalba skirtingai. Sakykim, knygoje „Zohar“ parašyta, kad tokia ir tokia sfera veikia tokią ir tokią sferą, kad randasi tokia šviesa ir kad ji būtent taip įeina į dvasią. O Talmudas apie tą patį pasakoja kitaip: kai vienas kaimynas atitveria sklypą nuo kito, jis privalo pastatyti tokią ir tokią pertvarą ir įvykdyti tokias ir tokias sąlygas. Išmanantis slaptą kalbą aiškiai mato, kad tai- apie vieną ir tą patį, bet - skirtingais lygiais, skirtingomis kalbomis. Panašiai kaip muzika ir literatūra skirtingomis priemonėmis sužadina analogiškus jausmus. Viena kalba niekuo nei geresnė, nei blogesnė už kitą, tačiau viena iš jų šneka angelai, kita - šventi gyvuliai, trečia - piktosios dvasios, ketvirta - žmonės...

- Sprendžiant pagal tai, ką Jūs sakote, religingi žydai pajėgūs suvokti tiesą net keliomis kalbomis. Ir tuo pat metu regime, kad religinės partijos ima ir įsimaišo į skandalingas istorijas ir dažnai Toros aiškintojų moralė verčia suabejoti jos nepriekaištingumu...

- Neieškokite Toros, o tuo labiau Kabalos ryšių su tuo, kas nutinka žmonėms, laikantiems save religingais. Ne tiktai beveik visi izraeliečiai, bet ir 99% tikinčių žydų neišmano Kabalos. Ir kelti jiems reikalavimus tarytum kokiems angelams nerealu. Net gi jei rabinas griežtai laikosi Toros reikalavimų, netgi jei jisai mechaniškai juos vykdo, tai dar nieko nesako apie jo dvasinę pažangą. Jeigu užsidėjai ant viršugalvio kipą, dar nereiškia, kad pakeitei savo vidinį pasaulį. Dvasinė branda reikalauja sunkaus darbo su savimi.

- Bet atleiskite, argi bendravimas su Dievu, maldos už kitus nepadaro tų žmonių profesionalais, nepakeičia jų iš vidaus?

- Žinoma, ne. Bet tai, kad kulto tarnų gyvenimas neatitinka aukštų dvasinių pavyzdžių, į kuriuos jie orientuoja tikinčiuosius -yra ne religijos, o žmogaus problema. Tas pats su judaizmu. Argi Tora kalta, jeigu žmogus nesilaiko jos reikalavimų? Žinoma, daugelis pasirinko religiją ne iš pašaukimo, o pagal šeimos tradiciją. Bet dvasinis kilimas - tai pašaukimas. Pas mus religija, deja, yra tapusi ideologija. Kiekvienas tikintysis turi gyvenime tobulėti. Bet kokiu būdu? Konkrečių taisyklių didžiuma nežino.

Ješivose mokoma, kaip vykdyti Toros nuostatus. O dvasinio tobulumo mokslo įstaigose neišmoksi - tai kiekvieno asmeninė problema.

- Mūsų supratimu, kabalistas - tai asmuo, apgaubtas slaptinga aureole... Mistinės sueigos... Siauros senojo Cfato gatvelės... Jūs gyvenate Bnei Brake. Dirbate. Jūsų buto durys atvertos visiems, kas domisi Jūsų mokslu. Ar tokie visi dabarties kabalistai?

- Pirmiausia, žinoma, reikia patikslinti klausimą, kas tokie yra kabalistai. Kabalistas - tai ne koks nors knygius, kuris ką nors tyrinėja, įgyja tam tikrų žinių, išlaiko egzaminą... Kabalistas - žmogus, kuris gauna informaciją iš aukščiau, jaučia, suvokia Kūrėją, aukščiausią dvasios pasaulį.

- Nėra jokio ryšio tarp kabalisto ir tradicinio tikinčio žmogaus. Paprastai tikintysis tiki tuo, ko jį išmokė nuo vaikystės. Kad sulauktų malonių šiame ir kitame pasaulyje, jis laikosi įsakymų ir mechaniškai juos vykdo. Kabalistas - visai kas kita. Tai žmogus, kuris gyvena vienu ir tuo pačiu metu dviejuose pasauliuose. Šiame pasaulyje, kurį jaučia visi žmonės savo pojūčių organais ir suvokia atitinkamai pagal savo proto galimybes, ir tuo pat metu išoriniame dvasios pasaulyje. Kabalistas, kad patektų į dvasios pasaulį, turi tam tikrus instrumentus.

Tai - knygos, sukurtos didžiųjų kabalistų perilgus šimtmečius. Šių veikalų padedami kylantieji dvasinio pasaulio pakopomis gali greičiau ir ne taip skausmingai įveikti kelią. Tos knygos primena žemėlapį, instrukciją, kelionės vadovą...Kabalistiniai vadovėliai iš esmės parašyti tiems, kas gali tą „žemėlapį“ paimti ir pajusti, kokios galios veikia dvasios pasauliuose, kaip įveikiamos dvasios laiptų pakopos, kaip gyventi ir kaip veikti. Būtent tam ir parašyta Kabala. Tačiau jei įgijai tokių žinių, dar nereiškia, jog tapai didžiuoju kabalistu... Paskutinis didysis kabalistas buvo rabinas Judas Levas Alevis Ašlagas. Jis gimė 1885 m. Varšuvoje. 1921 m. atvyko į ErecIsrael. Mirė per Jom Kipurą 1955 m.

Dar gyvendamas Lenkijoje jis ėmė studijuoti Kabalą pas slaptą kabalistą, kurio vardo pasižadėjo neskelbti. Jo darbą tęsė vyresnysis sūnus - rabinas Baruchas Šalomas Alevis Ašlagas. Šis žmogus buvo mano mokytojas, mano rabinas. Aš mokiausi pas jį 13 metų. Buvau jo sekretorius, mokinys, vairuotojas, gyvenau jo namuose. Iš jo išgirdau priesaką - būtinai privalau prisiimti kuo daugiau mokinių. Beje, ne visi kabalistai turi mokinių. Yra slaptų kabalistų, kurių paskirtis visai kita... Iš pradžių buvau vienintelis rabino mokinys. Vėliau jam atvedžiau dar apie 40 mokinių. Dabar visi jie pasiekę gana aukštų pažinimo pakopų. Jie taip pat turi mokinių.

Kabalistų užsiėmimai susideda iš dviejų dalių. Per pirmąją - tyrinėjame pasaulių sandarą. Nuo Kūrėjo - žemyn - iki mūsų dienų. Aiškinamės, kaip Kūrėjas sukūrė pasaulį - nuosekliai paprastindamas, kol pagaliau pasirodė paskutinis, pats žemiausias - mūsų pasaulis. Ir mes jame. Per antrąją dalį - skaitome knygas, „Zohar“, komentarus... Be to, yra daug slaptų užrašų. Jie slapti ne todėl, kad jų negalima rodyti kitiems. Nepasirengę ir nepašvęsti žmonės juose nieko nesupras. Norint suprasti, reikia išmanyti ir matyti tai, kas knygose parašyta.

- Kabala skiria keturias Pažinimo kryptis, kurias gali ir turi perprasti mokinys:

1. Kūrimas. Žmogaus jėgoms įmanoma apimtimi tyrinėti pasaulių kūrimą ir plėtrą. O būtent - kaip Kūrėjas sukūrė pasaulius ir būtybes juose. Dvasinio ir materialaus pasaulių sąveikos dėsnius ir jų padarinius.

2. Funkcionavimas. Žmogaus esmės, jo sąsajų ir sąveikų su dvasiniu pasauliu tyrimas. Kodėl žmogus ateina į šį pasaulį ir kodėl iš jo išeina? Kokią aukščiausių pasaulių reakciją sukelia žmogaus veiksmai - mūsų pasauliui ir asmeniškai kiekvienam iš mūsų? Kiekvieno asmens individualus kelias nuo pasaulių sukūrimo iki to mirksnio, kai jis pasiekia Aukščiausiąjį tikslą. Reikia pasakyti, kad šios Pažinimo atmainos tik iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip nuoga teorija. Gvildenant ryšius tarp žmogaus kūno, jo charakterio ir likimo išsirutuliojo praktinė Kabala, kabalistinė astrologija, medicina ir kiti taikomieji mokslai. Ir tai jokiu būdu ne šių dienų atradimai. Jau „Zohar“ knygos „Itro“ skyriuje buvo nurodoma, kaip atspėti žmogaus gilumines savybes pagal jo išorės bruožus.

3. Dvasios apytakos ratas. Kiekvienos dvasios, jos esmės ir jos cirkuliavimo tyrimas. Žmogaus veikla šiame gyvenime ir jos padariniai kituose jo gyvenimuose, nuo pasaulio pradžios iki pabaigos. Kaip, kodėl nusileidžia dvasia į kūną ir kodėl anas kūnas gauna aną dvasią. Atsitiktinumo Paslaptis ir žmonių giminės kaip aiškios tvarkos ir dvasių persikūnijimo padarinių tyrimas. Aiškintis šį kelią per 6000 metų laikotarpį.

4. Valdymas. Mūsų pasaulio - negyvosios ir gyvosios gamtos -tyrimas; jų esmė, vaidmuo ir jų tvarkymas iš dvasinio pasaulio.Valdymas iš aukščiau ir kaip mes patiriame Gamtą, Laiką, Erdvę. Aukščiausių jėgų, stimuliuojančių veikti materialius kūnus, tyrimas. Kokiu būdu vieninga vidinė jėga visa tai, kas gyva ir negyva, verčia judėti numatyto tikslo link. Štai tie dalykai, kuriais užsiima Kabala.

- Yra mūsų grupė. Ir dar viena - iš mokinių, kuriuos aš kadaise atvedžiau savo rabinui. Ir viskas. Žinoma, jeigu kalbėsime apie tą sistemą, pagal kurią mes užsiiminėjame. Yra dar kitos nedidelės grupės. Deja, jiems daug ko stinga. Paprasčiausiai dabar nėra reikiamo lygio mokytojų. Jie užsiiminėja, jiems atrodo, kad jie kažką jaučia, prie kažko priartėjo, tačiau, labai gaila, taip nėra.

- Tas, kuris įeina į dvasios pasaulį, mato visus, kurie ten yra. Tik mūsų žemiškoj aplinkoj neįmanoma išvysti žmogaus, jeigu jis yra atokiai nuo jūsų. Dvasios pasaulyje nėra nuotolių. Ten nuotoliai - vien dvasinių savybių nesutapimai. Kai žmogus iš čia "iškiša" galvą į dvasinį pasaulį, jis ima regėti viską, kas ten dedasi. Jis mato visus, kurie ten yra. Kabalistas mato, kas iš šiandien gyvenančių žemėje išeina į dvasios pasaulius. Turiu pasakyti - nėra mūsų pasaulyje mokytojų.

- Ar Jūs galite tarti, kad tai atsitiko dėl kokios nors ypatingos visuomeninės padėties?

- Taip skaidosi istorija - iš viršaus žemyn. Juk knygose kalbama apie laikus, kai "žmogaus veidas bus panašus į šuns snukį".Maždaug prieš 80 metų baigėsi laikotarpis, kai kiekvienas didis rabinas kartu buvo ir kabalistas. Beveik kiekvienas rabinas vadovavo didelei tikinčiųjų žmonių grupei. Jis taip pat jautė ir išmanė dvasios pasaulį. Šimtmečio pradžioje tai baigėsi. Artėjame prie ribos, kai žmonės atsitokės. Pajus, kad jie daugiau nieko neturi. Ir ims ieškoti gyvenimo prasmės.

- Ne, netoli. Prie Kabalos grįš po dvejų ar trejų metų. Jie suvoks, kad jų tikslas nėra materialių vertybių, kurios greit išnyksta, vaikymasis. Jie atkreips dėmesį į tai, kas neturi laiko ir kainos, kas nepriklauso nuo gyvenimo ir mirties, nuo asmeniškų nuopuolių ir pakilimų. Japonijoje dabar tūkstančiai žmonių mokosi ivrito. Tas pats - Kinijoje.Tai darosi populiaru. Ir aš manau, kad tai susieta su Kabala, nes neįmanoma gilintis į jos paslaptis nemokant ivrito. Mano knygas skaito Amerikoje, Australijoje, Europoje. Nuolat leidžiami papildomi tiražai. Bet į jas nereikėtų žiūrėti kaip į vadovėlius, tai veikiau įvadas į Kabalą - tiems, kurie tik pradeda ja domėtis.

- Būtina laikytis minimalių Toros įsakymų, kad pakeistum gyvulišką savojo "aš" lygmenį. Kita vertus, išmanančiam žmogui aišku, kad Kabala - tai ta pati Tora, slaptoji jos dalis, atsiverianti tiktai išskirtiesiems. Taigi neįmanoma studijuoti Kabalą, kartu nestudijuojant Toros. Torą sudaro dvi pusės - atviroji ir slaptoji. Ir panaši ji į gelbėjimo virvę, mestą skęstančiajam tarp egoizmo ir materialių vertybių. Artimiausia mums tos virvės dalis - atviroji Toros pusė, atskleidžianti empirinio pasaulio dėsnius ir priesakus. Mechaniškai atlikdamas nurodytus veiksmus žmogus tarsi pasiruošia antrajai, pagrindinei stadijai - dvasinei veiklai.

- Mes neturime šventovės. Mes neišpažįstam šventenybės. Mes neatnašaujame aukų. Mums nebereikia ypatingu būdu nuimti derlių. Apskritai iš 613 įsakymų mums liko gal 20, kuriuos reikia pildyti. Tai ne tokia jau sudėtinga problema. Tačiau be šito minimumo žmogus negali atitaisyti savo kūno. Ne savo dvasios, bet būtent kūno. Privalu atlikti tam tikrus fizinius veiksmus, kad ištaisytum savo dvasios šaknį. Ravas Laitmanas paskaitoje

- Moterys domisi Kabala. Pagal prašymus išsiųsti knygas, pastebiu, kad moterys iš pradžių susidomi daug labiau nei vyrai. Tačiau taip istoriškai susiklostė, kad Kabala dėstoma vyrams.

- Taip istoriškai susiklostė ar yra kokios objektyvios priežastys, draudžiančios moterims studijuoti Kabalą?

- Ne, objektyvių priežasčių nėra. Moterys gali užsiiminėti Kabala, jeigu jos to nori iš tikrųjų. Pas mus yra grupė, kurioje mokosi tik moterys. Joms vadovauja mano rabino našlė, pagal specialybę - gydytoja.

- Jūs sakėte, kad Kabala gali užsiiminėti kiekvienas"tam tinkantis" žmogus.

- „Tam tinkantis“ yra kiekvienas žmogus, kuris trokšta patirti dvasios pasaulius. Niekam nėra čia kokių nors užraktų ar slaptų raktelių. Mūsų pasaulį nuo Kūrėjo skiria 620 dvasinių lygmenų, 620 pakopų. Išeiti iš mūsų pasaulio į dvasios pasaulį galima tik visiškai įveikus savo egoizmą. Tai ir visų sudėtingiausia, ir visų paprasčiausia. Mums atrodo, kad mes gražios ir geros būtybės, mylinčios ne tiek save, kiek kitus. Žmogus turi perprasti, kad jis visiškas egoistas. Tai pirmoji aukštyn vedanti pakopa.

Antroji pakopa - žmonėms, kurie jau pradėjo patirti dvasios pasaulius, tačiau dar jų nepasiekė. Jie tarsi iš tolo stebi ir itin skausmingai išgyvena dėl savo ir dvasinių objektų, su kuriais susitinka, skirtybių. Žmones apima baisus nepasitenkinimas savo ypatybėmis. Pirmojoje pakopoje žmogus suvokia savo egoizmą, o antrojoje - pradeda jo neapkęsti. Ir aistringai trokšta jo atsikratyti.

Trečia pakopa - noras įgyti dvasinių savybių. Aš noriu priminti, kad aiškinu pernelyg supaprastintai. Tai, žinoma, labai sudėtingas vyksmas. Ir kiekviena pakopa susideda iš daugybės pakopėlių... Bet štai jisai pagaliau pasiekia ketvirtąją pakopą, kai akimirksniu atsiveria prieš jį dvasios pasaulis... Ir tada viską supranta, viską regi. Tada žmogus gimsta. Jis stovi ant žemiausio dvasios pasaulio laiptelio. Tolesnė užduotis - pasiekti tą dvasinio pasaulio lygmenį, iš kurio nusileido į žemę jo dvasia. Visa tai jis atlieka gyvendamas, dirbdamas, mokydamasis, spręsdamas kasdienes buities problemas. Ir problemų nesumažėja. Priešingai. Tačiau jis tobulinasi, užsiima savimi ir pasiekia savo dvasios šaknį. Tai minimali programa.

Dabar prieš jį laiptai, kuriais turi žengti aukštyn 620 pakopų -tokia jo maksimali programa. Taigi jis privalo 620 kartų padidinti savo vidinį potencialą. Toks galutinis tikslas, kurį pasiekus dvasia jau negrįžta į žemę. Nebėra reikalo. Dar kartą primenu, kad prisiliečiau prie esminių dalykų labai paviršutiniškai. Čia reikia būti itin atsargiems. Regiu žmones, kurie dabar, užgriebę vieną kitą išviršinį mažmožį, stengiasi daryti giliamintes išvadas. Žaidžia skaičiais, simboliais, raidėmis lyg vaikas kubiukais. Jiems atrodo, kad štai jau sugriebė kažką už uodegos. Bet pasižiūri, o rankose - tuščia.

-Jūs sakote, kad Kabalos tikslas - ugdyti žmogaus pojūčius, kurių jis neįgijo gimdamas. Kaip galima plėtoti tai, ko nėra?

Kabala - tai išbandyta metodika, kaip ugdyti papildomus žmogaus jutimo organus - jų dėka jis išmoksta patirti pasaulius, kurių neįmanoma pajusti mūsų įprastais penkiais jutimo organais. Ta prasme žmogaus galimybės ribotos. Prietaisai, išrandami neva tam, kad įveiktų įmanomą pojūčių ribą, tik praplečia mūsų organų veiklos apimtį. Tačiau nesukuria naujų pojūčių. Todėl didžiuma žmonių paprasčiausiai nesuvokia, ko būtent jiems stinga. Ir tiktai atsiradus naujiems jutimo organams, kurie susiformuoja remiantis Kabalos patirtimi, galima pajusti pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų.

- Kažkada, kai Tora pasirodė graikiškai, žydų išminčiai tą dieną pavadino gedulo diena. Ar galima versti slaptų slapčiausią - „Zohar“ knygą į kitų tautų kalbas, ar ne per daug paslapčių atskleidžiama „svetimiesiems"?
Ką reiškia „svetimi“ ir ką reiškia „savi“?

Žodis „jechudi“ - žydas yra kilęs iš žodžio „ėichut“ – „susijungimas su Aukščiausiuoju“. Tad kiekvienas žmogus, kuris paims į rankas Kabalos knygą ir apsispręs pagal ją gyventi, gali pasiekti tą „ėichut“ ir tapti „jechudi“. Juk negana gimti ortodoksų šeimoje ir nuo vaikystės mechaniškai laikytis nustatyto ritualo. Kabala atskleidžia žmogui, kodėl vykdomi vieni ar kiti Toros reikalavimai, ką gali duoti žmogui dvasiškai. „Geri darbai besuvokto tikslo, - sakė didieji kabalistai, - tai tas pats, kas kūnas be dvasios“. Būtent todėl, kad Kabala paaiškina, kodėl reikia vykdyti Toros įsakus, ja taip ir susidomėjo visame pasaulyje.

- Šiandien pasaulyje plačiai sklinda įvairiausios Rytų ir Vakarų mistinės doktrinos. Ar Kabala kaip nors siejasi su jomis ar lieka nuošalėje?

- Beveik visi tie sambūriai nėra pakankamo lygio, jie „įstrigo“ zonoje tarp materialaus ir dvasinio pasaulio. Matyt, todėl visą žmonijos istoriją jie traktuoja arba kaip skirtingų dvasinių jėgų priešpriešą, arba tvirtina, kad Kūrėjas „nusigręžė“ nuo savo kūrinijos, palikęs mus vienus kelyje.

- Daug kartų esu girdėjęs, kad žmogui, pretenduojančiam gilintis į Kabalos slaptis, keliami itin sudėtingi reikalavimai. Ar Jums neatrodo, kad viešai skaitydamas paskaitas universitetuose ir leisdamas knygas apie Kabalą pažeidžiate didžių autoritetų priesakus?

- Visiškai ne. Draudimai norintiems studijuoti Kabalą seniai atšaukti. Kabala buvo įslaptinta dėl aiškių priežasčių. Jų buvo trys:

1. Nėra būtinybės - reiškia, kad esamuoju laiku nėra jokio reikalo skleisti Kabalos mintį.

2. Neįmanoma - tai draudimas dėl kalbos ribotumo, dėl jos bejėgystės perteikti dvasinių sąvokų subtilybes. Kabalos įvaizdžių neįmanoma išreikšti kasdieniais žodžiais. Todėl tas, kuris siekia atverti Kabalos paslaptis, būtinai turi gauti leidimą iš aukščiau. Pasak žymaus kabalisto Ario, tie, kurių dvasios sklidinos supančio švytėjimo, yra apdovanoti talentu perteikti paslaptis, apvelkant jas žodžiais taip, kad jų nesupras nevertas. Ir štai rabino Šimono Bar Jochajo dvasia buvo sklidina supančio švytėjimo, todėl jis turėjo galią reikšti mintis taip, kad, kalbant susirinkusiems, jį suprasdavo tiktai to verti. Todėl tiktai jam iš aukščiau buvo leista parašyti „Zohar“ knygą, nors iki jo gyvenę kabalistai išmanė kur kas daugiau...

3. Kūrėjo asmeninė paslaptis. Šitas draudimas reiškia, kad Toros paslaptys, kurios iš esmės ir yra Kabala, atveriamas tik ištikimiems ir Jį gerbiantiems žmonėms. Ir šita Toros paslapčių nuo plačiųjų masių saugojimo priežastis - pati svarbiausia. Daugelis šarlatanų naudoja Kabalą savanaudiškiems tikslams - pranašaudami, gamindami amuletus, apgaudinėdami naivuolius.

Kaip tik todėl iš pradžių ir buvo slepiama Kabala. Kabalistai ėmėsi griežto mokinių tikrinimo: iš kiekvienos kartos rinktiniai vienetai, prileisti prie Kabalos, prisiekdavo saugoti net menkiausią smulkmeną, kuriai būtų galima pritaikyti kurį nors išminėtų draudimų. Mano mokytojas man perdavė Patirtį su ta pačia sąlyga - saugoti ir slėpti. Tačiau dabar išmušė valanda, kai reikia veikti. Ir vardan Kūrėjo reikia nuo maitojimo išgelbėti tai, ką dar galima išgelbėti.

Nuostata „nėra būtinybės skelbti“ virsta įsaku „yra būtinybė“. Todėl aš aiškinu žmonėms, kas yra Kabala. Bet atveriu tiktai vieną jos dalį. Nes privalau saugoti kitas dvi dalis, kaip man ir prisakyta. Žinau, kad pasaulyje nėra atsitiktinumų. Todėl tas, kuris atskleidė knygą, kuris iškėlė sau Būties dvasios klausimą, yra išrinktas iš milijonų. Jis pašauktas iš aukščiau, kad dvasios embrionas virstų žmogumi ir įeitų į Aukščiausius pasaulius. Tai ypatingas, įpareigojantis pasirinkimas, atveriantis mums Visatą.Ne veltui knygoje „Zohar“ pasakyta:
„Atverkite Man širdį, o Aš atversiu jums pasaulį“.