Publikacijos

Teofrastas. Apie akmenis  

Pirma porcija  |  Antra porcija   |  Trečia porcija   |  Ketvirta porcija   |  Penkta porcija   |  Šešta porcija   |  Septinta porcija

Teofrastas. Apie akmenis, 7 porcija

48. Tokios būna ypatingos akmenų savybės. Žemė tokių [savybių] turi mažiau, nors jos labiau specifinės, nes ji taip pat gali lydytis ir suminkštėti, o tada vėl sukietėti. Ji lydosi kartu su medžiagomis, su kuriomis išgaunama ir kurios gali tapti skystomis, kaip tai būna su akmenimis. Ji suminkštėja; ir iš jos atsiranda akmenys. Jiems priskiriami įvairiamargiai ir kiti sudėtingi akmenys ...38), nes visi jie gaunama dirbtinai pakaitinus ir suminkštėjus. Ir jei, kaip sako, stiklas irgi susidaro iš stiklingos [žemės], tai jis susidaro sutankėjimo dėka.

49. Pati neįprasčiausia žemė ta, kuri sumaišyta su variu, nes be to, kad ji išlydyta ir sumaišyta, dar turi nepaprastą savybę pagerinti spalvą. O Kilikijoje žinoma žemė, kuri tampa lipni, kai ją virina ir ja ištepa vynuogienojus apsaugai nuo kirminų.

50. Taip pat galima apibrėžti prigimtinius skirtumus, leidžiančius žemėms virsti akmenimis; susijusius su [žemių] vietove skirtumai pagal syvus39), esančias jų prigimtyje, panašiai į tuos skirtumus, kurie veikia augalų syvus [kvapą]. Tačiau juos bus geriau klasifikuoti pagal spalvą, kaip tai daro dailininkai. Teofrastas. Apie akmenis: Ochra

Kaip sakėme pradžioje, šios medžiagos susidaro arba susiliejus arba filtruojant. Dar daugiau, kai kurios jų, kaip realgaras ir auripigmentas, dega ugnyje. Tampa aišku, kad jos susidaro esant sausai sublimacijai.

51. Visos jos randamos sidabro ir aukso rūdynuose, o tokios kaip auripigmentas, realgaras, chrizokola, raudona ir geltona ochra bei „kianos“ – vario. „Kianos“ randama retai ir tik mažais kiekiais, tuo tarpu kitos sudaro gyslas, o geltonoji ochra, kaip pasakoja, randama didelėmis masėmis. Visas raudonosios ochros atmainas dailininkai gali naudoti spalvų pigmentams. Geltonoji ochra gali pakeisti auripigmentą, nes nėra esminių skirtumų jų spalvoje, nors kai kurių skirtumų, atrodo, [vis tik] yra.

52. Kai kur žinomi rūdynai, kuriuose yra ir raudonos, ir geltonos ochros, kaip, pvz., Kapadokijoje, kur jas išgauna dideliais kiekiais. Kalba, kad kalnakasiai ten rizikuoja labai greitai uždusti. Geriausia raudonoji ochra išgaunama Keose, kur žinomos kelios jos atmainos. Viena jų išgaunama geležies rūdynuose, kuriuose yra ir raudonos ochros. Taip pat žinomos Lemno atmainos, kurių viena vadinama sinopine, nors iš tikro tai Kapadokijos raudonoji ochra, kurią tik pristato per Sinopą, o išgauna ... 40)

53. Žinomos trys jos atmainos: viena – tamsiai raudona, kita – šviesi ir trečia – tarpinė tarp nurodytų. Mes ją vadinama savarankiška atmaina, nes ji nesimaišo su kitomis, kai kitos, tuo tarpu, maišosi.

Apdegimu taip pat gauna geltoną ochrą tačiau tai prastesnė atmaina, ją atrado Kidijus, apie kurį sako, kad jis tai sužinojo, kai nakvynės namuose apdegino ochrą. Jis pastebėjo, kad viena iš geltonųjų ochrų, būdama pusiau apdeginta, tampa raudona.

54. Naujus molinius indus aptepa moliu ir kaitina krosnyse iki raudonumo; juose kaitina ochrą, o kai jie ugnyje įkaista, jų spalva tamsėja ir spalva tampa panaši į žaižaruojančios medžio anglies spalvą. Ir toks ochrų atsiradimas pats savaime įrodo, kad, jei visos šios medžiagos keičiasi veikiant ugniai ir jei tai tiesa, tai taip gauta raudonoji ochra yra ta pati, kaip gamtinė arba labai į tą panaši.

55. Kaip žinomos gamtinės ir dirbtinės ochros, taip žinomas ir gamtinis bei dirbtinis „kianos“, toks kaip Egipte. Žinomos trys „kianos“ rūšys - Egipto, skitų ir Kipro. Egiptietiškas laikomas geriausiu grynų pigmentų gamybai, skitiškas – blankesniems. Egiptietišką atmainą gamina dirbtinai, ir tie, kurie aprašė Egipto valdovų istoriją, pasakoja apie faraoną, kuris pirmasis išlydė „kianos“ kaip gamtinės medžiagos imitaciją. Kartu priduria, kad „kianos“ atsiųsdavo kaip duoklę iš Finikijos ir kaip dovaną iš kitų šalių; ir kai kurie jų būvo gamtiniai, o kiti – pagaminti ugnimi. Tie, kurie muzoja dažiklius, sako, kad „kianos“ duoda 4 spalvas – pirmąją sudaro smulkiausios dalelės ir yra labai blyški, antroji – stambesnių dalelių ir labai tamsi. Jas gamina dirbtinai, kaip ir baltąjį šviną.

56. Plytos dydžio švino gabalas dedamas į indą su actu, o kai jis pavirsta tiršta mase, kas paprastai įvyksta per 10 dienų, indą atidaro, į pelėsį panašų darinį nugremžia nuo švino ir taip daro, kol sueikvojamas visas švinas. Tai, ką nugremžė, deda į spaustuvus ir kruopščiai spaudžia, o kas galiausiai lieka – ir yra baltasis švinas. Theophrastus. Cinobaris

57. Vario žalumą gauno tokiu pat būdu. Raudoną varį deda ant vynuogių atliekų, ant jo susidariusią medžiagą nugremžia. Taip gaunama vario žaluma41.

58. Taip pat žinoma, kad gali būti gamtinis arba dirbtinis cinoberis. Cinoberis iš Iberijos labai tvirtas ir uolėtas, jis gamtinis; ir tokį pat randa Kolchidėje. Pasakoja, kad jį randa ant uolų ir numušinėja strėlėmis. Dirbtinį cinoberį atgabena tik iš vienos vietos, esančios kiek aukščiau Efeso. Tai labai blizgantis smėlis, panašus į raudonus dažus. Jį renka ir trina akmeniniuose induose, kol tampa pakankamai smulkiu, po to perplauna variniame inde ..., o tai, kas lieka, vėl smulkina ir vėl perplauna. Norint sėkmingai tai atlikti, reikia tam tikro meistriškumo, todėl vieni žmonės iš to paties smėlio kiekio gauna daug, o kiti mažai arba visai nieko. Atskiromis porcijomis, vieną po kitos, nupila tai, kas viršuje. Tai kas lieka ant dugno, ir yra cinoberis, o tai kas buvo viršuje, nuplauna dideliais kiekiais.

59. Pasakoja, kad atėnietis Kalijus, dirbęs sidabro rūdynuose – atrado ir parodė tą metodą. Jis manė, kad smėlyje yra aukso, nes tasai labai blizgėjo, surinko jį ir dirbo su juo. Tačiau, kai pamatė, kad aukso visai nėra, buvo susižavėjęs smėlio spalvos grožiu ir taip atrado cinoberio gamybos metodą. Tai nutiko nelabai seniai, maždaug prieš 90 metų iki Praksibulo tapimo archontu Atėnuose.

60. Iš šių faktų seka, kad gamtos pamėgdžiojimo menas naudojamas specifinių produktų, tinkamų praktiniam naudojimui arba malonių akiai, tokių, kaip dažai, arba tinkamų ir tam, ir kitam, panašiai kaip gyvsidabris, kurį gauna, kai maišo variniu grūstuvėliu cinoberį variniame inde su actu, pagaminimui. Gali būti atrasti ir kiti panašūs dalykai.

61. Tarp medžiagų, gaunamų kalnakasyboje, dar lieka tos, kurias randa žemės duobėse. Kaip jau kalbėjome anksčiau, jos susidaro esant tam tikram materijos, kuri grynesnė ir vienalytiškesnė nei kitos jos atmainos, susiliejimui ir susiskaidymui. Visos dažų rūšys gaunamos priklausomai nuo materijos, iš kurios jie sudaryti, ... ... 42) ypatybių; kai kurios jų suminkštėja, o kitos, būdamos kietomis, lydosi, kaip tie akmenys, kuriuos atgabena iš Azijos.

62. Gamtinės žemių atmainos, naudojamos dėl jų puikių savybių, pateiktos 3 ar 4 rūšimis ir vadina jas Meloso, Kimolo, Samo ir Timtų arba „gipsu“43). Dailininkai naudoja tik Meloso ir nenaudoja Samo, nepaisant jo grožio, nes jis riebus, tankus ir vienalytis. Naudojama atmaina... ir ... ji neriebi ir labiau tinkama piešimui, o Meloso atmaina turi šią savybę44).

63. Melose ir Samo saloje yra papildomų žemių skirtumų. Kai Samo saloje žemę išgauna kalnakasyboje, žmogui atsistoti visu ūgiu ten neįmanoma ir jis priverstas [dirbti] gulėdamas arba ant šono. Gysla tęsiasi didelį atstumą ir yra vos daugiau uolektis į aukštį, tačiau gerokai daugiau [tęsiasi] į gilumą. Iš abiejų pusių gysla gaubiama uolienų ir tą žemę kasa iš erdvės tarp jų. Gysla viduryje turi tiesų susisluoksniavimą, o žemės kokybė ten geresnė, nei šoninėse dalyse ar kituose sluoksniuose. Be to, žinomi kiti sluoksniai, iki keturių ... Išgaunama iš didžiausio gylio žemė vadinama „žvaigžde“ 45). Ši žemė daugiausia naudojama tik skalbinių balinimui.

64. Timtų žemė taip pat naudojama audinių apdirbimui ir ją „gipsos“vadina žmonės, gyvenantys netoli Atono kalno ir gretimose apylinkėse. Dideliais kiekiais „gipsos“ sutinkamas Kipre, kur jį lengva rasti ir jo paėmimui tereikia nuimti truputį dirvos. Finikijoje ir Sirijoje jį išgauna apdeginant akmenis; ir taip dideliais kiekiais daro Furijose. Be to, jis randamas Timte, Perebijoje ir kitose vietose.

65. Jo prigimtis savita, nes jis daugiau panašus į akmenį, panašų į „alabastritą“ nei žemę. Jį ne išpjauna didelėmis masėmis, o tik nedideliais gabalais. Nepaprastas jo lipnumas ir šiluma, kai jį suvilgo, todėl jį naudoja statybose, juo užpilant tarpus tarp akmenų ar kitokiu būdu, kad jis sutvirtintų akmenis.

66. Po to, kai jį susmulkina ir suvilgo vandeniu, jį sumaišo mediniu pagaliu. Rankomis jo maišyti negalima, nes jis tampa labai karštas. Vilgo jį betarpiškai prieš naudojimą ir daro tai sparčiai, nes jis labai greitai kietėja, ir jo maišyti būna jau negalima. Jo galia taip pat įspūdinga: kai ardo juo sutvirtintus akmenis ar bando juos atskirti, „gipsos“ neleidžia tai padaryti. Neretai dalis statinio griūva, ir ją galima pašalinti, o kita dalis lieka kyboti, nes akmenys laikosi „gipsos“ jungiančia jėga.

67. Jį galima netgi vėl surinkti ir vėl išdegti, padarant tinkamu naudoti vėl ir vėl.

Kipre ir Finikijoje jį naudoja, daugiausia, panašiems tikslams, tačiau Italijoje jį naudoja vyno apdirbimui. Menininkai jį naudoja kai kurioms savo meno reikmėms, o audėjai juo apdoroja audinius. Jis, atrodo, gerokai lenkia kitas žemes galimybe išsaugoti atspaudus ir dėl savo tąsumo ir vienalytiškumo daugiausia naudojamas panašiems tikslams, ypač Graikijoje.

68. Jo savybės matomos iš šių ir kitų pritaikymų, tačiau jo prigimtis tokia, kad jis turi žemės ir kalkių savybių, būtent šilumą ir tąsumą, arba, tiksliau, jis pastebimai turi kiekvieną šių savybių. Iš tolimesnio pavyzdžio matosi, kad jis turi ugnies prigimtį, nes kartą audinių prikrautas laivas užsidegė savaime ir buvo apimtas liepsnų, kai audiniai sudrėko ir užsidegė.

69. „Gipsos“ taip pat apdegina Finikijoje ir Sirijoje, kur tai daro krosnyse. Ypač dažnai apdegina marmurus ir kitas labiau įprastas akmenų rūšis. Ir kietesnius apdeda karvių mėšlu, tada apdeginimas vyksta geriau ir greičiau. Akivaizdu, kad, įdėtas į ugnį, jis tampa ypač karštas, ir tokiu išlieka ilgai. Apdeginant [gipsos] tampa birus tarsi pelenai. Iš to matosi, kad jis visas vienalytis.

(...pabaiga)    

 

Pastabos:

38) E. Keilis**) ir Dž. Ričardsas pažeistą tekstą atstato taip: „kuriuos atveža iš Azijos“.

39) E. Keilis ir Dž. Ričardsas čia panaudojo anglų kalbos žodį savor - „skonis, aromatas, išskirtinė savybė“. Graikų originale yra žodis chumos, kuris vėlyvojoje antikoje iš tikro reiškė „skonis“, nors pagrindinė jo prasmė – „drėgmė, sultys, syvai“. Atrodo, kad augalų atžvilgiu „augalų syvai“ skamba įtikinamiau (E.L.)

40) Sugadinta vieta atstatoma kaip „Lemne“ (K. ir R.).

41) Originalo žodis ios dažniausiai verčiamas kaip „rūdys“ arba „nuodai“ (E.L.)

42) Atstatyta: „...ir iš materijos, kuri prasisunkia“ (K. ir R.)

43) „Gipsas“ („gipsos“) – čia platesnis terminas nei šiuolaikinis gipsas. Graikų kalba ai reiškė ir „kreida“.

44) Atstatyta frazė: „Naudojama atmaina, kuri silpna ir nelygi, ji neriebi ir labiau tinkama piešimui, o Meloso atmaina turi šią savybę“ (K. ir R.).

45) Pagal M. Berthelot. Collection des anciens alchimistes grecs, 1888 “žvaigžde“ suprantama „balta žemė (uoliena)“ (E.L.).

Komentarai:

48 punktas

Tokios būna ypatingos akmenų savybės
Čia prasideda antroji traktato dalis, skirta įvairioms žemėms. Aprašomas suminkštinimas vandenius ir sukietinimas kaitinant. Pirmasis būdas atliekamas iki dezintegracijos, kai pasiekiamas takumas. Tai nuodugniai aptarinėjo Aristotelis, pavyzdžiais parodęs tų dviejų terminų prasmę peripatetikų darbuose. Skirtumas tarp žemių ir akmenų gali būti pagrįstas Aristotelio filosofine suskystėjimo ir sukietėjimo koncepcija, besiremiančia idėja, kad priešingus efektus sukelia priešingos priežastys. Laikyta, kad žemės sudaromos ugnies poveikyje, tačiau gali būti lengvai susmulkintos (suskystintos) vandeniu, nes vanduo (drėgmė-šaltis) tiesiogiai priešingas ugniai (sausumas-karštis). Žemę galima išskirstyti vandeniu, nes laikyta, kad jos turi didesnes poras, kurių pakanka vandens dalelių pranikimui, kurios iš vidaus skatina dezintegraciją.

Kita vertus, anot Aristotelio, akmenys galėjo būti sudaryti arba ugnimi, arba šalčiu (ar net abiejų kartu). Jei jie sudaryti šalčio (t.y. šilumos pašalinimu prieš tai įkaitinus substanciją), jų negalima ištirpinti vandeniu („šalčiu-drėgme“), nes toks poveikis negali paveikti to, ką sukietino šaltis. Iš kitos pusės, šiluma negali jų suskystinti todėl, kad šiluma buvo aktyviu veiksniu jiems formuojantis. Be to, kai kurie akmenys ar akmeningos medžiagos, kaip keramika, susidarę nuo betarpško šilumos poveikio, iš viso negali būti suminkštinti ar suskystinti ugnimi. Jie negali būti išskaidyti ir vandens poveikiu, nes jų poros, priešingai nei žemės poros, buvo taip sutankintos joms formuojantis, kad vanduo negali prasiskverbti gilyn ir būti jų ištirpimo priežastimi. po to, kai kokia nors žemė sumaišoma su vandeniu, mišinys gali būti lengvai suminkštintas šiluma, nes laikyta, kad bet kuri materijos, turinčios žymų vandens kiekį, rūšis yra lengvai besilydančiu (žr. 10 skyrių). Tačiau ilgalaikis poveikis šiluma į vandens ir žemės mišinį gali išginti vandenį ir mišinys sutankės, o vėliau sukietės, kaip, pvz., vyksta gaminant keramika. Šiais procesais žemės buvo transformuotos į tai, kas buvo akmenimis savo pirmaprade esme, ir tie „akmenys“ negali būti vėl gražinti į skystą būseną nei veikiant ugnimi, nei vandeniu.

Nors laikyta, kad dauguma akmenų negali būti išlydyti ugnimi, kai kurie akmenys buvo lydūs (žr. 9 skyrių). Šis reiškinys nelaikytas išimtis iš doktrinos apie tai, kad priešingi efektai vyksta nuo priešingų priežasčių, nes tokie neįprasti akmenys turėjo tam tikrą kiekį likutinio vandens, kuri ir buvo jų lydumo priežastimi.

Ji lydosi kartu su medžiagomis
Nes lydžios medžiagos, tokios kaip metalai (aplamai mažiau lydūs), kaip laikyta, buvo pilnai arba dalinai sudarytos iš vandens, jie logiškai laikyti tokiomis pat efektyviomis kaip pats vanduo, esanti žemių lydumo priežastimi. akmeningų medžiagų lydymas ugnimi kartu su metalais apžvelgtas 9 skyriaus pastabose.

Ji suminkštėja; ir iš jos atsiranda akmenys
Bendra frazės prasmė aiškiai nurodo, kad minimos dirbtinės medžiagos, o ne akmenys. Klasifikacijos tikslais Teofrastas visiškai arba beveik nedaro skirtumų tarp natūralių ir dirbtinių medžiagų. Šis fragmentas aiškiai kalba apie tam tikros keramikos, kurioje žemės medžiaga, tokia kaip molis, pradžioje „suminkštinama“ vandeniu, o tada apdegama, gaminimą. Apie kokią keramikos rūšį kalbama skyrelyje nepakanka medžiagos.

Ir jei, kaip sako, stiklas irgi susidaro
Kalbama apie žemę. Strabonas specialiai nurodo, kad stiklinga žemė Egipte buvo naudojama spalvotų stiklų gamybai. Jis taip pat sako apie ypatingo smėlio naudojimą gaminant stiklą.

Akivaizdu, kad Teofrastas neturėjo pirminės medžiagos apie stiklo gamybos būdus. Nors įvairūs stikliniai daiktai buvo žinomais prekybos objektais, jo nežinojimas atleistinas, nes nėra nei literatūrinių, nei archeologinių patvirtinimų, kad stiklas būtų gamintas senovės Graikijoje.

Nors tankinimo procesas, kaip gali atrodyti, nesusijęs Aristotelio prasme su suminkštinimo arba apdegimo procesais ir dažnai buvo jų neišvengiamu rezultatu.

Anot Aristotelio, „sutankinimas“ yra sausos medžiagos tankio padidinimas perkeliant vandenį veikiant ugnimi, t.y, apdeginimas reiškė sutankėjimą. Be to, suminkštėjimo reiškinys gali būti stebimas tankėjant žemės substancijai veikiant ugnimi. Matyt Teofrastas laikė, kad stiklas buvo gautas veikiant ugnimi specifinę žemę, kuri tankėdama tapdavo stiklu. Čia jis vėl seka Aristotelio doktrina.

49 punktas

O Kilikijoje žinoma žemė
Nors Teofrastas nepateikia tos specifinės „žemės“, naudojamos vynuogienojams, pavadinimo, kiti autoriai ją vadina „vynuogių žeme“. Ne tik savybių, bet ir jos radimo vietų aprašymas nurodo, kad tai natūrali bituminė medžiaga. Ankstyviausias Dioskorido aprašymas yra: „Ji rinktinės juodos rūšies, panaši į pušies medžio anglį, gerai skilinėjanti ir nežymiai blizganti ir vis tik netirpi, kai sutrupinta ir sutepta aliejumi“. Dioskoridas nurodė Seleukidų Siriją antru (pagal svarbą) šaltiniu po Kilikijos. Strabonas, sekdamas Posidoniju, šaltiniu mini Pieriano Seleukiją*). Nors visi tie šaltiniai yra viename plačiame regione, medžiagos neįmanoma identifikuoti, nes nedidelių bitumo šaltinių buvo daugelyje Viduržemio jūros šiaurės vakarų pakrantėje.

Nors anksčiau jis atmetė kietus bitumus, šį jis gali laikyti „žeme“ specialia prasme, nes Galenas pažymi, kad panašios medžiagos vadintos „žeme“ vien todėl, kad galėjo būti praskiestos vandeniu. Ir yra patikimų paminėjimų, kad vynuogynojai Teofrasto laikais buvo aptepami vien moliu ar asfaltu prisigėrusiu smėliu, ir todėl galėjo būti vadinama „žeme“. Vėlesniais laikais ėmė naudoti grynus bitumus, tačiu juos tebevadino „žeme“, nes jie naudoti tam pačiam tikslui ir buvo tos pačios prigimties.

Kai Teofrastas kalba apie žemės „virinimą“, aišku, kad tai nebuvo smalos blizgesys, nes tokie bitumai minkštėja ir lydosi aukštoje temperatūroje. Kita vertus, kai kurie negryni bitumai minkštėja žemesnėje temperatūroje. Juos kaitinant išsiskiria vanduo ir atrodo, kad bitumas „verda“. Posidonas sako, tokią medžiagą prieš naudojant maišydavo su aliejumi, o Dioskoridas mini jo tirpimą aliejuje. O tai, kad Teofrastas nepamini aliejaus, gali reikšti, kad jo minima „žemė“ buvo bitumizuotu moliu ir smėliu, o ne grynu bitumu, imtu naudoti vėliau.

50 punktas

Taip pat galima apibrėžti prigimtinius skirtumus
Savo traktate apie augalus Teofrastas skirtumus tarp augalų syvų ir kvapų perkelia „žemėms“. Čia jis laiko, kad skirtumų augaluose priežastis gali būti priežastimi ir „žemėse“. Tačiau dėl sunkumo klasifikuoti pagal tai,, jis klasifikuoja pagal spalvą – tuo jis artimesnis praktikai nei jo pirmtakai Platonas ir Aristotelis, domėjęsi filosofiniais klausimo sprendimais. Vis tik jis negriežtai laikosi klasifikacijos pagal spalvą. Pvz., du raudoni pigmentai – cinoberis ir raudonoji ochra – aprašyti skirtinguose skyriuose; baltasis švinas aprašytas viename skyriuje, o kitos baltos žemės aptariamos gerokai toliau. Matyt baltasis švinas ir vario žaluma aprašyti vienas po kito todėl, kad gaunami panašiais metodais. Iš tikro, Teofrastas labiau grupavo pagal panaudojimo, radimo ar pagaminimo panašumus nei spalvą.

Dar daugiau, kai kurios jų
Theophrastus. Realgaras Kaip minėta 3 skyriaus pastabose, Teofrastas laikosi Aristotelio idėjų apie „žemių“ kilmę, nors jis tikslesnis dėl jų kilmės ugnies dėka. Ypač įdomios 54 ir 69 skyrių baigiamosios frazės, nes jos perteikia jo nuomonę, kad ugnis buvo skatinančia tam tikrų „žemių“ susidarymo priežastimi. Šio skyriaus paskutiniai žodžiai ypač svarbūs degimo istorijai, nes išreiškia pagrindinę idėją, naudojamą daugelyje teorijų, paplitusių iki pat Lavuazjė laikmečio.

51 punktas

...auripigmentas, realgaras...
Šiuos du mineralus [auripigmentą, geltoną arseno sulfidą (As2S3), ir oranžinį-rausvą realgarą (As4S4) ] senovės autoriai beveik visada mini kartu, jie randami kartu, o tai padeda juos identifikuoti kaip dvi arseno sulfido atmainas. Teofrastas juos kartu jau minėjo 40 ir 50 skyriuose Dioskoridas ir Plinijus taip pat juos mini gretimuose skyriuose.

Žinoma nedaugelis jų pavyzdžių iš senovės. Atrodo, kad abu jie naudoti dažymui ilgokai iki Teotrasto, nors dabar laikoma, kad naudotas tik auripigmentas. Jo rasta Egipto freskose bei kituose daiktuose, datuojamiems 18 dinastijos epocha, o taip pat lininiame maiše su nedideliu mineralo kiekiu Tutanchamono kape. O tai, kad graikiškuose daiktuose jie sutinkami retai, gali reikšti, kad Graikijoje retai naudoti.

Nors jie sutinkami įvairiose Europos vietose, senovėje jų šaltiniai tebuvo Mažojoje Azijoje ar dar toliau į rytus. Strabonas kalba apie realgaro kasyklas prie Pamplonijos Pafkagonijoje, o Vitruvijus mini, auripigmentas kastas Ponte. Dioskoridas taip pat nurodo Pontą, o papildomai pamini Midiją ir Kapadokiją. Iš tikro, jų yra įvairiuose Mažosios Azijos rajonuose.

...raudona ochra...
Raudono geležies oksido mišinys su moliu, smėliu ir kitomis priemaišomis, dabar vadinamas raudona ochra, matyt vadintas vienu vardu, reiškusiu visus panašios spalvos, nulemtos raudonu geležies oksido, pigmentus. Bet taip vadino ir dirbtinį geležies oksidą, apie kurį Teofrastas rašė 53 ir 54 skyriuose.

Raudonos ochros ir panašaus pigmento sutinkamas senoviniuose daiktuose taip dažnai, ir daug tokių indų su jų likučiais – tad, matyt, jie naudoti dažniau už kitus pigmentus.

...geltona ochra...
Matyt ir tada ochra buvo hidrozuotų geležies oksidų mišiniai su moliu, smėliu ir kt. priemaišomis. Tai rodo senovės radinių cheminė analizė. Teofrastas aptaria raudonos ochros paplitimą ir šaltinius, tačiau nemini geltonos ochros šaltinių. Galbūt jos šaltinis buvo taip gerai žinomas, kad nemanė, kad reikia jį nurodyti. Daugelis vėlesnių autorių mini Atiką kaip geriausio geltonos ochros šaltinį. Plinijus pamini ir kitų šaltinių (Skiro salą ir Acheijo provinciją kaip tamsios atmainos šaltinį). Vitruvijus irgi vertina Atikos ochrą, tačiau sako, kad ji neprieinama, leidžiant spėti, kad Lauriono kasyklos jau buvo išeikvotos. Geltonos ochros yra ir Egėjo jūros salose, tačiau kasinėjimai parodė, kad geltona ochra naudota rečiau už raudoną.

...chrizokola...
Taip vadinti visi šviesiai žalios spalvos vario mineralai. Įtraukimas į dažančių medžiagų sąrašą rodo, kad naudoti ir kip pigmentai, o ne vien kaip „aukso klijai“, kas seka iš pavadinimo. Žinoma, kad žalias vario karbonatas, malachitas, graikų naudotas dažams, ir juo buvo nudažyti 4 a. pr.m.e. terakotos dirbiniai, rasti kasinėjant Atėnus. Vario silikatas, šiuolaikinė chrizokola, taip pat galėjo būti naudotas kaip dažas, nors archeologiniai tyrinėjimai to nepatvirtina. Tikriausiai žalių dažų trūkumas trukdė graikams plačiau naudoti žalią spalvą savo dirbiniams.

...kianos...
Iš konteksto aišku, kad tai mėlynas vario karbonatas, jau minėtas 39 skyriuje jis retai naudotas dažymui, ką rodo tyrinėjimai. Mėlyniems dažams plačiau naudotas dirbtinis kalcio-vario karbonatas.

Geltonoji ochra gali pakeisti auripigmentą...
Nors abu šie pigmentai geltoni, auripigmentas iš tikro ryškesnis. Kadangi neišliko jokių Teofrasto laikų portretų, dabar neįmanoma nustatyti, kokia geltona ochra naudota vietoje auripigmento. Plinijus pirmaisiais dailininkais, naudojusiais geltoną ochrą, mini Polignotą ir Mikoną ir priduria, kad jie naudojo tik Atikos ochrą, nors jų pasekėjai taip pat naudojo ir kitas dažų atmainas.

52 punktas

Kai kur žinomi rūdynai...
Raudona ir geltona ochra sutinkama tiek kartu, tieks atskiruose telkiniuose. Oksiduotų mineralų gana gausu senovės Kapadokijos ir Mažosios Azijos centrinių sričių teritorijose.

Kalba, kad kalnakasiai ten rizikuoja...
Nelaimės matyt nutikdavo dėl nepakankamo šachtų sutvirtinimo biriame grunte. Jų nepakankamumas matomas iš tyrimų. Žinomos gausios kalnakasių aukos netoli senovės Hiponiumo Mažojoje Azijoje. 63 skyriuje Teofrastas aprašo balto žemės mineralo gavybą Samoso saloje ir parodo koks pavojingas tas darbas.

Geriausia raudonoji ochra...
Keosas – Egėjo jūros sala, apie 40 mylių į pietryčius nuo Atikos pietinio pakraščio. Jo, kaip pigmento šaltinio, nemini nei Dioskoridas, nei Plinijus, nei Vitruvijus. Matyt jo telkiniai buvo išeikvoti iki mūsų eros pradžios, nors mineralų gavybos ženklai tebematomi įvairiose salos vietose.

...geležies rūdynuose, kuriuose yra...
Kalbama apie žemės hematitą ir dabar dar kartais pavadinamą raudona ochra. Ir tamsiai raudoni dažai ant terakotos, rastos kasinėjant Atėnus, ir raudonas pigmentas ant sudužusio indo, rasto Atėnų agoroje, identifikuoti kaip hematitas.

Lemno atmainos...
Lemnas – graži nemaža sala Egėjo jūros šiaurėje pusiaukelėje nuo Afono kalno ir Helesponto iki šiol žinomas kaip specifinės gydomosios „žemės“ šaltinis. Plinijaus ir Dioskorido pranešimai, teigiantys, kad būtent ji ir buvo raudonąja ochra, mažai tikėtini. Tačiau Plinijus sako, kad kiekvienas raudonosios ochros gabalas prieš pardavimą buvo antspauduojamas ir todėl ji vadinta „spragos“ (antspaudu), kas tarsi patvirtina ochros tapatinimą su gydančia „žeme“, kuri irgi buvo antspauduojama. Labai tikėtina, kad Plinijus neskyrė tų dviejų labai skirtingų „žemių“. Galenas pats lankėsi Lemne, kad ištirtų gydomosios „žemės“ gavybą, ir anot jo, ten tikrai buvo žinomos trys skirtingos „žemės“ – iš jų trečiąja buvo „žemė“, naudojama audinių šviesinimui. Teofrastas, matyt, kalba apie tikrąją raudonąją ochrą, tinkamą dažymui, kai gydančioji „žemė“ aiškiai buvo moliu, naudojamu gydymui iki pat nesenų laikų.

...viena vadinama sinopine
Kadangi Sinopas (dabart. Sinutas arba Sinopas) buvo vieninteliu natūraliu uostu pietinėje Euksino (Juodosios) jūros pakrantėje, jis buvo pagrindine vieta prekių išvežiojimui iš visos Mažosios Azijos. Žinomiausia tarp jų buvo vertinga raudonoji ochra, pagal miesto pavadinimą vadinta sinopine. Ji buvo tokia garsi, kad pavadinimas tapo sinonimu bet kokiai raudonai ochrai. Ją, kaip geresnės kokybės, buvo galima parduoti aukštesne kaina. Be to, ji galėjo būti su didele geležies oksido dalimi, tad ją buvo galima skiesti baltu pigmentu ir realiai panaudoti tik Theophrastus. Ochra trečdalį ar ketvirtadalį jos kiekio. Teofrasto, Vitruvijaus, Plinijaus ir Dioskorido aprašymai aiškiai rodo, kad iš Sipopo išvežamas pigmentas buvo ochra, o ne cinoberis, kaip laikė kai kurie komentatoriai.

53 punktas

Mes ją vadinama savarankiška atmaina...
Pagal šį skyrelį sektų, kad graikų dailininkai keisdavo natūralių raudonų ochrų spalvą, kai turėdavo netinkamą raudonos spalvos atspalvį. Cheminės analizės patvirtina, kad tai buvo įprasta praktika. Dauguma šviesių ar rožinių pigmentų turi nemažą kalcio karbonato kiekį, o vienas jų dar ir kalcio sulfatą, kas rodo tikslingą sumaišymą. Tad dailininkai ochrą maišė su kreida ar kitokiu baltu pigmentu. Teofrastas tikriausiai numanė, kad šviesios ochros buvo maišomos su tamsiomis, kad būtų gaunamas reikiamas atspalvis. Tokie mišiniai sudėtimi nebuvo atskiriami nuo natūralių pigmentų.

Apdegimu taip pat gauna geltoną ochrą...
Raudonoji ochra, gaunama kaitinant geltonąją, nebūtinai turėjo būti prastesne, tačiau dėl mažesnio geležies oksido kiekio geltonojoje ochroje jos dažančiosios savybės buvo silpnesnės ir, anot Vitruvijaus, paprastai naudota štukatūrai.

Kidijus
Tikriausiai tai dailininkas Kidijus, kurio žinomiausius paveikslus mini Plinijus, dirbęs tuo pat metu kaip ir Eufranoras, pagarsėjęs 104 olimpiados laikais. Tad Kidijaus atradimas buvo maždaug 50 m. iki Teofrasto paminėjimo, nors abejotina, kad jis buvo pirmuoju, geltoną ochrą pavertusiu raudonąja kaitinant, tačiau kitų duomenų nėra.

54 punktas

Naujus molinius indus aptepa moliu ir kaitina krosnyse...
Neaišku, ar indai buvo atviri ar uždari, tačiau neabejotina, kad geltonos ochros kaitinimui naudoti uždari indai, nors kažkokia anga garo išėjimui privalėjo būti. Matyt moliu aptepdavo dėl apsaugojimo nuo per didelio karščio, kad sumažintų skilinėjimą. Tai, kad naudoti nauji indai, rodo, kad jie dažnai skilinėjo ir negalėjo būti pakartotinai panaudoti (o gal jie buvo uždari ir po kaitinimo buvo suskaldomi). Vėlesni autoriai mažai ką priduria prie šio proceso, tik Vitruvijus trumpai aprašo kiek kitokį procesą, kai geltonos ochros gabalai įkaitinami iki raudonumo ir tada sudrėkinami actu, kas yra kiek paprastesniu, nei aprašytas Teofrasto. Tad tikėtina, kad Teofrasto aprašytas metodas praktikuotas nuo gilios senovės gana ilgą laiką. Ir tai matyt buvo įprastu dalyku Europos šalyse, kur pradžioje tai darė perdirbant geležies ir plieno gamybos atliekas. Pigmentų gaminimui ir mūsų laikais tebekaitinamos natūralios žemės.

55 punktas

Žinomos trys „kianos“ rūšys...
Aptariant 31 skyrių kalbėta, kad „kianos“ buvo bendru ypač mėlyno brangakmenio bei mėlynų dažiklių pavadinimu. Čia terminas taikomas tik dažams. Archeologija parodė, kad iš tikro tebuvo žinomi 3 patvarūs mėlyni pigmentai, du kurių, lazuritas ir azuritas, buvo gamtiški, o trečiasis, mėlynoji smalta, - dirbtiniu. Kipro „kianos“ greičiausiai buvo gamtiniu ir panašiu į „kianos“ iš vario rūdynų. Tai turėjo būti azuritas, mėlynasis vario karbonatas, Teofrastas. Apie akmenis: Azuritas sutinkamas daugumoje vario rūdynų ir zonose apie juos. Dioskoridas sakė, kad „kianos“ gaudavo iš Kipro vario rūdynų ir smėlio, sunešto tam tikrose įdubose prie jūros pakrantės. Lazuritas Kipre nežinomas. Azuritą gaudavo ir iš mažiau svarbių vario telkinių, kaip mini kiti autoriai. Pvz., yra nuorodų apie „kianos“ telkinius Demonoso saloje, kuri tikriausiai buvo Chalki sala – viena iš Princo salyno Marmuro jūroje, kur randami vario mineralai ir yra senovės kalnakasybos žymių. Egipto „kianos“ neabejotinai buvo gerai žinoma mėlynąja smalta. Atmetimo būdu gauname, ka skitų „kianos“ galėjo būti į miltus sutrintas lazuritas, ką patvirtina tai, kad lazurito nesutinkama jokioje Viduržemio pakrančių ar gretimose šalyse, o tik toli rytuose, Badachšane – ir abejotinai, kad jis būtų priklausęs Skitijai, šaliai su labai neaiškiomis ribomis. Matyt lazuritą atveždavo skitų pirkliai iš tolimesnių kraštų.

Egiptietiškas laikomas geriausiu...
„Aleksandrijos frita“ turėjo intensyvesnę už lazuritą mėlyną spalvą. Skirtumas ne toks pastebimas, kai šių dviejų dalelių dydis panašus,tačiau mėlynoji smalta visad naudota santykinai stambesnių dalelių, kaip rodo senovės pavyzdžių tyrimai. Jos spalva, susmulkinus iki labai smulkių miltelių, buvo pilkai žydra. Visi kiti dažikliai naudoti tik labai smulkių miltelių pavidalu, todėl dydžiu smarkomai besiskirianti mėlynoji smalta nebuvo maišoma su kitais dažikliais. Bandant ją atskiesti susmulkinta kreida nesėkmingi, nes stambesnės smaltos dalelės nubyrėdavo ir likdavo tik kreida.

Egiptietišką atmainą gamina...
Egipto „kianos“ visada buvo dirbtiniu. Šio mėlyno pigmento sudėtis tirta 19 a. pradžioje, tačiau tik 1889 m. buvo nustatyta jo formulė (CaCuSi4010). Jis buvo atgamintas 1914 m. nustačius reikiamas sąlygas jo susidarymui. Mėlynoji smalta buvo labai paplitusi ir jos rasta visuose svarbiausiuose centruose netoli Viduržemio jūros. Atėnų kasinėjimai rado tiek pačių dažiklių, tiek jais dažytų daiktų, datuojamų 5-4 a. pr.m.e. Vitruvijus sako, kad jo gaminimo metodai buvo atrasti Aleksandrijoje, tačiau šioji įkurta gerokai vėliau, nei mėlynoji smalta tapo žinoma.

tie, kurie aprašė Egipto valdovų istoriją...
Ankstyviausi mėlynosios smaltos pavyzdžiai priskiriami IV dinastijai, t.y 2900-2755 m. pr.m.e. laikotarpiui. Dovanas su gamtiniu ir dirbtiniu lazuritu Egiptui siuntė Mesopotamijos valdovai, pvz., Asura atsiuntė Tutsiui III (valdė apie 1500 m. pr.m.e.) tris didelis gamtinio lazurito luitus ir tris „mėlyno Babilono akmens“ gabalus, matyt buvusius imitacija.

Tie, kurie muzoja dažiklius...
Matyt kalbama apie mėlynąja smalta, nes nei lazuritas, nei azuritas nesudaro dažiklių, stipriai besiskiriančių spalva priklausomai nuo dalelių dydžio. Teofrastas tikriausiai kalba apie 4 mėlynos spalvos atspalvius, kurių intensyvumas priklausė nuo dalelių dydžio.

56 punktas

baltasis švinas
Pagal Teofrasto aprašytą metodiką gautas produktas turi būti netirpus, tad turėjo būti švino karbonatu, o ne jo acetatu. Graikų dažymui naudoto baltojo švino pavyzdžiai tikrai identifikuojami kaip švino karbonatas; kai kurie jų datuojami 5 a. pr.m.e., tad jo gamyba prasidėjo ilgai iki Teofrasto.
Baltąjį šviną rasdavo išimtinai moterų ir merginų kapuose saugomą savotiškose dėžutėse, kas nurodo jo naudojimą kosmetikai, nors ir žinojo apie jo nuodingumą. Ir nors Teofrastas jį mini tarp tapyboje naudotų pigmentų, tačiau jį, matyt, tam mažai naudojo, ypač piešiant drėgnas freskas, galbūt todėl, kad žinojo apie jo vėlesnį patamsėjimą, kai jis sąlytyje su degintomis kalkėmis virsdavo švino oksido hidratu, tamsėjančiu šviesoje.
Senovėje baltasis švinas, matyt švino cetatas, naudotas gaminant raudonąjį šviną, pakeičiantį labiau paplitusius natūralius pigmentus – cinoberį ir realgarą.

57 punktas

vynuogių atliekų
Čia turi būti arba tiesiog išspaudos, arba actingos surūgus. „Vario žalumos“ gavimas veikiant acto rūgšties garais iš gryno vario plokštelės smulkiai aprašytas „Stokholmo papiruse X“.

Čia Teofrasto minimas metodas tebenaudojamas ir dabar – ypač Prancūzijos vyndarystės rajonuose, Grenoblyje ir Monpeljė. Mėlyna „vario žaluma“ gaunama vadinamuoju „prancūzišku procesu“ panaudojant iš esmės vario acetatą Cu(C2H3O2)2* Cu(OH) 2*5H2O.

Teofrastas, kaip vėliau ir Vitruvijus, priskiria vario žalumą pigmentams, tačiau Plinijus niekur nemini jos naudojimo tapyboje. Jos niekada nerado tarp senovės pigmentų, tačiau galbūt todėl, kad vario acetatas nėra patvarus ir per šimtmečius galėjo virsti į patvaresnį, kad ir vario karbonatą. „Stokholmo papirusas“ aiškiai nurodo ją naudojant kaip dažiklį gaminant brangakmenių imitacijas.

58 punktas

Taip pat žinomas ... gamtinis arba dirbtinis cinoberis
Teofrastas parodė, kad tiek mėlyni, tiek raudoni pigmentai gali būti tiek natūralūs, tiek dirbtiniai. Bet jis, atrodo, laikė, kad ir cinoberis gali būti dirbtiniu, nors to įrodymų nėra. Ankstyviausi cinoberio gaminimo receptai pasirodo tik Viduramžiais. Iš Teofrasto žodžių aišku, kad skirtumai tarp cinoberio rūšių buvo tik jų radimo būduose: vienur jį rasdavo jau tinkamą naudoti, o kitur reikėjo pašalinti priemaišas. Cinoberis buvo naudotas ilgokai iki Aristotelio ir Teofrasto; jo pėdsakų aptikta ant 6 a. pr.m.e. statulų bei 5 a. daiktų. Tačiau jį naudojo rečiau nei pigmentus su geležies oksidu, gal todėl kad jis buvo deficitiniu ir brangesniu už kitus raudonus pigmentus.

Cinoberis iš Iberijos labai tvirtas...
Nors visi tyrinėtojai Iberiją laiko Ispanija, tačiau mažai tikėtina, kad tuo metu Ispanijoje būtų žinoję stambius cinoberio telkinius, o dar mažiau tikėtina, kad iš ten graikai būtų jį gabenę. Vitruvijus rašo, kad cinoberio gavybos centrai iš Efeso persikėlė į Ispaniją matyt todėl, kad gavyba Efese tapo nenaudinga. Matyt, kartu su Efesu, cinoberis buvo išgaunamas ir dabartinės Gruzijos rytinėje dalyje. Čia Teofrastas pamini ir Kolchidę. Stebina, kad Iberijos ir Kolchidės cinoberį Teofrastas apibūdina kaip tvirtą – juk jo tvirtumas Mooso skalėje yra 2-2,5 – panašiai kaip akmens druskos, o žemiškos jo atmainos ir visai minkštos. Gal Teofrastas norėjo pabrėžti jų tvirtumų skirtumą…

...jį randa ant uolų...
Gal būt tai cinoberis, kurį rasdavo Kolchidės uolėtuose šiaurės rytų rajonuose.

Dirbtinį cinoberį atgabena tik iš vienos vietos
Matyt kalbama apie radimą anglinguose skalūnuose netoli Efeso, jau Vitruvijaus laikais tapusius nenaudingais eksploatuoti. Tolimesnio teksto neįmanoma tiksliai išversti.

...nupila tai, kas viršuje...
Priemaišų buvo priklausomai nuo tankio. Suplakant mišinį lengvesnės dalelės nusiplaudavo su vandeniu.

59 punktas

Pasakoja, kad atėnietis Kalijus...
Nežinoma apie cinoberį Lauriono sidabro telkiniuose. Matyt Kalijus, kaip sidabro rūdų apdorojimo ekspertas, į Efesą perkėlė plovimo metodus bei įrangą, panaudodamas cinoberiui.

Jis manė, kad smėlyje yra aukso...
Cinoberis jokia savo atmaina neprimena aukso, tačiau dažnai sutinkamas kartu su piritu, vadinamuoju „kvailių auksu“, ir jei Kalijo tiriamas smėlis arba cinoberio rūda turėjo pirito, jis nesunkiai galėjo apsigauti dėl pirito blizgesio ir spalvos. Plinijus sako, kad labai nedidelis aukso kiekis galėjo būti gautas netgi praplaunant auripigmentą.

Tai nutiko nelabai seniai...
Plinijus šį fragmentą perfrazuoja taip: „Teofrastas sako, kad prieš 90 metų iki tol Praksibolas buvo Atėnų archontu, kas atitinka 349-uosius Romos metus, kai atėnietis Kalijus atrado cinoberį“. Tai buvo apie 405-404 m. pr.m.e. „Taip sako“ frazės pradžioje nurodo, kad Teofrastas rėmėsi šaltinio autoritetu.

60 punktas

...arba tinkamų ir tam, ir kitam, panašiai kaip gyvsidabris...
Kadangi cinoberis ir gyvsidabris dažnai sutinkami kartu, tai atrodo, kad gyvsidabris buvo žinomas taip pat senai kaip ir cinoberis, Graikijoje žinomas nuo 4 a. pr.m.e., o Mažojoje Azijoje dar anksčiau. Tačiau vargu ar gyvsidabris buvo žinomas graikams iki 4 a. pr.m.e. ir matyt Teofrastas pirmasis aprašė gyvsidabrio gavimą iš cinoberio ir paminėjo jo praktinį panaudojimą.

...gauna, kai maišo ... cinoberį...
Tai nebuvo paprastu mechaniniu gyvsidabrio išskyrimo iš natūralaus cinoberio su gyvsidabriu mišinio būdu, o tikras cheminis procesas išstumiant gyvsidabrį aktyvesniu metalu. Tačiau Teofrasto aprašytu būdu galėjo susidaryti tik vario amalgama, kurią vėliau distiliavo, tačiau matyt jis nežinojo visų proceso detalių. Tačiau ši ištrauka yra pirmuoju metalo išskyrimo iš junginių paminėjimu.

61 punktas

Tarp medžiagų, gaunamų kalnakasyboje...
Šis skirsnis yra tarsi įvadas į likusią traktato dalį, daugiausia skirtą žemės mineralams arba iš jų gautiems produktams. Jo tiksliai išversti neįmanoma.

...kai kurios jų suminkštėja...
Labai tikėtina, kad žodis „suminkštėjimas“ reiškia „lydymąsi“ arba „sukepimą“, o žodis „tirpimas“ reiškia „ištirpimą“ arba „susiskaidymą“. Azijos arba Asiano akmens „žiedas“ galėjo būti sudarytas iš žemiškų sulfatų, o „akmenys“ galėjo būti švarių sulfatų kristalais.

62 punktas

Gamtinės žemių atmainos...
Meloso salos Kikladache žemė minima kelių senovės autorių. Kai kurie mini ją kaip baltą, o kiti vadina pelenų spalvos. Matyt buvo dvi jos atmainos, o dažymui naudota tik baltoji. Teofrastas ją lygina su Samos žeme ir Meloso žemę laiko grubesne. Gali būti, kad tai buvo diatomitas, kurio telkiniai buvo neseniai atrasti. Theophrastus. Gipso mineralas

Kimoloso žemė pavadinta pagal Kikladachų salą. Jos Teofrastas neaprašinėja, tačiau pagal kitus autorius tai galėjo būti sepiolitas – magnio silikatas, dabar vadinamas kimolitu (anot Giunterio Štriubelio, kimolitas – tai molingų mineralų mišinys su alunitu). O Samoso žemė galėjo būti kaolinu arba moliu didele dalimi sudarytu iš kaolino. Timo žemė galėjo būti žemės gipsu arba balta kreida.

gipsas
Tai rodo, kad Teofrasto laikais „gipsas“ turėjo platesnę prasmę ir apėmė kelias medžiagas, tarp kurių buvo ir gipsas.

63 punktas

Išgaunama iš didžiausio gylio žemė vadinama „žvaigžde“
Matyt terminas naudotas todėl, kad toji atmaina susidarydavo žvaigždės formos ataugų pavidalu arba buvo žymima žvaigždės formos antspaudu – tarsi kokiu prekės ženklu.

Ši žemė daugiausia naudojama...
Vienintelis Teofrastas paminėjo, kad Samoso žemė naudota audinių balinimui. Jei tai buvo kaolinas, tai jo dalelės tiesiog nusėsdavo ant audinio paviršiaus arba iš tikro pašalindavo purvą taip pašviesindamos audinį.

64 punktas

Timtų žemė taip pat naudojama ...
Būdama žemės gipsu ar kreida, galėjo audiniams daryti tokį pat poveikį.
Atono kalnas dabar vadinamas „šventuoju“ dėl daugelio jo šlaituose įsikūrusių vienuolynų.

Dideliais kiekiais „gipsos“ sutinkamas...
Čia „gipsos“ atrodo tikrai reiškia gipsą.

Finikijoje ir Sirijoje jį išgauna apdeginant
Matyt kalbama apie dirbtinį kalcio oksidą, t.y. negesintas kalkes.

65 punktas

Jo prigimtis savita, nes jis daugiau panašus...
Tai natūralaus gipso arba Egipto marmurinio onikso paminėjimas, o ne dirbtinis produktas.

...jo lipnumas ir šiluma, kai jį suvilgo...
Tai atrodo tarsi būtų kalbama apie dirbtinį produktą, gali būti, kad apie negesintas kalkes. Painiava galėjo kilti dėl to, kad Teofrastas turėjo tik perpasakojimus, o ne pirminę informaciją.

jį naudoja statybose...
Negausios senovės Graikijos štukatūrų analizės rodo, kad Teofrasto laikais jos buvo tik kalkėmis.

66 punktas

Po to, kai jį susmulkina ir suvilgo vandeniu...
Ir negesintos kalkės, ir nuvandenintas gipsas maišant su vandeniu įkaista, tačiau kalkės kaista stipriau. Teofrastas nieko nemini apie smėlio ar kito užpildo įdėjimą, kad parodo jo antrinį informacijos šaltinį, nes graikai pridėdavo maždaug trečdalį smėlio į kalkes ruošdami štukatūras.

Vilgo jį betarpiškai prieš...
Čia aiškiai kalbama apie gipso štukatūrą, kietėjančią gerokai sparčiau nei kalkių. Tai rodo apie „gipsos“ daugiaprasmiškumą.

67 punktas

Jį galima netgi vėl surinkti ir vėl išdegti
Išdegti iš naujo galima tik kalkių štukatūrą. „Gipsos“ aiškiai naudotas aprašant sukietėjusią štukatūrą, o ne sudėtinę jos dalį.

Italijoje jį naudoja vyno apdirbimui
Skirsnio negalima tiksliai išversti, tačiau vėlesnių autorių pranešimai rodo, kad ir šiuo atveju „gipsas“ galėjo būti kalkėmis (išdegtomis ar nedegintomis) arba dalinai dehidruotu gipsu, naudotiems vyno rūgštumo sumažinimui. Tai anksčiausias vyno apdorojimo gipsu ar kalkėmis paminėjimas.

audėjai juo apdoroja audinius...
64 skyriuje jau minėtas Samoso arba Timto žemės panaudojimą audinių apdirbimui. Matyt tai daryta jų daliniam balinimui arba standinimui.

68 punktas

Iš tolimesnio pavyzdžio matosi...
Akivaizdu, kad Teofrastas tik perpasakoja šią istoriją todėl, kad ji visiškai neįtikėtina. Aukšta temperatūra, pakankama užsiliepsnojimui, gali būti pasiekta tik suvilgant negesintas kalkes, tačiau, kad jomis būtų persunkti audinius, neįtikėtina. Aišku, laivas galėjo užsidegti, tačiau priežastimis greičiausiai buvo ne audiniai, tik su jais vėliau susiejo priežastį.

69 punktas

„Gipsos“ taip pat apdegina Finikijoje...
Čia paaiškinamas 64 skyriuje paminėtas procesas.

...apdegina marmurus
Jei marmurus dega dėl „gypsos“ gavimo, tai jis tegali būti tik nedegtomis kalkėmis, o labiau įprasti akmenys – kalkakmeniu.

Iš to matosi, kad jis...
Teofrastas užbaigia aptarimą remdamasis pagrindiniais principais, išdėstytais pradžioje, todėl traktatui nereikia atskiros pabaigos.

Komentarų papildymai

E. Keilio ir Dž. Ričardso komentarai įvairiapusiai ir išsamūs. Galbūt, jiems vietomis ir trūksta istoriškumo. Šią spragą papildo V.V. Bobyliovo „Istorinė gemologija“ (2000).

59 punktas

... Praksibolas tapo Atėnų archontu
Praksibolas buvo išrinktas archontu (vienu iš devynių kasmet renkamų aukščiausių miesto valdytojų; archonto vardu pavadindavo metus) 315 m. pr.m.e., data, su kuria sieja traktato „Apie akmenis“. G. Taronianas, Plinijaus „Gamtos istorijos“ vertėjas ir komentarų autorius, pateikė papildomų duomenų apie atėnietį Kalijų.

67 punktas

... tačiau Italijoje jį naudoja...

Teofrasto laikais Italija vadino tik pietinę Apeninų pusiasalio dalį, kur graikų kolonizavimo, prasidėjusio 8 a. pr.m.e. laikais iškilo daug turtingų miestą. Tuo pavadinimu visą pusiasalį romėnai ėmė vadinti 3 a. pr.m.e. pirmoje pusėje.

*) Seleukija Pierijoje - senovės miestas, kurį 4 a. pr.m.e. pastatė Seleukas I Nikatoras 6 km į šiaurę nuo Oronto upės žiočių, buvęs kariniu ir prekybiniu uostu. Jo griuvėsiai yra Turkijoje netoli Samandago miesto. Iš jo apaštalas Paulius išvyko į savo pirmąją kelionę. Smarkiai nukentėjo per 526 m. žemės drebėjimą, ko kurio jau neatsigavo. Kryžiaus žygių laikotarpiu buvo naudojamas kaip uostas ir vadintas Šv. Simeonu.

**) Erlis Keilis (Earle Radcliffe Caley, 1900-1984) – amerikiečių chemikas, Ohajo un-to profesorius (nuo 1946 m. iki 1970 m.). Prieš tai tai 14 m. dirbo Prinstono un-te, kur jį draugas sudomino archeologija. Rašė apie įvairius chemijos taikymus archeologijoje (apie 60 iš 250) – daugiausia numizmatiniuose, archeologijos ir muziejų žurnaluose. Jis tyrinėjo senovines monetas, statulas, stiklo dirbinius, pigmentus ne tik iš Viduržemio jūros regiono, bet ir Lotynų Amerikos, Afganistano, Arabijos, Indijos. „Teofrastas. Apie akmenis“ (kartu su J.F. Richards‘u) su komentarais išleido 1956 m.

Senovės istorikai
Ivanas Naživinas. Judėjas
Graikų deivės: Nemezidė ir kt.
Herodotas. Istorija, 4 knyga
Plutarchas. Biografijos: Solonas
Julijus Afrikanas. Istoriografija
Prokopijus. Nuslėptoji istorija
Matematika Egipte ir Finikijoje
Hiperboriečiai senovės liudijimuose
Lukianas apie gintarą arba apie gulbes
Senovės Graikijos architektūros orderiai
Novgorodo Sofijos ikona: tarp stačiatikybės ir sofijalogijos
Aleksandras Didysis ir amazonių karalienė
Škotai – geologijos pradininkai
Vūdū ištakos ir dabartis
Tos nepaprastos figūrėlės...
Pažintis su chazarais
Kur mirė Sokratas?
Istorikas Al-Masudi
Mima kalvos
Vartiklis