Publikacijos

Teofrastas. Apie akmenis

Theophrastus

Apie autorių

Vienas didžiausių senovės mokslininkų, filosofas-enciklopedistas Tirtamas, labiau žinomas Teofrasto vardu gimė 372 m. pr.m.e. Lesbo salos Ereso mieste (mirė 287 m. pr.m.e.), Mokėsi Atėnuose pas Platoną, tapo peripatetikų mokyklos pasekėju ir mylimu Aristotelio mokiniu. Dėl nepaprasto jo iškalbingumo Aristotelis jį praminė Teofrastu, t.y. „dieviškuoju oratoriumi“, - ir toji pravardė išliko amžiams. Tarp 227 veikalų, kuriuos jam priskiria Diogenas Laertietis yra skirtų meteorologijai, geometrijos ir astronomijos istorijai, apie ugnį, vandenį, vyną ir aliejų, apie judėjimą, etiką ir t.t. Iš jų išliko vos keli veikalai, tarp jų ir „Apie akmenis“ (Peri Lipou). Žinomi tik trys rankraščiai originalo kalba: Vatikano kodeksai 1302 ir 1305 bei Vatikano miesto kodeksas 108. Kaip vientiso kūrinio vertimą į šiuolaikinę kalbą su komentarais atliko Dž. Hill’as*) Londone, 1746-ais.

Traktato tekstas skirtas Platono, Aristotelio ir paties Teofrasto apie „akmenų“ (mineralų ir kalnų uolienų) kilmę bei susidarymo būdus iš gamtos materijų – vandens, žemės ir ugnies – ir yra vienas ankstyviausi bandymų paaiškinti jų genezę.

Traktato glausto teksto supratimui reikia turėti žinių apie senovės filosofų sampratą apie gamtos elementų kilmę. Todėl pateikiame ir išsamius komentarus iš E.R. Caley, J. Richards. Theophrastus. On stones, 1956. Vietos, kurioms numatyti komentarai, tekste išskirtos kursyvu.

Teofrasto vardu pavadintas krateris Mėnulyje...

Teofrastas. Apie akmenis

Pirma porcija  |  Antra porcija   |  Trečia porcija   |  Ketvirta porcija   |  Penkta porcija   |  Šešta porcija   |  Septinta porcija

1. Tarp medžiagų, susidarančių žemėje, kai kurios sukurtos vandens, o kai kurios – žemės1). Metalai, išgaunami rūdynuose, tokie kaip sidabras, auksas ir kiti, sukurti vandens, o žemės sukurti akmenys, apimant ir daugumą brangakmenių, o taip pat uolienų, neįprastų savo spalva, vienalytiškumu, tankumu ar kokiomis kitomis savybėmis, įvairovė. Čia kalbėsime apie akmenis, nes metalai nagrinėjami kitur.

2. Bendrai imant, turime laikyti, kad visi jie susidarė iš grynos ir vienarūšės materijos susiliejant, arba persisunkiant, arba dėl materijos išskyrimo kokiu nors kitu būdu, kaip paaiškinta anksčiau. Gali būti, kad kai kurios medžiagos susidaro vienu iš prieš tai minėtų būdu, kitos – kitu, o trečios – dar kažkokiu trečiu. Todėl jos įgauna tokias savybes kaip vienalytiškumas, tankumas, spalvingumas, skaidrumas ir kitas panašias savybes, ir kuo labiau tos savybės pasireiškia, tuo labiau vienalytės ir grynos tos medžiagos. Aplamai, tai savybės atsiranda pagal tvarką, kuria akmenys susidaro ir sustingsta.

Tęsinys >>>> antra dalis      

Peri Lithon, 1497

Pastabos

1) Žodis „žemė“ vartojamas dviem prasmėmis: žemė kaip dirva, kurioje randasi vienokios ar kitokios medžiagos, ir kaip stichija (Aristotelio mokymo apie pradus – stichijas arba elementus - kontekste); t.y., anot Teofrasto, medžiagos, susidarančios žemėje, susiję arba su vandens, arba žemės stichijomis.


E. Keili ir Dž. Ričardso komentarai
E.R. Caley, J. Richards. Theophrastus. On stones, 1956

Plinijus savo „Gamtos istorijoje“, rašydamas skyrius apie brangakmenius ir kitus mineralus, remiasi maždaug 20-čia graikų rašytojų kaip autoritetais šioje srityje, tačiau tai daro labai trumpai ar net fragmentiškai, o tuo tarpu Teofrasto traktatas „Apie akmenis“ (Peri Lipou) mums išsaugojo tiesiogines nuorodas į graikų mokslininkų žinių platumą šioje srityje. Tad, kadangi šis ankstyviausias iš žinomų mokslinių darbų skirtas konkretiems mineralams ir jų perdirbimo produktams, jis turi unikalią reikšmę mineralogijos ir chemijos technologijų istorijos sričiai.

Teofrastas, garsus Aristotelio mokinys, gimė maždaug 372 m. pr.m.e. Erese, Lesbo saloje. Mokėsi Atėnuose ir tapo Platono mokyklos pasekėju, o vėliau – Aristotelio mokiniu ir draugu. Kai Aristotelis paliko Atėnus (neužilgo prieš savo mirtį 322 m. pr.m.e.), Teofrastas pasekė jį kaip peripatetikų mokyklos vadovą. Jis buvo šios mokyklos iškiliu atstovu iki savo mirties, maždaug 287 m. pr.m.e. Pagal Dionisą Laertietį, jis mirė sulaukęs 85 m.

Nors literatūroje Teofrastas labiau žinomas savo veikalu „Charakteriai“, padariusiam didelę įtaką dramaturgijai ir kitoms literatūros sritims, jo gamtos mokslų veikalai ne mažiau svarbūs. Du jo stambūs darbai apie augalus suteikė pagrindą laikyti jį vienu didžiausiu visų laikų botaniku ir botanikos pradininku. Sekdamas savo laikmečio filosofų praktika, jis kartu buvo ir produktyviu daugybės objektų aprašytoju. „Pirminiai apsvarstymai“, „Gamtos filosofijos klausimai“, „Astronomijos istorija“, „Meilė“, Meteorologija“, „Epilepsija“, „Gyvūnai“, „Judesys“, „Dėsniai“, „Kvapai“, „Vynas ir aliejai“, „Patarlės“, „Vanduo“, „Ugnis“, „Geometrijos istorija“. „Miegas ir sapnai“, „Geradarys“, „Atradimai“, „Muzika“, „Poezija“, „Dieviškųjų dalykų istorija“, „Politika“ ir Dangus“ – tai tik nedidelė jo 226 veikalų, jam priskiriamų Diogeno Laertiečio, pavadinimų dalis.

Iš tikro, žinoma, toks didelis tokių skirtingų veikalų kiekis į pasaulį buvo paleistas abiejų mokslininkų – Teofrasto ir Aristotelio, kurių daugelį traktatų parašė jų mokiniai, tačiau pasirašė mokytojų vardais, nors stiliaus ir pateikimo netikslumai leidžia, be abejonių, laikyti juos peripatetikų mokyklos kūriniais, tik dėl paprastumo priskirtiems mokyklos vadovams.

Traktatą „Apie akmenis“, parašytą apie 313-305 m. pr.m.e., kartais irgi priskiria tai veikalų kategorijai, nes stiliumi jis panašesnis į mokinio pastabų rinkinį nei išbaigtą mokslinį darbą. Kai kurios jo dalys, kaip kad 68 punkte, esanti paaiškinimu, buvo matyt, konspektu arba pastaba, parašyta tam, kad ateityje būtų grįžta detalesniam išnagrinėjimui. Iš čia atrodo tikėtina, kad traktatas mus pasiekusiu pavidalu, tebuvo pastabų rinkinys, kažkurio mokinio padarytu klausant Teofrasto paskaitos. Atsižvelgiant į teksto ypatybes, neatmestina, kad turi asmenines mokytojo pastabas, pasirašytas būsimai paskaitai. Tačiau nesvarbu, ar traktatas jo dabartiniu pavidalu yra pastabų, padarytų per paskaitą ar jai ruošiantis, rinkinys; galime užtikrintai laikyti, kad šis darbas tikrai turi Teofrasto, buvusio tikruoju autoriumi, samprotavimus. Theophrastus. On Plantes

Charakteringos teksto ypatybės rodo tai, kad traktatas buvo parašytas 4 a. pr.m.e. tebegyvenant Teofrastui. Tai patvirtina ir 50 punkte esančios nuorodos į kažkokio Kalijaus atrastą valymo procesą. Tas paliudijimas aptariamas „Komentarų“ 50 punkto pastabose.

Žinoma gana nedaug Teofrasto rankraščių, leidinių ar vertimų, o traktatas „Apie akmenis“ pasitaiko, atrodo, dar rečiau nei likusieji jo darbai. Žinomi tik trys rankraščiai (kodeksai), kuriuose jis yra: Vatikano 1302 ir 1305 bei Vatikano miesto kodeksas 108 – ir jie mažai skiriasi vienas nuo kito. Be to, tik du jų yra pilni, o Vatikano kodeksas 1305 baigiasi 49 punkto viduryje. Anot Šneiderio, šiuos kodeksus lygino Brandisas, juose neaptikęs esminių pakeitimų ar teksto pagerinimų. Vatikano kodekso 1302 datavimas ginčytinas. Devrie ir Džianelli laiko, kad kodeksą sudarė XII a, tačiau Dilsas mano, kad tai buvo XIV a. Abu kiti rankraščiai priskiriami XV a. Cheinsius tvirtina, kad jis naudojo Heidelbergo rankraštį, tačiau jo tvirtinimas nelaikomas patikimu.

Codex Vaticanus graecius 1302 buvo surašytas apie 1305-30 m. Konstantinopolyje Paleologų renesansų laikais. Tai vienintelis bizantinietiškas kodeksas, įtraukęs Teofrasto mežėsniuosius traktatus (opuscula). Visi senesnieji šaltiniai tebuvo fragmentai.
Iš Konstantinopolio į Florenciją Teofrasto knygą „Apie akmenis“ 1427 m. atvežė Francesco Filelfo, kurią 1497 m. išleidžia Aldus Manutius (1450-1515).
[1661 m. J. Kepleris paskelbia „Strena seu de nive sexangula“ – pirmąjį veikalą apie matematinę kristalografiją]

Spausdintu pavidalu traktatas „Apie akmenis“ pirmąkart pasirodė Aldino [Aldo Manucijaus leidykla] Aristotelio ir Teofrasto veikalų leidime Venecijoje tarp 1495 ir 1498 m., ir ten pat perspausdintas 1552 m. Pirmas lotyniškas traktato vertimas išleistas Paryžiuje 1578 m. Turnebuso, kuris jau buvo išleidęs graikišką tekstą 1577 m. Vėliau, 1605 m. Hanoveryje pasirodė Furlanuso leidimas, turintis kai kurių Teofrasto veikalų graikiškus tekstus kartu su lotynišku vertimu ir komentarais. 1613 m. graikišką ir lotynišką šių veikalų leidimą išleido Cheinsius Leidene. Šį leidinį reiktų laikyti nepatenkinamu ir jį griežtai kritikavo ir Šneideris, ir Vimeris. Kiek pagerintą traktato tekstą paskelbė Salmasius (Klodas de Somesas) 1629 m. savo „Plinianae Exercitationes“. 1617 m. De Lae Leidene išleido komentuotą graikišką ir lotynišką traktato „Apie akmenis“ tekstą. Šis tekstas buvo jo veikalo „De gemmis et lapidibus libri duo“ (Dvi knygos apie brangakmenius ir akmenis) pradžioje. Tas veikalas išleistas kaip priedas trečiam garsios Booto [ Anzelmo Boecijaus de Booto, imperatoriaus Rudolfo II gydytojo] knygos „Gemmarium et lapidium historia“ (Brangakmenių ir kitų akmenų istorija) trečiajam leidimui. Šis veikalas negali būti laikoma tiksliu ir savarankišku traktato leidimu.

Pirmasis leidimas, kuriame traktato tekstas pateiktas kaip vientisas visas, kaip ir pirmasis vertimas į šiuolaikinę kalbą bei platus komentaras, buvo Dž. Hill‘o Londone 1746 m. Jis išlieka labai vertingas cheminių, geologinių ir mineraloginių žinių originalo parašymo metu apibūdinimui. Antras ir paskutinis Hill‘o veikalo leidimas pasirodė 1774 m. didžiąją dalimi, kaip laikoma, nepakeistu tekstu, vertimu ir komentarais, tačiau jis buvo papildytas priedais ir pilnesnėmis nuorodomis. Prancūziškas angliško Hill‘o teksto su komentarais vertimas, nors ir be graikiško teksto, paskelbtas anonimiškai 1754 m. Paryžiuje, ir panašus vokiškas vertimas su papildomomis Baumgartnerio pastabomis išleistas 1770 m. Niurnberge. Kitas vokiškas Šmiderio vertimas, tarsi buvo išleistas 1897 m. Fraiberge, tačiau, matyt, tai buvo labai retas veikalas, nes nepavyko rasti nuorodų į jį ar jo kopijas. Šie negausūs leidimai, su galbūt paskutiniu iš paminėtų, visiškai arba didesne dalimi remiasi Hill‘o darbu, yra paskutiniu traktato „Apie akmenis“ pasirodymu kaip savarankiška publikacija.

XIX a. traktakas vėl pasirodė kaip graikiškas tekstas su lotynišku vertimu perdarytame Teofrasto darbų rinkinyje, išleistame Šneiderio 1818 m. Leipcige, su paskutiniu penktuoju tomu, pasirodžiusiu 1821 m. Jame Šneideris sugebėjo panaudoti kai kuriuos teksto pataisymus, pasiūlytus Adamantioso Korajeso komentaruose Strabono „Geografijai“, išleistuose 1819 m. Paryžiuje. Graikiškas traktato tekstas taip pat pasirodė Vimero darbo trečiame tome, išleistame Tiubnerio 1862 m. Leipcige. Dido 1866 m. leidime Paryžiuje pateiktas tas pats Vimerio graikiškas tekstas su jo vertimu į lotynų kalbą. Iš šių trijų svarbių leidimų vertingiausias Šneiderio darbas dėl gausių kritinių pastabų ir ankstesnių leidimų perskaitymo variantų išnagrinėjimu. Tuo atžvilgiu abu Vimerio leidimus tenka laikyti nepatenkinamais, nors Vimerio tekstas kai kuo geresnis už kitus ir Dido pateikia originalui artimesnį nei Šneiderio (didesne dalimi sekančio ankstyvesniu Turnebuso variantu) lotynišką vertimą.

1902 m. prancūzišką traktato vertimą išleido Meli senovinių kūrinių apie brangakmenius rinkinyje. Tais pačiais metais Stefanidesas paskelbė svarbų sąrašą pataisytų klaidų graikiškame periodiniame leidinyje „Atėnė“. Tas sąrašas buvo papildymu perskaitymo variantams Meli rinkinyje. Galiausiai, 1922 m. Mileitneris paskelbė vokišką vertimą, paremtą Vimerio tekstu straipsnyje apie mineralogijos istoriją senovėje ir viduramžiais.

Be šių pilnų traktato leidimų laikas nuo laiko buvo skelbiamos įvairių jo dalių ištraukos. Pilniausią tokių ištraukų publikaciją atliko Lencas, į vokiečių kalbą išvertęs daugelį angliško Hill‘o vertimo dalių ir papildęs jį gausiomis trumpomis, daugiausia originaliomis, pastabomis apie atskirų dalių svarbą, apie Teofrasto minimų mineralų identifikaciją ir jų radimvietes. Artimiausiu mūsų laikui reiktų laikyti Drabkino darbą (1948 m.), atlikusį 17-os punktų anglišką vertimą. Be šių dalinių vertimų, žinoma nedaug kitų traktato dalių tyrinėjimų. 1801 m. Ųvarce pradėjo lotynišką traktato komentarą ir pateikė 7 jo dalis 1807 m. 1896 m. Stefanidesas paskelbė rimtą traktato tyrinėjimą. Rusko darbas „Aristotelio akmenų knyga“ (1912 m.) remiasi daug vėlesniu veikalu apie akmenis, visai nepagrįstai priskiriamam Aristoteliui, nors įvade autorius pateikia nuorodą į Teofrastą.

‚Komentaruose“ pateiktos nuorodos į kai kuriuos šių traktato fragmentų vertimus ir specialūs tyrinėjimai, leidusių geriau suprasti šių autorių padarytus pakeitimus. Čia pateikiamas graikiškas tekstas beveik toks pat kaip ir Vimerio, tačiau su keletu nežymių pakeitimų. Atliktas trijų Vatikano kodeksų ir Aldo, Turnebuso, Furlanuso, Cheinsiaus, De Lae, D. Hill‘o ir Šneiderio palyginimas. Kritinėse pastabose išvardinti kai kurie leidėjų padaryti teiginiai, o taip pat visi skirtumai rankraščiuose, tame tarpe skirtumai tarp pateikiamo vertimo ir Vimerio teksto. Išlaikyta tradicinė traktato punktų numeracija, nors tais atvejais, kai ši numeracija aiškiai nelogiška, atlikti atitinkami suderinimai. Academy of Athenes

[ ... ]

Vis tik reikia atsižvelgti, kad traktatas tėra tik gerokai platesnio darbo dalis. Galimą spragų ir pažymėtų teksto perteikimo trūkumų paaiškinimą galima rasti pas Straboną, kuris aprašė Teofrasto rankraščių likimą po jo mirties ir vėlesni nesėkmingi bandymai juos atstatyti. Nekreipiant dėmesio į nedaugelį akivaizdžių spragų ar netikėtus teksto nutrūkimus, matosi, kad nėra rimtų įrodymų, kad traktatas (jo dabartiniu pavidalu) yra užbaigtu darbu, o ne platesnio kūrinio dalimi. Samprotavimai apie jo trumpumą pagrįsti įsivaizdavimu, kad turimas tekstas labai fragmentiškas, tačiau, atsižvelgiant tik į traktato esmę ir senovės mineralogijos žinių platumas, patvirtintas kitų šaltinių, tai bus matoma, kad jis tinkamai nušviečia sritį, įvardintą pavadinime, net jei jis ne pilnas.

Atsiribojus nuo grynai aprašomosios ar grynai filosofinės darbo pusės, traktatas atrodo bandymu klasifikuoti mineralus Aristotelio principų pagrindu. Tam panaudoti daugelis būdų, daugiausiai siekiant pailiustruoti, tačiau nebandant nors trumpai aprašyti tas medžiagas. Galima padaryti išvadą dėl to, kad Teofrastas pamini tik mažą dalį jam žinomų mineralų, tuo tarpu kai Plinijus, nors ir labai daug pasiėmė iš graikų autorių, neretai gerokai ankstyvesnių nei Teofrastas, mini apie 10 kartų įvairių kalnų uolienų ir mineralų rūšių. Tuo tarpu minimi Teofrasto daugiausia pateikiami kaip iliustracijos aprašant akmenų ir žemių savybes ir būdingas ypatybes, ir matyt, kad autorius ir nesiruošė sudaryti pilną įvairiausių jo laikmetyje žinomų medžiagų išvardijimo. Tai gali paaiškinti, kodėl jis aprašinėja (daugiau ar mažiau detaliai) santykinai nedaug mineralų ir kodėl jis tiek mažai dėmesio skiria kai kurioms įprastinėms medžiagoms. Gerai žinomoms ir plačiai naudotoms jo laikmetyje.

Traktatas yra įdomus istoriniu požiūriu, kadangi jis yra, kiek žinome, pirmuoju bandymu sistemingai ištirti mineralus. Tam Teofrastas skirsto juos į dvi pagrindines klases: akmenis ir žemes, beje žemių aptarimas apsiriboja antrąja, mažesniąja traktato dalimi. Negausūs trumpi senovės cheminių procesų aprašymai labai svarbūs chemijos technologijų istorijai. iš pirmo žvilgsnio, traktato sandara gali pasirodyti laisva ir net nerišli, tačiau skaitant atidžiau matosi, kad tai ne visaip taip. Nuo pat pradžių Teofrastas sistemingai aptaria nagrinėjamą objektą, nuosekliai nuo bendrų klausimų prie atskirų, apibrėždamas kas po ko eina, ir darydamas paprastą perėjimą nuo vienos aptarimo stadijos prie kitos. Nors jo faktų traktavimo metodas logiškai pagrįstas, kartu jis ir apribotas, nes klasifikacija arba bendra sistema paremta regimomis, paviršutinėmis objektų savybėmis, o ne jų chemine sudėtimi. Vis tik, moksliniu požiūriu, šis nedidelis traktatas žymiai geresnis už daugelį kitų mums žinomų senovės ir viduramžių darbų. Pavyzdžiui, Plinijus, nors ir aptaria objektus gerokai plačiau, tai daro nesistemingai ir be tinkamo kritiškumo. Traktatas santykinai neturi pasakiškų ir magiškų akmenų savybių aprašymų, kas ypač pastebima lyginant jį su daugeliu darbų, parašytų po kelių šimtmečių, daugiausia su viduramžių lapidarijomis, kurios smulkiai aprašinėja išgalvotas magiškas ar gydomąsias brangakmenių savybes. Ir tikrai, beveik du tūkstantmečius šis Teofrasto traktatas liko logiškiausiu ir labiausiai sisteminiu bandymu ištirti mineralus.


*) Džonas Hilas (John Hill, apie 1714-1775) – britų botanikas, mikologas, farmakologas, geologas ir rašytojas. Jo pirmąja publikacija buvo Teofrasto „History of Stones“ vertimas (1746). Jis specializavosi dumblių, paparčių, grūdinių augalų ir grybų tyrinėjimo srityse. 1759-75 m. rašė stambų darbą „The Vegetable System“ (26 t.), už kurį jam suteiktas sero titulas. Be mokslinių darbų apie botaniką, dar rašė romanus ir pjeses.


Komentarai

1 punktas

Metalai, ... tokie kaip sidabras
Teofrasto požiūris apie mineralų kilmę ir prigimtį daugiausia remiasi jo pirmtakų, Platono ir Aristotelio, teorijomis. Jo trumpas teiginys apie metalų atsiradimą iš vandens paimtas iš Platono, laikiusio. Kad yra du pirminiai vandens prigimties medžiagų tipai. Vienas jų yra skysta vandens forma ir apėmė visas medžiagas, egzistuojančias kaip takūs skysčiai, o kitu buvo lydžia vandens atmaina, apimančia medžiagas panašias į metalus, kurie gali tapti takiais veikiant šilumai. Platonas aukso prigimtį ir susidarymą aprašo taip: „Visos medžiagos, mūsų priskiriamos lengvai besilydančioms vandens rūšims, yra tankiausi ir susidaro iš smulkiausių ir labai vienalyčių dalelių. Tai unikali atmaina, nuspalvinta spindinčia gelsva spalva, vertingiausia iš žinomų, vadinama auksu, kuris prasisunkia pro kalnų uolienas, o tada sustingsta“. Liejykla

Aristotelio idėjos apie metalų kilmę yra sudėtingesnės. Pagal jį metalai kyla iš garų, pagautų žemės, o ypač akmenų, kuriuose jie sustingo veikiami tam tikrų džiovinančių procesų, kurių dėka susidarė metalai. Padarius prielaidą, kad tasai procesas buvo panašus į vandens sušalimą, metalai imti nagrinėti tik tam tikra prasme – kaip vandens analogai. Aristotelis laikė, kad metalai sudaryti iš materijos, galinčios tapti vandeniu, tačiau neilgam. Jis nelaikė juos kilusiais iš kokybinių tikrojo vandens pakitimų. Bendrai, kiek galime spręsti iš jo neišsamaus teiginio, Teofrasto požiūris dėl metalų kilties artimesnis Platonui.

Teofrasto teiginiai 1 punkte taip pat rodo, kad jis labiau linko prie Platono teorijų apie nemetalinių mineralų atsiradimą nei prie Aristotelio. Platonas laikė, kad paprastas akmuo kilo, kai žemės ir vandens mišinyje vanduo virto oro atmaina ir pakilo į savąją sferą. Tai suteikė postūmį aplinkiniam orui, kuris paveikė likusią žemę ir supresavo ją į akmenį. Tačiau taip pat jis manė, kad kai kurios akmenų atmainos susidarė iš žemės ir vandens kombinacijos, ir toji jo idėja buvo priimta Teofrasto, kas matoma iš jo teiginių 9 ir 10 punktuose. Tačiau, pagal Aristotelį, nelydūs akmenys susidarė veikiant sausinančio išgaravimo atmainos, veikiančios žemę, nors kai kurie akmenys, kaip metalai, turėjo lydžią vandens prigimtį.

akmenys, apimant ir daugumą brangakmenių
Kaip parodoma kituose punktuose, čia nurodyti skirtumai – tai pirmapradžiai akmenų skirtumai, sutinkamų didelių masių, kalnų uolienų pavidalu bei riboto dydžio ir skirtingų savybių įvairiuose mineraluose, ypač tokių, kurie panaudojami gaminant antspaudus.

metalai nagrinėjami kitur
Tikėtina, kad tai nuoroda į Teofrasto veikalą apie rūdynus, minėtą Diogeno Laertiečio.

2 punktas

kaip paaiškinta anksčiau
Nors ši frazė atrodo esanti į ankstesnį, matyt, dingusį skyrių, nuosekli ir logiška samprotavimų iki šios vietos seka, atrodo, nepalieka vietos jokiems įterpimams. Gali būti, kad tai nuoroda į Diogeno Laertiečio minimą traktatą apie rūdynus arba skyrių kokiame nors kitame traktate, matyt parašytame anksčiau.

Iš šio, ne visai aiškaus, pranešimo vis tik matosi, kad Teofrastas teorijose apie mineralų atsiradimą pažengė toliau už savo pirmtakus ir buvo arčiau šiuolaikinių požiūrių apie jų susidarymą kristalizacijos būdu iš magminių ar vandens tirpalų. Progresyvesnė Teofrasto požiūrių prigimtis matoma lyginant su Platono akmenų susidarymo ir jų skirtingų savybių teoriją. Platonas sakė: „Kai žemė suspausta oro į masę, neišsisklaidančią ore, ji sudaro akmenį su skaidria atmaina, sudaryta vienalyčių dalelių, tyresnė, o priešinga atmaina sudaryta grubesnių [dalelių]“.

Geodinamika
Šventieji akmenys
Kur mirė Sokratas?
Akmenų gyvenimas
Languedoko akmenys
Ivanas Naživinas. Judėjas
Griaustinis, Tobula mintis
Kinų filosofija: Konfucijus
Herodotas. Istorija, 4 knyga
Neįprastas akmenukas iš Šiaulių
Tektitai ir kitos akmenų anomalijos
Hiperboriečiai senovės liudijimuose
Senovės Graikijos architektūros orderiai
Lukianas iš Samosatos. Apie gintarą arba Apie gulbes
Matematika Egipte: Rindo papirusas ir kt.
Ankstyvosios slavų kalbų gramatikos
Filonas Aleksandrietis apie esenus
Plutarchas. Biografijos: Solonas
Julijus Afrikanas. Istoriografija
Paslaptingas Atėnės gimimas
Galvos chirurgija senovėje
Bažnyčia už laiko gniaužtų
Hiperborėja Užpoliarėje
Mainadės ir Dionisas
Sliedovikų magija
Slontaho šventykla
Senovės istorikai
Japonų 'Kodziki'
Bardesanas
Vartiklis