Publikacijos

Teofrastas. Apie akmenis

Pirma porcija  |  Antra porcija   |  Trečia porcija   |  Ketvirta porcija   |  Penkta porcija   |  Šešta porcija   |  Septinta porcija

Teofrastas. Apie akmenis, 4 porcija

10. Tačiau man atrodo, kad tai, kas pasakyta, yra toli nuo tikrovės, nes žinoma daug akmenų, kurie suskyla į gabalus, tarsi jie būtų priešinęsi degimui, panašiai kaip, pavyzdžiui, puodžių Theophrastus. Nuremberg Chronicles dirbiniai. Ir tai natūralu, nes jie praranda savąją drėgmę, tuo tarpu tie, kurie gali lydytis, turi būti sudrėkinti ir turi daug drėgmės.

11. Kalba, kad kai kurie akmenys, padėti saulėje, visiškai sudžiūsta ir tampa netinkami (naudojimui) tol, kol vėl nebus sušlapinti ir sudrėkinti, o kiti suminkštėja ir lengviau irsta. Aišku, kad abi šios akmenų rūšys netenka savo drėgmės veikiant saulei, tačiau nutinka ir taip, kad kai kurie kieto sudėjimo akmenys tampa tvirtesni, kai yra sausi, tuo tarpu kai turintys irią sandarą ir panašiai susidarantys lengvai lūžinėja ir lydosi.

12. Kai kurie iš akmenų, kuriuos galima sulaužyti, kaip tie, kurie degdami panašūs į anglis ir išlieka tokiais kurį laiką, kaip išgaunami kasyklose netoli Binų7), kurie išplaunami ir akmenis išneša upė. Tokie akmenys, užpilti medžio anglimi, dega tol, kol juos pasiekia oras, tada jie suirsta, tačiau vėliau vėl gali būti uždegti, tad juos galima naudoti ilgai, tačiau jų kvapas aštrus ir nemalonus.

13. Žinomas akmuo, vadinamas „spinos“8) , sutinkamas rūdynuose. Jį sudaužius ir gabalus sudėjus į krūvą, saulėje jis užsidega. Ir tuo labiau, kuo labiau būna sudrėkintas ir apšlakstytas vandeniu.

14. O Liparų akmuo9) apdeginamas darosi porėtas ir panašus į pemzą, nes abi šios savybės – spalva ir tankumas – keičiasi, nes prieš kaitinant jis juodas, vientisas ir tankus. Šis akmuo susidaro pemzoje; jį randa įvairiose vietose kaip atskiru intarpus, [forma] panašius į korio akeles. Taip pat sako, kad Melose pemza susidaro kažkokiame kitame akmenyje ir, tokiu būdu, Liparų akmuo atitinka tarsi jo priešybę, išskyrus tai, kad tasai akmuo nepanašus į Liparų akmenį10).

15. Prie Tetraso Sicilijoje randamas akmuo irgi tampa porėtu. Ta vietovė yra kaimynystėje su Liparomis, ir ten iškyšulyje, kuris vadinamas Erinėjas, šio akmens randa gausiai. Panašų akmenį randa prie Binajos ir, kai jį padegina, iš jo sklinda bituminis kvapas, o tai, kas lieka jam sudegus, primena sudegintą žemę.

16. Tos medžiagos, išgaunamos dėl naudos, kurios vadinamos anglimi, sukurtos žemės ir padegtos dega tarsi medžio anglis. Jų randa Ligūrijoje, kur taip pat randamas gintaras, ir Elidoje, einant kalnų keliu į Olimpiją; ir jie aktyviai naudojami dirbančių su metalais.

17. Rūdynuose prie Skapte Hile buvo kartą rastas akmuo, išvaizda panašus į sutrūnijusį medį. Kai jį užliejo aliejumi, jis užsidegė, tačiau kai aliejus išdegė, akmuo liovėsi degti ir išvaizda liko nepakitusi. Maždaug tokios akmenų, galinčių degti, ypatybės.

18. Tačiau žinoma ir kita akmens rūšis, kaip atrodo, turinti visai priešingą prigimtis, nes nedega. Jį vadina „antraksu“; žinomi iš jo išrėžti atspaudai, jo spalva raudona, o padėtas saulėje spalva panašus į degančią anglį. Galima sakyti, kad jis labai vertingas, nes nedidelis jo gabalėlis kainuoja 40 auksinų. Jį pristato iš Kartaginos ir Masalijos.

19. Akmuo, randamas netoli Mileto, nedega, jis kampuotas ir jame būna šešiakampės formos. Jį taip pat vadina „antraksu“, ir tai įdomu, nes kažkuo jis panašus į „adamasą“11) (jis turi savybę priešintis ugniai), ir tai, matyt, nenulemta, kad Pumice jame nėra drėgmės, kas teisinga pemzai ir pelenams, nes ugnyje jie nedega todėl, kad drėgmė juose jau išdžiovinta. Kai kurie mano, kad pemza pilnai susidaro kaip degimo rezultatas, išskyrus tą, kuri susidaro iš jūros putos.

20. Jų nuomonė nulemta stebėjimų ir pagrįsta tuo, kas vyksta [ugnikalnių] krateriuose, o taip pat porėtu akmeniu12), pasikeičiančiu į pemzą degant. Ir vietos, kur tai vyksta, atrodo, paremia tą nuomonę, nes [pemzą daugiausia randa] vietose, kurios dega.

21. Tikriausiai viena atmaina susidaro vienaip, o kita – kitaip; ir šiaip yra daug jų susidarymų būdų: taip, pvz., pemza, randame Nisirose, atrodo, sudaryta iš kažkokios smėlio atmainos. Tai laikoma įrodymu, kad kai kurie akmenis galima sulaužyti į gabalus ranka ir sutrupinti į smėlį, tarsi jie dar nebūtų tapę tankiais ir kietais. Žmonės juos randa, kai nubraukia juos dengiančia plutą (iš tokios pat, tik tankesnės, medžiagos), tačiau mažais kiekiais, daugiausia kumščio dydžio ar mažesnius. Smėlis (gaunamas tokiu būdu) labai lengvas. Melose randama atmaina, visa13) ..., tačiau kai kurie jų susidaro kito tipo akmenyje, kaip kalbėta anksčiau.

22. Jos skiriasi vienas nuo kitos spalva, tankiu ir svoriu. Spalva jos skiriasi todėl, kad atmaina, susidariusi lavos sraute Sicilijoje, juoda. Ši atmaina ir „malodes“14) skiriasi tankiu ir svoriu. O šios rūšies pemza, turinti tą patį svorį ir tankį, susidaro ten pat ir praktiškai vertinama labiau nei kitos. Pemza, atsiradusi lavos srautuose, pjaustoma geriau, nei lengva ir balta, o toji, kuri susidaro iš jūros putos, pjaustoma geriau už kitas. Tiek daug pasakyta apie pemzą. Tačiau turim kitoje vietoje išnagrinėti degių ir nedegių akmenų, nuo kurių perėjome prie to, ką dabar aptarėme, skirtumų priežastis.

Tęsinys >>>> penkta dalis      

 

Pastabos:

7) Graikiškame tekste naudojama daugiskaita (t.y., Binai, tačiau tos vietovės pavadinimą įprasta naudoti vienaskaitoje, t.y., Bina).

8) „Spinos“ – spėjama, kad tai asfaltinio bitumo atmaina.

9) „Liparų akmuo“, E. Keilio ir Dž. Ričardso nuomone, - obsidianas. Liparos – salos Tirėnų jūroje. Melosas – Kikladų archipelago sala.

10) Pažodžiui išverstos paskutinės dvi frazės sunkiai suprantamos. O yra taip: Liparose vulkaninėje pemzoje gausu lapilėjų (iš ital., „akmenėlių“), ir jinai, vėjo išgairinta, primena bičių korio akutes. O Melose į sustingusią lavą (riolitus) įtrauktos tos pačios pemzos linzės ir sluoksniai. Tad tiedu akmenys išoriškai nepanašūs.

11) Graikų „adamas“ (nesuvaldomas, nesutriuškinamas) pradžioje reiškė meteoritų geležį, geležies lydinį ir net titnagą, o vėliau deimantą. E. Keilis ir Dž. Ričardsas spėja, kad Teotrastas galėjo kalbėti apie korundą.

12) „Porėtas akmuo“: originale yra neaiškus žodis „diabaros“, kurį E. Keilis ir Dž. Ričardsas ištaiso į „diaboros“ („porėtas“, o paraidžiui – „išėsdintas“). Viename Teofrasto sąrašų sakoma, kad, priešingai, šis „porėtas akmuo“ nevirsta pemza. Šio skirsnio pabaiga prarasta: minėti asmenys prirašo trūkstamą žodį kaip „dega“ arba „veikiamos degimo“.

13) E. Keilis ir Ričardsas pateikia du praleistos vietos užpildymo variantus: a) „beveik panaši į tą iš Nisiroso“; b) „lengvai lūžinėja ir susidaro akmenyje“.

14) Žodis „malodes“ neaiškus; „melodes“ reikštų „balkšvai gelsvas“, o „mulodes“ – „malūnų akmuo“ (K. ir R.); „meloeides“ – „panašus į obuolį“ (spalva ar forma); „muloeides“ – „panašus į malūnų akmenį“ (E.L.)

Komentarai:

10 punktas

žinoma daug akmenų, kurie suskyla į gabalus
Teofrastas čia kalba apie tai, kad kai kurie akmenys nesilydo todėl, kad, kaip keramika, turi mažai arba visiškai neturi drėgmės. Anot Platono, keramikos trapumas nulemtas jos gavimo būdu, nes ji, panašiai kaip akmuo, susidaro iš žemės ir vandens mišinio pašalinus vandenį, kas įvyksta, kai pradinę masę spaudžia aplinkinis oras. Tačiau laikyta, kad susidarant keramikai , mišinys taip sparčiai netenka vandens veikiant ugniai, kad slėgis padaro produktą tvirtesniu ir trapesniu už akmenį. Platonas taip pat bandė paaiškinti, kodėl buvo būtina sumaišyti žemę su vandeniu, kad gautume lydžią medžiagą. Jis manė, kad jei kūnas sudarytas tik iš žemės, nesutankintos jokios neįprastos jėgos, jos tuštumos gali būti dydžiais didesnės nei ugnies dalelytės, galinčios laisvai praeiti per tuštumas nepadarydamos jokio poveikio, sukeliančio masės trapumą. Iš kitos pusės, jis laikė, kad jei yra vandens, tai ugnies dalelės galėjo praeiti pro smulkiausias tuštumas vandens dalelėse ir taip laužyti ar trupinti tas daleles, kas veikė žemę taip, kad visa masė sutrupėdavo ir galiausiai imdavo lydytis. Tačiau Platonas laikė, kad kai žemės masė sutankinta veikiant jėgai, kaip spėjamai tai vyko keramikos atveju, tuštumos tapdavo mažesnėmis ir tik ugnies dalelės sugebėdavo į jas pranikti. Atrodo, kad čia Teofrastas iš tokių loginių išvedžiojimų daro išvadą, kad keramikos ir kai kurių akmenų „išsilakstymo“ nuo šilumos priežastis ta, kad ugnies dalelės į tokių kūnų poras patenka su pastangomis, todėl jie dėl trupėjimo įgauna trapumo savybę.

Frazė reiškia, kad daugelis akmenų, panašiai kaip keramika, išsilaksto į gabalus veikiant ugniai. Nepanašu, kad Teofrastas norėjo padaryti išimtį keramikai.

11 punktas

tampa netinkami (naudojimui)
Neaišku, kodėl kieti akmenys, tvirtėjantys džiūvant, tampa nenaudotini. Gal tai užuomina į tai, kad tampa netinkami pjaustymui ar graviravimui, nes, kaip žinoma, kad kai kurie absorbuojantys akmenys lengviau apdirbami, kai sudrėkinami. Tai visai teisinga, pvz., smiltainiui, kuris, prisisunkęs vandens, pjaustomas gerokai lengviau nei sausas. Teiginys, kad tam tikri akmenys tampa minkštesni ir trapesni sausoje būsenoje, irgi pakankamai neaiškus. Tikėtina, kad tai nuoroda į gamtinį asfaltą ir su juo susijusias medžiagas, senovėje gerai žinotas ir plačiai naudotas. Jie suminkštėja saikingai pakaitinus, taipogi ir palaikius saulėje. Šis teksto aiškinimas atrodo priimtinu dar ir todėl, kad Teofrastas iškart imasi nagrinėti įvairius trapius „akmenis“, kurie, akivaizdžiai buvo gamtinėmis bituminėmis medžiagomis.

12 punktas

akmenų, kuriuos galima sulaužyti
Bina buvo Trakijos miestas, tačiau tiksli jo vieta nežinoma, o Teofrastas naudojo jo pavadinimo daugiskaitos formą. Aiškinimas, kad miestas taip pavadintas dėl jo gyventojų amoralumo, aiškiai netinkamas.

Nuoroda čia, neginčytinai, į kažkokią gamtinių bitumų rūšį, nors aprašymas nepakankamas tiksliam identifikavimui. Tas faktas, kad akmenys aprašyti kaip trapūs, leidžia spėti, kad tai bitumai, susiję su minkštu kalkakmeniu ar skalūnais. Tikėtiniausia identifikacija, kad tai kalnų asfaltas, nes degus akmuo, 15 punkte minimas sąryšyje su Erinėjo iškyšuliu, irgi buvo, matyt, kalnų asfaltu, ir buvo panašus į atmainą, randamai prie Binos. Kitame punkte minimas „spinos“ buvo, matyt, tvirtu bitumu, ir tai taip pat patvirtina prielaidą apie tai, kad akmenys, randami prie Binos, buvo gamtiniais asfaltais. Vieninteliu prieštaravimu yra tai, kad bitumai retai sutinkami senovės Trakijos teritorijoje. Galima tarti, kad prie Binos randami „akmenys“ buvo lignitu ar kokias nors susijusiais su jais ne asfaltiniais pirobitumais, nors, kadangi Teofrastas lignitą pamini atskirai 16 skyriuje, tai nelabai įtikėtina.

13 punktas

“spinos“
Vieninteliu kitu senovės kūriniu, kuriame minimas šis mineralas, berods, tėra „De Mirabilidus Auscultationibus“ (Apie stebuklingus tikėjimus), kur jis paminėtas dviejuose atskiruose skyriuose. 33 skirsnio dalį galima versti kaip „Trakijos Vifinijoje, vadinamasis ‚spinos‘ randamas kasyklose ir kalbama, kad iš jo įsidega ugnis“. 41 skirsnyje sakoma, kad ‚spinos‘ užsidega, kai jį perpjauna vėl ir vėl, sudrėkinant vandeniu.

Kadangi Vifinija vadino Mažosios Azijos provinciją, gali pasirodyti, kad pirmojoje ištraukoje yra geografinis prieštaravimas, tačiau iš Strobono pranešimo aišku, kad vifiniečiai anksčiau gyveno Trakijoje ir vėliau persikėlė į Mažąją Aziją. Tad abi šios ištraukos rodo, kad ‚spinos‘ buvo degiu Trakijoje randamu mineralu. Coal

Sudrėkinto ‚spinos‘ ekgsenos aprašymas sukelia mintį, kad jis buvo tas pats mineralas kaip „Trakijos akmuo“, minimas įvairių senovės autorių, tokių kaip Nikandras, Dioskoridas ir Plinijus. Taigi, čia ‚spinos‘ pasirodo kaip ankstyvesnis Trakijos akmens pavadinimas. Nors negalima kiek tiksliau identifikuoti, jis, matyt, buvo kažkokia asfaltinio bitumo atmaina. Kai kurie laiko, kad „Trakijos akmuo“ buvo lignitu arba rudąja anglimi, kiti jį apibūdina kaip paprastą bitumizuotą anglį arba, atsižvelgdami į jo specifinį elgesį sudrėkinus, vadina anglimi su piritu. Nereikia laikyti neįtikėtinu, kad ‚spinos‘ ir degūs ‚akmenys‘, randami prie Binos, tebuvo vieno mineralo atmainos, besiskiriančios tis asfalto turiniu arba tik išorine išvaizda. Visiškai aišku, kad senovėje neskyrė įvairių gamtinių kieto bitumo rūšių, nes net mūsų laikais jų klasifikacija lieka sunkiu uždaviniu.

Žodžio ‚spinos‘ kilmė neaiški.

Jį sudaužius ir gabalus sudėjus į krūvą
Šis teiginys, matyt, aprašo savaiminį bitumizuotos medžiagos krūvos užsidegimą. Sausos tokios medžiagos krūvos neretai užsidega esant tam tikroms sąlygoms, kas taip pat pastebina neventiliuojamose įprastinės anglies šachtose. Paskutinė dalis, matyt, pagrįsta nekritiškais stebėjimais, aprašo rusenančios bituminės krūvos sudrėkinimo efektą. Tada pasirodantys dūmų ir garų debesys liudija apie degimo sustiprėjimą. Visi kiti senovės autoriai, aprašę „Trakijos akmenį“ (o kai kurie tikriausiai panaudoję šią Teofrasto ištrauką), visiškai netiksliai suprato užsidegimo priežastis, kas matoma iš jų pranešimų. Nikandras sako, kad jis užsidega, kai jį suvilgo vandeniu, o gesina jį aliejumi. Dioskoridas pabrėžia nuostabią reiškinio prigimtį tvirtinimu, kad akmuo užsidega nuo vandens ir gęsta nuo aliejaus. Plinijus, aptardamas jo įkaitimą sudrėkinus, palygina su kalkėmis ir taip pat sako, kad gesina aliejumi. Matyt, stebuklų kiekis didėju sulig kiekvienu perpasakojimu.

Matyt, Teofrastas buvo pirmuoju, paminėjusiu savaiminį užsidegimą. Ir atrodo, jis buvo pirmasis, apie tai kalbėjęs protingais, aiškiais ir priimtinais išsireiškimais.

14 punktas

Liparų akmuo
Pavadinimas, aišku, kilęs iš vulkaninių salų grupės, ... esančios prie Sicilijos šiaurės rytų pakrantės. Šios salos ir dabar yra aktyvios ugnikalnių veiklos rajonu. Akmens vieta ir aprašymas nepalieka abejonių, kad tai, ... ką šiandien vadiname obsidianu. Didelis šio tamsaus vulkaninio stiklo kiekis randamas tam tikrose šių salų vietose. Ryšium su juo minima pemza patvirtina identifikaciją, nes abi šios stiklinių riolitų (ar liparitų) atmainos paprastas sutinkamos kartu ir neretai tokiu pavidalu, kaip jas aprašė Teofrastas. Obsidian

Stefanidas pagal pažodinę šios skilties interpretaciją Liparų akmenų apibrėžia kaip degų mineralą, matyt, asfalto prisotintą vulkaninę uolieną, tačiau iš to, ką Teofrastas sako 19 ir 20 skirsniuose apie pemzos sudarymą ugnimi, aišku, kad žodis „užsidegimas“ dabartine šio žodžio prasme bus čia nesuprantamas. Panašu, kad senovėje mažai skyrė (jei išvis skyrė) tikrą degimą ir lydymąsi aukštoje temperatūroje. Tad, kai susidarydavo pemza, išsiskiriant dujoms stingstant išsilydžiusiam vulkaniniam stiklui, tai nesiskyrė nuo mineralo, tokio kaip lignitas, užsidegimo, ypač, kai galutiniai produktai (vienu atveju, pemza, o kitu – pelenai) išvaizda buvo panašūs.

Liparų salų salų ir gretimų vulkaninių rajonų obsidianas nuo senų laikų Viduramžio rajono gyventojų naudotas gaminant dekoratyvinius ir taikomuosius dirbinius, ką matome iš gausių archeologinių radinių.

Atrodo, kad Teofrastas buvo pirmuoju, suteikusiu atskirą pavadinimą obsidianui, nors neatmetama, kad Platono minimas juodasis akmuo irgi buvo obsidianas. Plinijus jį pavadino „obsiana“ (daugiskaita), tačiau žinomas ir kitas perskaitymo variantas – „obsidiana“, iš kurio ir kilo šiuolaikinis ... pavadinimas.

Melosas
Tai vulkaninės kilmės sala Egėjaus jūros pietuose, maždaug pusiaukelėje tarp Kretos ir pietinio Atikos pakraščio. Paminėdamas pemzą Teofrastas, atrodo, turėjo omenyje, kad ji randama atskirų intarpų sukietėjusioje uolienoje pavidalu, nors tai ir ne obsidianas. Matyt, jis nurodo apie pemzos radimą įprastiniuose riolituose.

Pemza plačiai paplitus ir Liparų salose , ir Melose, ir šios radimvietės ir mūsų dienomis yra pagrindiniais pramoniniais šio akmens šaltiniais. Detaliau pemzą Teofrastas aprašo 19-22 skirsniuose.

15 punktas

Tetrasas
Iš nuorodos į Liparų salas aišku, kad ta vieta yra Sicilijos šiaurės rytuose, tačiau ji daugiau niekur neminima. Nors ten randamas akmuo apibūdinamas ir labai trumpai, aišku, kad tai kažkoks vulkaninis produktas, panašus į minimus ankstesniame skirsnelyje.

Erinėjas
Šis pavadinimas kitur neminimas. Strabonas kalba apie Erinėjo miestą Dorėjoje, vidurio Graikijoje, tačiau nėra įrodymų apie jo ryšį su Erinėjo iškyšuliu. Nors tekste nėra tikslių nuorodų, atrodo tikėtina, kad jis, kaip ir Tetrasas, yra Sicilijoje. Akmens, randamo Erinėje, panašumas su akmeniu iš Binos, kvapas degant ir panašūs degimo produktai – visa rodo tai, kad tai buvo bituminis produktas, galbūt, kalnų asfaltas. Jo didelių kiekių radimas Sicilijoje gerokai sustiprina tą identifikaciją. Radimvietė prie Raguzos, pvz., 10-50 pėdų storio ir apie 1000-2000 pėdų ilgio, yra viena stambiausių Europoje ir, nepaisant, kad eksploatuojama jau daug metų, kasmet duoda per 100 tūkst, tonų gamtinio asfalto. Mažesnės gamybinės reikšmės radimvietės yra tame pat rajone prie Modiki ir Scikli. Kalnų asfaltas jose yra minkštų kalkakmenių pavidalu, kuriame yra 2- 30% gryno asfalto. Laikant, kad Erinėjas buvo Sicilijoje, tai ten randamas degus akmuo negalėjo būti kokiu nors ne asfaltiniu pirobitumu, tokiu kaip anglis ar lignitas, nes nežinoma apie juos saloje

16 punktas

Tos medžiagos, išgaunamos dėl...
Čia Teofrastas pamini Liguriją, Italijos šiaurės vakarų pakrantės rajoną ir Eliziją, Graikijos šiaurės vakarų rajoną, kur randasi Olimpija. Spėjimas apie tai, kad čia Teofrastas kalba apie antracitą arba bitumizuotą anglį, Natural bitumen mažai tikėtinas, nes tikroji anglis nerandama Graikijoje ir, nors nedideli kiekiai randami vakarų Alpėse, pačioje Italijos šiaurėje, rajone, kadaise vadintame Ligurija, randamas labiausiai paplitęs ne asfaltinių pirobitumų tipas pristatomas lignitais, visai įprastais Graikijoje. Kai kurie svarbūs liudijimai pateikti Teotrasto traktate „Apie ugnį“ (78 sk.), kur jis paaiškina, kodėl „paruošta“ anglis (t.y., medžio) juodesnė nei iškasama. Atrodo, kad tai aiškiai nurodo į tai, kas paskutinis buvo rudąja anglimi arba lignitu. Nuoroda į žemiškąją šių anglių prigimtį irgi lenkią prie tokios išvados. Įdomu pažymėti, kad šiuo metu dideli lignito kiekiai pramoniniu būdu išgaunami tose pačiose Italijos ir Graikijos vietose.

Nors šioje ištraukoje nėra nuorodų į tikrosios anglies panaudojimą, ji turi didelę istorinę reikšmę dėl ankstyviausio iš žinomų mineralo, naudojamo kurui, paminėjimų. Lignitas vargu ar minimas dar kur Antikos tekstuose. Be Antigono iš Karistuso, kuris sakė, kad pagal Teopompusą, anglys buvo išgaunamos šalia Tesprotiano, Teofrastas buvo vienintelis šį klausimą palietęs antikos autorius. Iš čia tampa beveik aišku, kad lignitas nebuvo plačiai naudojamas senovėje. Iš to, ką sako Teofrastas, neaišku, kaip palčiai lignitas naudotas kaip pagrindinis kuras, nes tik pasakė, kad jį naudojo metalo apdirbėjai. Matyt jie laikė lignitą ypatingai vertingu kalvystėje. Šiuolaikiniai senovės technologijų specialistai neretai laiko, kad medis ir medžio anglis buvo vieninteliu kuru, kurį naudojo graikai ir kitos senovės tautos, tačiau ši ištrauka nenuginčijamai įrodo mineralinio kuro naudojimą, bent jau kai kuriose gamybos srityse.

17 punktas

Rūdynuose prie Skapte Hile
Skapte Hile buvo Trakijos priešais Taso salą Egėjo jūros šiaurėje rūdynų rajonu.

Kartais atrodo, kad šiame skirsnyje kažkas praleista. Ar laikė Teofrastas, kad akmuo, užsidegantis taip greitai kaip aliejus, buvo suvilgytas aliejumi ar jis laikė, kad kai akmenį apipils aliejumi ir padegs, jis nudegs ir akmuo liks pradinės išvaizdos? Antra prielaida atrodo labiau tikėtina, nors Teofrastas galėjo kalbėti apie pirmąją, nes kai senovės autoriai kalba, kad Trakijos akmuo užsidega nuo vandens ir gesinamas aliejumi, tai laikė tą reiškinį vertu specialaus paminėjimo, nes tai prieštaravo įprastai tvarkai. Tačiau neįtikėtina, kad koks nors mineralas užsidegtų tiesiog palaisčius aliejumi. Jei tokio požiūrio laikėsi Teofrastas ir kiti antikos autoriai, tai galėjo vykti tik kaip iškreiptų gandų ar neteisingų samprotavimų, atitrūkusių nuo gyvenimo, pasekmė.

Prielaida apie tai, kad Teofrastas kalbėjo apie asbestą, prieštarauja akmens spalvai, nors jo sandara tarytum tai leidžia, nes kai kurios sutrūnijusio medžio rūšys, kaip ir asbestas, turi plaušuotą struktūrą. Iš skirtingų senovės autorių žinome, kad jie žinojo apie asbestą ir daugiausia naudojo nedegiems audiniams, nors aišku, kad iš jo gamino ir aliejinių lempų dagtis. Be to, tiesioginį asbesto panaudojimą patvirtino mūsų laikais rasti iš jo pagaminti moteriški drabužiai. Tačiau neįtikėtina, kad čia Teofrastas čia nurodo asbestą, nes minėtose vietose jo nesutinkama. Graikijoje ir netoli jos žinomi tik du senovės asbesto šaltiniai: tai Karsitos – pačiuose Eubėjaus salos pietuose ir vieta į pietryčius nuo Trodeso kalno Kipre, kur užmesti gamybos pėdsakai matomi ir šiandien.

Labiau tikėtina, kad Teofrastas mini gerai žinomą rudą pluoštinį lignitą, išvaizda ir kitomis savybėmis labai panašų į trūnijančią medieną. Įvairių rūšių lignitas buvo gerai žinomas ir randamas Teofrasto minimoje srityje. Panašu, kad jis kalbėjo apie tai, kad aliejumi užliejus šį mineralą ir padegus, aliejus sudega, o medžiaga neužsidega, nors esant tam tikroms sąlygoms gali užsidegti. Tos rūšies lignitas, kurį jis čia nurodo, neretai natūraliomis sąlygomis turi ne mažiau 20% vandens. Tad jis negali lengvai užsidegti, nors jis degus sausas ir jį uždėjus, pvz., ant degančių anglių, jis gana lengvai užsidega. Kaip nurodo Teofrastas kitoje šio skirsnio frazėje, čia ir kituose ankstesniuose skirsniuose jis aptaria mineralus, kurie iš tikro lengvai užsidega. Nedegios medžiagos aptariamos tolimesnėje traktato dalyje ir, jei šios ištraukos aiškinimas teisingas, tai degių mineralų aprašymas, esant tam tikromis sąlygomis, gali būti nedegūs, leidžia logiškai pereiti prie kito aptarimo. Kadangi Teofrastas ir kitose vietose daro panašius perėjimus, ši jo stiliaus ypatybė gali būti papildomu identifikavimo paliudijimu.

18 punktas

antraksas
Pradžioje šis žodis reiškė degią anglį, tačiau vėliau naudotas, kaip čia daro Teofrastas, skaidraus sodriau raudonos spalvos brangakmenio įvardijimui. Pirmiausia taip jį pavadino Aristotelis, kuris sakė: „antspaudų akmuo, vadinamas antraksu, yra mažiausias iš akmenų, apsimetančių ugnimi“. Tačiau Teofrastas pirmasis aprašė detales, kurių dėka akmuo gali būti identifikuotas. Nors „antraksas“, matyt, buvo grupiniu pavadinimu, taikomu rubinui, raudoniems špineliams ir raudonam granatui; jo naudojimas aiškiai parodo, kad Tefrasto laikais šiuo terminu žymimas akmuo visada buvo raudonu granatu. Pirma, nėra tiksliai helenistiniu laikotarpiu Garnet ruby datuotų graviruotų rubinų ir špinelių, tuo tarpu graviruoti granatai pasiekė mūsų laikus ir saugomi daugelyje muziejų. Antra, rubinas su jo kietumu negalėjo būti paprastu akmeniu antspaudų gamybai, nes turėti kelti sunkumų graviruojant įprastais abrazyvais. Tuo tarpu ne toks kietas granatas kėlė mažiau sunkumų.

Įdomu pastebėti, kad Teofrastas, pradedamas nedegių mineralų apžvalgą, mini atmainą, kuri atrodo yra susijusi su degiais akmenimis pavadinimu bei išvaizda, ir todėl leidžia logiškai pereiti iš vienos klasės į kitą. Iš trumpos Aristotelio pastabos, cituojamos ankstesnėje pastraipoje, matosi, kad Teofrastas ne pirmasis paminėjo „antrakso“ nedegumą. Lengva suprasti, kodėl peripatetikų mokyklos filosofai didelę reikšmę skirs paradoksui, išreikštą akmenyje, nors pavadinimu ir išvaizda susijusiu su ugnimi, tačiau esantį nedegiu. Ir tikrai, granatas, dėl savo žemesnės lydymosi temperatūros nei daugelis kvarco atmainų, iš kurių gamino daugumą antspaudų Teofrasto laikais, lengviau pakeičiamas ugnimi.

Galima sakyti, kad jis
Tikriausiai tai nuoroda į auksinį Aleksandro III arba jo tėvo Filipo II Makedoniečio staterą – tuo metu cirkuliavusią monetą. Toks stateras svėrė apie 6,8 g, tačiau turėjo gerokai didesnę perkamąją vertę, nei to paties svorio to laikmečio moneta. Kingas mano, kad išplėtotos prekybos laikotarpyje vargiai tokia didelė kaina galėjo būti sumokėta už tokį įprastą akmenį kaip granatas, ir tuo gerokai paremia „antrakso“ identifikavimo rubinu argumentaciją. Tačiau graviruoti granatai pirmąkart pasirodo helenistiniu laikotarpiu, ką rodo išlikę pavyzdžiai. Gali būti, kad jie įvežti Teofrasto laikais ir buvo retenybe, labai brangia naujiena, ir tada tokia kaina neatrodo esanti pernelyg aukšta. Be to, defektų neturintys ryškiai raudonos spalvos granatai buvo gerokai retesni, nei geri įvairių kvarco atmainų akmenys, kuriuos graikai labai vertino kaip brangakmenius. Nereikia pamiršti, kad senovėje labai vertinti akmenys dabar brangakmeniais nelaikomi. Didžioji jų dalis laikomi pusiau brangakmeniais ar net ir mažiau vertingais.

Kartagena ir Masalija
Kadangi ir Karatagena, ir Masalija (dabartinio Marselio vietoje) buvo svarbiais jūros uostais, reikia suprasti, kad jie daugiausia buvo išvežimo centrais, o ne vietomis, kur išgaunami granatai. Nors Strabonas mini granato radimvietes tik šiaurinėje Afrikoje, platesnis Plinijaus sąrašas įtraukia ir Masaliją bei Olisipo (Lisaboną). Teofrastas Masaliją vėl pamini 34 skirsnyje kaip vietą, iš kur buvo atvežami brangakmeniai.

19 punktas

Akmuo, randamas netoli Mileto
„Antrakso“ atmaina, randama prie Mileto vakarinėje Mažosios Azijos pakrantėje, akivaizdžiai turėjo neįprastą ir savitą formą. Teofrastas aiškiai nurodo gerai susiformavusį šešiabriaunį kristalą. Tokios formos dažnai sutinkami ir granatai, ir špineliai (tiesa, jiedu priskiriami kubinei singonijai ir šešiabriauniai kristalai sutinkami retai). Atrodo, kad tinka špinelis, nes šiame skirsnyje aprašomas „antraksas“ akivaizdžiai skiriasi nuo aprašyto 18-me skirsnyje, kuris, labiausiai tikėtina, ten buvo granatas. Tai, kad ššiame skirsnyje “antraksas” panašus į „adamasą“, dar labiau sustipriną prielaidą dėl špinelio.

Nors „adamasas“ buvo bendras kelių mineralų pavadinimas, apibūdinantis labai kietus mineralus, Plinijaus aprašas leidžia spėti, kad greičiausiai kalbama apie korundą, atskiru atveju mišinį, vadinamą švitru. Jame beveik visada yra ir magnetito, kristalų forma laba panašaus į špinelį. Labai didelių švitro telkinių buvimas Mažojoje Azijoje netoli senovės Mileto sustiprina ryšį tarp „antrakso“ ir „adamaso“. Didesnė tų telkinių dalis beveik 50% sudaryta iš korundo, kita sudaro kitus artimus mineralus. Nors įdomu tai, kad šis mineralas pavadintas „antraksu“, paaiškinimas gali būti apie tai, kad špinelis sutinkamas ne tik kaip skaidrūs raudoni kristalai, kuriems tas pavadinimas neabejotinai taikomas, bet ir tamsioms ar juodoms atmainoms, panašioms į magnetitą, dažnai esančiu švitro sudedamąja dalimi. Tačiau, kai sako, kad „antraksas“ panašus į „adamasą“, tai palyginimas gali būti ne pagal formą ar spalvą, o greičiau pagal kietumą – specifinę savybe, kuria pasižymėjo „adamasas“. Ši „antrakso“ rūšis taip pat greičiau identifikuojama kaip švitras nei granatas, nes špinelio kietumas artimas švitro kietumui, tuo tarpu granato kietumas gerokai mažesnis (špinelis – 8-8,5; granatas – 7-7,5).

turi savybę priešintis ugniai
Pagal Aristotelio teoriją, kurios, kaip atrodo, laikosi Teofrastas, į „antraksą“ panašūs akmenys nedegūs todėl, kad neturi drėgmės, o tada ir pakankamo dydžio, kad praniktų ugnis, tuštumų. Dėl tos priežasties nedegūs ir pemza bei pelenai ir jie skiriasi tik tuo, kad kilę iš medžiagų, pradžioje turėjusių drėgmės, kai nedegūs akmenys neturėjo drėgmės nuo pat pradžių.

Pumice Kai kurie mano, kad pemza
Kaip jau sakyta 14 skirsnio komentaruose, senovėje neskirtas degimas ir kiti aukštos temperatūros procesai, ir žodis „ugnis“, matyt, buvo terminu, apimančiu visas šviesos ir aukštos temperatūros apraiškas. Tad, kai Teofrastas kalba apie pemzos susidarymą degimu, jis, greičiausia, nekalba apie užsidegimą, o laiko šios medžiagos įprastiniu susidarymu išsiskiriant dujoms iš išsilydžiusios lavos. Aišku, iš šalies tas procesas gali būti labai panašus į tikrą degimą, ypač kai išsiskyrusios dujos akimirksniu suliepsnoja, kas įvyksta dažnai.

išskyrus tą
Pemza, kurią laikė kilusia iš jūros putos, buvo ta pati, kuri iki šiol plaukioja prie Egėjo jūros krantų. Tokia pemza susidaro veikiant Teros (Santorinio) savos ugnikalniui, kur galime pamatyti didelius kiekius plaukiojančius vandenyje. Teofrastas, aišku, laikė, kad ji kažkokiu būdu susidaro iš jūros putos. Ta nuostata gali būti paimta iš Aristoteliui priskiriamo traktato „Apie augalus“, kur išdėstyta teorija, kaip plaukiojanti pemza gali kilti iš jūros putos. Anot jo autoriaus, tokie akmenys susidaro stipriai susitrenkus bangoms. Pirmiausia susidaro puta, sustingstanti riebaus pieno konsistencija. Kai vanduo plaka smėlio paplūdimį, smėlis sugeria riebiąją putos dalį, kuri išdžiūsta su druskos ir vandens pertekliumi taip, kad smėlio dalelės sulimpa ir, galiausiai, virsta akmeniu.

21 punktas

Nisirosas
Tai vulkaninės kilmės sala Egėjo jūros pietuose netoli Mažosios Azijos. Ten randamos įvairios vulkaninės kilmės uolienos. Iį aprašymo panašu, kad rasta medžiaga buvo sutankėjęs vulkaninis tufas ar net pelenai, o ne pemza, nors galėjo būti ir minkšta pemzos atmaina.

22 punktas

Jos skiriasi vienas nuo kitos
Reikia pažymėti, kad įvairios pemziškų ar šlakinių uolienų atmainos skiriasi tik fizikinėmis savybėmis nes nėra jokių užuominų, kad Teofrastas galėtų nagrinėti jų sudėties skirtumus.

... atmaina, susidariusi lavos sraute
Šią juodą atmainą šiuolaikinėje klasifikacijoje vadintume vulkaniniu šlaku, o ne pemza.

Pemza, atsiradusi lavos srautuose, pjaustoma geriau
Tai dar viena užuomina į tai, kad juoda „pemza“ buvo vulkaniniu šlaku. Įdomu, kad Teofrastas, kalbėdamas apie praktinę pemzos naudą, temini jos panaudojimą kaip abrazyvą. Vėlesni autoriai pabrėždavo jos medicininį panaudojimą. Tai paaiškina, kodėl balta pemza čia laikoma mažiau vertinga, tuo tarpu kai Dioskoridas ir Plinijus tvirtina, kad geriausia pemza atpažįstamas iš jos baltos spalvos, minkštumo ir smulkinimo lengvumo.

Senovės istorikai
Herodotas. Istorija, 4 knyga
Plutarchas. Biografijos: Solonas
Ivanas Naživinas. Judėjas
Babelio bokšto data
Julijus Afrikanas. Istoriografija
Hiperboriečiai senovės liudijimuose
Griaustinis, Tobula mintis
Išmanusis ginklas japoniškai
Prokopijus. Nuslėptoji istorija
Kinų filosofija: Konfucijus
Užsieniečiai apie Rusiją (2 d.)
Senovės Graikijos architektūros orderiai
Lukianas iš Samosatos. Apie gintarą arba Apie gulbes
Matematika Egipte: Rindo papirusas ir kt.
Stebėtojai: Dievo sūnūs
Kaip suprantu indų filosofiją?
Papilnėjo da Vinčio kanonas
Paslaptingas Atėnės gimimas
Bažnyčia už laiko gniaužtų
Pažintis su chazarais
Istorikas Al-Masudi
Aš nekuriu hipotezių...
Hiperborėja Užpoliarėje
Mima kalvos
Slontaho šventykla
Judėjai